KAD BŪTUM NAŠLĖ

 (Ištrauka iš Aloyzo Barono priešmirtinio romano “Laivai ir uostai”)

Sunku miegoti tau dovanotoj šaly, bute ir lovoj. Liusė mąsto apie vyrą, kuris nežinia kur miega ir apie tai, kad jau penkeri metai, kaip jį paskutinį kartą matė. Jam dar Vilniuje buvo pasiūlyta pasirinkti kalėjimą ar priešlėktuvinius dalinius ir jis lyg ironijai pasirinko vienetą, skirtą lėktuvų numušinėjimui. Ji puikiai atmena, kaip jis atsisveikindamas pakilnojo Rimą ir paglostė Jolantos galvelę.

Po to gavo tik vieną laišką su lauko pašto numeriu, kuriame nieko nerašė apie pavojus arba vietą, kur jie stovėjo. Bet dabar visa jau nebebuvo svarbu. Ji nuvažiavo į jo tėvų dvarą, jo tėvas, sirgęs širdimi, mirė frontui beeinant ir ji su uošviene ir bernu išvyko arkliais, o vėliau bernas kažkur dingo, jie arklius atidavė Rytprūsiuose ūkininkui ir už tai kurį laiką pas jį gyveno, kol vėl reikėjo bėgti nuo rusų. Tada ji pateko į aviacijos vyrų virtuvę. Jauni rumunai, čekai, austrai ir vokiečiai gerdavo kavą ir juokdavos. Kartais jie skrisdavo ir kiti nebeateidavo pietų. Lėktuvai tetarnaudavo savaitę, o lakūnai mėnesį. 

Ji atmena daug jaunų, puikių vyrukų, kurie atrodė, kaip vaikai ir jie skrido ir mirė tariamai drąsiai, su išplėstomis akimis, kuriose atsispindėjo viso jų trumpo gyvenimo džiaugsmas. Vienas jų šypsodavos, palikdavo šokolado vaikams, ir kai jis nebegrįžo, Liusė jautė išskirtinį skausmą. Ji nenorėjo prileisti, kad šis išskirtinis gailesys buvo neištikimybė vyrui, bet buvo kažkas panašu į jausmą, kada ji savo vyro, dar draugavimo metais, laukdavo ir nesulaukdavo atvykstant. Į jos gimnazijos miestą jis iš dvaro atvykdavo retai. Visoms patiko dvarininko sūnus lakūnas, kurio broliai buvo aktorius ir gydytojas. Ji, mažažemio dukra bijojo ir pagalvoti apie tokią laimę, bet jis iš kitų tarpo išskyrė jos tylumą ir nepaprastai šviesius plaukus. Bet vargu ar ji būtų tekėjusi, jei ne algebros pataisa šeštoj klasėj. Ištekėjo dar beveik vaikas, draugės sprogo iš pavydo, jos tėvai nustebę ir laimingi žiūrėjo į jaunojo išdidžius tėvus ir gimines. Bet jos tėvas tada ramiai pasakė:

— Jie turtingi, mes ne, bet jūs abu lygūs. Nesileisk skriaudžiama, atmink, kad turi tėvus.

Ji tylėjo, žinodama, kad tėvas kalba apie Bernardo motiną, garsią neatlaidumu samdiniams ar santykiuose su kaimynais. Ji buvo šykšti ir kentėjo tariamai praradusi sūnų, lyg tie neturtingi būtų atėmę iš jos dvarą ir dabar, toje vestuvių puotoje tuo džiaugtųsi. Bet Liusė turėjo gyventi su šia moterimi net ir tada, kai nebebuvo sūnaus, o tik vaikai. Liusė negalėjo atsikratyti senės, norinčios būti kartu su vaikaičiais. Kiti du sūnūs nereikalingi mamos, kaip šie anūkai močiutės. Dabar gal tai buvo tiesa, nes marti turės pelnyti duoną visiems ir senė privalės saugoti vaikus.

Liusė jaučia, kaip nemiega anyta, kaip ji tyli, bet jos nemiga beveik užčiuopiamai jaučiama.

Už lango šlama ir šlama. Atrodo lyg ten būtų miškai ir vandenys. Toks neperstojamas mašinų tekėjimas.

Vokietijoj ji šoko tautinius šokius. Į kitas stovyklas jie buvo nuvažiavę sunkvežimiu. Ji buvo jauna našlė ir ne vienas pagalvodavo, kad ji mergina. Bet kiekvienam ji pasisakydavo, kad ji gyvanašlė, nes ji tikėjo, kad kada nors susitiks savo vyrą ir jausdavo, kad tuo pasakymu, ji pakartotinai išreikšdavo Bernardui savo meilę. Bet vienam technikos studentui ne iš karto norėjo prisipažinti esanti dviejų vaikų motina. Ji galvojo tai padarysianti vėliau, tačiau studentas Algimantas Martinis jai tarė:

—    Tu puiki, Liuse. Galima mylėti tave ir tavo vaikus. Kai aš juos pamatau, man širdis kaista.

—    Kai išgirstumei namie juos besipešant, praeitų džiaugsmas, — nusijuokė. Jai Algimantas atrodė naivus bernelis, gal penkiolika metų už ją jaunesnis.

—    Ne visada mušasi, ne visada miega, — pasakė jis, — o jei nemiegotų aš padainuočiau lopšinę.

Liusė atsiminė, kad jis dainavo puikiai. Nestiprus tenoras, neišlavintas, bet malonus. Martinis buvo aukštas ir dailiai sudėtas, Liusei miela buvo su juo pabendrauti ir rodos stovykloj retai jį tesutikdavo, bet Julijona kartą pasakė:

—    Gėdą turėtumei, ką Bernardui žmonės pasakys, su tokiais piemenimis prasidedi.

—    O kas, o kas? Pirma aš neprasidedu, o kai neprasidedu, tai nesvarbu bernas, direktorius ar šoferis, — atkirto tada Liusė, — svarbu elgtis taip, kad nebūtų jokios priežasties prisikabinti, nors pagaliau tai mano, o ne žmonių reikalas, kaip aš elgiuosi.

—    Žinoma, kiekviena mėgsta dantis rodyti, ypač tos, kurioms trūksta inteligencijos, — senė negalėjo užmiršti, kad marti nesugebėjo baigti šešių klasių. Liusė žinojo, kad prieštaravimais nedaug galima pasiekti, bet tylėjimas reiškia pritarimą, todėl atsakė:

—    Bernardas sakė, kad gražiai moteriai mokslo daug nereikia, bet dabar aš nusprendžiau studijuoti.

Senė išsigando. Jai pasirodė, kad kiekvienas Liusės savarankiškas žingsnis buvo bėgimas iš jos globos ir kartu tolėjimas nuo jos sūnaus, nežinia kur esančio, jei jis iš viso dar tebebuvo gyvas. Į tą marčios pasigyrimą senė nieko neatsakė. Daug tokių žodinių susirėmimų pasibaigdavo tyla ir tokios tylios įtempimo valandos viešpataudavo pusdienį ar dieną, kol jos vėl būdavo sulaužomos dažniausia vaikų triukšmo ar vaikiškos meilės ir džiaugsmo.

Bet vieną kartą Martinis Liusei gatvėje pasakė:

—    Žinai, gera, kad nuo žmogaus noro niekas nepriklauso.

—    O aš manau, kad bloga, — atsakė ji.

Tada buvo šaltas pavasario vakaras. Šiurpi ir gelianti drėgmė veržėsi ligi kaulų, tokį vakarą poezija apie židinį galėjo kelti neabejotino pasigėrėjimo.

—    Būtų gera, kad dabar būtų šilčiau, — nusišypsojo ji.

—    O, tiek nedaug tenori? — nustebo Algimantas, — man tiek maža neužtenka.

Liusė išsigando, kad jis pasakys naivų, jaunuolišką sakinį, bet Algimantas tarė, lyg išdainavo, žema gaida:

—    Norėčiau, kad būtum tikra našlė, bet kadangi nuo mūsų tai nepriklauso, tai tegu būna, kaip

gali būti.

—    Aš norėčiau, kad vaikai nebūtų našlaičiai, — atsakė Liusė beveik linksmai.

—    Vyrų daug gali turėti, o vaikai tėvą tik vieną, — pasakė Algimantas ir lydėjo ją ligi kambario kareivinėse. Tikriausia Liusė jo nemylėjo, bet kai jis užsirašė į Kanadą malkakirčiu, o vėliau aukso kasėju, ji pasakė:

—    Kur tu į Kanadą? Mėgstu auksą, bet nenorėčiau, kad dėl jo kankintųsi geri žmonės. Važiuosime į Ameriką.

Vėliau ji sužinojo, kad jis tikrai buvo užsirašęs, bet išsibraukė. Paskui iškeliavo į kitą miestą studijuoti. Išvažiuodama jau uoste gavo trumpą laišką, kuriame rašė, kad tikisi pasimatyti Amerikoj.

Šį bemiegį vakarą, ji prisiminė visas detales, vyrą, vaikus, senės kietą veidą ir daugelį dienų, kurias išgyveno viena ar su vyru.

Rodos kažkur skamba varpas, tačiau ne, talanduoja skambalu ugniagesiai. Liusė pasikelia ir pasiima mažytį, dar vyro dovanotą laikrodėlį. Bando įžiūrėti kiek laiko. Atrodo dvi. Sunku miegoti. Rūpestis ir atsiminimai plėšia blakstienas.

Gal aš niekad neberašysiu straipsnių. Aš daug kartų rašiau apie karą ir apie politikų susitikimus. Ne visi mano spėliojimai išsipildė, bet vienas išsipildys tikrai; visi tironai galvas praranda.

Aloyzas Baronas