IŠEIVIJOS JAUNIMAS VIENYBĖJE SU KOVOJANČIA TAUTA

VACYS KĘSTUTIS SLOTKUS
Kolumbija, P.A.

Straipsnio autorius VACYS KĘSTUTIS SLOTKUS šia tema kalbėjo V PLJ kongreso atidarymo metu 1983 m. liepos 1 d. Illinois universitete Chicagoje. Autorius iš profesijos diplomuotas agronomas, dabar vedąs didžiulius Slotkų šeimos paukščių ir galvijų ūkius Kolumbijoje. Gyvena prie Viliavicencio miesto, apie 120 kilometrų nuo Kolumbijos sostinės Bogotos.

Jis yra vienas iš septynių Vacio ir Danutės (mirusios 1979 m.) šeimos narių. Vyriausioji duktė dr. Viktorija, ištekėjusi už dr. Rico, augina sūnų ir dukterį, kalbančius lietuviškai, ir neseniai susilaukė dar naujagimio sūnaus; Teresė Barauskienė turi bakalauratą iš anglų ir ispanų kalbų, augina dvi dukreles ir gyvena Los Angeles, JAV; Vytas — elektrikas atsivežė žmoną Audrą iš ok. Lietuvos, augina sūnų; Vacys Kęstutis yra dalyvavęs PLJ kongresuose, lituanistikos seminaruose, kur susipažino ir su savo būsimąja žmona Nijole Lenkauskaite, LB darbuotojų Mildos ir dr. Edmundo Lenkauskų dukra iš Clevelando, yra aktyvus Kolumbijos lietuviškoje veikloje; Danutė yra baigusi neurobiologiją Bogotos universitete; Kazys studijuoja veterinariją ir jauniausioji Stasytė studijuoja mediciną Bogotoje.

Tai graži lietuviška oazė Andų kalnuose Pietų Amerikoje.

Nijolė (Lenkauskaitė) ir Kęstutis Slotkai

Pirmiausiai noriu pasakyti, kad rašydamas šias mintis, nebandžiau atrasti magiškosios formulės, kuri mums visiems nusakytų, kas darytina ir kas ne sunkiajame, bet brangiajame lietuvybės išlaikymo ir Lietuvos išlaisvinimo darbe. Kalbu tik lūpomis išeivio lietuvio jaunuolio, kuris bando pagrįsti savo dalyvavimą tautos kovoje prieš rusų okupaciją. Tai lyg bandymas atrasti naują viziją, kuri atvertų mūsų galvosenai platesnius vandenis ir įprasmintų kiekvieno iš mūsų darbus ir pastangas išlikti lietuviais.

Mes gimėme ir užaugome skirtingiuose kraštuose, visai skirtingose sąlygose ir skirtingų kultūrų įtakoje, o vis dėlto, suvažiavę į šias antrąsias Pasaulio lietuvių dienas, ir mes — jaunimas — specifiniai į V Pasaulio lietuvių jaunimo kongresą, jaučiamės esą viena ir ta pati lietuviška šeima, kuri gyvena tais pačiais idealais ir siekimais ir kuri nori pajusti esanti dar gyva, stipri ir nepasiduodanti.

Atvažiavome ne tik pasigėrėti, pasidžiaugti ir pasigirti savo kultūriniais vienetais, renginiais, ar aplamai atsiekimais, bet svarbiausiai dėl to, kad žvelgiame su nerimu į Lietuvos ir išeivijos lietuvių ateitį ir norime visi kartu analizuoti ir spręsti, kurią linkme daugiau nukreipti savo pastangas, kad jos būtų efektingesnės. To siekdami, susiduriame su klausimais, kurie mus priverčia labai giliai nagrinėti savo buitį.

Kas esu aš, kaip žmogus? Kokie mano siekimai? Kodėl sakau esąs lietuvis? Ar tikrai suprantu šio teigimo pilną reikšmę? Ar man verta būti lietuviu?

Atsakyti į šiuos klausimus — nelengva, nes yra lyg išaiškinti savo egzistencijos tikslus ir moralinius bei religinius įsipareigojimus, o tas šiais modernizmo ir kompiuterio laikais - nemadinga. Tačiau kiekvienas žmogus turi atrasti savo gyvenimui ir savo darbui gilią prasmę ir tikslą, kurie nušviestų siektiną kelią.

Šis pasirinkimas nepriklauso vien nuo žmogaus, nes didelę įtaką turi gyvenamojo krašto sąlygos ir kultūra, jo šeima ir jo kilmė. Ir štai mes, nors gimėme ir užaugome skirtinguose kraštuo-

se, sakome ir jaučiamės esą lietuviai, nes mūsų tėvai yra lietuviai ir to fakto nepakeisime nei mes, nei mūsų vaikai, nei jų vaikai.

Žymusis mūsų ideologas ir bendruomenininkas Juozas Girnius tvirtina: “Gimstant šeimoj, tuo pačiu gimstama ir tautoj. Ne vėliau sąmoningu apsisprendimu pasirenkama ta ar kita tauta, o nuo pat sąmonės išbudimo augama savo tėvų tautoj ir esama jos nariu”.

Šis teigimas nepaneigiamas ir jis galioja ne vien mums lietuviams, bet ir kiekvienam žmogui šioje žemėje. Gimstant lietuviškoj šeimoj, mes paveldim iš savo tėvų lietuvišką kraują, bruožus ir net mentalitetą. Gal čia Amerikoje ar Europoje sunkiau tą pastebėti, nes yra mačiau skirtumų fizinėje išraiškoje ar net pavardžių atvejy, bet kituose kraštuose mes nuo vaikystės dienų skiriamės ir ideologiniai, ir fiziniai, ir pavardėmis: dažnai buvome išjuokiami ir badomi pirštais ir tada, nesuprasdami tikrosios šios realybės reikšmės, skųsdavomės: “Kodėl, Dieve, mane nubaudei? Kodėl aš turiu būti skirtingas nuo visų?”.

Mes paveldim iš savo tėvų “naštą” augti ir gyventi svetimųjų tarpe. Tačiau paveldim ir didelį turtą ir kultūrinį lobį, kurio mums pavydi greta mūsų augantis jaunimas. Ir ši našta, kalbant tik iš filosofinio taško, nėra našta, o laimė . . . Per mūsų tėvus, iš mūsų praeities mes turime įgimtus jausmus, įgimtą skirtingą gyvenimo viziją, dėl kurios suprantam ir jaučiam ne tik gėrį, kuriuo mes ir žmonija džiaugiamės, bet ir neteisingumą, kuris neša vargą ir skausmą daugelio kitų tautų žmonėms. Tada lengviau pasidaro pagrįsti savo veikimą, kuris jau nebus pasiaukojimas, o dalinai mūsų gyvenimo įprasminimas šalia visų kitų objektų bei siekimų, kuriais užpildome ir pagrindžiame savąją egzistenciją.

Be abejo, meilė ir respektas žmonijai, kaip ir meilė Lietuvai ir viskam, kas apsprendžia būti lietuviu, negali būti mums įskiepyta baime ar jėga. Šiuos jausmus gali ugdyti tik mūsų tėvų pavyzdys, meilė ir tam tikros sąlygos, kurios ne nuo mūsų ir ne nuo mūsų tėvų priklauso, o nuo gyvenamojo krašto. Jų esame paveikti ne tik mes, išeivijos lietuvių jaunimas, bet ir mūsų bendraamžiai jaunuoliai Lietuvoje, kurie, kad ir gyvendami savųjų tarpe ir savojoj tėvynėj, diena po dienos išgyvena rusiškąją priespaudą, persekiojimą ir panieką. Ir štai, kad ir esame tie patys lietuviai, kad ir esame tų pačių šeimų pusbroliai ar pusseserės, mažai ką žinome vieni apie kitus. Negalime sakyti, kad yra gyvas ryšys tarp mūsų ir Lietuvos jaunimo, nes nepažįstame ir turbūt net nesuprantame vieni kitų.

Norėdami palaikyti tikrą ryšį, kuris būtų naudingas ir jiems ir mums, turime persikelti į vieni kitų galvosenas ir padėtį ir analizuoti priežastis ir sąlygas, kurios prie to priveda ar privedė.

Jaunimas Lietuvoje nuo mažens yra įbaimintas ir priverstas daryti ne tą, ką nori ar galvoja. Stengimasis išrauti ir paniekinti viską, kas rišasi su Lietuvos praeitimi — su jos nepriklausomybe ir faktais, kurie privedė prie jos praradimo, bei religinis ir ideologinis apribojimas sukelia didesnę meilę savajai kalbai, kultūrai ir tautai. Toks užrakinimas teisės galvoti ir apsispręsti sukelia kad ir tylią, bet nuolatinę neapykantą ir reakciją okupantui. Šis nusiteikimas tampa pasipriešinimu sistemai ir viskam, kas ją sudaro, ir išvysto nepaprastą jautrumą ir įgudimą išnaudoti kiekvieną situaciją, kurioj būtų įmanoma išreikšti pasipriešinimą ar protestą.

Tuo pačiu gimsta nepasitenkinimas ir neatlaidumas užsienio laisvom tautom ir ypač užsienio lietuvių jaunimui, kuris “neišnaudoja” visas turimas priemones ir galimybes paveikti rusų kolonialistinę imperiją ir atgauti Lietuvos respublikos nepriklausomybę.

Mes užaugome visai kitose sąlygose ir santvarkoj, kurioj pripažįstant skirtumus, sakykim, tarp Jungtinių Amerikos valstybių ar Europos ir Pietų Amerikos kraštų, nuo mažens gauname geras sąlygas sveikai užaugti, išsimokslinti ar apspręsti savo ateitį. Tačiau modemus gyvenimas, ir juo didesniame mieste gyveni, juo daugiau iš tavęs reikalauja ir net priverčia paskirti didelę dalį gyvenimo tik tam, kad išmoktum kaip elgtis ar panaudoti sistemos sukurtas privalomas priemones, kad užpildytum minimalinius savo egzistavimo poreikius, būtent duoną, sveikatą ir pastogę. Stojame į kovą prieš savo bendraamžius ir vyresniuosius, tam, kad iškiltumėm arba bent pasiektumėm jų vidurkį.

Kiti mūsų pojūčiai, ar tai būtų meniniai, ar kultūriniai, ar religiniai, ar socialiniai, dažniausiai tampa antraeiliais ir jiems nebesurandame laiko. Ir, deja, jei nuo mažens negavome stiprių pagrindų lietuvybėje, ir, jei jos šaknys nėra gilios ir pagrįstos meile, taip pat ir lietuvybės išlaikymo klausimas tampa antraeiliu ar net nesvarstomu klausimu. Su tokia šalta analize, kuri išreiškia didelį asmens išprievartavimą ir nukreipimą nuo paprastų gyvenimo dėsnių, nenoriu pateisinti ar apginti išeivijos lietuvių jaunuolių padėtį ryšium su jau gerai žinomais pavojais, kurie gręsia mums ir mūsų vaikams mažėjant ir silpnėjant pastangoms išlaikyti lietuvybę ir kovoti dėl Lietuvos laisvės. Priešingai, esu įsitikinęs, kad pagrindinį vaidmenį turi pats žmogaus apsisprendimas kovoti ar pasiduoti. Pacituosiu pogrindžio leidinio “Pastogės” antrajame numeryje išreikštą išvadą, kuri dalinai nusako, kaip Lietuvoje galvojama apie mūsų dabartį: “Kitai kartai tokie klausimai kaip už ar prieš, jau gali būti pavėluoti, nebe suprantami — nereikalingi. Ar dar gyvas mumyse Daukantas? Nuo atsakymo į šį klausimą priklauso, ar liksime gyvi. Bet be tautos ir kartos, dar esu tu, kaip žmogus ir asmuo. Ir tik pats, ir visų pirma sau, turi atsakyti į šį klausimą, be kitų pagalbos ar už kitų nugaros.

Nuomonė, kad išeivijoje lietuvybės išlaikymas yra pasmerktas per trumpą laiką išnykti ir kad turime greitu laiku pakeisti savo veiklą ir nukreipti ją į politinę pusę, siekdami praktiškesnių ir greitesnių rezultatų, vyrauja ir kituose pogrindžio leidiniuose. Pacituosiu keletą iš griežtesnių pasisakymų pogrindžio spaudos. “Ateities" 1983 m. kovo mėn. numeryje išspausdintas dr. Augustino Idzelio straipsnis “Pogrindžio spaudos pažiūra į išeivijos veiklą”. Tos mintys nebūtinai išreiškia visos kovojančios Lietuvos nuomonę, bet aiškiai nurodo bendrąjį mūsų veiklos įvertinimą.

“Kodėl jūs stengiatės išlaikyti lietuvišką dvasią ir kalbą, gyvendami išeivijoje? Lietuvybės išlaikymo išeivijoje reikalas yra pasmerktas ir visai nereikalingas, jei artimoj ateity Lietuva neatgaus nepriklausomybės”.

“Lietuvių išeivijos veikla Lietuvą, ypač pogrindinę ir ieškančią kovų į laisvę, tedomina ir ji yra suprantama tik tiek, kiek liečia lietuvių kovą dėl savarankiškos nepriklausomos valstybės atkūrimo. Žinoma, įdomus Lietuvoje ir išeivijos lietuvybės išlaikymo klausimas bei problemos, bet visa tai yra antrame plane”.

Tokia nuomonė pradeda susidaryti ir tarp mūsų išeivijoje. Vis dažniau rašoma, kad jau užteko “žaisti su kultūrinių renginių pastatymais — jie Lietuvos neišvaduos”. “Laikas imtis rimtesnių darbų”, — sakoma. Pavyzdžiui, pacituosiu keletą kun. dr. J. Šarausko minčių, atspausdintų “Tėviškės Žiburiuose”: “Padėkim į šalį keletą savo kultūrinių žaisliukų ir atlikim Lietuvai ką nors geresnio, tai yra, dirbkime politinį darbą”. Toliau: “ . . . Išeivijos veiklos investavimas į politiką yra svarbesnis Lietuvos kultūros išlaikymui negu investavimas į išeivinę kultūrą”. Toliau: ... “Mes galime Lietuvą paveikti savo politine, o ne kultūrine veikla”.

Šios mintys lyg ir tvirtina, kad ligi šiol buvo perdaug laiko skirta kultūrinei veiklai ir dėl to per mažai dirbta politinėj srity. Nėra abejonės, kad visi šie pasisakymai yra rimtai pagrįsti ir liudija dabarties realybę. Liudija, jog ligi šiol nueitas kelias nebūtinai yra sektinas ateity. Liudija, jog turime perorientuoti savo veiklą ir padaryti ją efektingesne ... Tačiau, norint spręsti problemą iš pagrindų, turime svarstyti dalykus nuo pradžios, o ne iš galo. Tvirtinimas, kad ligi šiol nebuvo rimtai dirbama politinėj srity, teisingas. Tvirtinimas, kad ateity turime atkreipti labai didelį dėmesį į ją, yra neabejotinas, tačiau tai nereiškia, kad dėl to turime atsisakyti ar silpninti savo lietuvybės išlaikymo pastangų. Priešingai, visi sutinkame, kad lietuviška veikla po truputį silpnėja ir tai tik liudija, kad nors pastangos buvo milžiniškos, dar jų nepakako.

Siūlymas nukreipti visą savo dėmesį ir darbą tik į politinę veiklą tikrai užgarantuoja galutinį mūsų nutautėjimą per labai trumpą laiką. O juk negalime būti naivūs. Turime pasirengti ilgai, kantriai kovai, kuri gali užsitęsti dar ne tik penkis ar dešimt metų, bet gal net dvidešimt ar daugiau. Minėjau, kad turime spręsti problemą iš pradžios, o ne iš galo, taigi tik gerai susipratęs jaunimas su stipriais pagrindais lietuvybėje norės ir pagaliau dirbs politinį darbą Lietuvos laisvės kovoje. Jei tokių nebus, tai nebus ir kas dirbtų tą darbą. Už tai, teigimas, jog jau laikas imtis “praktiškesnių užsimojimų” galioja tik tol, kol neapleisime, o priešingai, sustiprinsime savo lietuvybės išlaikymo darbą.

Ir pagaliau prieinu prie tokios išvados, kuri man yra nenuvertinama ir nepaneigiama; kaip bet kurios tautos ar bendruomenės pats pirmutinis ir svarbiausias branduolys yra šeima, taip ir mūsų lietuviškoje bendruomenėje pats pirmutinis ir svarbiausias branduolys yra lietuviškoji šeima ir joje sudarytos sąlygos naujajam nariui atrasti savo vietą. Nenoriu tuo pasakyti, kad mišrioj šeimoj būtų neįmanoma išlaikyti lietuvišką dvasią ir ją perduoti vaikams. Dažnai žmogus, gyvenantis su skirtingos kultūros ir tautybės asmeniu, daugiau įvertina ir turi progos pažinti savąją kultūrą. Tačiau sunkumai lieka sunkumais, ir šiuo atveju jie yra didesni. Tą suprasdami, daug mūsų tėvų nestokojo darbo ir pastangų sudaryti mums geriausias sąlygas įaugti ir įsijungti į lietuviškąją bendruomenę, kad vėliau ir mes, sekdami jų pavyzdžiu, tą patį bandytumėm atsiekti savo šeimose. Ir čia yra pats svarbiausias ir reikšmingiausias mūsų išeivių lietuvių gyvenime momentas, kuris pasikartos kiekvienoj ateinančioj kartoj. Mes jį turime pilnai suprasti, jei norime išlikti vienybėje su kovojančia tauta. O gi kova nėra tik tiesioginė pasipriešinimo akcija

su ginklu ar plunksna prieš okupantą. Kova lygiai svarbi ir reikalinga yra toji, kurios stipriausias ginklas yra pasiryžimas ir begalinė kantrybė. Nieks mums pasauly nepadės, jei neįrodysime, kad mes norime būti lietuviais, kad mes stengiamės būti lietuviais, bet svarbiausia, kad didžiuojamės esą lietuviais ir gerbiam savo tėvynę, jos praeitį ir jos istoriją. Tą mums pasako ir šio mūsų jau V-jo Pasaulio lietuvių jaunimo kongreso tikslai: “Suprask, iš kur kilęs, kad žinotum, kas esi, kad žinotum, kur eiti ir kaip ten patekti”.

Suprasdami dabartį ir jos pozityvią ar negatyvią įtaką mums, lengviau galėsime išlikti vienybėje su kovojančia tauta. Nepagailėkime pastangų susipažinti su Lietuva ir su jos nueitu keliu istorijoje ir nuo okupacijos laikų. Turime pagaliau pajėgti žiūrėti į Lietuvą su tom pačiom akim, kaip žiūrime į kitas valstybes — realiai, jausdami, kad galime šią realybę apčiuopti, kad galime prie jos prieiti. Turime nustoti žiūrėti į Lietuvą, kaip per miglą ar tamsius akinius, kurių dėka Lietuva yra mums tik buvusi graži pasaka ar miręs istorinis momentas, iš kurio beliko tik gražūs mūsų tėvų prisiminimai, poezija ar dainos.

Lietuva yra gyva. . . taip pat gyva, kaip ir betkokia kita laisva tauta, nežiūrint, kad okupantas stengiasi išnaikinti visokiausiais metodais viską, kas brangu lietuviui — net jo identitetą. Tas jam nepasisekė ir nepasiseks. Tai mums liudija vis augantis pogrindinės spaudos leidinių skaičius, kurių būtų jau galima priskaičiuoti net dvidešimt. Juose lietuvis, nepaisant rizikos ir pavojų, mums kartoja: Lietuva yra gyva!

Priartėkime prie jos, atidarykim tuos vartus, kuriais atskiriame Lietuvą ir lietuvius, lyg jie būtų kaltininkai dabartinės padėties. Tie vartai dažnai pasidaro sunkesni ir didesni, negu paties okupanto geležinė ranka galėtų juos nukalti.

Negalime paneigti, jog vis dažniau mūsų lietuvių išeivijos spaudoj yra iškeliamos Lietuvos problemos, atsiekimai ir pogrindžio pasireiškimai.

Nestokokime pastangų platinti pogrindžio spaudą ir paremti tuos, kurie atlieka šį darbą tam, kad ji atsiektų savo pilnutinį tikslą, kuris yra apšviesti ne tik mus — išeivijos lietuvius, bet svarbiausiai plačiąją pasaulio visuomenę. Supažindinkime jaunimą nuo pat vaikystės su pogrindžio spaudos įvairiais leidiniais, su jų mintimis, jų rašymo būdais ir su jų tikslais. Tą reikėtų daryti ne sunkių paskaitų formoj, o paprastu atpasakojimo būdu stovyklose ar šeštadieninėse mokyklose. Įaugus į mintį, kad Lietuva nėra mitas, kad ji yra gyva ir kad kovoja, lengviau bus ir patiems apsispręsti už ją kovoti. Pagaliau, jei norime įrodyti, kad esame vienybėje su kovojančia Lietuva, mes turime įrodyti, jog mums rūpi jos dabartis, jos sunkumai ir jos atsiekimai. Mes turime daug būdų palaikyti glaudesnius ryšius su Lietuva, tad panaudokime juos ir nepasiduokime pesimizmui ar negatyviai kritikai. Naudokime ir mes puolamąją taktiką prieš rusus, taip kaip jie ją naudoja prieš mus. Nepamirškime, kad nors mūsų ir Lietuvos kovos laukas ir metodai skiriasi, tikslas yra tas pats.

Ir baigdamas, pakartosiu “Sibiro tremtinių dainos” du posmelius:

... Lyg pakąstas žiedas rudenio šalnų,
ilgisi jaunystė laisvės ir dainų.
Lyg tyli paguoda atskrenda malda 
ir gaivina širdį alpstančią tada.

Kas, kad man paskirta tremtinio dalis
Sibiras, Uralas, tolima šalis,
Aš sugrįšiu laisvėn tėviškės keliu,
ir tave myluosiu, taip karštai tikiu!