1941 M. SUKILIMĄ PRISIMENANT

PILYPAS NARUTIS

1941 metų Tautos sukilimo minėjimuose esame įpratę laikyti birželio 23 dieną kaip Lietuvos Laikinosios vyriausybės viešojo veikimo pradžią. Tačiau iš tikrųjų sukiliminės Laikinosios vyriausybės egzistencijos pradžia pogrindyje buvo 1941 metų balandžio 22 d., kada „...tariantis su atstovais iš Vilniaus /VI. Nasevičius, dr. Pr. Padalis/, Kaune buvo sudaryta Laikinoji Lietuvos vyriausybė, kuri Vilniaus LAF štabo ir Kauno LAF štabo balandžio 22 d. buvo patvirtinta:

Ministras pirmininkas - pulk. Kazys Škirpa,

Krašto apsaugos ministras - maj. Vytautas Bulviaus,

Užsienio reikalų ministras - Rapolas Skipitis,

Vidaus reikalų ministras - Vladas Nasevičius,

Švietimo ministras - prof. Juozas Ambrazevičius,

Finansų ministras - Jonas Matulionis,

Prekybos ministras - Vytautas Statkus,

Pramonės ministras- dr. Adolfas Damušis,

Žemės ūkio ministras - prof. Balys Vitkus,

Socialinės apsaugos ministras - dr. Juozas Pajaujis,

Komunalinio ūkio ministras - Vytautas Landsbergis-Žemkalnis,

Susisiekimo ministras - Jonas Masiliūnas,

Valstybės kontrolierius - Jonas Vainauskas."

Studijų savaitėje Dainavoje. IS k. - bičiuliai Kazys Ambrozaitis, Vytautas Majauskas, Pilypas Narutis ir Vytautas Volertas. Nuotr. M . Amtrrozaitienės.

Atkreipkime dėmesį, kad kai kurie LLV ministrai vyriausybėje veikė tik pogrindyje. Nei K. Škirpa, nei R. Skipitis /abu iš Berlyno/ negalėjo eiti savo pareigų. V. Bulvičiaus ir V. Statkaus pavardės niekada ligi šiol nebuvo minimos. J. Masiliūnas ir VI. Nasevičius buvo ministrais paskelbti per radiją nežinant štabe esantiems žmonėms, kad jie yra areštuoti. Po paskelbimo jie buvo iš sąrašo išbraukti. LAF štabo ir LLV nariai vilniečiai, kaip dokumentai rodo, buvo nuteisti, ištremti į Sibirą arba sušaudyti.

Tad Lietuvos Laikinoji vyriausybė pirmiau negu buvo viešai paskelbta — net du mėnesius: nuo balandžio 22 iki birželio 23 d.—veikė pogrindyje ir turėjo kruvinų nuostolių—tautos kankinių.

Kodėl taip mažai iki šiol apie LAF sukilimo organizatorius visuomenei buvo skelbiama ir informuojama? Buvo skelbiami keli vadai, nuolat tie patys oficialūs, tik pasauliui primenant, kad Lietuva sukilo prieš Maskvą ir kad sukilimas pasisekė. Toks nuolatinis sukilimo priminimas pasauliui buvo reikalingas, tačiau nebuvo galima per beveik 50 metų išduoti pavardes visų vadų, kurie buvo likę gyvi, aktyvūs ir tebetęsė žūtbūtinę kovą.

Šiandien mūsų tarpe yra dar du LLV ministrai: Teisingumo ministras prof. Mečys Mackevičius (į LV įtrauktas vėliau) ir Pramonės ministras dr. Adolfas Damušis, pulk. K. Škirpos raštiškai įgaliotas atstovauti LV visur, kur Lietuvos labui būtų tai reikalinga.

Šiemet Čikagoje per 1941 m. sukilimo minėjimą, kalbėjo prof. dr. Juozas Meškauskas, kaip sukilėlis visuomenėje beveik nežinomas, tačiau kaip tik jo bute 1941 m . balandžio 22 d. ir buvo sudaryta LLV. Įdomu prisiminti, kad po sukilimo, kai Lietuvių aktyvistų frontas pradėjo savo viešą veiklą, LAF štabo įgalioti Br. Stasiukaitis, J. Valiulis ir aš— pakvietėme J. Meškauską būti pirmuoju vyr. LAF štabo viršininku. Gaila, bet tuo pačiu laiku dr. Meškauskas buvo pakviestas VDU Medicinos fakulteto dekano pareigoms. Vyr. LAF štabo viršininkais paeiliui buvo kpt. Stasys Jasiunskas, plk. Izidorius Kriaunaitis, plk. ltn. Juozas Kriaunaitis, plk. ltn. Mikas Mačiokas .

Iš pogrindinių sukilimo organizatorių prisimenu labai svarbų asmenį—dr. Antaną Marčiukaitį, dabar gyvenantį Gillespie, IL. Jis buvo Senelių prieglaudos viršininku Kauno Žaliakalnyje. Ten jo pastangomis įsikūrė LAF sukiliminis štabas. Iš ten ruošiamas sukilimas buvo išplėstas į visą kraštą. Jo kolega dr. Vincas Zenkevičius, iškentėjęs Sibiro taigas, jau yra miręs. Praeitą žiemą Kaune automobilisto suvažinėtas žuvo taip pat ir Vytautas Stonis, TDA (Tautinio darbo apsaugos) vadas, vadovavęs Kaimo gynybai, apgynęs Radijo stotį ir aštriose kautynėse panaudojęs plk. J. Vėbros laboratorijoje gamintas granatas ir minas. Gyvas mūsų tarpe yra V. Stonio pavaduotojas dr. Kazys Ambrazaitis.

Išlikęs gyvas yra ir LAF vadovybės narys Mykolas Pečeliūnas, iškentėjęs Stutthofo kacetą. Juozas Prapuolenis, atlaikęs sovietinius kalėjimus ir nepalūžęs, šiuo metu gyvena Kaune. Švedijoje gyvena Jonas Pajaujis narsiai kovojęs Kaune sukilimo metu, kalintas Stutthofo kacete, dabar rašąs įdomius atsiminimus „Kultūros baruose". Floridoje tebegyvena Romas Šatas, Aleksoto slaptojo LAF radijo vadovas, slaptųjų radijo siųstuvų sovietų ir nacių okupacijose pradininkas. Jo pavaduotojas Algirdas Pundzius tebeyvena Lietuvoje. Gyvas ir dr. Juozas Kazickas, Vilniaus LAF štabo narys. Su nuostaba tenka prisiminti San Diego mieste gyvenantį Mykolą Naujokaitį, Vilniaus LAF štabo narį, siųstą į Berlyną pas pik. Škirpą, grįžtant sužeistą ir bolševikų kankintą. Jis vis dėlto sugebėjo perduoti Lietuvos LAF vadovybei skubias žinias ir užduotį—tuoj pat suformuoti vyriausybę. Los Angeles mieste gyvena rašytojas Bronys Raila, Berlyno LAF štabo narys, talkinęs plk. Škirpai, planavęs ir palaikęs ryšius su LAF Lietuvoje.

Be abejo, sukilimą Lietuvoje organizavusių ir pergyvenusių 50 metų okupacijas yra gyvų ir daugiau. Neįmanoma jų čia suminėti. Tačiau būtina atžymėti mūsų tautos istorinę tragediją: mes turėjome per 50 metų slėpti vadus, kad jie galėtų ir toliau kovoti. Aukodami savo gyvybes, jie tęsė laisvės kovą Nežinomo kario vardu, kad Lietuva būtų laisva. Iškilo slapti vardai—Skrajūnai, Kazimieraičiai ir daug kitų. Atsimename, kad net motinos, praeidamos pro savo sūnaus-partizano lavoną, numestą, miestelio aikštėje, turėjo savo sūnaus nematyti, kad kiti sūnūs ir dukros išliktų. Tokiu pasiaukojančiu slaptumu, istoriškai pasaulyje net nežinomu, mes laimėjome: Lietuva dabar laisva!

Iš KGB ir nacių archyvų mes matome, kaip Lietuvos priešai—naciai ir bolševikai—dažnai naudojo mūsų pasirinktą, slaptąjį kovos būdą mūsų tautos niekinimui, primesdami sukilimo organizatoriams ir dalyviams kaltes, kurių jie nepadarė, neplanavo, tuo klaidindami visuomenę.

Tauta kovoja ir dabar: niekinimo pasipriešinimui Lietuvoje kyla slaptoje kovoje už laisvę kovojusiems masiniai paminklai. Tauta slėpė savo vadus, bet dabar juos gerbia. Tad vienybėje su tauta ir mes šiandien sakome: Garbė kovojusiems! Garbė išniekintiems partizanams ir jų lavonams, gulėjusiems miestelių aikštėse. Garbė ir 1941 metais sukilusiai tautai, išsikovojusiai laisvę!

Ištrauka Iš Pilypo Naručio pranešimo Dainavoje, Lietuviškų studijų savaitės metu—1996 birželio 28 d. minint Tautos sukilimo 55-tąsias metines.