LIETUVIŲ FRONTO BIČIULIŲ CREDO
KOMENTARAI IR AKTUALIJOS
Apsvarstymai ir pastabos
Nesenai pasirodė LFB tarybos paskelbti Lietuvių Fronto Bičiulių sąjūdžio CREDO metmenys (“Į Laisvę” nr. 74). Tai pamatinės — bendros LFB nuorodos, kaip turėtų tvarkytis lietuvių tauta nepriklausomoje savo valstybėje. LFB nariai yra pasižymėję dideliu judrumu ir efektinga veikla tremties lietuviškoje visuomenėje, tad įdomu CREDO mintis panagrinėti.
CREDO yra ne politinės partijos balsuotojams pristatoma programa, o tik subendrintos idėjos, arba, kaip autoriai išsireiškė, “žvilgsnis . . ., nukreiptas į idealų aukštumas . . . kur pagrindiniai uždaviniai labiau aiškėja”. Kelios tos metmenų mintys pateikia siūlomus nepriklausomos Lietuvos valstybės santvarkos pagrindus.
Pagrindinės CREDO mintys
Nėra reikalo komentuoti idėjų, kurios daugumai lietuvių priimtinos, suprantamos ir konkrečiai išreikštos, kaip tai pasisakymai už savarankiškumą, demokratinę Lietuvos valstybės santvarką, tarptautinį teismą ar prieš diskriminaciją. Pamėginsime tad interpretuoti, komentuoti ir analizuoti CREDO pasisakymus, kurie išryškina LFB socialinės demokratijos sampratą.
Pirmoj eilėj krinta dėmesin pastangos derinti individo interesus su bendra gerove. Praktikoje nei vienai valstybei nėra tinkamai pasisekę to pasiekti. Idealios situacijos gal niekada ir nebus. CREDO autoriai vienur teigia, kad jų pramatyta demokratija “nepažeisdama asmens pirmumo, taip pat nesikėsina varžyti šeiminę, religinę, profesinę bendruomenę, kaip būtiną aplinką asmeniui reikštis”. Kitoje vietoje pasisakoma už bendros gerovės principus ir valstybės derinimo planą: “Bendroji gerovė yra aukščiau už atskiros grupės, atskiros profesijos, atskiros privilegijuotos unijos ar atskiro luomo gerovę”. Nežiūrint kaip teoretiškai aiškintume tokioje politinėje sistemoje individo ir valstybės santykį, praktiškas šių idėjų pritaikymas suks valstybę į kolektyvizmą — valdžios planavimą daugelyje viešojo gyvenimo sričių, kuriose valstybės pilietis turės veikti. Tai ypač turės atsiliepti krašto ūkiniame gyvenime.
Bent šių eilučių autoriui išliko neaiškus pats kultūrinės kūrybos laisvės valstybėje aiškinimas. Pasisakoma už sąžinės laisvę ir prieš žmogaus persekiojimą dėl jo įsitikinimų ar jo kūrybos. Nedaug pasakyta, kiek valdžia remtų, planuotų ar nustatytų gaires viešosios kūrybos sričiai ir jaunimo švietimui. Individuali sąžinės laisvė rišasi su viešąja kultūrinės kūrybos veikla kaip tai radijo, televizijos, švietimo, spaudos, teatro ar tautinio meno veikla.
Visam viešajam valstybės gyvenimui tvarkyti gal atsakymo reikia ieškoti CREDO laisvės ir atsakomybės derinimo aiškinime: “tik žmogus yra laisvas, nes tik jis egzistuoja, pats apsispręsdamas, rinkdamasis gyvenimo kelią’’, teigia CREDO ir toliau nustato, kad “ne pati laisvė visa pateisina, o greičiau laisvė įprasmina tai, kas vertingo ja pasiekiama”. Suprastume tad, kad pilietis gali laisvai sau rinktis gyvenimo kelią, jei jis siekia ko nors vertingo. Pagal ankstyvesnę CREDO definiciją, socialinėje demokratijoje valdžia turės nustatyti, kas viešajame gyvenime vertinga bendrajai gerovei. Išeitų, kad visose viešojo gyvenimo apraiškose, taip kaip ūkinėje santvarkoje, individo laisvė turės būti derinama su bendrąja gerove.
Malonu konstatuoti, kad CREDO parodo vientisumą savo mintyse, apribodamas piliečių veiklos laisvę dėl bendro gėrio ne tik ūkiniame valstybės gyvenime, bet ir beveik visoje viešojo krašto santvarkoje. Pavyzdžiui, JAV kairieji liberalai ir skandinavų socialdemokratai yra tik už ūkinį planuotą bendrą gerbūvį, palikdami visišką individo laisvę kitose viešojo gyvenimo srityse.
Nežiūrint CREDO prielaidos, jog žmogus bus laisvas, pats apsispręsdamas ir rinkdamasis gyvenimo kelią tam bendram gėriui siekti, praktikoje tačiau kas nors įstatymiškai turės suformuluoti to gėrio sąvokas ir visi piliečiai turės jų paisyti. (Ar nėra galimybės, kad pati tauta demokratišku keliu gali pasisakyti už bendruosius gėrio principus? — Red.). Bet koks šių idėjų įgyvendinimas susidurs su didele bendrojo gėrio definicijos problema. Gėris, individo ir valstybės, yra aptariamas pagal pasaulėžiūrą, turinčią savą vertybių skalę ir principus. CREDO, nežiūrint bendro gėrio sąvokos svarbos, mažai pasisako tuo reikalu, nors vienoje vietoje suminima, jog “krikščioniškas humanizmas, kuriuo remiasi Lietuvos Fronto bičiuliai, vadovaujasi aukos meile artimui, nes be šitokios meilės tarnyba žmonėms lieka tušti žodžiai”. Kitur dažniau minimi socialinės demokratijos principai, kurie tačiau mažai išryškina to bendro gėrio sąvoką.
Susumuojant, trumpas LFB Tarybos CREDO mums duoda tokius sąjūdžio idėjų pareiškimus:
1. “Socialinės demokratijos idėja yra pagrindinė mūsų socialinės veiklos kryptis, kuri demokratiją praplečia į socialinę ir ūkinę sritis”. Siekiant bendro gėrio,
(a) krašto ūkis valdžios planuojamas ir (b) viešoji piliečių veikla koordinuojama valdžios, kad laisvė ir atsakomybė sutartų ir viena antrą papildytų.
2. CREDO, pasisakydamas už planuotą bendrą gėrį beveik visose viešojo gyvenimo srityse, tuo pačiu angažuojasi detaliau pristatyti viešumai LFB pasaulėžiūrą, pagal kurią šis gėris būtų suprantamas lietuvių visuomenei.
CREDO — naujas LFB posūkis
1936 metais LFB ideologijos pirmatakai teigė, kad “kūryba vyksta dvasinėje sferoje, nepareinamai nuo valstybės. Todėl valstybė negali turėti nei savos atskiros pasaulėžiūros”. (Į Organiškos valstybės kūrybą, “Naujoji Romuva”, 1936.11.23). Pagal organiškos valstybės savipratą, “Organiškoje bendruomenėje kiekvienas narys gyvena visumai ir visuma gyvena kiekvienam nariui. Atskirų bendruomenės narių veikimo koordinavimas ir įglaudimas į visumą yra sąlyga klestėti ir atskiriems asmenims . .
Po II-jo pasaulinio karo LF bičiuliai ir kiti tremtiniai, pergyvenę autokratizmą ir dviejų diktatūrų okupacijas, su didžia viltimi žiūrėjo į demokratinę santvarką Amerikoje ir beatsikuriančioje Europoje. Užtat 1958 metais LFB paskelbta “Į pilnutinę demorkatiją” savo idėjomis buvo artimesnė vakarų pasaulio demokratijoms. Ten, pavyzdžiui, teigiama, jog, “totalizmas nekartą demokratijai yra priekaištavęs, kad ji, pasisakydama už asmens laisvę, skelbianti anarchiją ir tuo būdu stumianti valstybę į suirutę. Tačiau šioks priekaištas yra paremtas nesusipratimu. Laisvės principas demokratijoje yra visuotinis”. Toliau, “demokratinė santvarka nėra ir negali būti uniforminė” arba “tatai (visuomenininis įvairumas) pasiekiama plačiai taikant savivaldą valstybės gyvenimo svarbiosioms sritims”.
Pagyvenę tačiau vakarų pasaulyje, LF bičiuliai pastebėjo daug trūkumų labai jau laisvose kai kurių kraštų demokratinėse sistemose. Užtat, atrodo, kad su CREDO LF bičiuliai grįžo prie organiškos valstybės kelių pagrindinių minčių ir, akcentuodami bendrą gėrį, atsisako vakarų demokratijų kurpaliaus. Tuo pačiu, kaip minėta, gėrio supratimą siekia pagrįsti kokia nors pasaulėžiūra: ar tai socialine demokratija ar krikščionišku humanizmu.
Įdomu pastebėti, kad ir Pasaulinė Krikščionių Demokratų Sąjunga (Union Mondiale Democrate Chris-tiane) savo pasaulėžiūrą pagrindžia krikščionišku humanizmu (UMDC Curacao, NWI suvažiavimo nutarimai 1975 m.). Iš antros pusės, kadangi tarp krikščionių demokratų partijų programų įvairiuose kraštuose yra didelis skirtumas, giliau nepastudijavus, sunku pasakyti, ar LFB CREDO metmenų socialinė demokratija, paremta krikščioniško humanizmo principais, sutampa su kai kurių UMDC narių programomis.
CREDO vienpusiškumas
Kadangi CREDO metmenys pateikia bendrines mintis, kurių ateities praktinis įgyvendinimas mums turi rūpėti, norisi susidaryti vaizdą, kokios priežastys ar viltys veikė autorius, formuluojant LFB CREDO. Kaip prie jų buvo prieita, reikia atsakymo ieškoti iš dalies komentaruose, vedančiuose į CREDO metmenis, paskelbtuose tame pačiame “Į Laisvę” numeryje.
Komentarus skaitant, susidaro įspūdis, kad CREDO buvo formuluojamas kaip siektinas idealas, neatsižvelgiant į visas įvairių pasaulio politinių sistemų geroves ir trūkumus. Ginant tą idealą, jaučiamas šališkumas. Vakarų valstybių valdymosi sistemų negerovės kuone sulyginamos su komunistinių diktatūrų trūkumais; per didelė kai kuriuose sektoriuose laisvė Vakaruose pristatoma beveik tokia pat blogybe kaip ir sovietų vergija; visiškai nesuminėti vadinamieji nesusirišusieji (neutralūs) kraštai, kurie sudaro 3/4 pasaulio valstybių ir kurių dauguma propaguoja socialinę demokratiją; nepastebėta, kad šiandien didelėj daugumoj tų kraštų, kurie oficialiai skelbiasi esą už socialinę demokratiją, nėra laisvų rinkimų nei spaudos laisvės.
Tokio šališkumo pasireiškimas būtų suprantamas bet kurioje kitoje politinėje grupėje, bet ne LF bičiuliuose dėl dviejų pagrindinių priežasčių:
1. Galima jausti, jog LF bičiulių tarpe, bent JAV-se, esama įvairiausio nusistatymo blaiviai galvojančių žmonių, susibūrusių rezistenciniam darbui. Pavyzdžiui, JAV-se fronto bičiulių yra balsavusių už Goldwter’į, atstovavusį beveik pačiam dešiniajam Amerikos politinio spektro sparnui, ir tokių, kurie pasisakė už McGovern idėjas, kurios buvo jau arti kairiųjų liberalų;
2. Okupuotoje Lietuvoje dešimtmečiais mūsų tautiečiai ne tik kad negali studijuoti įvairių valdymosi sistemų, bet retas iš jaunesniųjų turi progos praktiškai susipažinti su kitokiomis gyvenimo aplinkybėmis. Apart kitų uždavinių, tremtinių pareiga būtų naudotis esama informacijos ir patirties laisve, stebėti, mokytis ir daryti išvadas. Užsidarymą dogmose, dėmesio stoką realioms gyvenimo aplinkybėms įvairiuose kraštuose bei nenorą stebėti sistemų pritaikymo rezultatų laikyčiau išdavimu bent vieno trmetinių misijos uždavinių. Ypač iš LF bičiulių, taip nuoširdžiai užsiangažavusi išnaudoti tremties metus Lietuvai, norėtume tikėtis daugiau nei paprasto dogmatiškumo.
Gyvenimo pamokos
Politinių ideologijų programos nerašomos konkursui, kuriame būtų parenkamas gražiausias - ideališkiausias credo. Dažnai išsireiškiamą, kad politika yra galimybių, arba, kaip kiti sako, kompromisų menas. Tai neideališkai skamba, bet yra dar blogiau, kai siekiama jėga įgyvendinti surašytą, bet neįgyvendinamą idealą. Gražių programų tarpe ir sovietų konstitucija turėtų gauti medalį, bet neįgyvendinamos, kad ir gražios idėjos iš milijonų technokratų padarė ten melagius sau ir kitiems. Valdžios prižiūrimi, jie negali blaiviai reaguoti į tikrovę. Su paslėpta pašaipa kartoja ideologijos šūkius, už nugaros kišdami ranką “blatui”. (Ar iš tikro straipsnio autorius mano, kad Sovietų valdžia stengiasi “jėga įgyvendinti (konstitucijoje) surašytą bet neįgyvendinamą idealą”, pav. religijos, spaudos, susirinkimų ir kitas laisves, taip pat konstitucinę teisę vad. “respublikoms” išeiti iš Sov. sąjungos? Mums atrodo, kad sovietinė konstitucija yra pats didžiausias “Potiomkino kaimas” ne Kotrynai užimponuoti, bet pasauliui apmulkinti. Ir iki aukšto laipsnio tas pasisakė. Tikrovėje, už bandymą naudotis konstitucinėmis teisėmis sovietų imperijoje laikomi žmonės yra persekiojami ir sunkiai baudžiami. — Red.).
Panašias apraiškas randame ir kituose kraštuose, kur politinių ir ekonominių idealų neįmanoma pritaikyti gyvenimo tikrovei. Užtat šiandien pasaulyje turime tiek nedaug kraštų, kuriuose leidžiama piliečiams laisvai apsispręsti laisvu balsavimu. Praktikoje, juo didesni privatiniai ūkiniai suvaržymai, tuo didesnė biurokratijos korupcija: net Sibiro grėsmė nedaug čia padeda.
Juk keista buvo, kai dešimtmečiais kai kurie Vakarų intelektualai ignoravo sovietinę tikrovę, o tik garbino jų konstituciją. Užtat naudinga pažiūrėti į praktiškas įvairių idėjų įgyvendinimo pasėkas ir iš to blaiviai padaryti išvadas, kurios vestų į realias ir įgyvendintinas valstybės tvarkymosi idėjas.
Tikriausia, dauguma lietuvių tremtinių, gyvenančių JAV-se, sutiks su CREDO nepasitenkinimu perdėm liberalaus krašto trūkumais. Nevienas mūsų yra padaręs nepalankių pastabų kad ir dėl tokių JAV-ių gyvenimo apraiškų:
(a) tikrai nekokia teisinė sistema, jei JAV-se kasmet pavagiama apie milijonas auto mašinų; (b) padorus pilietis negali pilnai džiaugtis šio krašto laisve, kai didmiesčiuose, sutemus, negalima išeiti iš namų pasivaikščioti, bijant užpuolimų; (c) kasmet vienas milijonas nevedusių merginų ir moterų tampa nėščiomis. Kas privedė prie tokio moralinio stovio tautą, kuri daugumoje sakosi esanti krikščioniška?; (d) daugumoje mokyklų nėra auklėjimo, o gi narkotikų vartojimas jaunime masiškai plinta; (d) televizija ir radijas turi nepaprastą įtaką Amerikos jaunimui, bet jų tėvai beveik neturi įtakos į tą programų sudarymą ir transliacijas; (e) sunkiai susirgęs žmogus turi paaukoti viso gyvenimo sutaupąs, tuo tarpu neperdaug linkęs į darbą jo kaimynas, dar netaupus, gauna panašią medicinišką priežiūrą iš valdžios.
Tokie ir panašūs per daug liberalios krašto sistemos reiškiniai tvarkytini, ir CREDO duoda pasiūlymų jiems išvengti. Iš antros pusės, turėtume tačiau atkreipti dėmesį ir į kraštus, kurie turi išplėstą valstybinį planavimą ir peržiūrėti, kaip jiems sekasi siekti bendro gėrio ir kokią kainą už tai moka eilinis pilietis:
(a) didelė dauguma Jungtinių Tautų narių yra diktatūros, kurios bijo, kad liaudis laisvuose rinkimuose nepasisektų prieš vadovaujančių politikų idealus. Tai tos pačios valstybės, kurios nuolat mokina vakarų pasaulio valstybes, kaip reikia tvarkytis, pačios skursdamos ir elgetaudamos pinigų Vakaruose, kad išlaikytų savąsias ekonomines sistemas;
(b) vadinamosios “trečiojo pasaulio’’ valstybės, daugumoje socialinės demokratijos sistemos, siekia pasaulio įstatymų, kurie sustabdytų jų profesionalų, kaip daktarų ir inžinierių, bėgimą į tą “nemalonų” vakarų pasaulį; (c) tos pačios valstybės siekia Jungtinėse Tautose pravesti tarptautinius susitarimus, kurie leistų joms pačioms kontroliuoti pasauliui pateikiamą informaciją apie jų kraštus. Tose valstybėse spauda daugumoje senai yra cenzūruojama. Dabar jų vadai nori užsitikrinti, kad niekas neskelbtų, kas iš tikrųjų vyksta jų kraštuose. Anksčiau net sovietai tokių tarptautinių įstatymų siūlyti nedrįso.
Stebint visokias valdymosi sistemas ir jų sugebėjimą idealus įgyvendinti praktikoje, galėsime susidaryti nuomonę, kurie idealų metmenys yra tik utopija, o kurie gyvenimiški. Juo labiau, kad daugumas tų sistemų šiandien bazuojasi bendro gėrio siekimu.
Kai kurios CREDO siūlomos mintys yra jau panašia forma mėginamos įgyvendinti ne viename krašte, užtat yra galimybė stebėti, kaip tos idėjos veikia praktikoje. Nėra abejonės, kad šiems laikams reikia naujų idėjų.
Linkime CREDP autoriams, pristačius gražias idėjas, sekti ir blaiviai analizuoti tų principų įgyvendinimo galimybes praktikoje. Įvairių pasauliu kraštų patirtis, tikimės, jiems bus kelrodis nustatyti, kas iš tų metmenų galima gyvenime realizuoti be priespaudos, o kas tik gražiomis idėjomis pasiliks dar dešimtmečius, laukiant paties žmogaus pasikeitimo.
Jonas Pabedinskas
