SKAITYTOJŲ ŽODIS
Tragiški puslapiai
110 (147) Į Laisvę numerį pagal turinį pavadinčiau tragiškuoju. Čia ir 1991 sausio 13-osios įvykių vaizdai, ir nuoširdus bei jaudinantis Juozo Kojelio pasakojimas apie 1941 m. Lietuvos sukiliminės vyriausybės narį, vėliau Sibiro kankinį Vladą Nasevičių, ir Henriko Kudreikio istorinis etiudas apie rezistenciją Raseinių krašte. Kadangi aš esu gimęs ir užaugės to krašto apylinkėse, Girkalnyje, tai vaiko akimis mačiau pokario įvykius.
Pasipriešinimo pradžioje aplinkinių kaimų valstiečiai buvo verčiami stoti į stribukus. Tėvas tyčia susižalojo koją, dar išsitepė ratų tepalu, kad baisiau atrodytų, ir prašėsi atleidžiamas nuo tos pareigos. Pasisekė. Tačiau ši gudrybė nepraėjo be pėdsakų: žaizda ilgai negijo, komplikavosi, koja vis sunkiau lankstėsi, ir tėvas visam gyvenimui liko šlubas. Jo keista, raiša eisena tapo paauglių pajuokos objektu. Kai jie norėdavo mums įgelti, imdavo pamėgdžioti tą mūsų tėvelio negalią. Mes, vaikai, prikandę lūpą, tylėjome.
Tėvas toliau dirbo žemę, bet stribukai nepaliko jo ramybėje. Dažnai ateidavo ir versdavo, kad tėvas savo arkliais juos nuvežtų į tolimesnius kaimus. Kadangi mes gyvenome prie pat miestelio, tai partizanai pas mus neužeidavo, bet netolimose vietovėse kartais girdėdavom šaudant. Po to žmonės kalbėdavo apie žaliukų gaudynes. Iš Raseinių atvažiuodavo mašinos, pilnos kariškių, apsivilkusių dengiamos spalvos rūbais, ir nurūkdavo vieškeliu Pramedžiuvos link. Nukautus partizanus išmesdavo miestelio aikštėje, prie karo metu sudegusios bažnyčios šventoriaus. Dažniausiai gulėdavo vienas ar du, o kartą — net keturi. Ant vieno milinės atlapo mačiau trispalviais siūlais išsiuvinėtus Gedimino stulpus; ant kito krūtinės buvo padėtas rožančius ir maldaknygė.
Partizanus užkasdavo už miestelio, laukuose, kur tik rasdavo kokią duobę, nuo karo užsilikusį apkasą ar seną, apleistą rūsį. Kartą pavasarį, kai nuvarė sniegą, ėjau iš mokyklos per lauką ir išvydau iš žemės kyšančias kojas su užnertu odiniu diržu. Čia pat buvo Antrajame pasauliniame kare žuvusiųjų kapinės. Tie, kam buvo įsakyta tą nežinomą partizaną užkasti, matyt, dar turėjo krislelį žmoniškumo ir atvilko į bendrą kapinių lauką.
Atgimimo pradžioje kai kurių rezistencinės kovos aukų palaikai buvo atkasti ir palaidoti Girkalnio kapinėse. O kitų nelygioje kovoje kritusiųjų amžino poilsio vietos, matyt, taip ir liks nežinomos, be jokio žmogiško ženklo. Jos neatskiriamai susiliejo su tėviškės gamta.
Česlovas Kalenda Vilnius
Džiaugsmas ir širdgėla
Skaitydama jūsų Į laisvę žurnalą, maloniai man siuntinėjamą, kiekvienąkart apsidžiaugiu ir kiekvienąkart, deja, liūdnai palinguoju galvą, kad mes su savo spauda ir iš tolo negalime lygintis. Turiu galvoje ne jos išorę, bet vidų. Dėl išorės, kaip visiems žinoma, negalime niekam reikšti pretenzijų, nebent tiems, kurie mus nuplikdė ir baigia ubagais paleisti. Visai kas kita jos esmė, turinys, idėjos. Paimi į rankas jūsų žurnaliuką — akys prašvinta! Regis, priešais tave atsistojo vaikas iš gerų padorių namų, kukliai ir dailiai aprengtas, gražiai sušukuotas, svarbiausia, toks mandagus ir taip subtiliai išauklėtas, jog ranka pati tiesiasi paglostyti jo galvelę. Ir glostai, ir džiaugiesi, kad esate tikri pasišventėliai toje Biznio viešpatijoje, kad yra šaunių bendraminčių ir bendradarbių, taip širdingai besirūpinančių Lietuvos likimu.
Na, o nuo kai kurių periodinių mūsų spaudinių — deja, deja! — bėk galvą susiėmęs! Jokio panašumo, kad nemaža dalis jų autorių, net žymių žymiausiais kultūrininkais save laikančių, galėtų būti kančioje brendusios tautos vaikai, nors savo meilę Lietuvai kas žingsnis prisiekinėja. Tad ir jų į pasaulį leidžiama rašliava — nelyginant beglobiai vaikai, porevoliuciniai „besprizomikai", nei tuokti nenutuokią, kas žmogui turi būti šventa, neliečiama. Jie spjaudo į viską. Jie nežmoniškai aršūs ir tulžingi.
Toji rašliava, toji mūsų gėda, deja, sklinda plačiai. Todėl nenuostabu, kad pasaulis sutrinka, nebežino, ką galvoti apie Lietuvą. Taip karžygiškai pasišokusią į laisvę. Visokio plauko filosofai su iškilmingomis togomis, vakarykštės dienos besiilgį buvusieji taip rafinuotai stengiasi apmuilinti akis komunistinio melo ir klastos nepažįstantiems vakariečiams, jog iš tikro pastarieji gali nebesusigaudyti, kur čia teisybė.
Beje, kaip matyti, ir į jūsų spaudą ne vienas jų stengiasi įsitrinti, net ir į rezistencinę, metų metais kėlusią ir tebekeliančą lietuvio dvasią, norint pasėti pikto sėklą joje, ta pačia proga prisiglemžiant ir naudos, nes jūsų, brangių mūsų brolių — tremtinių Vakaruose, širdys atlapotos ir dosnios. Pakalbėk gražiai apie Lietuvą ir, prisistatęs kaip didelis veikėjas, būsi apipiltas gėrybėmis!
Jūs, gaila, neturite tokio įtaiso, kuriuo galėtumėte peršviesti žmogaus vidų. Nors ir supuvusiuose (senu komunistų terminu) Vakaruose gyvendami, nematėte šitokio šėtoniško melo, kokį mes matėme, ir todėl jums sunku nepatikėti žmogumi, kai jis karštai garbsto Lietuvą. Pasitelkę itin gerus „pranašus", mūsų buvusieji nesnaudžia. Prarasti postai, įžeistos ambicijos yra itin galingas variklis bandyti bet kokia kaina grįžti ten, kur būta. Tuo tikslu galima ir savo partiją perkrikštyti, arba iš viso jos atsisakyti.
Ir štai tie įvairūs buvusieji renka parašus prieš parlamentą, ne kartą klastingai apmulkindami garbingiausius mūsų tautiečius, kuria visokias grupuotes ir ateities forumus, žūt būt stengdamiesi pakišti koją parlamentui su tokiu Dievo mums duotu išmintingu ir drąsiu žmogumi kaip gerb. Landsbergis. Ką tik vienas mūsų rašytojas labai teisingai pavadino tą buvusiųjų forumą — Tarybų Lietuvos ateities forumu. Aišku, dar bus šauksmo, kaip jie atstumti, kaip nėra laisvės ir demokratijos.
Na, o laiško pabaigai — aplamai apie mūsų kultūrą. Deja, su didžia širdgėla ne vienas konstatuojame labai liūdną faktą, kurį tiksliai yra nusakęs parlamento kapelionas kun. Grigas, Kruvinosios Sausio 13-tosios naktį laiminęs ir paskutinius sakramentus teikęs parlamentarams bei jų gynėjams, pasiryžusiems eiti į ugnį už laisvę ir nepriklausomybę: „Mes jungiamės prie Vakarų kultūros ne per jos šaltinius, bet per kanalizaciją". Daugiau ką pridurti čia nebėra ko. šėtonas darbuojasi ne tik Rytuose, bet ir Vakaruose.
Jadvyga Savickienė, Vilnius
Garbės reikalas
Gerb. Redaktoriau,
praėjusiame šios vasaros LF bičiulių susirinkime, Dainavoje, iškėlėte kai kuriuos Į laisvę žurnalo leidimo sunkumus, kurių tarpe apgailestavote, kad gana didelis skaičius asmenų, net ir po kelių raginimų, nesistengia prenumeratos atnaujinti ir apsimokėti skolas ir kad jų tarpe yra nemaža ir pačių bičiulių. Ši žinia kai kurių bičiulių tarpe sukėlė pasipiktinimą. Kai kurie reikalavo tokių žmonių pavardes viešai skelbti.
Reikia manyti, kad tai buvo visai neapgalvoto jausmo staigus pasireiškimas, netinkamas civilizuotoje visuomenėje ir tik galimas komunistinėje santvarkoje. Bičiulių tarpe palaikymas ar nepalaikymas savo žurnalo yra garbės reikalas. Buvimas absoliučiu indiferentu, arba net kenkimas, gali būti palaikytas nenoru toliau pasilikti sambūrio nariu, ir toks narys gali būti iš jo pašalintas. Gi žurnalo skaitytojai, kurie yra ne bičiuliai, prenumeratai pasibaigus, žinoma, nėra įpareigoti administracijai pranešti apie tolimesnį siuntimo sustabdymą, nors geras išauklėjimas ir paprastas žmoniškumas to reikalauja.
Mano manymu, administracija, nesulaukusi reagavimo į pakartotiną pranešimą apsimokėti, turi žurnalo siuntimą sustabdyti ir apie tai pranešti nesusimokėjusiam skaitytojui, pateikiant jam susidariusios skolos sąskaitą. Žmogus, kuris jaučiasi esąs garbingas ir gyvenąs civilizuotoje bendruomenėje, bent susidariusią skolą tikrai apmokės. Jeigu ir tada ignoruotų, reiktų manyti, kad jis jau yra atsidūręs tikrai rimtoje būklėje ir pats reikalingas pagalbos. Tokiam reiktų skolą dovanoti ar paieškoti sponsorių, kurie jo skolą apmokėtų.
B. Balaišis, Windsor, ON, Canada
Padėka už žurnalą
Labai dėkoju už jūsų žurnalą (Nr. 110), kurį neseniai gavau. Mintis Katalikių moterų kultūros draugijos vardu pasiųsiu vėliau. Nežinau, kam turėčiau padėkoti už finansavimą? Aš kol kas galiu atsilyginti tik rubliais, kurie labai mažai ko verti.
Valerija Bungardaitė, Vilnius
