RAUDONIEJI BAJORAI IR KLASTOJAMA ISTORIJA
Nutylėjimai ir iškraipymai— tai pats mėgstamiausias, obligatorinis tarybinių istorikų, ypač partijos istorikų, metodologijos bruožas. Ko neįstengiama aukštyn kojom apversti, kaip slaptieji Molotovo ir Ribentropo sandėriai arba dešimtmetė Lietuvos partizanų pasipriešinimo kova, tatai stengiamasi atkakliai nutylėti.
Nutylėjimu siekiama iš žmonių atminties išdildyti nemalonių istorijos faktų prisiminimą. Toks lūkestis ne visada pasiteisina. Sutelktinėje žmonių, ypač tautos sąmonėje tie faktai išlieka. Netgi daugiau: jie tampa legendomis, sakmėmis, iš lūpų į lūpas, iš kartos į kartą perduodama gyvąja tautosaka. Šis gaivalinis sąmonės klodas yra nuolatinis iššūkis agitpropui, nes atskleidžia jo nutylėjimų neveiksmingumą. Kai vis dėlto istoriniai faktai labai nemalonūs ir jų negalima pavaizduoti taip, kaip iš tikrųjų buvo, tada griebiamasi iškraipymų: kuriamas savas tarybinės istoriografijos mitas, pasakos ir pasakėlės. Ypač to gero uždera įvairių sukakčių progomis. Tada ieškančiam istorinės tiesos reikia gerai įsidėmėti, kas toliau nutylima ir kas mėginama iškreipti. Lengviausia iškreipti pavadinimus, kuriais nusakoma įvykių esmė. Antai dabar daug šnekama ir rašoma apie “Tarybų valdžios atkūrimo Lietuvoje 45-sias metines”. Tai, kas Lietuvoje iš tikrųjų prieš 45 metus įvyko, buvo paprasčiausia okupacija ir aneksija. Čia įvykių datos neiškraipomos, tik pavadinimai ir pobūdis.
Visai neatsitiktinai kalbama ne apie tarybų valdžios įvedimui bet apie jos “atkūrimą”. Atseit, ji buvusi jau anksčiau įvesta. Čia vieną mitą reikia paremti kitu. Norima įteigti, kad vadinamoji tarybų valdžia Lietuvoje buvo kuriama 1918 -20 metais, bet nesėkmingai, ir po dvidešimtmečio atkurta.
Tuo būdu pabrėžiamas skirtingo laiko įvykių tapatumas ir tęstinumas. Su tuo iš dalies galima sutikti. Ir vienu, ir kitu atveju tarybų valdžią Lietuvon nešė Raudonosios armijos durtuvai. Tik pirmą kartą tarybinė invazija susidūrė su ginkluotu pasipriešinimu ir pralaimėjo, o antrą kartą tokio pasipriešinimo nepatyrusi, savo tikslą pasiekė. Priklijavimas “tarybų valdžios atkūrimo” etiketės čia tik raudonai nuspalvina įvykių reikšmę, pridengia jų smurto pobūdį, neliečia jų esmės, kurią tik kitaip vadina ir kitaip vertina.
Įvykių istorinė esmė klastojama tada, kai okupacija vadinamu revoliucija, užsienio įsikišimas vidaus perversmu.
Mūsų komunistai nuo pat pradžios buvo apsisprendę nepriklausomos Lietuvos valstybės priešai. Kai Leninas ją pripažino ir pasirašė taikos sutartį, visiems laikams išsižadėdamas Rusijos pretenzijų į Lietuvai komunistai toliau rausėsi po nepriklausomos valstybės pamatais, svajodami apie “amžiną” sąjungą su Rusija. Tačiau jie buvo labai negausūs ir nereikšmingi, ligi jų iš naujo neparėmė sustiprėjusios Maskvos galybė.
Kaip sulenkėję baltųjų bajorų likučiai nepajėgė įsivaizduoti Lietuvos valstybingumo be Liublino unijos ryšių, taip surusėję raudonieji bajorai— komunistai — be “amžinos” unijos su Maskva.
Ir vieni, ir kiti savo luomo, savo klasės gerovę bei interesus pastatė aukščiau savo tautos gerovės bei interesų. Jiems nebuvo pakeliui su tautiškai atgimusia demokratine Lietuva.
Kad šitomis jėgomis Maskva pasinaudojo, prieš 45-rius metus okupuodama Lietuvąi tai tiesa, tačiau teigti, jog tai išreiškė lietuvių tautos valią, yra akivaizdus istorijos klastojimas.
J. Vd.
Muenchen,
Vokietija
