SKAITYTOJŲ ŽODIS

Sumaišytos partijos.

Netikros datos.

J. Kojelio redaguotas“Į Laisvę" žurnalas buvo gyvas, gyvenimiškas, todėl ir įdomus. Linkiu, kad ir kito redaktoriaus rankose jis išlaikytų šias geras savybes.

Ta pačia proga norėtųsi atkreipti dėmesį į praeito numerio (80-117), 1980 m. gruodis) porą netikslumų.

1.    J. Audėnas savo laiške, pavadintame “Tiesa ir blusinėjimas” iš tikrųjų “nusiblusinėja” iki netiesos. Jis teigia, “. . . kad Altą sukūrė šios trys politinės-ideologinės grupės: katalikai, SANDARIEČIAI ir socialistai. Tautininkai, atseit, ketvirtoji srovė į Altą įsijungė tik po dešimties metų". Iš tikrųjų buvo kiek kitaip. Amerikos Lietuvių Rymo Katalikų federacijos tarybos iniciatyva 1940 m. rugpiūčio 10 d. Pittsburge sukviestajame katalikų, tautininkų ir sandariečių atstovų pasitarime buvo sukurtas bendras Lietuvai laisvinti organas— Lietuvos Gelbėjimo taryba (ji 1941 m. gegužės 15 d. persikrikštijo, pasivadindama Amerikos Lietuvių taryba), priimtas jos statutas ir išrinkta pirmoji valdyba: Leonardas Šimutis — pirmininkas, Petras Pivoriūnas — vicepirmininkas, Kazys S. Karpius — sekretorius, kun. Jonas Švagž-dys — iždininkas, Juozas B. Laučka ir Mykolas Vaidyla — nariai. Socialistai tarybon įsijungė vėliau, t.y. 1940 m. spalio 15 d., po Lietuvos Gelbėjimo tarybos delegacijos apsilankymo pas JAV prezidentą F.D. Rooseveltą.

Čia Audėnui bus susimaišę tautininkai su socialistais.

2.    P. Daukantas savo straipsnyje “Laikinoji vyriausybė lieka" nepagrįstai bando sudaryti įspūdį,“ ... kad pulk. Kazys Škirpa, Lietuvos pasiuntinys ir įgaliotas ministras Vokietijai, pareiškė protestą prieš neteisėtą sovietinių karinių pajėgų įžengimą į Lietuvą ir krašto okupaciją” tarsi tuoj, kai tik “ . . . prezidentas Antanas Smetona peršoko upelį . . .”

Neneigiant Kazio Škirpos nuopelnų Lietuvai nepriklausomybės kovų metu ir žymaus jo įnašo į lietuvių tautos 1941 metų visuotinį sukilimą, pagimdžiusį Lietuvos Laikinąją vyriausybę, yra netikslu pasikliauti vien tik"... per lūpas persiritusią žinute" ir apsilenkti su istoriniais faktais.

a)    Kazys Škirpa, Lietuvos įgaliotas ministeris ir nepaprastas pasiuntinys Vokietijai, sumojo pareikšti protestą dėl Lietuvos sovietinės okupacijos Vokietijos Užsienio reikalų ministeriui Joachim von Ribbentropuitik 1940 m. liepos 22 d. t.y. daugiau kaip po penkių savaičių nuo “prezidento Antano peršokimo (per) upelį . . kai Liaudies seimas buvo jau “nutaręs” paskelbti Lietuvą sovietine respublika ir prašyti priimti ją į Sovietų Sąjungą.

b)    Raudonajai armijai įsiveržus Lietuvon ir prezidentui Antanui Smetonai vos tik atsiradus Vokietijoje, tas pats Kazys Škirpa 1940 m. birželio 16 ankstų rytą telefonu iš Berlyno pakartotinai jį spaudė grįžti iš Eitkūnų į Kauną neva kažin kokio rašto pasirašyti.

Audiatur et altera pars!

Bronius Nemickas
New Yorkas, 1981.3.3.

Dėkoja ir linki sėkmės

“Į Laisvę” žurnalą skaitau jau ilgus metus: straipsniai įdomūs ir aktualūs. Buvusiam red. p. Juozui Kojeliui noriu padėkoti ir palinkėti užsitarnauto poilsio. Jo red. žurnalas neslopino kontroversinių balsų, leido visiems pasisakyti, išlaikant kultūringą balansą.

Naują “Į Laisvę” red. p. Vacį Račiūną sveikinu, linkėdama ir toliau neslopinti nuomonių pasisakymo, bet be asmeninių užgauliojimų. Linkiu sėkmingai pritraukti naujų jaunos kartos narių į žurnalo talkininkų gretas.Savo dėmesiu ir straipsniais daugiau vietos skirkime rezistencijos kovą nešančiai Lietuvai ir jos narsiems kovotojams. Ateina čia mokslus baigusi, jaunų tėvų karta, kuri dar veža vaikus į šeštadieninę mokyklą ir jaunimo organizacijas, bet patys nei mokytojais, nei vadovais būti nenori. Kas su prieaugliu dirba? Kaip juos įtraukti į darbininkų eiles? Tos ir kitos temos yra labai svarbios ir turi būti diskutuojamos. Gerb. red. linkiu Jums sėkmės.

Su pagarba,

Lilė Milukienė,
Plainview, N.Y.

 Ačiū už linkėjimus. Nelengva pakeisti tokį redaktorių, kaip Juozą Kojelį, bet Jūsų ir kitų mielų bendradarbių dėka, mėginsime mūsų skaitytojų neapvilti.

Red.

“Paskleisti kuo plačiausiai po visą pasaulį”

Aš manau, kad p. Br. Zumeris (Į Laisvę, Nr. 79-116) teisingai aprašė rusų charakterio bruožus: be to, jis daugiausiai cituoja pačių rusų rašytojų žodžius, net ir komunisto M. Gorkio.

Visi, kurie rašė apie tą straipsnį, yra gimę šiame šimtmetyje ir mažai, o gal ir visai neturėjo tiesioginio ir ilgesnio kontakto su rusų tautybės žmonėmis. Rusų patarlė sako, kad pažinti žmogaus būdą, reikia suvalgyti su juo bent pūdą (40 svarų) druskos.

Aš esu gimęs praeitame šimtmetyje, baigęs gimnaziją ir universitetą Rusijoje, pergyvenęs 1917 m. revoliuciją, caro armijos sugriuvimą, matęs panašias scenas, apie kurias straipsnis užsimena, apie tą šuniukų, kuris buvo murkdomas kalkių duobėje, bet iš tikrųjų tai buvo ne šuniukas, o gyvi žmonės. O ar mirtininkų kolonos pataisos lageriuose SSR daug kuo skiriasi nuo tų kalkių duobių? Tik reikia pasiskaityti Solženicyno visus veikalus apie tų lagerių baisius vaizdus.

Bet ir Solženicynas ir kiti, kurie atvyko sveiki iš SSR nežinia kokiais tikslais, prisidengdami literatūra ir savo eilėraščiais, važinėja po Ameriką ir kitus kraštus ir plauna smegenis kvailiems amerikiečiams bei kitiems žmonėms. Solženicynui Rusija prasideda nuo Nemuno į šiaurę, nes negirdėjau, kad jis kur užtartų Lietuvą bei kitas rusų komunistų pavergtas tautas.

Ar lenkai gali pamiršti Katyną, kur 2-3 savaičių bėgy 10-12 tūkstančių karininkų, puskarininkių, kareivių ir civilių inteligentiį kulkomis į pakaušį buvo sušaudyti ir suversti į duobę? O mes, lietuviai, ar galime užmiršti Rainių miškelį, Praveiniškių stovyklą, Červenės žudynes, kur beginkliai žmonės buvo žudomi, šaudomi be pasigailėjimo? Kas tai darė, ar ne rusai? Dar ir dabar yra gyvų liudininkių šių sadistiškų ir negailestingų žudynių.

Tas viskas įrodo rusų žvėriškumą ir patvirtina tuos jų charakterio bruožus, kuriuos taip teisingai aprašė p. Zumeris, ne iš piršto išlauždamas, bet pasiremdamas pačių rusų rašytojų nuomonėmis.

Tai buvo masinės žudynės, bet buvo ir pavienių, kai žvėriškai buvo nužudyti Panevėžy sklepe trys gydytojai, teikę pagalbą sužeistiesiems, Žemgulys, Mačiulis ir Gudonis, o kur mūsų keli kunigai žvėriškai nužudyti bei išniekinti, išplaunant liežuvius.

Pilnai pritariu, kad būtinai kuo greičiausiai reikia išversti tą straipsnį į anglų, prancūzų ir ispanų kalbas ir paskleisti kuo plačiausiai po visą pasaulį.

L. Krauklys
Putnam, Ct.

Klaidinga prielaida

Kontroversinis Broniaus Zumerio straipsnis iššaukė daugelio skaitytojų atsiliepimų. Beje, nė vienas jų nepastebėjo, kad autorius tautinio charakterio bruožus sieja su prigimtimi. Ir čia nesvarbu, ar pats autorius, ar jo cituojami šaltiniai vartoja klaidinančią mintį. Bičiulis Zumeris kalba apie rusų "liokajišką prigimtį", mini, kad didis rašytojas Turgenevas rašo, jog "tokia, jau, turbūt, mūsų prigimtis". Kitur autorius teigia, jog rusų "netvarka nėra išorinių aplinkybių primesta, bet įsišaknijusi pačioje ruso prigimty” . . . Ieškodamas priežasčių, kodėl rusas žiaurus, autorius klausia, ar rusas taip elgiasi“įgimtam sadizmui patenkinti?”. Kitoje vietoje: "Gyvuliškumo pradas yra ruso prigimtyje”. Cituojamas A. Tolstojus: "Banditizmas mums įgimtas”.

Nepaisant išimčių, kai organiški sutrikimai iškreipia asmens poelgius, žmogiškoji prigimtis yra plastiška įvairiems charakteriams išsiugdyti bei išugdyti. Žmogus negimsta nusikaltėliu, niekšu, sadistu ar šventuoju, bet pasidaro. Tai kalbėti apie įgimtą žiaurumą, banditizmą ir kt. yra nemoksliška. Tokios savybės aplamai reikia sieti su tautinės kultūros pavidalais.

Antanas Musteikis,
Buffalo, N.Y.

Nesusipratimas?

Įkurti naują politinį veiksnį— politinę komisiją, siūlomą kun. dr. J. Šarausko (Į Laisvę Nr. 78), kuriai labai pritaria L. Valiukas (Į Laisvę Nr. 79) ir, atrodo, linkęs pritarti kun. K. Pugevičius (Į Laisvę Nr. 80), yra paprastas nesusipratimas. Politinių Viekšnių mes turime perdaug. Todėl jie ir darbais nepajėgia “pasidalinti”. (Iš tikrųjų, jie jokiais darbais net nebando dalintis. Nepajėgia jie pasidalinti lietuvių sudedamais pinigais ir, kaip V. Rastenis yra klasiškai išsireiškęs, pasitenkina saldžia ir garbinga privilegija už tėvynę nusifotografuoti).

Dar daug didesnis nesusipratimas— tokią komisiją sudaryti iš svetimtaučių ekspertų. Pirmiausia, reikėtų išsiaiškinti, ar iš viso yra toks sutvėrimas — politikos ekspertas. Mano nuomone — nėra. Žinoma, jei politikos ekspertais vadinami paprasti įstatymus bei potvarkius žiną biurokratai, tai taip . . . tik kokiam galui mums reikia juos samdyti ir aukštas algas mokėti? Tikėtis, kad jie savo veiksmais privers Sovietus išvesti savo kariuomenę iš Pabaltijo ar nors iškovos religinę, žodžio, spaudos ar šiokią tokią ūkinę laisvę, — štai kur pats didžiausias nesusipratimas.

A. Akelaitis
Cleveland, Ohoio

Pasisaką, ar pritarią politinės komisijos minčiai, manau, kad tikrai negalvoja, kad savieji ar svetimtaučiai ekspertai galėtų Lietuvą išvaduoti. Tur būt reikia suprasti, kad čia eina kalba apie sistematingą, metodišką planavimą, reikalingą mūsų politinių uždavinių pirmumui ir svarbumui nustatyti, apie efektingesnj būdą mūsų laisvės kovai vesti.

Red.

Nuo pradžios ligi pabaigos

Į Laisvę nr. 79 ką tik gavau. Aš perskaitau nuo pradžios ligi pabaigos. Daug įdomių rašinių, ypačiai man patiko H.C. Kudreikio“Kaip bolševikai ‘vadavo Lietuvą”. Patinka skyrius — Skaitytojų žodis, tokiu būdu galime vieni kitus geriau suprasti ir būti vieningesniais Lietuvos laisvės labui.

Baigdamas tariu nuoširdų lietuvišką “ačiū” už “Į Laisvę” siuntinėjimą. Gaunu nors ir pavėluotai, bet vis vien įdomu būti susirišus su lietuviška spauda.

Viso geriausio

Petras Čiabis
Buenos Aires, Argentina

Ar pagrįstas priekaištas?

Reikia džiaugtis skaitytojų laiškais, vertinančiais žurnale “Į Laisvę” dedamus straipsnius ir atsiliepimus aktualiaisiais reikalais.

Perskaičiau bičiulio Br. Nainio laišką tvirtinantį, kad LFB sąjūdis, išaugęs iš rezistencinės tautos dvasios rezistencinėmis nuotaikomis gyvena “bent iš dalies" ir. . . svetur. Bet Nainio nuomone, to negalima pasakyti apie žurnalą “Į Laisvę", jame matai rašoma pavergtos tautos reikalais, daugiau "atsiduoda senienomis”. ("Į Laisvę Nr. 80 (117)).

Seku žurnalą “Į Laisvę” ir aš, matau, kiek daug dėmesio jame skiriama aktualiems gyvenomojo meto reikalams. Negaliu suprasti, kodėl p. Br. Nainiui tokie straipsniai perdaug atsiduoda “senienomis”, pagaliau, kas yra tos “senienos”. Ar dabarties rūpesčiai ir jų kėlimas, tai senienos? Jie nėra atitrūkę taip pat nuo rezistencijos dvasios, nes tai pastangos atsiliepti į reikalavimus, kuriuos kelia pats gyvenimas. Žurnale netrūksta straipsnių ir pavergtos tautos reikalais.

Juozas Žilionis
Cleveland, Ohio

Patinka žurnalo drąsa

“Į Laisvę” aplamai man visada patiko. Ypač patiko žurnalo drąsa rimtais pasisakymais nagrinėti veiksnių paskirtį, jų nuveiktus ar nuveiktinus darbus, jų ydas, jų klaidas ir, pardon, jų nusikaltimus. Patiko, kad redaktorius nepabūgo sudėti taškų ant “i”.

Vienu ypu perskaičiau 1980 gruodžio mėn. numerį. Džiaugiausi partizanine dalimi (gal pakaktų trumpesnių fotostatinių ištraukų dokumentacijai—jos sunkiai išskaitomos); dėkingas ui Maceinos straipsnį — aš juo žaviuosi; kūrybiškas, aktualus ir aiškus; patiko Gliaudos nekrologinės mintys apie Aloyzą ir Balio LB-nės elementorius (man jis ypač naudingas); patiko Dainavos darbų aprašymas, o ypačiai patiko Brazdžionio poezija. Pagal Eretą, kol tauta turi pranašiškos dvasios poetų, kaip jis, Lietuva ir mes nežūsime! Pasveikinkite jį ir padėkokite jam. Ir, aišku, patiko redaktoriaus (buv. redaktoriaus Juozo Kojelio — red.) drąsus straipsnis. Mane sugraudino faktas, kad jūsiškis garbės diplomatas koncentruojasi tik į garbę, ką aš jau Tautinių šokių festivalyje Čikagoje praėjusiais metais pastebėjau. Jis nežino, kokią galingą jėgą jis galėtų turėti Kalifornijos veikliųjų lietuvių asmenyse.

Vytautas A. Dambrava
Caracas, Venecuela

“Prokuroro kalbinimas baisus, tačiau išgirdęs ir mirties nuosprendį, sutikčiau jį ramiai, kaip Lietuvos sūnus, kurio gyvenimas priklauso Tėvynei ir jos žmonėms”.

Docento Vytauto Skuodžio baigiamojo žodžio ištrauka Vilniuje Aukščiausiame teisme 1980 m. gruodžio 15 d.

LKB Kronika Nr. 46