NEPRIPAŽINTA KRAUJO AUKA (II)

ADOLFAS DAMUŠIS

LAIKINOSIOS VYRIAUSYBĖS VEIKLOS SĄLYGOS

Washingtono National Archives rasti dokumentai labiau išryškina sąlygas, kuriose Lietuvos laikinajai vyriausybei, sukilėlių vardu Leono Prapuolenio 1941 birželio 23 dieną paskelbtai, teko veikti šešias savaites. Iš tų dokumentų galime taip pat susidaryti vaizdą kokia saviveika po to buvo išsivysčiusi tarp viešųjų ir pogrindžio rezistentų. Kaunas buvo pilnoje sukilėlių kontrolėje birželio 22, 23, 24 ir dalinai 25 dienomis. Pirmieji vokiečių daliniai pasirodė Kauno priemiesčiuose, kairiajame Nemuno krante, trečiadienį, birželio 25 vakare.

Dr. Adolfas Damušis, šio straipsnio autorius, savo augintame miške, Dainavos stovyklavietėje, 1985 metais. Nuotr. K. A.

Karo komendantas gen. Pohl, sutiktas vyriausybės atstovų, iš karto pranešė, kad jis turįs įsakymą iš Berlyno su Lietuvos laik. vyriausybe nesikalbėti, ją ignoruoti. Tada buvo patirta, kad ir Lietuvos pasiuntiniui Kaziui Škirpai, sukilimo paskelbtam ministeriui pirmininkui, neleidžiama vykti į Kauną eiti pareigų.

Vokietijos Užsienių reikalų ministerijos Rytų skyriaus vedėjas dr. Kleist, keliskart atvykęs specialiai į Kauną, įtikinėjo prof. Juozą Ambrazevičių-Brazaitį pakeisti Laikinosios vyriausybės narių titulus iš Lietuvos ministerių į civilinės vokiečių valdžios tarėjus, ir viskas bus tvarkoj. Atvykęs gi gestapo atstovas Greffe stačiai grasino ištrėmimu į koncentracijos stovyklą, jeigu Laik. vyriausybė nepaklausys dr. Kleisto pageidavimų. Laikinoji vyriausybė tų gestapo grasinimų nepabūgo ir griežtai atsisakė savo titulus keisti.

Dr. Peter Bruno Kleist savo memuaruose, išleistuose 1950, tą grasinimo pavojų Laik. vyriausybei aprašo kontekste su panašia Ukrainos vyriausybe, paskelbta Lemberge:

„Ukrainos tautinė vyriausybė Lemberge nebuvo pripažinta, neturėjo galimybės, ir jai buvo uždrausta veikti. Ji buvo internuota Sachsenhausene (Vokietijos koncentracijos stovykloje — aut. pastaba). Su dideliais sunkumais gen. von Roques, vyriausiam vokiečių kariuomenės vadui Lietuvos srityje, pavyko apsaugoti Lietuvos vyriausybę Kaune nuo panašaus likimo. Jis turėjo įspėti vyriausybės narius laikytis ramiai ir vengti bet kokių valstybės suverenumo ženklų... Lietuvos, Latvijos ir Estijos karininkams nebuvo leista turėti savą policiją... Kvietimą įsijungti į kovą dėl tautinio išsilaisvinimo pakeitė Hermano Goeringo kolonizacijos politika, raudonąjį komisarą pakeitė rudas komisaras, politinę išmintį pakeitė Ericho Koch kirvis". (Peter Bruno Kleist, Zwischen Hitler and Stalin, 1950, psi. 136-137).

Erich Koch nacių vadų tarpe buvo griežtos linijos šalininkas. Antrojo pasaulinio karo metu jis tapo generaliniu komisaru vokiečių okupuotos Lenkijos dalies, kur jis aktyviai vykdė Lenkijos inteligentijos naikinimą. Mirė Lenkijos kalėjime 1986.

Jis nebuvo pakartas kaip karo nusikaltėlis, nes Lenkijos įstatymai draudė mirties bausmę.

Lietuvos laik. vyriausybė gen. von Roques įspėjimus išklausė, bet jų nevykdė. Kai rugpjūčio 5 Laikinoji vyriausybė buvo pakviesta susitikti su generaliniu komisaru Lietuvai dr. von Rentelnu, ministerio pirmininko pareigas einąs prof. Juozas Ambrazevičius įteikė memorandumą, kuriame buvo išreikšta lietuvių tautos valia pilnai atgauti Lietuvos nepriklausomybę.

Atsakydamas generalkomisaras pakartojo įprastinę nacių frazę: ,,Pirmiausia reikia sunaikinti bolševizmą, ir tada kiekvienai tautai bus atlyginta už jos nuopelnus toje kovoje". Į dr. von Rentelno pasiūlymą: ,,Aš skiriu jus savo tarėjais", prof. Ambrazevičius trumpai atsakė: „Ne, ačiū Jums, mes esame pašaukti tarnauti nepriklausomai Lietuvai". (Juozas Brazaitis, VI tomas, 1986).

NACIONALSOCIALISTU SIEKIMAI

Civilinei vokiečių vyriausybei Lietuvoj įsikūrus, buvo įsitikinta, kad naciams visai nerūpi pavergtųjų išlaisvinimas. Jie visa savo aistra nedelsdami ėmėsi vykdyti savo planą: germanizuoti Baltijos valstybes intensyviu kolonizavimu, skubiai kurdindami vokiečių kolonistus Lietuvos ūkiuose ir pramonėje.

Nuo pat pirmųjų vokiečių karinių dalinių atvykimo kariniai komendantai skatino Lietuvos jaunuomenę stoti į Vokietijos Wehrmachto pagalbinius dalinius bei registruotis darbams Vokietijos pramonėje. Toms nacių pastangoms Laikinoji vyriausybė, o vėliau ir susiformavusi lietuvių antinacinė rezistencija kietai priešinosi. Taip Lietuvoje susikirto du nesuderinami siekimai: Lietuvos nepriklausomybė ir vokiečių bandoma vykdyti Lietuvos kolonizacija. Jie vienas kitą konfrontavo per visą nacių okupacijos laiką — nuo 1941 birželio pabaigos iki 1944 vasaros pabaigos.

Sunkioje padėtyje atsidūrė lietuviai kariai, karui prasidėjus dezertyravę iš 29-tojo Raudonosios armijos korpuso, kai kur net ginklu susikirsdami su politrukais. Jie buvo įvilioti į Savisaugos batalionus vokiečių pažadais, kad taip būsią sudaryti Lietuvos armijos branduoliai. Jiems buvo pažadėta, kad jų paskirtis bus ginti Lietuvos teritoriją. Kai kurie batalionai buvo išsiųsti į Minską pretekstu, esą ši sritis anksčiau priklausiusi Lietuvai. Gestapas bandė tuos batalionus panaudoti ten esančių žydų naikinimui, bet karininkai ir kariai tam radikaliai pasipriešino. Gestapas grasino juos išsiusiąs į sovietinių karių belaisvių stovyklas. Nors esmėje tai reiškė mirties sprendimą, karininkai ir kariai nepakluso ir grasinami. Po pakartotinų pokalbių su savo vyriausybe Berlyne gestapas nutarė tuos neįtikinamus ir „neklusnius” lietuvius išsiųsti į pavojingą Rytų fronto sritį transporto ir sargybų pareigoms. Apgaulės nuvilti kariai dezertyravo: per vienerius metus savisaugos batalionų karių skaičius iš 20,000 sumažėjo iki 4,000.

Vokiečiai ragino valsčių ir miestelių administracijas sparčiau telkti savanorius į savisaugos batalionus bei į darbus Vokietijoje. Laikinoji vyriausybė, kol ji dar nebuvo nacių sulikviduota, o taip pat ir antinacinio pogrindžio židiniai ir spauda skatino visuomenę bandyti įvairiais būdais likti savo krašte.

Savanoriškam darbo jėgos mobilizavimui nesisekant, vokiečių civilinės valdžios komisarai su gestapo pagalba, sutelkę dar pagelbininkus iš kitų okupuotų kraštų, ruošdavo žmonių gaudymo ekspedicijas. Apsupdavo bažnyčias, sales, suimdavo vaikinus ir merginas ir prievarta įrašydavo į įvairius darbo ar karinius junginius. Daug kur susiorganizavę žmonės šiai prievartai pasipriešindavo. Čia pateikiami du tokie įvykiai iš daugelio. Jie pavadinti pagal vietoves, kur tie įvykiai buvo.

Perloja. 1943 rudenį Vilniaus SS policijos šefas Harm ir vokiečių civilinės valdžios Vilniaus srities komisarai Wulf ir Hingst pradėjo rytų Lietuvoje organizuoti sistematingas žmonių gaudynes. Pagalbai jie buvo pasitelkę keletą tūkstančių įvairių tautybių ekspedicininkų. Numatę gaudynėms rajoną, jie pirmiausia nuginkluodavo ir areštuodavo vietos lietuvių policininkus, kad šie nepradėtų ginti gaudomus Lietuvos piliečius.

Nuvykę į Perloją, ekspedicininkai rado namus ir įstaigas tuščius. Prie miško jie buvo sutikti intensyvia kulkosvadžių ugnimi. Tiktai sekančią dieną, sulaukę paramos, gaudytojai išdrįso įžengti į mišką. Ten nieko nesuradę, sudegino namus ir pasitraukė. Perlojos gyventojai istorijoje jau žinomi savo drąsiais veiksmais nuo XIV šimtmečio. Pirmojo pasaulinio karo pabaigoje jie ryžtingai kovojo prieš vokiečius, komunistus, lenkus ir drąsiai gynė savo gimtojo krašto ir valstybės laisvę ir nepriklausomybę. (Į Laisvę, Nr. 18-19, 1943 rugsėjo 17).

Žiežmariai. Gestapo ekspedicininkų grupė, vadovaujama tų pačių Harmo ir Wulfo, pamaldų metu apsupo Žiežmarių bažnyčią, suėmė jaunas merginas ir vaikinus ir išvežė į Vilnių. Žiežmarių klebonui prelatui B. Sužiedėliui ir kun. Kiškiui nepavyko jų išvaduoti. Merginos Vilniuje buvo patalpintos vieno geto namo antrame aukšte. Ginkluotas vietinės lietuvių policijos būrys naktį tą namą apsupo, užmetė virvines kopėčias, merginas išvadavo ir grąžino į namus. Grįžusios jos džiaugsmingai pranešė kunigams ir parapijiečiams: ,,Mus išvadavo mūsų broliai". Gestapas areštavo prelatą B. Sužiedėlį ir jį uždarė Kauno kalėjime. Arkivyskupas Teofilius Matulionis griežtai dėl to protestavo. Jis pats įkalinimo išvengė tiktai todėl, kad plačiai buvo žinomas kaip ilgametis sovietų gulago koncentracijos stovyklų kankinys. (Pranas Gaida, Nemarusis mirtingasis, Arkiv. T. Matulionis, 1981, psl. 90-92)

SS LEGIONO BOIKOTAS

Daugelyje okupuotų valstybių naciams pavyko suorganizuoti SS legionus. Lietuvoje tie jų bandymai sulaukė šimtaprocentinės nesėkmės. Po daugelio nepavykusių bandymų prisigaudyti „savanorių” į savisaugos batalionus bei transporto talkininkų junginius, gen. Fritz Jeckeln, vyriausias SS ir policijos šefas Ostlande, 1943 metų pradžioje nutarė organizuoti lietuvių SS legioną su gestapo pagalba be lietuvių pritarimo ar sutikimo. Pagal jo projektą šis lietuvių SS legionas turėjo būti vadovaujamas vokiečių SS karininkų.

Lietuvių antinacinio pogrindžio spauda griežtai pasisakė prieš šį vokiečių bandymą. Jeckeln planas buvo lydimas įvairiausių pažadų: geras maistas, graži SS uniforma, lygios teisės su vokiečiais ir net nuosavybės privilegijos ateityje. Lietuvos nepriklausomybės pažado tarp tų visų vilionių nebuvo. Lietuvos jaunuomenė davė tvirtą atkirtį šiems nacių mėginimams menkais pažadais bandyti apgauti lietuvių tautą ir legiono steigimą boikotavo. Lietuvos suverenumo idėja dar tvirčiau įaugo žmonių sąmonėje.

Vieningas ir ryžtingas SS legiono suboikotavimas nacionalsocialistų tarpe sukėlė pasipiktinimą. Jiems buvo nesuprantama, kaip maža lietuvių tauta nepriėmė iš didžiosios ir galingos Vokietijos „tokios garbės” turėti savo SS legioną. Generolas Fritz Jeckeln tuo klausimu išreiškė savo nuomonę 1943 balandžio 2 dienos laiške, adresuotame Reichsfuehrerio SS-Kommandostelle. Laiškas surastas Washingtono National Archives, Geh. 264.

Pranešdamas patį boikoto įvykį, jis kartu suminėjo ir kelias pradines pabaudas lietuvių tautai šiais žodžiais: „... Uždarytos visos aukštosios Lietuvos mokyklos, areštuoti trys generalkomisaro tarėjai ir 39 intelektualai iš pasipriešinimo sluoksnių. Studentų sugaudymas šiuo metu dar nėra įvykdytas, nes Lietuvoje turime tiktai 233 žemesnio laipsnio karininkus ir policijos vyrus. Jėgų atitraukimas iš Vilniaus ar Kauno bei iš žandarmerijos motorizuotų dalinių, kovojančių su banditais, šiuo metu yra neįmanomas. Pasitarus su generalkomisaru bus panaudotos aštresnės priemonės".

Vokietijos užsienio reikalų ministeris Ribbentropas atsiuntė į Lietuvą savo specialų atstovą gen. Windeckerį patirti, kodėl lietuviai SS legioną suboikotavo. Jo klausinėjami prof. J. Ambrazevičius, gen. St. Raštikis ir gen. V. Nagius vieningai ir aiškiai atsakė: ,,Kol Lietuvai nebus pripažintas suverenumas, tol lietuviai neturės jokio entuziazmo kovoti prieš bolševizmą".

Vokiečių generalinis komisaras dr. von Renteln kaltino Lietuvos inteligentiją priešišku nusistatymu prieš vokiečius. Jo žodžiais, ,,kai kurie inteligentų sluoksniai orientuoja tautą nepadėti vokiečiams kovoje prieš pasaulio pabaisą bolševizmą". (Dr. von Renteln laiškas, 1943 V., rastas National Archives, Lietuvos inteligentijos kaltinimas priešvokišku nusistatymu).

1943 kovo 17 von Renteln atvyko iš Rygos į Kauną su gestapo šefu Himmleriu ir, aptarę lietuvių suboikotuoto SS legiono faktą, paskelbė komunikatą, kuriame tarp kitko taip rašoma: Lietuviai pasidavė kai kurių politikuojančių intelektualų machinacijoms..." To rezultate „... a) atsisakoma nuo plano suorganizuoti SS legioną; b) Krašto (Lietuvos — aut. past.) universitetas ir kitos aukštosios mokyklos tuojau uždaromos; c) tiktai tie asmenys atgaus savo nuosavybes, kurie dalyvaus kovoje prieš bolševizmą, d) Vengiantys darbo tarnybos asmenys bus griežčiausiu būdu baudžiami". Ši ištrauka buvo rasta National Archives dokumente, kurį Hershel V. Johnson, JAV atstovas Stockholme, Švedijoje, 1943 gegužės 14 buvo pasiuntęs JAV užsienio reikalų departamentui, Washingtone. Tie duomenys buvo specialaus pogrindžio kurjerio nugabenti iš Lietuvos į Berlyną, o iš ten persiųsti į Stockholmą.

Tolimesniame to raporto tekste buvo keletas nacių grasinimų Lietuvos inteligentijai: ,Jeigu susipratimo nebus rasta, tam tikra Lietuvos inteligentijos dalis bus fiziškai sunaikinta".

Centralinio informacijos biuro žinios, rastos National Archives, yra vertos dėmesio. Jos buvo paskelbtos kaip tik SS legiono suboikotavimo metu. ,,Dav. radijas paskelbė 1943 balandžio 5, kad Lietuva yra arti revoliucijos". Maskvos radijas 1943 balandžio 6 informavo: „Vilniaus krašte mirties bausmė įvykdyta 40 ūkininkų, nes jie nepristatė pakankamai grūdų... Vokiečiai neteko balanso ir pradėjo kruviną terorą". Londono radijas 1943 balandžio 7 aliarmavo: ,,Lietuvoje įtempimas pasiekė viršūnes. Vokiečiai įvykdė mirties bausmę 40-čiai ūkininkų seniūnų... Ginkluoti ūkininkai pasitraukė į miškus". Gestapo viršininkas ir vidaus reikalų ministeris H. Himmleris savo 1943 liepos 13 laiške Hitlerio sekretoriui Bormannui svarsto SS legiono suboikotavimo Lietuvoje priežastis. Himmlerio nuomone: „Ten viskas buvo tvarkoma minkšta ranka. Nuo dabar viskas turi būti atitaisyta stipriomis ir energingomis priemonėmis". (National Archives, T-454, Roll 104). Tuo jis kaltina generalinį komisarą von Rentelną.

Vokiečių kontroliuojamoje spaudoje buvo nukreipta daug aštrių kaltinimų prieš intelektualus, karinius vadus ir politikus. Privačiai buvo pareikšta daugybė grasinimų, kaip pvz., „Užteks 50,000 kulkų viską atvesti į tvarką Lietuvoje".

Lietuvos taryba, vienas iš pogrindžio centrų, skatino kai kuriuos žinomus, su rezistencija slaptai veikiančius asmenis, sueiti į pokalbius su santūresniais įtakingais vokiečiais ir aiškintis nesutarimo priežastis bei pateikti jiems įtikinančių argumentų Lietuvos suverenumo klausimu. Tokiu būdu laimėti laiko ir sumažinti įtampą. Tuo metu civilinės vokiečių valdžios tarėjai suorganizavo porą lietuvių visuomenės atstovų konferencijų.

Pirmojoje konferencijoje, 1943 balandžio 2 d., von Renteln pareikalavo, kad konferencijos dalyviai prašytų Vokietijos vadovybę leisti lietuviams organizuoti karinius dalinius kovai prieš bolševizmą vokiečių karininkų vadovybėje. Konferencijos dalyviai tokiai rezoliucijai nepritarė, sudarė atskirą komitetą paruošti tuo klausimu nuomonę bei planą. Į šią komisiją įėjo gen. Stasys Raštikis, prel. K. Šaulys ir keletas kitų konferencijos dalyvių. Jų paruošta rezoliucija buvo pateikta antrajai atstovų konferencijai, įvykusiai 1943 lapkr. 24.

Pagrindiniai rezoliucijos metmenys buvo šie:

1.    SS legionas lietuviams nepriimtinas.

2.    Yra reikalinga suorganizuoti Lietuvos tautinę armiją ir jos kitaip nevadinti.

3.    Suorganizuoti apskričių komendantūras, vadovaujamas lietuvių karininkų. Jos profesionališkai padėtų įvykdyti mobilizaciją.

4.    Lietuvos tautinė armija veiktų Lietuvoje ir gintų Lietuvos teritoriją.

5. Jai vadovautų lietuviai karininkai ir jos vyriausias vadas lietuvis generolas, turįs tautos pasitikėjimą.

Generalinis komisaras tuos principus organizuoti Lietuvos tautinei armijai atmetė. Vlikas paskelbė savo nuomonę: ,,Mūsų pagrindinis siekimas yra Lietuvos suverenumo atkūrimas. Vokiečiai siekia tiktai savo politinių tikslų ir nekreipia dėmesio į Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą. Prašome visos lietuvių tautos respektuoti mobilizacijos pastangas tiktai tada, kai bus organizuojama Lietuvos tautinė armija, kuri gins Lietuvos teritoriją ir Lietuvos nepriklausomybę”. Ši lietuvių antinacinio pogrindžio nuomonė buvo pasiųsta į užsienį. Pasaulyje buvo plačiai paskelbta, kad Lietuvos atstovai konferencijoje pareikalavo Lietuvos nepriklausomybės. Tai labai supykino vokiečius, bet atsiradę sunkumai rytų ir vakarų frontuose vertė ir nacius ieškoti priimtino sprendimo.

LIETUVOS TAUTINĖ ARMIJA

Lietuvos tautinės armijos organizavimą dar paskubino suaktyvėjęs sovietinių partizanų veikimas šiaurės ir rytų Lietuvoje. Vokiečiams nebuvo kitos išeities, ir 1944 vasario 13 buvo pasirašyta sekanti sutartis: „Vietinė rinktinė ir apskrities komendantūros bus organizuojamos kovai su besiplečiančiu banditizmu. Vietinės rinktinės dydis bus 20 batalionų. Lietuvos teritorija bus jos veikimo sritis. Ji bus organizuojama savanorišku principu. Ji bus lietuvių karininkų vadovaujama”.

De fakto, t.y. savo principais, Vietinė rinktinė ir buvo Lietuvos tautinė armija. Tiktai vokiečiai vertė ją vadinti Vietine rinktine. Šitas jai prikergtas Vietinės rinktinės vardas nepajėgė užtemdyti Lietuvos tautinės armijos štabo drąsos ir ryžtingumo veiksmų ir jos karių tautinio susipratimo ir aukos Lietuvai dvasios.

1944 metais vasario 16, Lietuvos nepriklausomybės šventės metu, gen. Povilas Plechavičius radijo bangomis pakvietė savanorius. Pogrindžio spauda tam neprieštaravo. Per keletą dienų, vietoj užplanuotų 18,000, įsirašė 30,000 savanorių. Taip ryžtingai pareikštas patikimo generolo kvietimui pasitikėjimas vokiečius ne tik nustebino, bet ir išgąsdino.

Naciai savo laiškuose ir memorandumuose bandė lietuvius atestuoti neigiamai. National Archives, Washingtone, buvo rastas 14 puslapių memorandumas apie mobilizaciją Lietuvoje (T-454, Roll 92, p. 001191-0011204). Jame, svarstydami SS legiono suboikotavimo faktą ir ieškodami to priežasčių, vokiečiai bando paniekinančiai nagrinėti lietuvių tautos charakterį. Lietuvių tauta jiems rasiškai nepriimtina. „Tai mišinys žemaičių, aukštaičių, suvalkiečių, baltgudžių, lenkų, rusų ir t.t. Tokiame mišinyje neišsivystė pageidaujamos charakterio vertybės kaip garbingumas, socialumas, laisvė, aukos dvasia, įsijungimas ir t.t. Lietuvių tauta savo istoriniame išsivystyme nebuvo įsigijusi kariškų polinkių". Čia vokiečiai, atrodo, primiršo Tannenbergo mūšį!

Greitas savanorių jungimasis į Vietinę rinktinę vokiečių samprotavimus sugriovė. Jie pajuto turį reikalą su aiškiai apsisprendusia ir tvirtai savo tikslų siekiančia tauta.

1944 kovo viduryje atėjo laikas prisaikdinti Rinktinės štabą ir karius. Štabas pateikė savo priesaikos tekstą: „Aš, Vietinės rinktinės savanoris, Dievo vardu pasižadu visomis savo jėgomis ir net aukodamas savo gyvybę ginti Lietuvą. Aš kaip drąsus ir sąžiningas karys įvykdysiu savo pareigą. Dieve, man padėk!". (N. E. Sūduvis, Vienų vieni, 1964, psl. 174).

SS ir vokiečių policijos šefas gen. Harm su šiuo tekstu nesutiko ir reikalavo naudoti jo tekstą: „Dievo vardu pasižadu kovoti prieš žudantį bolševizmą, būti ištikimas ir paklusnus Adolfui Hitleriui ir jo paskirtiems vadams. Šią priesaiką vykdydamas, esu pasiruošęs paaukoti savo gyvybe". Nei štabas, nei kariai nesutiko duoti Hitleriui paklusnumo priesaikos. Tarp vokiečių ir lietuvių išsivystė daug rimtesnis konfliktas negu anksčiau.

Gestapas ir vokiečių civilinė valdžia pradėjo kelti naujus reikalavimus. Jie pareikalavo 80,000 vyrų karinių medžiagų pakrovimo tarnybai, 10,000 vyrų penkiolikai batalionų vokiečių vadovybėje, apie 30,000 vyrų priešlėktuvinei apsaugai Vokietijoje. Generolas Plechavičius vėl buvo verčiamas per radiją skelbti vyrų mobilizaciją. Jis atsidūrė sunkioje padėtyje ir pogrindžio spaudą prašė kraštui pranešti, kad ši mobilizacija skelbiama naciams spaudžiant. Vlikas paskelbė tokią savo nuomonę: „Mes sutinkame kovoti už lietuvių tautos ir Lietuvos suverenumo interesus. Bet mes nesutinkame, kad mūsų vyrai būtų siunčiami kovoti prieš amerikiečius ir britus Vakarų Vokietijoje. Vakariečiai respektuoja mūsų nepriklausomybę ir mūsų ambasadoriai ten reziduoja. Mes turime saugoti savo jaunuomenę Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės gynimui".

Tokios drąsios lietuvių rezistencinės konfrontacijos dėka vokiečiams nepavyko sumobilizuoti lietuvius vyrus vokiečių aviacijos pagalbai. Vokiečiai ėmė pajusti, kad lietuvius nevyks palenkti vokiečių tarnybai.

Herschel V. Johnson, JAV ambasadorius Stockholme, Švedijoje, 1944.V. 11 plačiu 12 puslapių pranešimu, Nr. 3244, smulkmeniškai informuoja JAV valstybės sekretorių apie vokiečių planus Lietuvoje sutelkti 100,000 asmenų darbams Vokietijos pramonėje ir apie bandymus suorganizuoti Lietuvos tautinę armiją (Vietinę tautinę armiją, alias Lithuanian Local Units) gen. Plechavičiaus vadovybėje. Tuo klausimu pranešime yra tokia pastaba: „Suorganizavimas nepriklausomos Lietuvos armijos vienetų dar nėra pilnai aiškus. Vokiečiai nėra linkę leisti lietuviams veikti savanoriškai. Lietuvių nuomone, jeigu vokiečiai nesilaikys duotų pažadų, daugelis savanorių dezertyruos, likusiųjų dvasia bus kritusi... Lietuviai nenori dalyvauti vokiečių karo pastangose, bet jie yra labai palankūs dalyvauti junginiuose, kurių tikslai ginti Lietuvos teritoriją, veikiant joje ir ruošiantis ją ginti nuo Sovietų invazijos".

GINKLAI ŠEŠIOMS LIETUVIŠKOMS DIVIZIJOMS

Į vokiečių-lietuvių santykių perpildytą kartybių taurę įkrito paskutinis lašas. 1944 balandžio pabaigoje gestapas areštavo Estijoje vieną lietuvį pulkininką, kurį Vlikas buvo siuntęs į Švediją parūpinti ginklų šešioms lietuvių numatomoms divizijoms. Lietuvių antinacinio pogrindžio vadovybė, sutarusi su lietuviais kariniais ekspertais (pulk. dr. Juozu Vėbra ir dviem Vietinės rinktinės pulkininkais — Antanu Šova ir Vladu Grudzinsku) ir su apskrities komendantūromis, buvo sudariusi planą pasiruošti kariškam pasipriešinimui Raudonosios armijos invazijos į Lietuvos ir kitų Baltijos valstybių teritorijas atveju. (Pasaulio lietuvis, 1986 lapkr., Nr. 11, p. 21-22, pagal Br. Nemicko surastus dokumentus).

Šis drąsus kelionės į Švediją planas nepasisekė, ir siunčiamas karininkas su ginklų sąrašu pakliuvo į gestapo nagus. To suėmimo rezultate, 1944 gegužės ir birželio mėnesiais buvo areštuoti septyni Vyriausiojo Lietuvos Išlaisvinimo Komiteto nariai ir du Vliko talkininkai, įkalinti Vokietijos kalėjimuose ir perduoti vyriausiam Vokietijos teismui — Volksgericht Hof. Jie buvo apkaltinti valstybės išdavimu, o toks prasižengimas buvo baudžiamas mirties bausme. Tiktai karo eiga taip pakrypo, kad juos iš Baireutho, Bavarijoje, kalėjimo išlaisvino JAV armija. (J Laisvę, 1983 rugsėjis, Nr. 88-125, p. 65-78) ir (Litausche Widerstand Organizationen, Nat'l Archives, T-454, Roll 100).

Lietuvoje naciai skelbė, kad gen. Plechavičius su savo štabu ir Vietinės rinktinės kariais ruošėsi nuversti civilinę vokiečių valdžią, tuo norėdami pateisinti savo staigius ir piktus veiksmus. 1944 balandžio 15 gen. Fritz Jeckeln pasiskelbė Vietinės rinktinės šefu, sulaužydamas sutartį. Lietuviškas rinktinės štabas to taip lengvai nepraleido. Marijampolės karinėje akademijoje ruošėsi tapti karininkais 1500 studentų ir aukštesniųjų klasių moksleivių. Jiems štabas davė įsakymą išsiskirstyti. SS daliniai šarvuočiais atakavo akademiją. Išsivystė kruvinas mūšis su aukomis abiejose kovojančiose pusėse. Vokiečiai nesitikėjo tokio pasipriešinimo ir pasitraukė, o akademijos auklėtiniai ir administratoriai su ginklais nuėjo į pogrindį.

Nespėjusių išsiskirstyti batalionų likvidavimas vyko kruviniau ir žiauriau. Naciai juos apsupę sušaudė daugelį kareivių. Kitus išvežė į Panerius ir ten liudininkų akivaizdoje nužudė. Iš 30.000 Vietinės rinktinės karių tiktai 3,000 buvo sugauti ir išvežti į Vokietiją. Kiti dezertyravo su ginklais. 1944 gegužės 15 visas Vietinės rinktinės štabas buvo areštuotas, išvežtas į koncentracijos stovyklą Rygos priemiestyje, vėliau išgabentas į Stutthofo koncentracijos stovyklą (Gen. Povilas Plechavičius, red. P. Jurgėla ir P. Jurkus, 1978, p. 93-133).

Dokumentai, kurie buvo rasti Washingtono National Archives, rodo, kiek daug daug sąmyšio kilo vokiečių tarpe ir kiek daug neapykantos reiškė nacių vadai kaip Himmleris, Jeckelnas, Rosenbergas, Bormannas ir kt. prieš Lietuvos intelektualus, politikus ir karinę vadovybę bei prieš visą lietuvių tautą. Mūsų tautos ateitis, jų samprotavimu, buvo labai tamsi. Jie taip pat kaltino savo policijos vadus, civilinės vokiečių valdžios komisarus, reikalaudami griežtesnių, energingesnių metodų palenkti lietuviams.

Kai kurių vokiečių tarpe Rinktinės likvidavimas sukėlė neaiškumų, kurie atsispindi rastuose laiškuose. Dr. von Renteln laiške Jeckelnui 1944 birželio 17 reikalauja paaiškinti visuomenei, kodėl toks veiksmas buvęs reikalingas. Be tokio paaiškinimo Vietinės rinktinės likvidavimas galįs būti panaudotas vokiečių nenaudai. A. Rosenbergas savo laiške 1944.III.25 Martin Bormannui rašo, kad įvairūs įsakymai į rytų kraštą eina su juo nepasitarus. (T-454, EAP 991613, p. 00685 - 00687). Tokios pat dvasios yra nusiskundimas gauleiterio Lohses 1944.111.25 laiške, adresuotame tiesiog Fuehrerhauptųuartier. Kitame laiške gen. Jeckelnui 1944.HI.30 tas pats Lohse informuoja, kad jis rūpinasi Ostlando

politine ir ūkine sritimi, tuo tarpu jis (Jeckelnas), likviduodamas Vietinę rinktinę vadovavosi saugumo motyvais (National Archives, T-454, Roll 104, p. 001026 - 001027).

Fritz Jeckeln 1944.VII.19 laiške aiškina savo viršininkui Berlyne, SS-Obergruppenfuehrer Berger, kaip jam pasisekė išlyginti nuomones ir kooperuoti su gauleiteriu Lohse (ten pat). Gi Landersvenvaltungo prezidentas savo laiške 1944.VI.22 Alfredui Rosenbergui, užimtųjų rytų kraštų ministeriui, sako patrauksiąs teisman SS ir policijos vadą Kaune dėl Lietuvoje neįvykdymo mobilizacijos ir dėl nesusitarimo su von Rentelnu.

1944 liepos 9 Himmleris informuoja laišku gen. Jeckelną, kad jam (t.y. Jeckelnui) Hitleris suteikė diktatūrines teises ir įgaliojimus panaudoti kraštutines priemones Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje, mobilizuojant visas vyrų atsargas prieš Sovietų Sąjungos jėgas (National Archives, T-454, Roll 104). Tačiau karo nesėkmių įtakoje vokiečiai nebeturėjo laiko gydyti savo liguistos nacionalsocialistinės ideologijos ir savo tironiškų vadų klaidų.

Tik naciai save vis dar ramino iliuzijomis. 1944 rugpjūčio 20, t.y. rytų frontui jau atsidūrus Lietuvoje, buvo išleistas aštuonių puslapių memorandumas ,,Mintys apie vokiečių vadovavimą Lietuvos erdvėje". Jame svarstoma padėtis, lyg daroma sąžinės sąskaita, tiktai labai tendencingai ir nenuoširdžiai (National Archives, T-175, Roll 233,

EAP 99/464). Pagrindinė mintis yra organiškas Lietuvos įjungimas į Vokiečių reichą. Apie Lietuvos inteligentiją ir čia memorandumo nuomonė yra labai prasta: „Lietuvos inteligentijos laikysena per paskutinius trejus metus vokiečiams teko visai nusivilti. Daugumas jų įstaigų vadovų ir įmonių direktorių, sovietams artėjant, be pranešimo, be leidimo, iš pareigų pranyko. Jie bailiai paliko įstaigas, įmones, tautą ir tėvynę".

Ryšium su tuo verta paminėti dar vieną įdomią žinutę. Office of Strategic Services, Washington, D.C., 1945 sausio 10 dienos raporte Nr. T-2835 yra pranešimas 1944X1.15 data apie Baltijos valstybes, Vokietiją ir Sovietų Sąjungą. Ten yra skirsnys apie galimą vokiečių Rytų Europos politikos pasikeitimą, suteikiant okupuotiems kraštams kiek savarankiškumo, o taip pat ir apie Vliko tuo reikalu paskelbtą lietuvių nusistatymą, kuriame buvo rašoma:

„Sovietų Sąjunga ir Vokietija kovoja pasiekti savo tikslų. Abu šie priešininkai veikė ir dar veikia prieš lietuvių tautos norą ginti ir atgauti Lietuvos nepriklausomybę. Kiekviena ši galybė, naudodama savo fizinį pranašumą, siekia įtraukti Lietuvą į savo įtakos sferą. Lietuvos žmonės visada priešinosi toms jų pastangoms... Vokietija iki šiol siekė padaryti Lietuvą savo Lebensraum politikos objektu. Tas lėmė lietuvių griežtą nusistatymą prieš Vokietijos intencijas".

PIRČIUPIS - LIETUVOS LIDICE

Prieš rezistuojančią lietuvių tautą nacių neapykanta ir kerštas jau beveik pačioje karo pabaigoje spėjo dar žiauriau pasireikšti Pirčiupio kaimo gyventojų žudynėmis. Pirčiupis, 28 šeimų kaimas, 44 kilometrų nuotolyje į pietų vakarus nuo Vilniaus, tapo auka tokios pat tragiškos istorijos kaip Lidice, Čekoslovakijoje.

1944 birželio 3 sovietinių partizanų grupė nušovė penkius vokiečių karius Pirčiupio kaimynystėje. Vokiečių baudžiamasis būrys neieškojo sovietinių partizanų, bet apsupo įvykiui artimiausią Pirčiupio kaimą. Vyrus surišo, suvarė į daržinę ir ją padegė. Moteris ir vaikus užrakino namuose ir juos taip pat sudegino. 119 asmenų buvo brutaliai nukankinti: 21 vyras, 29 moterys ir 69 vaikai, tarp jų keliolika nuo 5 savaičių iki 5 metų amžiaus. Egzekucija vyko tris valandas. Nukankintų aukų likučius leido palaidoti tiktai po savaitės. Du kovojantys priešai savo siaubingoje tarpusavio neapykantoje žudė beginklius ir nekaltus Lietuvos ūkininkus.

Skulptorius Gediminas Jokubonis 1960 metais sukūrė paminklą vardu Motina. Šis didingas meno kūrinys yra pastatytas buvusioje sodyboje, kur palaidoti sudegintų gyventojų palaikai. Jis ten stovi kaip simbolis Liūdinčios Motinos dėl savo kenčiančių vaikų, išprovokuotų ir nukankintų dviejų kovojančių tironų — sovietų iš Rytų ir nacių iš Vakarų. (I Laisvę, 1944.VI.20, Nr. 11/34, Antinacinė pogrindžio spauda ir Pirčiupio kaimo tragedija, išl. Mintis, Vilnius, 1961).

Tuo metu įtampa tarp lietuvių ir vokiečių buvo pasiekusi pačią viršūnę, ir sprogimas atrodė visai čia pat. Damoklo kardas galėjo kiekvienu momentu pradėti kirsti kietai rezistuojančių lietuvių galvas, ypatingai intelektualinių, karinių ir politinių veikėjų. Fizinio sunaikinimo pavojuje atsidūrė dezertyravusių Vietinės rinktinės karių bei vengiančių darbo prievolės asmenų šeimos ir artimieji. Visuotinės žudynės nebebuvo įvykdytos tiktai todėl, kad naciai paskubomis turėjo patys bėgti iš Lietuvos, saugodami savo galvas.

Lietuvai ir kitoms Baltijos valstybėms artėjo nauja grėsminga raudonojo teroro banga. Šios antrosios sovietinės okupacijos metu KGB pasistengė pilnai įvykdyti anksčiau jų nustatytą kvotą išdeportuoti ketvirtadalį Lietuvos gyventojų į Gulago koncentracijos stovyklas, į sibirinės Arktikos ledinį inferno. Ir jie tai pilnai įvykdė.

Gindama pagrindines visiems Dievo skirtas teises, siekdama Lietuvos savarankiškumo bei išsivadavimo iš vergijos, lietuvių tauta pakėlė sunkiai įsivaizduojamą ir be galo milžinišką kraujo auką. Ši auka iki šiol dar nėra pasaulio pilnai suprasta ir pripažinta.