Partizanai: Istorija ir dabartis

Apie svetimas armijas ir Karaliaučių

PILYPAS NARUTIS

Džiaugiamės, kad paskelbtuose į Lietuvos seimą rinkimuose 1992. X.25, pirmą sykį bus renkami laisvos, nepriklausomos Lietuvos atstovai. Tikimės, jog Lietuva bus atstovaujama demokratiškai išrinktų laisvos Lietuvos atstovų.

Dabartiniai, esamieji deputatai buvo rinkti pagal Maskvos įstatymus, pagal 50 metų nuo Lietuvos okupacijos įsiamžinusią tvarką. „Ar tai apgaulė, ar neapgaulė?" — buvo spėliojama anuo metu, kai Gorbačiovas, paskelbęs „glasnost", leido Sovietų Sąjungos rinkimuose išstatyti, ir rinkti, ir nekomunistinius kandidatus. Nekomunistiniai kandidatai? Tai skambėjo keistokai — tai buvo to meto sensacija. Lietuvos disidentų dalis, kurie, pasinaudodami „glasnost" nuotaikomis, jau kalbėjo viešiau ir drąsiau, rinkimus vadino apgaulingais, neteisėtais ir jų rezultatus — niekiniais. Tai buvusių Lietuvos partizanų nusistatymas, kai už nėjimą balsuoti, žmonės buvo tremiami į Sibirą. Terleckas neleido savęs kandidatu rinkimuose išstatyti (nors vėliau gailėjosi), nebalsavo ir siūlė kitiems nebalsuoti. Iškilo Sąjūdis. Balsavimo priešininkai, nepasitikėdami rinkimais, nepasitikėjo ir Sąjūdžiu, argumentavo, kad Sovietų armija stovi Lietuvoje, kad KGB dar veikia, kad Maskva tik nori pademonstruoti Vakarams apgaulingą demokratėjimą Sovietų Sąjungoje.

Gretimame puslapyje: užsienio spaudoje rastas žemėlapis, kuriame rodomas Rusijos kariuomenės paskirstymas Lietuvoje.

Bet — su Maskvos palaiminimu ir Maskvai rinkti atstovai — pasirodė esą atstovai Lietuvos ir atsiskyrė nuo Maskvos. Tai buvo to meto pasaulinis stebuklas. Wall Street Journal įsidėjo net Fatimos Marijos pranašystes, kaip vienintelį žmogaus protu prieinamą tų įvykių paaiškinimą.

Daug dalykų per paskutiniuosius metus keitėsi: Lietuva tapo nepriklausoma, KGB dingo iš Lietuvos (Lietuvoje oficialių KGB įstaigų jau nėra). Bet kai kas, kaip buvo taip ir liko: svetimos armijos Lietuvoje dar tebestovi su visu savo pajėgumu.

Kieno tos svetimos armijos? Kiek svetimų karių yra dabartinėje, nepriklausomoje Lietuvoje? Kodėl tos armijos Lietuvoje stovi? Ar yra pateisinami atsakymai į šiuos klausimus?

Vilniaus Elta 1992 m. liepos 29 skelbė: „Šiaurės Vakarų kariuomenės sovietų armija geografiniame-administraciniame žemėlapyje buvo žymima kaip Pabaltijo karinė apygarda. Ji valdė Lietuvos, Latvijos ir Estijos respublikose bei Kaliningrado (Rusijos Federacijos administracinė teritorinė priklausomybė) srityje dislokuotus dalinius, kurie nuo šių metų pradžios priklauso Rusijos jurisdikcijai. Šių metų pradžioje Lietuvoje buvo 35,000 šios armijos kariškių. Maskva teigia išvedusi 3,800, tačiau Lietuvos krašto apsaugos ministerijos duomenimis per tą laiką nelegaliai atvežta apie 1,500 kareivių".

Tai sovietų armijos, kurios 1945. VI. 15 Stalino įsakymu okupavo Lietuvą. Jos ir dabar tebestovi. Stalino nebėra, nebėra kam jas iš Lietuvos atšaukti?

Jelcinas laisvajam pasauliui aiškina, kad šitos armijos esančios dabar Rusijos armijos. Vadinasi, „ta pati panelė, tik kita suknelė". Jelcinas tas Rusijos armijas vadina neokupacinėmis ir pasisako norįs jas iš Lietuvos išvesti, bet... šiuo metu esą labai daug kliūčių. Jis kaltina, kad Lietuva — nerealistė ir norinti per daug greit tas armijas iš Lietuvos išmesti.

Kas žino iš tikrųjų, kiek sovietų kariuomenės dar yra Lietuvoje? Maskva nesileidžia patikrinti. Lietuvos ir Rusijos valstybinių delegacijų derybose rugpjūčio 11 d., Elta užrašė Rusijos delegacijos pirmininko V. Izakovo pasisakymą: „Rusija siūlo šiais metais išvesti 11,000 karių, 1993 m. - 7,000, 1994 m. -17,000. Sudėjus visus V. Izakovo skaičius, gauname — 35,000 karių, kuriuos V. Izakovas disponuoja išvežimui iš Lietuvos. Akivaizdus skirtumas tarp Maskvos ir V. Izakovo oficialių tvirtinimų. Izakovas pamiršo ir nebemini 3,800 išvežtųjų karių! Ar tie 3,800 karių jau vėl sugrįžo? Vadinasi, Maskva taip klastingai sugebėjo infiltruoti naujus karius į Lietuvą, kad Lietuvos apsaugos ministerija sugebėjo suskaičiuoti, kad nelegaliai atvežta, tik 1,500 karių.

Buvojant Lietuvoje birželio mėnesį, teko susitikti su kaimo žmonėmis ir su miestiečiais. Kalbos apie sovietų armiją buvo kasdieninė tema. Svarstant dabartį ir ateitį, kiekvienas išsakydavo troškimą: „...O, kad galėtume išvaryti iš Lietuvos armiją!.. — viskas kitaip klostytųsi".

Užklausus, kiek tos svetimos armijos čia Lietuvoje yra, įrodinėjo, kad Lietuvoje esama 90,000 karių, o prie jų reikėtų pridėti dar ir jų šeimas... H. P., kraštotyrininkas, (prašė jo pavardės neminėti) man pasakojo apie didžiuosius, karinius oro uostus, didžiules požemines lėktuvų slėptuves, esančias tarp Šiaulių ir Radviliškio, o netoli nuo Vilniaus didžiuosius raketų nusileidimo takus. H. P. nuomone, derybose su Rusija, jei apskritai ir kokios nors rimtos derybos išsivystytų, svarbiausiu objektu bus karinių oro uostų nuosavybė. H. P. nuomone, jei Rusija ir pasiimtų visus karius, bet ,,taikos išlaikymo sumetimais" savo žinioje pasiliktų esamuosius karinius oro uostus, Lietuva negalės jaustis saugi, savistovi ir nepriklausoma.

Kalbantis Lietuvoje su žmonėmis pajuntamas giliai lietuvių širdyje glūdįs skausmas, kad Lietuvos žemę mindo svetimųjų kariški batai, suprantamas kiekvieno lietuvio pasąmonėje slypintis netikrumas ir net baiminimasis.

1992.V.14 Lietuva nubalsavo, kad Rusijos dispozicijoje esanti sovietų kariuomenė būtų išvesta iš Lietuvos 1992 metais. O Rusijos atstovas V. Izakovas, (Elta, VIII. 12), tyčiojasi: ,,Lietuva pateikė ne armijos išvedimo grafiką, o kareivių pakrovimo į vagonus terminą. Rusijai jis nepriimtinas, nes per tokį laikotarpį išvedamiems daliniams neįmanoma paruošti naujų dislokavimo vietų, pastatyti gyvenamų namų, sukurti infrastruktūrą ir t.t.".

Pirmosios oficialiosios derybos rugpjūčio 11 d. Vilniuje tarp Lietuvos ir Rusijos delegacijų dėl okupacinės kariuomenės išvedimo iš Lietuvos baigėsi komunikatu: ,,Derybos vyko atviroje ir dalykiškoje aplinkoje".

Ar kas laimėta? Ar galime džiaugtis tik tuo, kad Maskva kalbėjosi?

Buvojant Kaune Liudas Dambrauskas įteikė man savo parašytą knygą — „Žvilgsnis į dabartį". Toji „dabartis" tai 1998-1991 metai. 230 puslapių knygoje labai įdomi šito laikotarpio apžvalga. Tenka žavėtis ne tik autoriaus plunksna, literatūriškais gabumais, bet ir jo veržlumu. Iš knygos sužinome, kad

Dambrauskas kandidatavo į Aukščiausiąją Tarybą, bet, nors ir „sibirišką patirtį" turėdamas, nepraėjo: toje vietovėje A. Abišala balsuotojų buvo labiau įvertintas. Knyga tuo ir yra įdomi, kad autorius gana tolerantiškai pristato ir kitų, net ir nepalankias jam, nuomones.

Šį kartą mums įdomi jo nuomonė dėl okupacinės armijos Lietuvoje. Jis rašo:

„Žinoma, kiekvienam Lietuvos piliečiui norėtųsi, kad Respublika apsivalytų nuo svetimos kariuomenės kuo greičiau,.." (psl. 198). Bet kartu jis išreiškia ir baimę: „Sudėtingoj politinėj situacijoje tampyti stimpantį liūtą už uodegos pavojinga"-

Dambrauskas svarsto dar ir toliau: „Karaliaučiaus sritis šiandien yra Damoklo kardas virš Lietuvos" ... „Deja, Antrojo pasaulinio karo padaryta žaizda lieka atvira. Turbūt Karaliaučiaus problema vienodai svarbi prancūzams, vokiečiams, anglams — juk tai galingas rusų kumštis kaiminystėje". Dambrauskas siūlo: „Lietuva galėtų būti iniciatorė siūlant Karaliaučiaus sritį demilitarizuoti, paversti ją laisva teritorija, prižiūrima, pavyzdžiui, dešimt metų Jungtinių Tautų organizacijos. Kol Karaliaučiaus srities karinės bazės bus, tol Vakarai nesijaus saugūs" (psl. 199).

„Kai kam atrodo, kad jos yra Maskvos kontroliuojamos... Bet kas gi gali garantuoti, kad rytoj ta kariuomenė neims veikti savarankiškai? Gali atsirasti koks nors rusiškasis Želigowskis. O tokiu atveju Maskva gal vaidins nekaltą avinėlį..." (psl. 197).

Skaitant ir girdint tokius dėl svetimos kariuomenės buvimo Lietuvoje pasisakymus darosi neramu. Kai Lietuvos nepriklausomybe džiaugiasi visas laisvasis pasaulis, lietuvio džiaugsmas yra apsiniaukęs. Nenorime būti pesimistais, bet matome, kad grėsmė lietuvių tautai ir Lietuvos Respublikai didėja. Matome jau ženklų, kad Lietuva yra Maskvos alinama ir stumiama į „demokratine" vergovę?

Lietuvoje artinasi nauji rinkimai į Lietuvos Respublikos seimą. Oficialiai tie rinkimai jau nediktuojami iš Maskvos. Bet vis tiek savaime kyla klausimas, kiek šie rinkimai yra laisvi, esant krašte svetimai kariuomenei?

Koks skirtumas tarp derybų, kurios buvo tarp J. Urbšio ir Molotovo 1939 spalių 4 d., ir derybų vestų dabar, 1992 rugpjūčio 11 d. Vilniuje, tarp Č. Stankevičiaus, Lietuvos atstovo, ir V. Izakovo, Rusijos atstovo? Tada buvo kalbama apie armiją, kuri tuo metu vadinosi sovietų. Dabar kalbėta apie tą pačią armiją, tik ji vadinama — Rusijos. Skirtumas: tada toji armija buvo už Lietuvos ribų, dabar ji yra Lietuvoje. Skirtumas: Tada Molotovas skubino, skubino.., Urbšys bandė delsti, delsti.., dabar Č. Stankevičius perduoda tautos reikalavimą — išvesti armijas 1992 metais, o Izakovas atsako — tai ne armijos išvedimo grafika, o kareivių pakrovimo į vagonus terminas... nepriimtinas...

Kuo tokios derybos gali baigtis?

Jau turime iš Urbšio laikų istorini pavyzdį ir pamoką. Šitoji praeities patirtis skaudžiai liudija dabartinio Rusijos elgesio galimybes. Jei Jelcinas pasmerkia Stalino užgaidas, kodėl jis seka Stalino pėdomis. Jelcinas giriasi ir bando įtikinti pasauli, kad jis žengia demokratiniu keliu. Visi priima Jelcino kovą už demokratiją Rusijoje kaip tiesą. Tačiau Lietuva tų Jelcino pastangų visai nejaučia. Ir ne tik nejaučia, bet aiškiai mato, kaip Jelcinas išnaudoja demokratinę laisvę ir piktnaudžiauja nepriklausomos Lietuvos savarankiškumo teisę.

Maskva nepateisinamai vilkina okupacinės kariuomenės išvedimą iš Lietuvos, ir net kaltina Lietuvą, kam ji norinti taip greit okupacinę Maskvos kariuomene išvaryti. Yra aišku, kad tas, kas paveldėjo sovietų galią ir kariuomenę, yra atsakingas už visus nuostolius, padarytus lietuviu tautai ir Lietuvos valstybei per 50 metų. Visi, susirūpinę atstatyti nualintą Lietuvą, padeda vargstantiems Lietuvos žmonėms humanitarine pagalba. Sovietų kariai ir jų šeimos, turėję pirmenybę ir privilegijas Lietuvoje ištisus 50 metų, ir toliau nori kuo ilgiau gyventi Lietuvoje.

Visai nepateisinamas Maskvos kariuomenės laikymas ir Karaliaučiaus erdvėje, kuri yra istorinė Lietuvos žemė. Maskvos noras turėti naują „langą į Vakarus'', tik jau šį kartą „demokratiškai", jei nieks nesipriešins, yra daugiau negu įžūlus. .. Petras Žiaurusis prakirto langą į Vakarus, užkariavo ir pastatė Petersburgą. Jelcinas nori dabar turėti ir Karaliaučių, o tuo pačiu turėti ir Lietuvą savo „globoje".

Iki šiol Jelcino ir jo Maskvos planuotojų pastangos tėra tik „politinis mandagumas" — neatsisakyti derėtis. Derėtis su Lietuva tam, kad laisvasis pasaulis matytų nuolatinę „gerą valią" ir svarbiausia, „demokratišką valią" — taikiu būdu kalbėtis. Maskva laukia, kol Lietuva ekonomiškai bus nualinta ir žmonės pavargs. Priedo, Maskva nuolat „rūpinsis" gyvenančių Lietuvoje rusų gerove. Per 50 metų Stalino ir visų kitų despotų Maskvoje buvo įsakyta Lietuvoje rusus laikyti „didžiaisiais broliais" ir jiems buvo taikomos visos aukščiausios privilegijos. Dabar Maskva prižiūrės, kad kolonistai rusai, gerai Lietuvoje įsikūrę, toliau galėtų išlaikyti savo pirmenybę prieš nuvargintus lietuvius, pirmenybę, kurios rusai Lietuvoje jau ir taip turi su kaupu.

Maskva žino, kiek Lietuva yra ekonomiškai priklausoma nuo Rusijos: gazo ir naftos kraneliai nuolat bus sukinėjami.

Ilgesnis Rusijos kariuomenės buvimas atstums privačių laisvojo pasaulio firmų norą Lietuvoje investuoti. Ilgesnis kariuomenės buvimas skaldys lietuviškąją visuomenę. Visada atsiras „realiai" galvojančių ir manančių: „Išrinkime palankesnius Maskvai, geriau susiderėsime su Maskva". Ir tokių ilgainiui gali gausėti.

Naujasis Maskvos noras „demokratiškai" Lietuvą pavergti yra didžiai grėsmingas. Maskva lauks, kol patys Lietuvos gyventojai pavargs, nebesipriešins, o tada gal panorės ir vėl įsijungti. Tai naujos uzurpacijos kelias.

Politiniai kaliniai gali labai gerai prisiminti, kaip susipešdavo uždaryti kaliniai, sukimšti į vieną patalpą, pusbadžiai, ligoti ilgesnį laiką: neišvengiamos intrygos, įtarinėjimai, nepakentimas vieno kitų silpnybių. Tas pats ir su Lietuva. Jei Maskvos kariuomenė pasiliks ilgesnį laiką, Lietuva pradės jaustis izoliuota, demoralizuota, nelaisva. Jei normalia draugyste — valstybės su valstybe, kaip dabar vyksta su Danija, — reikia džiaugtis, tai šį kartą Lietuvos nukrypimas į Maskvos pusę iš nuovargio ir kantrybės stokos, būtų Lietuvai pražūtingas amžiams. Kariuomenės laikymas išreiškia Maskvos norą, kad Lietuva liktų jos verge...

Lietuva visa tai mato, Lietuva ginasi. Net stebimės, kad Lietuvos vyriausybė iki šiol tą kovą veda ne-pavargdama.

Tačiau čia vien Lietuvos pastangų neužtenka: čia turi įsikišti ir pasaulio valstybės. Dabar mes, kitų valstybių piliečiai, turėtume sukrusti ir atkreipti ypatingą dėmesį į aiškiai matomas, iš Sovietų Sąjungos paveldėtas, dabartinės Maskvos imperialistines užmačias.

Karaliaučiaus (Kaliningrado) srities karinės bazės yra didžiausia karinė grėsmė visam laisvajam pasauliui. Jei Maskva nori parodyti, kad ji atsisako imperinių tikslų, ji turi demilitarizuoti ir padaryti neutralią visą šią sritį. Karaliaučiaus sritis — tai dar išlikusi praėjusio karo niekieno žemė, kurios likimas turėjo būti sprendžiamas Taikos konferencijoje, bet jos iki šiol dar nebuvo. O Maskva aiškiai susirūpinusi: kaip ji galės su savo kariuomene Karaliaučiuje susisiekti, jei Lietuva bus laisva.

Dabar yra proga Jelcinui. Jei Jelcinas nori parodyti Amerikai ir kitoms valstybėms taikingą ir demokratinę savo valią, atsisakyti imperialistinių užmačių ir busimos Rusijos grėsmės Vakarams, jis turi perleisti Karaliaučiaus sritį Jungtinių Tautų globai ir padaryti ją neutralia.

Deja, šitos geros valios ir intencijų Jelcinas nerodo. Metas viso pasaulio laisvose šalyse pradėti akciją; Karaliaučiaus žemės turi būti demilitarizuotos, visos ten esančios karinės bazės turi būti panaikintos. Tai pagrindinė ateities taikos ir demokratijos garantija.

Lietuva yra vienintelė istoriškai teisėta Karaliaučiaus žemių paveldėtoja. Reikia stebėtis, kad lietuviai dažnai baiminasi šiuo klausimu pasisakyti.

AR SUMOKĖJOTE PRENUMERATA UŽ Į LAISVĘ ŽURNALĄ? AR ATSIUNTĖTE SAVO AUKĄ?