DABARTINĖ LIETUVOS BŪKLĖ IR KELIAS Į ATEITĮ

Nr. 68 (105) 1976 —GRUODIS

LEONARDAS DAMBRIŪNAS

Per Antrąjį pasaulinį karą Lietuva vėl neteko nepriklausomybės ir apie trečdalio savo gyventojų. Tai proporcingai didesni nuostoliai, negu kitų tautų, išskyrus gal tik žydus. Daugelis krašto miestų ir miestelių buvo sugriauti, kraštas ekonomiškai nualintas. Tūkstančiai jaunų vyrų karo ir pokario metais išėjo į miškus ir žuvo, šimtai tūkstančių atsidūrė tremtyje ir daugelis negrįžo. Tačiau Lietuva, kaip feniksas iš pelenų, vėl atsigavo ir atsikūrė ir per 30 pokario metų gerokai pasikeitė.

DABARTINĖ LIETUVOS BŪKLĖ 

Pažanga materialinėje srityje.

Iš išorės geriausiai matomas materialinis pasikeitimas. Buvo atstatyti miestai ir miesteliai, išaugo pramonė, kraštas elektrifikuotas, žemės ūkis pertvarkytas ir mechanizuotas, pagerinti keliai. Viso to rezultatas tas, kad buvęs grynai žemės ūkio kraštas pavirto jau pramonės kraštu, ir didesnė pusė krašto gyventojų (55%) gyvena jau miestuose. Žymiai išplėtus švietimą, priaugo naujų intelektualinių pajėgų — gydytojų, inžinierių, mokytojų, mokslininkų bei menininkų. Daugelis jų yra jau pasižymėję įvairiose srityse.

Aplamai viso krašto — miestų ir kaimo — išvaizda pasikeitė. Ir kadangi daug kas nauja pastatyta, tai reikia pripažinti, kad daug kas atrodo gražiau, negu buvo. Ir dabartiniai okupuotos Lietuvos šeimininkai turistams bei svečiams turi ką parodyti ir kuo pasididžiuoti. Neneigiant tos pažangos, reikia betgi pripažinti, kad tai tik viena medalio pusė. Tai pažanga grynai materialinėje srityje. Tai, anot “Aušros Nr. 2, tik fasadas. Bet, kaip žinoma, nemažiau svarbi ir kita medalio pusė — dvasinė sritis. Čia padėtis visai kitokia.

★

Gyventojų natūralaus prieaugio mažėjimas. Pramonės išaugimas sutraukė mases žmonių į miestus, bet kadangi nespėta pastatyti pakankamai butų, tai žmonės miestuose gyveno ir tebegyvena labai susispaudę mažuose butukuose. Be to, dėl uždarbio menkumo vieno dirbančiojo uždarbio nepakanka šeimai išlaikyti ir dėl to turi dirbti vyras ir žmona. Vaikus turi palikti kieno kito globai — dažniausiai lopšeliams ir darželiams. Normalūs tėvai negali būti ir nėra patenkinti, kai kūdikį reikia atiduoti auginti svetimiems žmonėms. Bet išeities nėra. Rezultatas yra tas, kad šeimos turi tenkintis dažniausiai vienu ar dviem vaikais, ir dėl to gyventojų natūralus prieaugis ėmė mažėti. Tuo jau yra susirūpinę ir vietos gyventojai. Apie tai rašoma ir spaudoje. Vadinas, krašto pramonėjimo neigiamoji pusė — demografiniai nuostoliai. Tai yra vienas iš pačių skaudžiausių reiškinių okupuotoje Lietuvoje.

Nuostoliai pertvarkant žemės ūkį. Taip pat daug žalos kraštui padaryta ir pertvarkant žemės ūkį — vykdant sukolchozinimą. Kadangi tai buvo daroma ne tiek ūkiniais, kiek politiniais sumetimais, tai buvo daroma paskubomis ir dėl to ūkininkų priešinimasis tam buvo neišvengiamas. Ir rezultatas — masiniai trėmimai į Sibirus. Tai ne tik sumažino gyventojų skaičių krašte (daugelis ištremtųjų ir mirė tremtyje), bet ir pakeitė likusių kaimo žmonių psichologiją, jų santykį su žeme, nes sužlugdė jų meilę savo nuosavai žemei, su kuria jie buvo suaugę, kaip su savo maitintoja, kaip su tėvų protėvių palikimu. Kaimo žmogus, netekęs nuosavo ūkio ir tėviškės, neteko ir tėvynės meilės konkretaus objekto, nes kaimo žmonės tėvynę myli ne abstrakčiai, o per tėviškę, kurioje jie užaugo ir su kuria dvasiškai suaugo. Šalia demografinės žalos ši psichologinė žala yra gal dar didesnė, nors ji ir sunkiai apskaičiuojama. Jei tai būtų daroma “normaliai”, ne paskubomis, o palaipsniui, pradžioje kuriant pavyzdinius valstybinius ūkius dvaruose ir pavyzdinius kolchozus, tai ir nuostoliai būtų buvę mažesni.

★

Nuostoliai švietimo srityje.

Teigiamai vertinant švietimo išplėtimą, negalima betgi užmiršti ir dviejų neigiamų, su tuo susijusių, reiškinių — pastangų ateistinti jaunimą ir slopinti jo tautinį lietuvišką sąmoningumą. Tai yra žiaurus lietuvių tautos charakterio žalojimas, stengiantis primesti jai visiškai svetimą ideologiją valstybinės prievartos būdu — per komunikacijos įstaigas (radiją, televiziją, spaudą), mokyklas ir jaunimo organizacijas. Iki pat pastarųjų laikų lietuvių liaudis, jos dauguma, buvo tikinti ir krikščioniška, tad laikėsi idealistinės pasaulėžiūros. Komunistinei valdžiai ėmus staiga brutaliai brukti materialistinę -ateistinę pasaulėžiūrą, liaudis buvo sukrėsta ir labai prislėgta. Ji tebekenčia ir dabar, nes materialistinė pasaulėžiūra, kad ir kaip bravūriškai deklamuodama apie sukursimą rojų, iš esmės yra pesimistinė pasaulėžiūra ir eilinio kaimo žmogaus patenkinti negali.

Krikščioniška pasaulėžiūra, kuri dvasinę pusę laiko esmine ir nenykstančia asmens savybe, teikia asmeniui vilties, stiprina jį morališkai ir sudaro pagrindą asmens saviauklai, tobulumo siekimui ir tuo būdu gerina visuomeninius santykius. Dabar jam aiškinama, kad nieko nėra amžino, švento ir vertingo, išskyrus tai, kas naudinga komunizmui. Sukurta labai paradoksiška ir nehumaniška padėtis, kokia kažin ar egzistavo kada nors pasauly: iš vienos pusės krikščioniška pasaulėžiūra (religija) įstatymais nedraudžiama, bet iš kitos pusės, ji pajuokiama, niekinama ir praktiškai piliečiai, kurie jos laikosi, diskriminuojami ar net už tai baudžiami. Toks valdžios dviveidiškumas demoralizuoja visuomenę, verčia ją veidmainiauti, vienaip galvoti ir kitaip kalbėti, ir valdžią apgaudinėti. Ypač tuo būdu demoralizuojamas mokyklinis jaunimas, kuriam mokyklose brutaliai skiepijama materialistinė - ateistinė pasaulėžiūra, priešinga daugelio jų tėvų nusistatymui. Vaikai namuose girdi viena, o mokyklose kita. Tuo būdu vykdomas dvasinis prievartavimas, dvasinė prostitucija. Todėl ir dabartinių Lietuvos švietėjų kalbos apie “dorovinį auklėjimą” yra nevaisingos ir beprasmės, ir moralinis jaunimo smukimas neišvengiamas. Ne be reikalo skundžiamasi girtavimo išplitimu bei kitokiomis moralinio pobūdžio negerovėmis, nors ir nedrįstama kalbėti apie jų priežastis.

Antras neigiamas su švietimu susijęs reiškinys yra tautinės jaunimo sąmonės slopinimas, visą laiką įtaigojant svarbumą to, kas aplamai nėra tautiška, nėra lietuviška — tautų draugystė, proletarinis internacionalizmas, meilė “didžiajai rusų tautai ir kalbai”. Niekas, žinoma, iš principo nesmerkia nei tautų draugystės, nei proletarinio ar kitokio protingo internacionalizmo ar rusų tautos bei kalbos. Visi jie gali būti nežalingi ir net naudingi, jeigu tie dalykai nebūtų per daug įkyriai ir brutaliai brukami, o, svarbiausia, jeigu nebūtų tuo pat metu ignoruojama tai, kas kiekvienam svarbiausia ir brangiausia — savas tautiškumas. Dabar, ignoruojant lietuviško tautiškumo puoselėjimą ir kalte kalant į galvas visokį internacionalizmą, rezultatas gali būti kaip tik priešingas. Tuo būdu gali būti žadinami tik priešingi jausmai tam, kas tokiu būdu propaguojama, nes toje propagandoje per daug aiškiai matyti nedraugiški jausmai bei nusistatymai pačiai lietuvių tautai. Juk jokia rimta pedagogika negali būti sėkminga, kai kalbant apie žmonių sugyvenimą, apie kitų žmonių meilę, ignoruojama meilė savo tėvams ir broliams bei seserims. Kai dabar Lietuvoje nekalbama apie lietuviško tautiškumo ugdymą, o nuolat deklamuojama apie proletarinį internacionalizmą ir rusų tautos bei kalbos meilę, tai tokia pedagogika labai aiškiai parodo, ko iš tikrųjų siekiama.

★

Asimiliacinės pastangos. Nėra abejonės, kad tuo būdu siekiama mažų tautų asimiliacijos. Svarbiausias asimiliacinės politikos šūkis — “proletarinis internacionalizmas”. Maskvos žurnalas Kommunist, polemizuodamas su Vakarų Europos kompartijų vadais, neseniai jiems aiškino, jog proletarinis internacionalizmas reiškia, kad Vakarų kompartijos turi “ginti, stiprinti ir remti” Sovietų Sąjungą. Savaime aišku, kad proletarinis internacionalizmas Sovietų Sąjungos viduje reiškia, kad visos mažesnės tautos turi stiprinti rusų tautą ir rusiškumą. Tas asimiliacines užmačias nesivaržydami skelbia ir patys aukščiausi sovietų pareigūnai. Sovietų Sąjungos penkiasdešimtmečio minėjime Leonidas Brežnevas kalbėjo šitaip: “Tolesnis mūsų šalies nacijų ir tautybių suartėjimas — objektyvus procesas. Partija yra prieš dirbtinį jo forsavimą — to visiškai nereikia, šį procesą diktuoja visas mūsų tarybinis gyvenimas. Kartu partija laiko neleistinais bet kokius mėginimus stabdyti nacijų suartėjimo procesą, vienokiu ar kitokiu pretekstu jam kliudyti, dirbtinai įtvirtinti nacionalinį išskirtinumą, nes tai prieštarautų generalinei mūsų visuomenės vystymosi krypčiai, internacionalistiniams komunistų idealams ir ideologijai, komunizmo statybos interesams” (Komunistas, Vilnius, 1973, Nr. 1, p. 13).

Aiškiau pasisakyti prieš mažų tautų egzistenciją Sovietų Sąjungoje vargiai ir begalima. Anot Brežnevo, nacijų bei tautybių suartėjimo, tai yra susiliejimo su rusų tauta, “objektyviam procesui” kliudyti negalima, negalima “dirbtinai įtvirtinti nacionalinį išskirtinumą”. Kultūringose šalyse retesnėms gyvulių ar paukščių rūšims išsaugoti kuriami rezervatai, t.y. sudaromos specialios sąlygos jiems išlaikyti. Bet Sovietų Sąjungoj mažoms, bet labai originalioms tautoms išsilaikyti tokių sąlygų kurti negalima. Tiesa, Lietuvoje filosofai bei sociologai bando kartais įrodinėti, kad vadinamasis tautų suartėjimas nereiškia jų susiliejimo arba asimiliacijos. Bet ką reiškia Lietuvos publicistų aiškinimas, kai Maskvoje sakoma, kad asimiliacija tai “objektyvus procesas” ir kad jam priešintis nevalia. Maža to, tas procesas dargi spartinamas, sudarinėjant atitinkamas sąlygas.

★

Kelias į asimiliaciją — rusinimas. Svarbiausias kelias į asimiliaciją — rusų kalbos mokymosi stiprinimas nerusiškose tautose. Pats Sovietų Sąjungos švietimo ministras M. Prokofjevas praeitą rudenį visokių švietimo pareigūnų iš įvairių respublikų konferencijoj Taškente siūlė pradėti mokyti rusų kalbos nerusiškose respublikose net vaikų darželiuose. Turime jau tos konferencijos atgarsių ir Lietuvoje. Jau pradėta šį pavasarį organizuoti visokias rusų kalbos olimpiadas ir konkursus su šūkiais: “studijuokime Lenino kalbą”, o laikraštis Tarybinis Mokytojas pirmame puslapy didelėmis raidėmis skelbė: “mums rusų kalba yra antroji gimtoji kalba” (Tarybinis Mokytojas, 1976.4.2). Nenustebtume, kad Lietuvos “liaudis” pareikalaus rusų kalbos ir darželiuose. Apie Taškento konferenciją ir apie rusinimo pastangas rašė ir šių metų “Aušros” Nr. 2.

Rusinimo faktų yra daugybė. Pavyzdžiui, mokslo įstaigų tiksliųjų mokslų žurnalai leidžiami tik rusiškai. Net pedagoginiame žurnale Tarybinė Mokykla kiekviename numery spausdinami keli straipsniai rusiškai. Ir kaip naują dalyką, galima paminėti faktą (gautą iš besilankančių Lietuvoje žmonių), kad šiais metais įvykęs Lietuvos kompartijos suvažiavimas pirmą kartą buvo pravestas tik rusų kalba. Net Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkas poetas A. Maldonis sveikino suvažiavimą irgi rusų kalba. Vadinas, suvažiavime Lietuvoje, kuriame dalyvauja daugumas lietuvių, kalbėti lietuviškai jau nebegalima. Ir net lietuvių rašytojų sąjungos pirmininkas sveikinti lietuviškai jau nebedrįsta.

Kaip jau rašė išeivijos spauda, Lietuvoje nuo šių metų sausio 1-os veikia naujas patvarkymas — “Vieningoji technologinės dokumentacijos sistema”. Tuo patvarkymu visuose fabrikuose, gamyklose bei įmonėse rusų kalba paskelbta kaip pagrindinė šnekamoji kalba. Rusų kalba turi būti vedamas visas įmonės susirašinėjimas, buhalterija. Visi pramoniniai terminai turi būti rusiški. Visi įstatymai, potvarkiai, parėdymai, pagyrimai ir papeikimai taip pat skelbiami rusiškai (Draugas, 1976.6.14).

★

Lituanistika ir rusinimas. Okupuotoje Lietuvoje pareigūnai dažnai mėgsta pasigirti spaudoje nepaprastais pasiekimais. Dabar esą visko daugiau, negu buvo anais laikais. Daugiau mokyklų, moksleivių, studentų, daugiau baigusių aukštuosius mokslus, daugiau mokslininkų bei menininkų, daugiau lituanistų. Daugiau leidžiama lituanistikos knygų ir daug didesniais tiražais.

Nors tokių laimėjimų ir negalima palyginti su laimėjimais, kuriuos būtų pasiekęs neokupacinis režimas per tą patį laiką, vis dėlto mes dabartinių laimėjimų neneigiame ir juos vertiname. Tik kartu negalime nematyti ir minėtų neigiamų reiškinių ir, kas svarbiausia, to tikslo, kurio siekiama. Galima juk ir lituanistiką puoselėjant susilaukti lietuvių tautai žalingų rezultatų, būtent tada, kai su tuo siejami “aukštesni tikslai” — jau minėtas tautų suartėjimas ir susiliejimas.

Tokių žalingų rezultatų galimybę parodo gana akivaizdus faktas — Mažosios Lietuvos lietuvių būklė 19 amžiuje. Tada, kaip žinome, lituanistinis sąjūdis Mažojoje Lietuvoje buvo net gyvesnis, negu Didžiojoje Lietuvoje. Ten pasirodė Donelaičio raštai, ten buvo leidžiami dainų rinkiniai (Rėza, Nesselmanas), spausdinami tikybiniai raštai — biblija, giesmynai, leidžiami lietuvių kalbos žodynai, gramatikos (Fr. Kuršaitis), lietuvių kalbos tyrinėjimai. Ten pagaliau dar gerokai prieš “Aušrą” pasirodė ir lietuviškas laikraštis “Keleivis (1849), paskui “Lietuviška Ceitunga”, kūrėsi lietuviškos draugijos. Tačiau vokietinimo spaudimas per administraciją ir mokyklas buvo toks didelis, kad lietuviai neatsilaikė ir iš pusės su viršum milijono mažlietuvių sąmoningais lietuviais liko tik mažuma šviesesnių bei atsparesnių tautiečių. Ir kas ypatinga buvo, tai faktas, kad tas pats Kuršaitis, kuris rašė lietuvių kalbos žodynus ir gramatikas, per savo redaguojamą laikraštį “Keleivį” faktiškai vykdė vokiečių valdžios politiką, nenaudingą lietuviams. Tą patį vėliau darė ir Lietuviška Ceitunga. Ir nenorėdamas negali nepalyginti šio fakto su dabartine padėtimi okupuotoje Lietuvoje. Juk ir čia dabar lietuviška spauda šimtu nuošimčių vykdo Maskvos politiką ir, kaip matėme, siekia tų pačių tikslų. Žinoma, dabar lietuvių tauta yra sąmoningesnė ir atsparesnė visokioms priešų užmačioms, negu buvo Mažosios Lietuvos lietuviai. Bet vis dėlto negalima nepripažinti ir dabartinio režimo pastangų pavojingumo.

★

Baigiant šią trumpą padėties apžvalgą, reikia pasakyti, kad pokario metais padaryta pažangos materialinėj srityj, bet atžanga dvasinėj srity dėl to, kad lietuviai negali patys laisvai tvarkytis. Pirmiausia pasiektas tautos prieaugio mažėjimas, vykdomas dvasinis (pasaulėžiūrinis) prievartavimas, tautinės sąmonės slopinimas ir rusinimas. Visa tai geriausiai išreiškia dabar populiarinami šūkiai: “proletarinis internacionalizmas” ir “objektyvus procesas”, t. y. asimiliacijos procesas.

Visa tai sudaro grėsmę lietuvių tautinei egzistencijai. Savaime suprantama, kad tokia politika tautai nėra priimtina, ir ji tuo nėra patenkinta. Tai rodo ir organizuota bei neorganizuota rezistencija pačioj Lietuvoj. Tokią rezistenciją, be abejo, įkvepia viltis, kad ateitis gali būti ir geresnė. Tad klausimas, kokios ateities gali būti pageidaujama ir kokios tam perspektyvos?

KELIAS Į ATEITĮ

Galimi pasikeitimai Sovietų Sąjungoje. Jeigu sutiksime su nuomone, kad pasaulio valstybių egzistavimas izoliacijoj šiais laikais neįmanomas, kad pasaulio institucijos, kaip Jungtinės Tautos, bei jų priimti tarptautinių santykių principai, kaip Jungtinių Tautų Charta ir Visuotinė Žmogaus Teisių Deklaracija, turi reikšmės ateičiai, tai esama pagrindo prielaidai, kad pasaulio tautų tarpusavio santykiai vystysis tų principų įtaigojamu keliu, nors tas vystymasis gali būti lėtas ir vingiuotas. Kadangi tie principai, kaip teisingumas, teisė bei laisvė, yra žmoniškumo aplamai ir visų religijų etikos principai, tai galima manyti, kad jais vadovaujantis ne tik socialiniai santykiai valstybių viduje, bet ir tarptautiniai santykiai vystysis demokratėjimo keliu.

Taip pat iš istorijos žinome, kad aukštesnės dvasinės kultūros šalys daro įtakos žemesnės kultūros šalims. Tuo atžvilgiu Vakarų Europos idėjos visada smelkėsi į Rusiją, o ne priešingai. Pagaliau ir ta pati marksizmo idėja Rusijon atėjo iš Vakarų. Turint galvoj, kad demokratijos idėja sužlugdė caristinį despotizmą, reikėtų prileisti galimybę, kad ta pati humaniškos demokratijos idėja sužlugdys ir komunistinį despotizmą. Tokią galimybę prileidžia ne vienas istorikas bei sociologas, o iš lietuvių tokią mintį yra reiškęs politinių mokslų profesorius Vytautas Vardys. Nors jis ir pasisakė esąs “skeptikas dėl Sovietų Sąjungos demokratėjimo”, vis dėlto jis sako, jog “tai nereiškia, kad toji sistema niekad ir nepasikeis. Mano įsitikinimu, sako jis, tajam pasikeitimui užsienio politikos įvykiai turės didesnės reikšmės, nei vidaus vystymasis”. Anot Vardžio, “revoliucingiausios socialinės - idėjinės Sovietų Sąjungos vidaus jėgos yra: rusiškasis liberalizmas ir nerusiškas nacionalizmas” (Akiračiai, 1973, Nr. 9, p. 7).

Žinoma, tas procesas gali būti lėtas ir ilgas. Esama betgi nuomonių, kad jis gali būti ir ne per daug ilgas. Pavyzdžiui, Sovietų istorikas disidentas Andriejus Amalrikas savo knygoj Ar Sovietų Sąjunga išsilaikys iki 1984 metų? numato Sovietų Sąjungos subyrėjimą apie tą laiką, iškilus konfliktui su Kinija. Tada jis numato galimybę išsilaisvinti ir pavergtoms tautoms. Anot jo, Ukraina, Baltijos respublikos ir europinė Rusija galėtų sudaryti paneuropinę federaciją kaip nepriklausomą vienetą (Knygos angliška laida 1971, p. 65). Panašią mintį reiškė ir jugoslavas politikas Milovanas Djilas amerikiečių Saturday Review World žurnale (1974, rugpiūčio mėn.). Jis teigia, kad svarbiausias pasikeitimas pasauly per 50 ateinančių metų bus Sovietų Sąjungos subyrėjimas. Lemiamu veiksniu jis laiko vidaus “virimą” ir Kinijos spaudimą. Imperijai subyrėjus, Baltijos valstybės ir Ukraina atsiskirs nuo Rusijos. Atsiskirs taip pat ir Kaukazo tautos ir sudarys nepriklausomą federaciją. Baltarusija liks federacijoj su Rusija. Rytų Europos kraštai (dabartiniai satelitai) taps nepriklausomi. Vokietija bus suvienyta. Tai, žinoma, skamba kaip pranašystė, bet ji turi ir tam tikro pagrindo.

Panašiai pasisakė ir lietuvis iš Lietuvos T. Ženklys savo straipsnyje ‘‘Ko mes tikimės iš išeivijos” (Akiračiai, 1975, N r. 2, p. 5). Jis irgi rašo, kad “tarybų valdžia pasmerkta žlugti pagal savo vidinės raidos dėsnius” ir kad “paskutinę tarybų valdžios valandą laikrodis pamažu jau pradeda mušti šiandieną”. Rusų disidencija, pasireiškianti paviršiuje vardais tokių milžinų, kaip Sacharovas ir Solženicinas, yra tik vienas, bet ryškus to artėjančio galo simbolis. Bet nepaisant kokio spartumo tas procesas bebūtų, išeivija tiki dviem dalykais: 1. kad pasikeitimas neišvengiamai vyks (kitaip visos jos pastangos būtų beprasmės) ir 2. kad Lietuvos padėties pagerėjimas priklausys nuo pasikeitimų Sovietų Sąjungoje.

★

Izoliacijos (nepriklausomybės) ir integracijos (autonomijos) galimybės. Ryšium su tuo gali būti klausimas, koks bus ar turėtų būti lietuvių nusistatymas tų pasikeitimų atžvilgiu. Ir ne tik nusistatymas, bet ir pasiruošimas tuos pasikeitimus sutikti. Tokį klausimą kelia ir minėtas T. Ženklys, kuris rašo: “Trumpai apibūdinsiu tuos klausimus, kurie mums atrodo aktualūs ir dėl kurių mes dažnai pasiginčijam. Pavyzdžiui, kad ir klausimas dėl Lietuvos pilietybės būsimoje nepriklausomoje Lietuvoje. Arba klausimas apie Lietuvos žemės ūkio struktūrą laisvės sąlygose. Ar ir toks klausimas, kaip likimas tos pramonės, kuri neturi Lietuvoje nei žaliavų bazės, nei rinkos. Svarstome mes klausimus ir dėl bažnyčios vaidmens būsimoje Lietuvoje, ir dėl Rytprūsių ateities, ir dėl būsimų mūsų santykių su kaimyninėmis Rusijos, Lenkijos bei Vokietijos valstybėmis, ir dėl Lietuvos vietos Europoje bei pasaulyje aplamai, ir dėl tų tendencijų liaudies psichologijoje, kurių pagrindu galėtų atsirasti įvairios politinės srovės krašto visuomenės gyvenime” (Ibid.).

Visi šie klausimai yra, be abejo, svarbūs ir gana konkretūs, o dėl to gal ir per ankstyvi svarstymui. Kai kam atrodo, jog pirmiausia svarstytina bendriausio pobūdžio štai koks klausimas:    lietuvių tautos santykiai su svarbiausiu kaimynu, nuo kurio dabar priklausome, tai yra, su Rusija. Remiantis neabejotina prielaida, kad dabartinė Lietuvos padėtis yra nepatenkinama ir kad yra pagrindo tikėtis geresnės padėties, kyla klausimas, ko siektina — visiškos nepriklausomybės ar gal tik geros autonomijos? Tokia alternatyva kai kam gali skambėti kaip išdavystė. Bet protingi žmonės neturėtų bijoti svarstyti bet kokias galimybes bei prielaidas.

Šis reikalas turėtų būti svarstomas pasaulio politinės bei ekonominės raidos požiūriu. Toji politika, kaip minėta, bent formaliai vadovaujasi Jungtinių Tautų Chartos bei Visuotinės Žmogaus Teisių Deklaracijos principais, tarp kurių yra ir tautų, didelių ir mažų, lygybė, laisvas jų apsisprendimas, visų šalių gerovė. Antras dalykas, kuris gal ir nėra chartose minimas, bet apie kurį spaudoje bei suvažiavimuose dažnai kalbama, yra tai tautų bei valstybių tarpusavio priklausomumas. Jokia valstybė šiandien negali būti visais atžvilgiais autarkiška. Visas jas daugiau ar amžiau sieja politiniai, ekonominiai bei kultūriniai ryšiai. Tas tarpusavio priklausomumas remiasi ne tik teise gauti naudos iš to priklausomumo, bet kartu ir pareiga teikti naudos kitiems. Kitaip sakant, visos šalys turi žiūrėti ne tik savo interesų, bet turi atsižvelgti ir į kitų interesus. Tai ypač neišvengiama santykiuose tarp kaimynų.

Todėl ir kalbant konkrečiai apie Lietuvos santykius su Rusija, neužmirštinas ir minėtas tarpusavio priklausomumas, tie abiejų pusių interesai, kurie išplaukia iš kaimynystės santykių. Rusija Lietuvai, kaip Latvijai ir Estijai, visada bus reikalinga kaip žaliavų šaltinis ir eksportuojamų gaminių rinka, o Rusijai Baltijos šalys visada bus reikalingos dėl jų eksporto ir gal daugiausia dėl jų uostų, kurie didelei Rusijai yra labai reikalingi. Uostų naudojimui reikalingas priėjimas (tranzitas) prie tų uostų. Žaliavų naudojimui gali būti reikalingi naftos ir dujų tiekimo vamzdžiai, nutiesti iš vienos šalies į kitą. Šitoks dviejų šalių susiejimas energijos tiekimo laidais bei vamzdžiais yra jau žymiai tvirtesnis ekonominis susiejimas už tą, kurį sudaro tik paprasti prekybiniai santykiai. Bet kai dviejų kraštų ekonominiai ryšiai pasidaro intensyvūs, savaime iškyla ir tų kraštų politinių santykių klausimas. Tai kaip tik matome ir Vakarų Europoje, kur jau, šalia Bendros rinkos, siekiama ir politinės vienybės. Todėl tokių faktų akivaizdoje gali būti svarstomas ir klausimas, kokių santykių su Rusija Lietuva ateityje pageidaus.

Po II-jo pasaulinio karo, kaip žinome, atsirado daugybė nepriklausomų valstybių, kurios iki tol valstybingumo neturėjo. Bet kartu matome ir ekonominio pobūdžio integracijos polinkį, kuris gal ryškiausias yra Vakarų Europoje. Suprantama, kad abu šie polinkiai nėra vienodo svarbumo. Svarbesnis yra tautų laisvo apsisprendimo principas. Normaliai tik politiškai laisvos tautos bei nepriklausomos valstybės gali sutarti, ar joms reikalinga kokia ekonominė federacija ar ne. Vakarų Europoje, kaip žinome, tuo keliu ir buvo einama. Dėl stojimo į Bendrąją rinką buvo vykdomi referendumai.

Savaime suprantama, kad Vakarų Europos tautos, sutikdamos integruotis ekonomiškai ir galbūt apsijungti ateityje politiškai, niekuomet nesutiks išsižadėti savo istorinių kultūrinių tradicijų, kultūrinio paveldėjimo bei kultūrinio nepriklausomumo nei dabar, nei ateityje. Vakarų Europoje nėra ir nebus viešpataujančios ar privilegijuotos ideologijos, religijos ar kokios nors visiems privalomos meno srovės. Žodžiu, ekonomiškai integruotoj ir politiškai apjungtoj Vakarų Europoj liks kiekvienam asmeniui bei kiekvienai tautai visiška laisvė kultūrinėje srityje.

Pripažįstant ekonominės integracijos polinkį kaip šių dienų reiškinį, galima manyti, kad toks polinkis normaliomis sąlygomis reikštųsi ir kitur Europoje. Čia galėtų būti dar net du susigrupavimai — Vidurio Europos ir Rytų Europos. Jeigu Baltarusija ir Ukraina būtų nepriklausomos valstybės, kaip to pageidauja lenkų emigrantai, susispietę apie Paryžiuj leidžiamą Kultūros žurnalą, tai Lietuva galėtų priklausyti Vidurio Europos susigrupavimui. Bet jeigu Baltarusija ir Ukraina pasiliktų su Rusija, tai ir Lietuva, Latvija bei Estija dėl savo geografinės padėties gal būt geriau tiktų Rytų Europos federacijai. Čia, žinoma, turima galvoj tokio pobūdžio federacija, kaip Vakarų Europos.

Suprantama, kad kiekvienoje valstybių federacijoje ekonominė bei socialinė struktūra visų federacijos narių turi būti panaši. Tad ir Rytų Europos valstybių federacijoj, jei tokia kada būtų, toji struktūra turėtų būti panaši. Bet tas struktūros klausimas, atrodo, yra antraeilės svarbos. Svarbiausias reikalas yra kultūrinis savarankumas bei nepriklausomumas, nes kultūra sudaro kiekvienos tautos savitumą. Visoje federacijoje ekonominė struktūra gali būti kapitalistinė ar socialistinė, bet kultūrinė politika kiekvieno federacijos nario galėtų būti skirtinga. Dabartinėj Sovietų Sąjungos “federacinėj” sistemoj nerusiškoms tautoms nemaloniausias dalykas kaip tik ir yra kultūrinės autonomijos nebuvimas. Palikta tik gimtoji kalba, bet ir ta kaskart labiau diskriminuojama. Tokia padėtimi nerusiškos tautos, aišku, nėra patenkintos ir dėl to jos laukia geresnių laikų — pasikeitimų Sovietų Sąjungoj.

Rusų demokratinis sąjūdis ir nerusiškos tautos. Kaip jau minėta, tų pasikeitimų pradžia kai kas ir laiko rusų šviesuomenės disidentinį sąjūdį, kuris nėra tik pastarųjų metų reiškinys. Jis pradėjo reikštis prieš kokius 20 metų. Kaip nurodo Amalrikas jau minėtoj knygoj, esama to sąjūdžio trijų srovių, kurių viena remiasi “tikro marksizmo” ideologija, kita — krikščioniška ideologija ir trečia — liberalia ideologija. Marksistai nori, berods, tik pagerinto marksizmo - leninizmo. Krikščioniška ideologija buvo pagrįstas sąjūdis, kuris prieš dešimtį metų (1964) išdėstė ir savo programą. Anksčiau ji buvo iš dalies skelbiama “Bėgamųjų įvykių kronikoj”, o pernai YMCA-Press leidykla paskelbė ją atskiru leidiniu, pavadintu “Vserossijskij social-christianskij sojuz osvoboždenija naroda (Visos Rusijos social-krikščioniška tautos išlaisvinimo sąjunga). Toji sąjunga remiasi filosofo N. Berdiajevo ir jugoslavo politiko Milovano Djilaso idėjomis. Ji pabrėžia personalizmą (pagal Berdiajevą), korporacinę struktūrą vietoj politinių partijų ir atsiduoda bent kiek slavofilizmu. Tačiau toji organizacija buvo susekta ir jos vadai (Igoris Ogurcovas, Mykolas Sado, Eugenijus Vaginas, Borisas Averičkinas) suimti ir dar tebesėdi kalėjimuose bei stovyklose. Į šią jų programą iš dalies panaši ir rašytojo Aleksandro Solženicino programa.

Kita organizacija vadinasi — Demokratinis Sąjūdis Sovietų Sąjungoj, kuris 1969 metais taip pat paskelbė savo programą (“Programma demokratičeskogo dviženija Sovetskogo Sojuza”). Kaip toje programoje skelbiama, ją sudarė Rusijos, Ukrainos ir Baltijos šalių demokratai. Tai labai įdomi programa — apie 50 puslapių leidinys. Nacionaliniu klausimu joje rašoma, kad kiekvienai Sovietų Sąjungos tautai “turi būti suteikta teisė ir faktiška galimybė apsispręsti politiniu, ekonominiu bei kultūriniu atžvilgiu Jungtinių Tautų priežiūroje” (14). Panašių demokratinių sąjūdžių esama ir paskirose sovietinėse respublikose.

Pavyzdžiui Estų Demokratinis Sąjūdis ir Estų Nacionalinis Frontas, kurie 1972 metais pasiuntė memorandumą Jungtinėms Tautoms ir laišką generaliniam sekretoriui Waldheimui (,Lituanus, 1975, Nr. 2); Estų ir latvių demokratai pasiuntė memorandumą, pasirašytą Talline ir Rygoj, Europos Saugumo ir Bendradarbiavimo Konferencijai 1975 m.; Lietuvoje veikia Nacionalinis Liaudies Frontas, kurio “Deklaracija” pasiekė Vakarus pernai ir buvo paskelbta išeivių spaudoje (Tėviškės Žiburiai, 1975 liepos 1 d.; Lituanus, 1975, Nr. 1). Tam tikro sąjūdžio buvimą Lietuvoje rodo ir Katalikų Bažnyčios Kronika bei pogrindinio Aušros laikraščio pasirodymas.

Taip pat paskiri žymūs Sovietų Sąjungos disidentai yra paskelbę savo programas. Rašytojas Aleksandras Solženicinas savo programą išdėstė garsiame “Laiške Sovietų Sąjungos vadams” (1973). Ten jis siūlo nacionalinės veiklos centrą perkelti iš tolimų kontinentų ir dargi iš Europos į šiaurės rytus. Dėl to jis siūlo nuimti globą Rytų Europai. Nacionaliniu klausimu jis rašo: “Taip pat negali būti nė kalbos apie prievartinį kurios nors pakraščio tautos laikymą mūsų valstybės ribose” (28). O savo nobelinėj kalboj Solženicinas skelbė, kad “tautos — tai žmonijos turtas, tai jos kolektyvinės asmenybės:    pati mažiausia iš jų pasižymi savo skirtingomis spalvomis, slepia savyje ypatingą Dievo plano bruožą”.

Panašiai pasisako ir akademikas Andriejus Sacharovas. Jo naujausios knygos Mano kraštas ir pasaulis (“My Country and the World”, 1975) išvadose randame ir tokį pasisakymą nacionaliniu klausimu: turi būti “įstatymu patvirtinta sovietinių respublikų teisė atsiskirti ir tą atsiskyrimą diskutuoti” (102).

Labai gražiai nacionaliniu klausimu pasisakė ir Kontinento žurnalo bendradarbiai. Keletas jų išleido knygą — straipsnių rinkinį, pavadintą Iš po griuvėsių (Iz-pod glyb), kurioje yra ir keletas straipsnių nacionaliniu klausimu. Vienas jų V. Borisovas pagal Dostojevskį naciją vadina “tautine asmenybe” arba “kolektyvine tautine asmenybe” (“so-bornaja narodnaja ličnost”). Jaunas Kontinento bendradarbis Eugenijus Ternovskis, nagrinėdamas minėtą straipsnių rinkinį, rašo, kad pagal rinkinio autorius “nacionalinis klausimas tapo Rusijoj skaudžiausiu klausimu. Tai matyti ir samizdato literatūroj. Baltijos šalyse ir Rytuose vyksta lėta, gili ir, atrodo, nesulaikoma kova už nacionalinį orumą (“dostoinstvo”), nacionalinę kultūrą, pagaliau už pačią nacijų egzistenciją. Dabar galima sakyti, kad nacionalinis klausimas beveik išstūmė visus kitus klausimus ar, kiekvienu atveju, savo aštrumu nė vienas kitas su šiuo klausimu negali lygintis” (Kontinentas 4, 1975, p. 284). Pati Kontinento redakcija tuo klausimu pasisakė šitaip: “Kiek tai liečia vad. ULB (Ukrainos, Lietuvos, Baltarusijos) problemą, tai mes visada sakėme ir tebesakome, kad minėtų tautų šventos laisvo apsisprendimo teisės pripažinimas be jokio kišimosi iš šalies yra viena iš pagrindinių mūsų žurnalo principų” (Kontinentas 4, 1975, p. 339).

Aplamai visi tie sąjūdžiai, išskyrus marksistinį, yra demokratiniai ir krikščioniški, ypač tokie yra visi Kontinento žurnalo bendradarbiai. Visi jie pripažįsta Sovietų Sąjungos tautų lygybę bei jų laisvą apsisprendimą. Dėl to ir bendradarbiauti Kontinente jie kviečia visų tautų žmones. Kai kam gal būt atrodo, kad Kontinentas tėra tik dar vienas rusų emigrantų žurnalas. Bet kaip rodo jau išėję 8 to žurnalo numeriai (knygos), tai yra įdomus tarptautinis žurnalas, kuriame svarstomos Rytų Europos problemos, ir dėl to vertas visų, o ypač vidurio ir rytų Europos tautų, dėmesio. Tas žurnalas leidžiamas ne vien rusų, bet ir kitomis Europos kalbomis.

Atrodo, kad Kontinentas galėtų suvaidinti teigiamą vaidmenį, pasiūlydamas sutartą konkrečią alternatyvą komunistinei Rytų Europos sąrangai. Tokios alternatyvos kaip tik ir pageidauja mūsų tautiečiai okupuotoje Lietuvoje. Kadangi baltiečiai išeiviai po 30 išeivystės metų negali dėtis neklaidingais žinovais, ko tauta ateityje pageidaus, tai kai kas mano, jog protingiau būtų prileisti abi galimybes — nepriklausomybę ir federaciją. Be to, ir taktiškais sumetimais abiejų galimybių prileidimas galėtų būti naudingesnis. Jis parodytų rusų tautai, kad mažosios jos kaimynės nemano užsidaryti savo egoistinių interesų kiaute, bet nori atsižvelgti ir į kitų interesus.

Tokia federacija, kuri užkirstų kelią mažų tautų asimiliacijai ir užtikrintų jų egzistenciją, būtų kaip tik graži alternatyva dabartinių rusų komunistų svajonei ir praktikai, siekiančiai mažų tautų asimiliacijos.

Žinoma, nėra visiško tikrumo, kad rusai demokratai, atsidūrę valdžioje, elgsis taip, kaip dabar skelbia Kontinento žmonės. Anot patarlės, visų žmonių nagai į save riesti. Juk ir prancūzų demokratai ne geruoju atsisakė nuo Alžiro, o portugalai nuo savo kolonijų Afrikoj. Rusų Leninas, kai dar nebuvo valdžioje, ir vėliau taip pat labai gražiai kalbėjo apie nerusiškų tautų Rusijos imperijoj teises. Tačiau tas pats Leninas karine jėga stengėsi pasiglemžti visas tas tautas, kurias valdė ir carai, o jo įpėdiniai bando tas tautas asimiliuoti, tas savo pastangas vadindami “objektyviu procesu”.

Baltiečiai, be abejo, nėra priešiškai nusiteikę rusų komunistų atžvilgiu vien dėl to, kad jie komunistai. Bet, nematydami savo tautų egzistencijos užtikrinimo iš jų pusės, baltiečiai neturi kitos išeities, kaip kreipti savo žvilgsnį į tuos, kurie nuoširdžiai pripažįsta mažų tautų teises bei jų laisvą apsisprendimą. Atrodo, kad siekiant geresnės ateities, nėra kitos išeities, kaip dialogas ir bendradarbiavimas su kaimynais, pirmiausia su tais jų žmonėmis, kurie geriausiai mūsų aspiracijas supranta ir mūsų teises pripažįsta. Kontinento žurnalas pakvietė lietuvius bendradarbiauti, ir lietuviai kvietimą priėmė. Lietuvių Rašytojų Sąjunga parašė tuo reikalu laišką, kuris buvo paskelbtas tame žurnale. Kontinento vardas skelbiamas įvairiomis kalbomis, tarp jų ir lietuvių kalba. Tuo tarpu tai ir yra viena iš prošvaisčių kelyje į geresnę mūsų tautos ateitį.