RIŠANT PRAEITĮ SU DABARTIMI

GINTAUTAS-TADAS DABŠYS

Besiruošiant ateinančiam Kongresui teko pasikalbėti su praeito kongreso atstove Danute Barauskaite -Mažeikiene. Ji pasidalino mintimis, įspūdžiais ir nuomonėmis apie savo patirtį. Kongrese, Dana sakė, buvo jaudinanti atmosfera tautiniai ir dvasiniai. Surado naujų draugų, užmezgė tebesitęsiančių ryšių. Sutiko atstovų iš kitų kraštų, net kitų kontinentų, ir visi sutiktieji vis ir visur tęsdavo kongrese iškeltas mintis ir idėjas, net pusryčiaujant ir net laisvalaikiais ar pasilinksminimuose. Visą laiką buvo ką veikti ir susikoncentruoti, kad suprastum, kas dedasi “mokykloje” (“mokykla” Dana vadino studijų dienas). Visi atstovai, kaip darni šeima, iškeltus ir iškylančius klausimus diskutavo bendrai, draugiškai ir išsamiai pagerbdami vieni kitų nuomones, nors kartais su jomis asmeniškai ir nesutikdami. Vienintelė poilsiui ir atsikvėpimui vieta — buvo baliai. Užbaigiant mano pasikalbėjimus su Dana, galima taip susumuoti — didžiuma atstovų buvo inteligentai, su kuriais buvo galima kalbėti, diskutuoti ir tuo save praturtinti — galėjei pasimokinti, kaip visame pasaulyje lietuviuose vystosi kultūrinė, politinė ir visuomeninė veikla. Ko, važiuodama į Kongresą, iš jo tikėjausi — gavau penkis kartus daugiau — pradžioje net pati jaudinausi, kaip prabilti į 120 jaunų, išsilavinusių žmonių. Tai teigiamieji (vyraujantys) įspūdžiai.

Bet — buvo ir ne tokių gražių nusiteikimų — ryškiausi iš jų: atstovai (nemažai iš jų) atrodė tik atstovai — galį labai gražiai “atstovauti”, bet neturį užtenkamai nei jėgų, nei noro iškeltoms idėjoms ir projektams įgyvendinti gyvenime. Daug labai gražių rezoliucijų, bet nebuvo realiai suorganizuoti ir numatyti realūs planai tom rezoliucijom įgyvendinti. Reikėtų turėti daugiau seminarų ir išdirbti praktiškus planus, numatyti žmones tas idėjas ir tuos planus įgyvendinti realiame gyvenime, grįžus į savąsias gyvenamąsias vietas ir savose lietuvių kolonijose. To Kongreso įspūdžių ir nusiteikimų pagauta Dana su būriu lietuvių jaunimo su veikalu “Viva Europa” apvažiavo lietuvių stambesnes kolonijas Chicagoje, Clevelande ir kt. ir tas scenos vaizdelis — gal vienas iš geresnių lietuvių, o ypač jaunimo pasirodymų — susilaukė publikos ir spaudos labai palankių įvertinimų. Be to, to PLJ Kongreso paveikta Dana buvo viena iš daugelio jaunimo suorganizavusio ir tebeveikiančio (sėkmingai) Informacijos Centro.

Mano pasikalbėjimai su Dana suteikė man gana daug — į Kongresą vyksiu geriau pasiruošęs, su savomis, jau stipriau išmąstytomis idėjomis ir nusistatymu, kaip tas idėjas įgyvendinti.

Jaunimas gali ir turi žengti tvirtą žingsnį, turi rimtai atsistoti ant abiejų kojų — jaunimas stiprus ir gyvas. Tik, gaila, kartais jaunimo idėjoms nepilnai pritariama. Retokai padedama jaunimui įeiti į vadovaujamas veiklos pozicijas. Kartais atrodo, kad egzistuoja lyg ir tarpas tarp generacijų — nėra lengvo, sakyčiau, švelnaus perėjimo iš jaunimo veiklos į suaugusių žmonių veiklą (čia, Los Angeles, tai mažiau jaučiama). Būtų labai gera, kad nebūtų nei “jaunimo”, nei “senimo”, nei “bendruomeninin-kų”, nei “altininkų” ... o būtų tik lietuviai, susijungę bendram darbui.

Dar — lyg ir perdaug dėmesio kreipiama į “abstrakcijas”: “ar lietuviškai kalbi?” . . . “Ar žinai Lietuvos istoriją?” .. . Ne, mes visi esame lietuviai, mums visiems rūpi lietuviškoji kultūra, rūpi Lietuvos išlaisvinimas ir t.t. ir t.t.

Aš, kaip PLJ Kongreso rinktas atstovas, kongrese stengsiuos kelti ir pats įsisąmoninti klausimus: ką mes darome kaipo lietuviai Lietuvos laisvės bylai kelti laisvajame pasaulyje ir net pačių savųjų lietuvių tarpe, norėsiu pilniau įsisąmoninti, “kas yra lietuvybė”, apie kurią mes taip daug kalbame, “kaip reikia išlaikyti lietuvybę” . . . Dr. Sauerveinas rašė: . . .

Lietuviais esame mes gimę, lietuviais norime ir būt. Tą garbę gavome užgimę, jai ir neturim leist pražūt”... Iš tų žodžių kyla klausimai: “kas yra garbė”, “kas yra lietuvybė” — Ar kalba, ar lenciūgėlis, ar lietuviškas balius, ar lituanistinėje šeštadieninėje mokykloje prasėdėtos 4 valandos, ar “Spindulys”, ar skautai, ar ateitininkai, ar ir dar dešimtys “AR” yra lietuvybė . . .

NE — Lietuvybė yra daugiau nei visi aukščiau išvardinti dalykai, tai ir Dana man paminėjo: Lietuvybė yra dvasia,gyvenanti kiekviename iš mūsų. Ir tarp kitų, svarbiausia, aš kelsiu Kongrese klausimą: kaip tą dvasiąišlaikyti ir perkelti sekančiom kartom. Bėgant estafete, reikia nešamą lazdelę perduot iš rankos į ranką. Lazdelei iškritus — lenktynės pralaimėtos.

Ir baigiu: šią vasarą važiuosim į Chicagą, Clevelandą, Torontą ... visais visų šiame simpoziume dalyvavusių dalyvių iškeltomis mintimis tarsimės, diskutuosime, teirausimės, vieni iš kitų mokinsimės ir “gavę į rankas” lazdelę, bėgsime ir stengsimės ją perduoti sekantiems.

Tikimės vyresniųjų paramos, patarimų ir pritarimo!