UŽGESĘ ŽIBURIAI

LEONARDAS DAMBRIŪNAS- DAMBRAUSKAS
1906.II.5 - 1976.XI.24

1976 lapkričio 24 Washingtone, D.C. mirė Leonardas Dambriūnas. Buvo gimęs 1906.II.5 Žižmių kaime, Pagirių valsčiuje. Kai praeitų metų gruodžio mėn Į Laisvę nr. 68/105 buvo spausdinamas su Leonardo Dambriūno straipsniu “Dabartinė Lietuvos būklė ir kelias į ateitį”, straipsnio autorius jau lapkričio 29 buvo palydėtas į amžinąjį poilsį. Tai be nebus jo paskutinis pasiskardenimas spaudoje. Velionis buvo uolus spaudos darbuotojas. Bendradarbiavo Acta Baltico Slavica, Aiduose, Akiračiuose, Ateityje, Drauge, Gimtojoj Kalboj (ją redagavo Lietuvoje ir išeivijoje), Į Laisvę, Lietuvoj, Lietuvos Mokykloj, Lingua Posnaniensis, Lituanus, Vytyje, Židinyje. Būdamas apsigimęs kalbininku, savo raštais patį didįjį indėlį mūsų tautai velionis atidavė, puoselėdamas lietuvių kalbą. Išleido Lietuvių kalbos gramatiką nelietuvių mokyklai, Lietuvių kalbos skaitymus nelietuvių mokyklai, Lietuvių kalbos sintaksę, Lietuvių kalbos veiksmažodižų aspektus, Lietuviškąjį auklėjimą šeimoje ir, drauge su A. Klimu ir W. R. Schmalstiegu Introduction to Modern Lithuanian, taip pat daug straipsnių kalbos klausimais skelbė periodikoje. Bet velionis nebuvo užsidaręs tik lietuvių kalbos dalykuose. Jam labai rūpėjo visi opieji savosios tautos ir išeivijos reikalai. Nuo savo įstojimo į Ramygalos progimnaziją 1920 velionis buvo ateitininkas.

Leonardas Dambriūnas (vidurinis tarp stovinčiųjų) LFB tarybos pasitarime 1958 balandžio 27 d. New Yorke.

 

Frontininkas — nuo pačių šio sąjūdžio ištakų. Bet kaip teisingai buvo pastebėta Į Laisvę (66/103 nr.), minint velionio 70 metų amžiaus sukaktį, jis buvo “Dievulio apdovanotas kai kuriomis ryškiomis savo garbingojo dėdės didžios dvasios prelato Aleksandro Dambrausko Adomo Jakšto būdo savybėmis ir sugebėjimais, visad gyvos minties ir tvirto nusistatymo savai tiesai ginti“. Ir puoselėdamas lietuvių kalbą, velionis tvirtai gynė savo pažiūrą, kai ji neatitiko kitų kalbininkų pažiūrų. Nors savo metu priklausė Lietuvių Fronto bičiulių vadovaujančiai viršūnei, bet, kai Į Laisvę išeivijos bendravimo su okupuota Lietuva klausimu užėmė velionio pažiūrai aiškiai nepalankią poziciją, jis pasitraukė iš Į Laisvę bendradarbių ir nuėjo į Akiračius. Tik Į Laisvę pozicijai tuo klausimu pasikeitus, velionis vėl grįžo.

Su a. a. Leonardo Dambriūno mirtimi netekome mokslingo kalbininko, stipraus intelektualo, gabaus ir vaisingo spaudos darbuotojo, didelio ir tauraus lietuvio patrioto, tvirtų nusistatymų, doro ir sąžiningo žmogaus, o Lietuvių Fronto bičiuliai ir vieno savo pirmūnų.

STASYS DAUNYS
1909.VIII.30 - 1977.II.27

1977 vasario 27 White Oak slaugymo namuose, La Grange, Ill., mirė žurnalistas Stasys Daunys. Buvo gimęs 1909.VII.30 Maleckažemio kaime, Tauragnų valsčiuje. Nepriklausomoj Lietuvoj dirbo “Ateities” kooperatyve Kaune ir bendradarbiavo Darbininko savaitraštyje ir kitoje katalikų spaudoje. Vokiečių okupacijos metais buvo įsitraukęs į anti-nacinės rezistencijos veiklą. (Pogrindžio spaudos ir ginklų transporto operacijas). Sovietam Lietuvą reokupuojant, velionis pasitraukė į Vokietiją. Vieno bombardavimo metu buvo užgriautas ir tik per plauką liko gyvas. Po Vokietijos kapituliacijos, kai, 1945 Wuerzburge savo veikimą atgaivinęs, Vlikas pradėjo leisti ELTOS biuletenį, velionis įsijungė į biuletenio ruošimo, spausdinimo ir platinimo darbą, iš kurio pasitraukė tik 1949 išvykdamas į Jungtines Valstybes. Jis taip pat talkino spausdinant ir platinant Mažąjį Židinį. Įsikūręs Chicagoje, įsitraukė į LFB sambūrį. Nuo 1961 liepos iki 1963 spalio buvo Į Laisvę redaktorium. Buvo labai draugiškas ir paslaugus. Buvo vienas iš pačių artimųjų Julijono Būtėno bičiulių. Labai domėjosi tarptautinės politikos raida ir įžvalgiai ją vertino. Paskutinius kelis metus dėl nesveikatos iš visuomeninio ir spaudos darbo jau buvo pasitraukęs.

Stasys Daunys (pirmas kairėje) su bičiuliais 1948 Pfullingene, Vokietijoje.