LIETUVA IR IŠEIVIJA: KONKRETŪS DARBAI IR PROJEKTAI
VYTAUTAS VOLERTAS
Šį pranešimą Vytautas Volertas skaitė šios vasaros Lietuvių Fronto bičiulių studijų ir poilsio savaitės metu Dainavoje.
Lietuvos padėtis yra nepaprastai paini. Ten narpliojasi du rūpesčiai — laisvinimosi ir ekonomikos. Lietuvos žmonės, taip pat Sąjūdis ir LKP, sunkiai orientuojasi, ko griebtis. Nors Sąjūdis slenka nepriklausomybės kryptimi, šiose sąlygose negali matyti tiesesnio kelio, nujausti gyvenimo tvarkymo būdo, žinoti, ko laukti ir kokios pagalbos prašyti iš išeivijos. Kasdien vis kitokioje aplinkoje ieškoma išeities ir kartais drąsiai bandoma aplinką keisti. Komunistų partija yra pasimetusi ir vos išsilaiko nebyrėdama.
Sąjūdžio žmonės — ir tai yra mano asmeniška nuomonė, sudaryta iš pokalbių ir įspūdžių, kurie tarp turistų įvairuoja plačia skale, — apie išeivijos politines pastangas žino nepakankamai. Vlikas jiems pasako mažokai, apie Altą beveik negirdėję, LB laiko išeivijos rėmais, bet kas randasi šių rėmų viduje, pilnai nesusigaudo. Vlikas būdavo niekinamas, pajuokiamas, o Sąjūdis, įvairaus galvojimo junginys, tam niekinimui yra beveik patikėjęs. KP apie Vliką žino daugiau. LLL su pasiaukojusių kankinių branduoliu, mūsų nepakankamai respektuojamu, Vliką vertina, nes prieš ką šmeižtais kovojo valdžia, tas jiems, valdžios kankintiems, buvo brangu. Vliko ¡taką jie turbūt pervertina.
Lietuvos žmonės išeivijoje mato dideli mokslinį, kultūrinį ir ekonominį pajėgumą. Mokslas ir kultūra turi fizinius ženklus, kaip mokslininkų veikalai, rašytojų knygos, išleisti žurnalai. Šie ženklai praslysdavo pro Geležinę uždangą ir juos retkarčiais matydavo. Mums turėtų būti gaila, kad šios dvi sritys ten pažįstamos vienašališkai. Žino tokius mokslininkus, kaip dr. A. Avižienį, dr. B. Vaškelį. Nebuvo girdėję apie dr. V. Vardį, apie dr. A. Damušį. Brazdžionis laikomas palaimintuoju, bet šalia jo ten glaudžiasi M. Katiliškis, net V. Bogutaitė, o K. Bradūnas, V. Ramonas, A. Vaičiulaitis mažai girdėti. Akiračiai su Metmenimis mūsų kultūrą reprezentuoja, o Aidai retai sutikti. Žinoma, čia kalbu ne apie tuos, kurie slaptai perrašinėjo dr. A. Maceinos ir kitų darbus. Miniu pogrindy nedirbusį inteligentą, kokių yra dauguma. Aišku, ši padėtis yra tik laikino pobūdžio ir ji, įvykių raidai nesulėtėjus, keisis.
Mūsų ekonominė stiprybė yra išpūsta siuntinių. Beveik manoma, kad išeivija, plačiau finansiniai atsivėrus, išrištų visas Lietuvos ekonomines problemas. Ten esame mažai pažįstami. Kai kurie turistai, su pagrindu stebėdamiesi buvusiais, esamais ir kasdien didėjančiais trūkumais Lietuvoje, savo išsireiškimais „aš turiu šį, tą ir aną", išeiviją finansiniai labai neteisingai iškėlė. Be to, yra pasiturinčių šeimų, savo giminėms nupirkusių 10-12 automašinų. Lietuvoje atrodo, kad mes kiekvienas šitai galime. Klaidingai suprantami ir mūsų darbai bei pareigos. Turėti pulkininko laipsnį JAV kariuomenėje yra ne tas pats, kaip sovietiškoje. Buvimas skyriaus vyriausiu inžinieriumi RCA ar GE bendrovėse neduoda teisės vogti ir eiti į specialias pirtis ar krautuves, kaip ten daroma. Iš čia atvežta net kukli teisybė ten virsta iškreipta didele mūsų galybe.
Taigi vaizdai patys išsikreipia ir gali sukelti nusivylimų. Nuo jų turime tautą apsaugoti, kreipdami dėmesį ir į politiką ir į Lietuvos ekonomiką.
Pirmiausia, privalome patys susitvarkyti. Rimto politinio centro neturėjimas sudaro kuriozišką padėtį. Neįsivaizduoju, kaip kuris nors vienas pirmininkas, Bendruomenės ar Vliko, šioje padėtyje galėtų daryti sprendimus, nepasitaręs su grupe gerai informuotų žmonių. Vykdyti yra vienas reikalas, nuspręsti — kitas. Jokiu būdu nenuvertinu valdybų, tačiau jų žmonės turi kitų reikalų ir nepajėgia politinės padėties atidžiai sekti. Todėl siūlau bendromis jėgomis sudaryti tokį centrą. Jei Vlikas nesutiktų, — principiniai prieš Vliką nieko neturiu, tik žinau jo siauroką bazę išeivijoje, operavimo būdą ir įsitikinimą, kad privalo vadovauti, be dėmesio vadovaujamiems, — tegu Pasaulio, JAV ir Kanados Bendruomenės pačios susigriebia. Manau, kad iki šiol tik laimės dėka išvengėme didesnių klaidų.
Antra, su Lietuva pasikeisti nuomonėmis. Ir aiškintis ne asmeniškai, bet grupėje. Asmeniški pokalbiai dalyviuose sumenkina objektyviškumą. Pasakotojas, kai niekas iš šalies negali jo koreguoti, pasislenka gal į optimizmą, gal į pesimizmą. Klausęsis, tuos pačius faktus toliau perduodamas, taip pat gali nuspalvinti savo asmeniškomis nuotaikomis. Kai apie tą patį dalyką pasakoja du ar daugiau žmonių, jie, nors būtų skirtingų nusiteikimų, padėti nupiešia tiksliau, nes vienas kito privengia perdėjimuose ir vienas kitą pataiso. Tas pats yra su tokiam pokalby gautos informacijos perdavimu toliau, kai klausėsi keli. Man atrodo, kad išeivija turėtų stengtis tuo pačiu metu susitikti bent su dviem Sąjūdžio ir bent su dviem LLL atstovais. Prasiplėstų Lietuvos padėties vaizdas, paaiškėtų jos žmonių siekiai, išryškėtų mūsų pačių uždaviniai ir galimybės.
Grįškime prie ekonomikos. Jei iš tikrųjų Lietuva susilauktų ekonominio savarankiškumo, ten gali atsirasti daug sunkumų: būtiniausių reikmenų stoka, žaliavų importas, modemiškesnės mašinos pramonei ir žemės ūkiui, algų ir pensijų mokėjimas, pagalba kooperatyviniam ūkiui, žymi bedarbė. Kaip tokioje aplinkoje tvarkytis, išvengiant ne tik gyventojų nusivylimo, bet gal net neramumų? Reikėtų daug didesnio kapitalo, kaip išeivija (ne dosniausia ir ne lengvai patikinti laisvėjimu Lietuvoje) galėtų sukaupti. Ką žinome apie „Foreign Aid" programas, apie Tarptautinį banką? Jei duodamos paskolos Lenkijai, Lietuva dabar būtų atsiradusi panašioje padėtyje, kaip prieš dvidešimtmetį buvo Lenkija. Be to, Lietuva turi gerą skolų mokėjimo istoriją. šimto milijonų paskolos prašymas nieko nenustebintų, nes tokias sumas yra gavusios mažytės Afrikos valstybėlės, iki šiol savo viduje dar besipešančios. Tik ar suprantame, kur prašyti, kaip prašyti, kada ir kiek? Juk Lietuvos administracijai reikės šioje srityje pagelbėti. Man atrodo, kad reikia primygtinai išgauti iš kelių išeivijos finansininkų ar ekonomistų pažadą, kad šią medžiagą, rimtai paruoštą, jie turėtų po ranka. Tai Vliko, Bendruomenės ir Alto pareiga. Ir nereikia pasitikėti, jei kas tuojau tartų: žinau, kur reikia eiti ir ką daryti. Geriau pasitikrinti, tada skelbtis žinovu.
O kaip su išeivijos „Financial aid" Lietuvai? Būtų menka pagalba, jei po įtikinimų ir prašymų sukauptume vėl $160.000. O gal jau svarstyti akcinės bendrovės galimybes? Ji turėtų didesnį pasisekimą negu vienkartinės aukos, nes kapitalas būtų vartomas daugelį kartų. Šiai bendrovei nereikėtų pradėti nuo automobilių įvežimo. Pradžiai užtektų griebtis sagų, siūlų, muilo, skalbimo miltelių, virtuvėms ir prausykloms čiauptų, plaktukų, sraigtų. Jei kas panašios prekybos didesniu mastu griebtųsi privačiai, puiku! Esu net girdėjęs minčių, kad vertėtų įsigyti transportinį laivą.
Politika bus tik tada sėkminga, kai ją lydės pakenčiama krašto ekonomika. Todėl čia ir miniu jas kartu.
