PERDAUG LIETUVIŲ JAUNIMO ORGANIZACIJŲ ?
Savoje žemėje lietuviai save laiko individualistais, nemėgstančiais paklusti organizacinei drausmei. Tačiau priversti gyventi svetimuose kraštuose, jie gal labiau negu kitų tautų žmonės glaudžiasi prie savųjų tautiečių. Į sambūrius su savo žemės broliais lietuviai tremtiniai Vakaruose atrodo ypač mėgsta skatinti savo jaunimą.
Juk tarp Jungtinių Amerikos Valstybių ir Kanados lietuvių šiuo metu galima priskaityti bene septynias jaunimo organizacijas — Ateitininkus su jaunučių, moksleivių ir studentų sąjungomis, Skautų organizaciją su panašaus amžiaus jaunimo tuntais ir draugovėmis, Šviesos - Santaros federacijos studentus, Neo-Lituanijos studentus, Lietuvių studentų sąjungą, Lietuvos Vyčius, Pasaulio Lietuvių jaunimo sąjungą. Be abejo, kad šios visos jaunimo organizacijos turi šiokį tokį pagrindą gyvuoti, ir jų gal būt būtų neperdaug, jeigu to lietuviško jaunimo išeivijoje būtų gausu. Deja, šitaip nėra.
Pagal dabartinę organizacijų pasiskirstymo schemą lietuviai studentai JAV ir Kanadoje dalyvauja arba turėtų dalyvauti bent trijose paralelėse organizacijose. Pavyzdžiui, studentai ateitininkai turi savo sąjungos vienetus, bet jie dar dalyvauja arba turėtų dalyvauti Lietuvių studentų bendroje sąjungoje ir Pasaulio lietuvių jaunimo sąjungos padaliniuose. Jeigu jie dar dalyvautų kokiame nors amerikiečių ar kanadiečių klube, tai lietuvio studento visuomeninės jėgos ir pareigos pasirodytų aiškiai pertemptos. Kad tai suprastume, reikia prisiminti Kauno universiteto studentų visuomeninius įsipareigojimus nepriklausomoje Lietuvoje. Tada studentams užteko savos draugovės arba korporacijos ir dar kokios nors bendresnės, toli gražu nebūtinos, humanitarų ar teisininkų draugijos.
Sutikim, kad tremty, arba išeivijoje, neturint lietuviškos žemės po kojų, lietuviams studentams reikia labiau glaustis vieniems prie antrų, todėl reikia priklausyti bent vienai bendrajai organizacijai, sakysim, Pasaulio lietuvių jaunimo sąjungos padaliniui. Bet kam jam reikalinga antra bendrinė organizacija — Lietuvių studentų sąjunga? Ką ji jam duos, arba ką jis šioje organizacijoje turėtų veikti? Atsakymą į šiuos klausimus nelengva rasti nuo to laiko, kai pradėjo veikti Pasaulio lietuvių jaunimo sąjunga. Todėl nuo daugelio metų Lietuvių studentų sąjungos metiniai suvažiavimai baigiasi tokiais bjauriais girtuokliavimo baliais, kad geresnieji viešbučiai lietuvių studentų nebenori pas save įsileisti posėdžių (kaip apie tai rašė “Tėviškės Žiburiai”).
Visai kitokį vardą turi Pasaulio lietuvių jaunimo sąjunga (PLJS), kuriai paskutiniais ketvertais metais pirmininkauja simpatinga Kanados lietuvaitė Gabija Juozapavičiūtė. Tačiau ši organizacija, kad ir turėdama platesnę bazę negu L. studentų sąjunga, taip pat nėra be silpnybių.
Viena jų — mėginimas atsistoti aukščiau ideologinių — ateitininkų ir skautų — organizacijų, kurios nuo seno turi savo aiškius tikslus ir jaunimo auklėjimo metodus. Šios organizacijos tiek Lietuvoje, tiek išeivijoje lietuvių visuomenei yra davusios šimtus (gal net tūkstančius) gražiausio patriotiškiausio lietuvių jaunimo. Be šių organizacijų auklėjamojo darbo kažin ar šiandien begalėtų gyvuoti Pasaulio lietuvių jaunimo sąjunga. Todėl, kai šios organizacijos simpatikai Pasaulio lietuvių jaunimo sąjungą nori pastatyti aukščiau už ideologines ateitininkų ir skautų organizacijas, jie nesąmoningai nuvertina šiuos jaunimo sambūrius, šituo pačiu darydami nuostolį lietuvių jaunimui apskritai.
Šitaip atsitinka ne iš blogos valios, bet dėl to, kad PLJS-ga yra bendrinė lietuvių organizacija, kuri turi būti neutrali pasaulėžiūrų atžvilgiu, be kurių jaunimo auklėjimas neįmanomas. Nebūdama pasaulėžiūrinė, Pasaulio lietuvių jaunimo sąjunga turi tenkintis jaunimo jungimo bei jo atstovavimo uždaviniais. Šitaip ši sąjunga pirmiausia yra formalinė organizacija be savo specifinio turinio. Tarp pasaulinių kongresų jos nariai ir jos padaliniai nežino, ką jie turėtų veikti. Todėl nenuostabu, kad Pasaulio lietuvių jaunimo sąjunga kartais pradeda varžytis su Pasaulio Lietuvių Bendruomene.
Šito niekas vaizdžiau neatskleidė kaip Violetos Rakauskaitės - Landienės ir Ričardo Daunoro koncertai įvairiuose pasaulio kraštuose praėjusiais dvejais metais. Juos ruošė PLJS-gos padaliniai. Bet ar šitų koncertų negalėjo ruošti PLB apylinkės? Be abejo, galėjo ir gali. Bet ši galimybė kaip tik nurodo į PLB ir PLJS paralelizmą. Tuo tarpu visokie paralelizmai, turint tik negausią išeivijos visuomenę, bendriesiems lietuvių uždaviniams nepasitarnauja, nes išblaško organizacines jėgas.
Kad nebūtų eikvojama asmenų ir organizacijų energija paraleliniams veiksmams, PLJS-ga turėtų suprastinti savo organizacinę struktūrą, atsisakydama savos organizacinės bazės arba savų padalinių, suskirstytų teritoriniu pagrindu. Bazėje ji turėtų remtis senųjų organizacijų — ateitininkų, skautų, neolituanų, šviesos - santaros ir jaunųjų vyčių (jei tokių yra) — organizaciniais vienetais, kurių atstovai, susirinkę į pasaulinį jaunimo kongresą, išrinktų bendrą valdybą ketveriems metams. Kitaip tariant, Pasaulio lietuvių jaunimo sąjunga turėtų tapti lietuvių jaunimo organizacijų tikra federacija, o ne jaunų asmenų ir organizacijų junginiu. Šitaip suprastinus organizacinę struktūrą, atkristų didžioji dalis rūpesčio — ką veiks visa sąjunga tarp kongresų, — nes visas veikimas pasiliktų lietuvių jaunimo dalinėm organizacijoms arba smulkesniems vienetams, o sąjungos centrui atitektų lietuvių jaunimo bendradarbiavimas su Pasaulio Lietuvių Bendruomene ir to jaunimo atstovavimas pasaulinėje plotmėje. Suprastinus PLJS-gą, arba ją pertvarkius taip, kad auklėjamasis darbas pasiliktų sultektas senųjų jaunimo organizacijų vienetuose, jaunimo Sąjungos centrinės vadovybės atsakomybė ir veikimas palengvėtų. Tada ir surasti jai vadovus gal būtų lengviau.
Kelti klausimą, kaip sumažinti ir suprastinti lietuvių jaunimo organizacijas, dabar pats laikas, nes nebetoli IV Pasaulio Lietuvių Jaunimo kongresas Vokietijoje. Norėtųsi, kad jo atsakingieji atstovai ir visas lietuviškas jaunimas pamatytų, kad lietuvybei išlaikyti, kuriant lietuvišką kultūrą, daug svarbiau darbas nedideliuose būreliuose, kur asmens vieni antrus labai gerai pažįsta, negu sukūrimas didelių, bendrinių, paralelinių rėmų, nors jie ir būtų vadinami sąjungų vardu.
Dr. Jonas Grinius
