MOKSLO IR MENO APRAIŠKŲ PRASMĖ IŠEIVIJOJE
EDMUNDAS ARBAS
EDMUNDAS ARBAS, Santa Monica, California, architektas, visuomenininkas, LFB Centro valdybos vienas iš vicepirmininkų.
Antrasis mokslo ir kūrybos simpoziumas, įvykęs 1973 metų lapkričio mėnesio 21 - 25 dienomis Chicagoje, sutraukė į šį neeilinį lietuvių išeivijos įvykį virš šimto iškilių paskaitininkų iš įvairių mokslo ir kūrybos sričių. Šį mokslo ir kūrybos sąskrydį globojo ir finansavo JAV-bių LB Krašto valdyba. Organizaciniais šio simpoziumo reikalais rūpinosi: Lituanistikos Institutas, Amerikos Lietuvių Inžinierių ir Architektų Sąjunga ir Amerikos Gydytojų Sąjunga. Suvažiavimo ir programos komisijai vadovavo dr. V. S. Vardys. Suvažiavimas turėjo 21 mokslinį posėdį su 86 specifiniais akademiniais pranešimais ir porą pilnaties posėdžių.
Pasirodymai savųjų tarpe
Šis mokslo ir kūrybos simpoziumas buvo mūsų mokslinio ir kūrybinio potencialo demonstracija savajai visuomenei. Gaila, kad jaunimas (busimieji akademikai!) tą patį savaitgalį ruošė studentų bendrinės sąjungos suvažiavimą Detroite.
Šio ir panašaus pobūdžio suvažiavimai, nors ir labai uždari, atneša daug naudos išeivijai. Jie stiprina tautinį pasitikėjimą lietuviuose; parodo, kad lietuviai yra skaitlingi moksle ir kūryboje; suteikia pasitikėjimo ir vilties ateities darbuose patiems dalyviams ir vyresniajai kartai.
Žvelgiant kiek giliau į šį reikalą, turime paklausti patys savęs — ar šie ir panašūs įvykiai atlieka savo paskirtį ir ar bent kuo prisideda prie mums skirtos misijos atlikimo tremtyje. Šis simpoziumas buvo skirtas tik saviesiems. Ir kiek mes rodysimės ar liaupsinsimės tarpusavyje, yra ir bus lyg balsas dykumoje, yra ir bus tik aukojimasis savęs tautiniam drungnumui savųjų tarpe.
Reikalinga įtakingų draugų parama
Esame reikalingi ir fizinės ir moralinės įtakingų draugų paramos, kurios ieškome tautinių švenčių ir kitų ypatingų įvykių progomis. Mūsų išeivijos reprezentantai lanko Baltuosius Rūmus, Kongreso narių įstaigas, savo steitų ir miestų valdžios pareigūnus, informuodami juos Lietuvos bylos ir lietuvių klausimais ir prašydami jų talkos mūsų žygiuose bei užsimojimuose.
Mūsų mokslininkai, kūrėjai ir menininkai neturėtų pasitenkinti vien tik savo pačių dvasiniu pasisaldinimu, o atverti plačiai duris tarptautiniam mokslo, kūrybos ir meno bendravimui. Be abejo, šio ir panašaus simpoziumo organizatoriai ir paskaitininkai turi gerų pažinčių ir tamprių ryšių su JAV-bių ir pasaulio mokslininkais. Kodėl jiems nebuvo rasta vietos šiame simpoziume? Kodėl vieną popietę ar dieną nebuvo galima skirti rinktinėms paskaitoms ir diskusijoms anglų kalba, pakviečiant į jas amerikiečių bei kanadiečių mokslininkų, kūrėjų bei menininkų? Tuo atveju šis ir ateityje organizuojami mokslo ir kūrybos simpoziumai būtų įgavęs ir įgautų žymiai svaresnę vertę. Reikia taip pat manyti, kad tokiu atveju būtumėm pravėrę ir pravertumėm duris į vietos periodinę, o gal net ir į mokslinę spaudą. Pakreipiant šio pobūdžio simpoziumus minėta linkme, be didesnių pastangų gautumėm vietos bent lokalinėse radijo ir televizijos programose. Tuo atveju bent dalinai būtų atžymėti bent tam tikri paskaitininkai, ir pats suvažiavimas įgautų svorio krašto visuomenėje. Tą mintį kėliau Antrojo mokslo ir kūrybos simpoziumo parengiamojo komiteto posėdyje Washingtone, keletą mėnesių prieš minėtą įvykį Chicagoje. Tame posėdyje ne vienas kalbėjo, kad mokslo ir kūrybos simpoziumus ir panašius suvažiavimus pakreipiant minėta linkme, būtų pasimetimas plačiuose vandenyse. Organizacijos ir vienetai, imdamiesi iniciatyvos panašiems įvykiams, turėtų nepamiršti, kad mums rūpi ne tik savųjų konsolidacija, bet taip pat mūsų mokslo, kūrybos ir meno pristatymas laisvajam pasauliui. Antroji šios misijos dalis yra lygiai svarbi kaip ir pirmoji.
Paskaitų išleidimas leidiniais Paskaitininkai ir simpoziumo pagrindiniai dalyviai įdeda nepaprastai daug darbo, pastangų ir laiko pasiruošimui specifinei temai. Be to, jie turi pakelti materialines simpoziumo bei suvažiavimo išlaidas. Paskaitos ar įvadai simpoziumams lieka neišleisti atskirais leidiniais (ar leidiniu). Pasitenkinama tik vienu ar kitu sakiniu, charakterizuojant ar trumpai apibudinant paskaitas ar pareikštas mintis simpoziumuose periodinėje spaudoje. Gi labai ribota auditorija vargiai prisimena jau kitą dieną, apie ką vienas ar kitas prelegentas kalbėjo.
Pirmojo mokslo ir kūrybos simpoziumo paskaitos abejoju ar buvo išleistos atskiru leidiniu. Įdomu, ar bus įamžintas bent vienu leidiniu šis simpoziumas? Lietuvių Fondas turėtų skirti tam reikalui apčiuopiamą sumą. Tokie leidiniai liudytų ateityje apie mūsų išeivijos mokslo ir kūrybos elito apraiškas tremties misijoje.
Sugestijos ateičiai
Reikia manyti, kad po poros ar daugiau metų vėl turėsime kitą mokslo ir kūrybos simpoziumą. Organizatoriai, rengėjai ir finansuotojai turėtų nepamiršti šių dalykų:
1. Nepamirštinas jaunimas! Jis kviestinas į panašaus pobūdžio suvažiavimus, jam turėtų būti sudarytos sąlygos šio ir panašaus pobūdžio simpoziumuose dalyvauti. Man padarė puikų įspūdį jaunimo dalyvavimas LFB Los Angeles sambūrio suruoštame politinių studijų savaitgalyje (1974 metų sausio 26 ir 27. Red.). Vienas iš simpoziumų buvo skirtas jaunimo klausimų nagrinėjimui. Į jį organizuotai atvyko šv. Kazimiero lietuvių parapijos(Los Angeles mieste) šeštadieninės mokyklos vyresnių klasių mokiniai su mokytojais. Jaunimo prelegentai diskutavo apie jaunimo įsijungimą į politinę veiklą išeivijoje. Auditorijoje jaunimo buvo tikrai daug. Jaunimas diskusijose išryškino mintį, kad jis (jaunimas) turįs siekti kiek galima aukštesnio ir gilesnio mokslinio išsilavinimo ir kartu prasiveržimo į krašto politinį ir visuomeninį gyvenimą. Jie (jaunimo atstovai), vėliau užėmę vadovaujančius postus krašto politiniame ir visuomeniniame gyvenime, galėsią daug padėti kraštui (Lietuvai), siekiant laisvės ir nepriklausomybės.
2. Panašaus pobūdžio suvažiavimai neturėtų baimintis aiškiau pasisakyti Lietuvos bylos reikalu. Turėtų ne tik aiškiai pasisakyti Lietuvos bylos reikalu, bet ir duoti specialius pareiškimus tuo klausimu amerikiečių, kanadiečių ir kitų laisvojo pasaulio kraštų spaudai, radijo ir televizijai, reikalaujant sovietų pasitraukimo iš Lietuvos. Tiesa, Antrasis mokslo ir kūrybos simpoziumas padarė savo pareiškimą lietuviškajai spaudai. Tame pareiškime, deja, išvengta paminėti, kad Lietuva pavergta.
3. Senoji lietuvių išeivija negalėjo atitrūkti nuo parapijos salių ir savo klubų. Vidurinė ir jaunesnioji karta yra mačiusi pakankamai pasaulio už savo taip vadinamų kolonijų ribų. Panašaus pobūdžio simpoziumai turėtų būti ruošiami miestų puošniuose viršbučiuose ar didžiųjų universitetų rūmuose. Tik tokiu atveju galima “atsivilioti” žinomesnius ir įtakingesnius amerikiečių mokslininkus bei menininkus į savo parengimus ir tuo pačiu gauti vietos ir laiko amerikiečių bei kanadiečių spaudoje ir radijo bei televizijos programose.
4. Buvo jau minėta apie reikalą skirti bent vieną popietų ar net visą dieną paskaitoms ir simpoziumams anglų kalboje, pasikviečiant amerikiečių ar kanadiečių iškilesnių mokslininkų bei menininkų. Tai būtinybė! Priešingu atveju minėtų simpoziumų bei suvažiavimų tikslas ir tuo pačiu rezultatai labai riboti.
5. Visi ieškome draugų bei talkininkų kitataučių tarpe kovoje dėl Lietuvos laisvės. Nuo tos pareigos nėra atleisti mokslininkai bei menininkai. Kodėl ta proga lietuviai mokslininkai ir menininkai negalėtų atžymėti iškilmingų pokylių metu tam tikromis premijomis vieno ar kito iškilesnio amerikiečio ar kanadiečio mokslininko ar menininko? Tuo atveju tie asmenys būtų pritraukti prie lietuvių ir lietuviško reikalo. Jų žodis ir vienas ar kitas pareiškimas vėliau daug duotų naudos lietuviams, lietuviškam reikalui ir visam Lietuvos bylos klausimui.
Tai tik kelios sugestijos. Jų, be abejo, būtų galima priskaičiuoti ir daugiau. Mūsų išeivijos tautinė misija yra gana sunki ir paini. Negalime užsidaryti savo tautiniame kiaute. Turime išlikti nepalūžę, siekdami aukštųjų mokslų ir plačiųjų horizontų, besirungdami kultūrinėje tautų arenoje ir tuo pačiu atlikdami mums uždėtą ir patikėtą tautiniai kultūrinę bei politinę misiją.