IŠEIVIJOS MISIJOS KLAUSIMĄ SVARSTANT

PETRAS KISIELIUS

Ne dėl asmeniškų malonumų apleidome Lietuvą 1944. Visiems mums širdis grauduliu plakė, peržengiant Lietuvos - Vokietijos ribą. Mes gimėme savajame krašte ir savajam kraštui ir neapleidome Lietuvos, kad padidintume Vokietijos, Amerikos ar kurios kitos valstybės ir taip jau didelę tautą. Mes esame lietuvių tautos vaikai ir priklausome Lietuvos žemei ant Baltijos krantų.

Organiškoje vienybėje su tauta

Išeivija, apie kurią kalbu, yra jau 28 metų. Jinai sudaro pagrindinį pasaulyje išsisklaidžiusių lietuvių branduolį, prie kurio laikosi išeivijoje gimę vaikai. Senųjų išeivių karta smarkiai retėja, o jų vaikai irgi nesudaro rimtesnės lietuviškos jėgos, nes, palyginamai, nedidelis jų skaičius identifikuojasi su lietuvių tauta.

Mūsų išeiviją sudaro politiniai išeiviai, save vadiną tremtiniais ar pabėgėliais. Jie apleido savo kraštą, tikėdamiesi greit į jį sugrįžti. Istorija tvirtina, kad kiekvienas karas turi 75% netikėtumų, ir mūsoji išeivija pakliuvo į tuos netikėtumus ir iki šiol jokių sąlygų grįžimui nėra, tautai atsidūrus dviguboje okupacijoje: rusų ir komunizmo. Tad visai natūralu, kad mūsoji išeivija neatsiskyrė nuo savos tautos ir kad su ja ji tebejunta organišką vienybę.

28 metų praeitis

Laisva lietuvių tauta laisvoje Lietuvos valstybėje — tai didžioji vizija, apšvietusi 28 metų tremties kelią. Tad tas praeities laikotarpis byloja apie milžiniškas išeivijos pastangas išlaikyti gyvą tautos dalį išeivijoje, neatitrūkusią nuo tautos kamieno. Didelė išeivijos dalis gyveno Lietuvos gyvenimu, turėdama savas iš Lietuvos atsivežtas organizacijas, spaudą, kūrėjus, lietuviškas mokyklas, lietuviškas pamaldas, šventes, suvažiavimus, kongresus. Tai reiškė norą ir pastangas išlaikyti išeiviją lietuvišką ir būti tikrąja tautos dalimi.

Vargu galima perdaug kaltinti išeiviją už jos šią 28 metų praeitį.

Tamsi geležinė uždanga eilę metų neleido pavergtai tautai pažvelgti į laisvąjį pasaulį, o taip pat ir išeivijai susisiekti su savo tautos kamienu. Abiejose uždangos pusėse buvo dirbamas tautos išlaikymo darbas pagal tautos sąžinę. Šiuo metu sąlygos kiek pasikeitė ir geležinėje uždangoje yra atsiradę mažų plyšelių. Tad kokia mūsų dabarties ir ateities misija?

Tautos laisvėamžinas tikslas

Lietuvių tautos laisvė yra amžinas mūsų tikslas, net ir žinant, kad Lietuvos pavergimas gali dar ilgai užsitęsti. Mums kadaise sunku buvo prileisti galimybę, kad iš Vokietijos lagerių mes negrįšime į laisvą Lietuvą, o tolsime nuo savųjų namų. Buvo sunku prileisti, kad išeivijos amžius bus skaičiuojamas dešimtmečiais. Pasaulio politinės raidos faktai mus padarė realistais. Ir šiandien nejaučiame, kad esame priartėję prie tautos išsivadavimo; niekas jau šiandien nedrįsta tvirtinti, kada tai įvyks, tik mums visiems aišku, kad tai įvyks kada nors. Tad kokie mūsų konkretūs uždaviniai šiose netikrumo sąlygose?

Neprarasti vilties

Išeivija turi gyventi ta pačia viltimi, kaip ir pirmaisiais iš Lietuvos pasitraukimo metais. Mūsų amžius trumpas, vienos kartos amžius istorijai nieko nereiškia. Tačiau tautos amžius yra ilgas, ir ji sulauks laisvės, kaip jau yra buvę lietuvių tautos istorijoje. Tad jokios vietos desperacijai.

Jaunimasmūsų misijos tęsėjas

Mums be galo svarbus uždavinys — “jaunosios kartos įauginimas į lietuvių tautą” (dr. J. Girnius). Jau visa eilė mūsų išeivijos didžiųjų kovotojų aname pasaulyje. Laikas marina vienus, gimdo kitus. Dar už 25 metų nedaug bus likę tikrosios išeivijos, o bus palikę jų vaikai. Jie turės būti tos misijos tęsėjai, jei tauta dar tebebus pavergta. Mes skiriame didelį dėmesį savam jaunimui, bet ar jis pakankamas ir ar užtektinai protingas?

Reikia pripažinti, kad per maža jiems uždedama lietuviškos darbo naštos, o ypač atsakomybės. Jie mums perjauni 15 metų, perjauni 25 metų, o taip pat dar peijauni ir 30 metų. Kol tos klaidos supratimas ir susipratimas mus palietė, pamatėme, kad tam tikra prasme yra išnykęs kartų tęstinumas ir kad mūsų jauni žmonės 30 p 40 metų tarsi išnyko iš lietuviško gyvenimo. O dabar kaip tik būtų jų eilė imti pačią sunkiausią lietuviško darbo naštą.

Vienybė įvairume

Lietuvių išeivijos vienybė laiks nuo laiko ima labai banguoti. Visi turime tuos pačius tikslus, visi norime tautai laisvės ir visi daugiau ar mažiau jai dirbame. Bet mes skiriamės savo galvojime, savo metodų ir taktikos pasirinkime. Eidami į lietuviško darbo lauką, rodos, visi tai tu-retume suprasti. Tačiau dažnai prasideda tarpusavė kova kaip tik dėl metodų ir taktikos, ir ta kova būna peraštri, perilga, naudojanti neleistinas priemones, šmeižtus ir prasimanymus. Tokiai kovai mūsų tarpe vietos neturėtų būti. Deklaruokime vienybę įvairume, o strėlių smaigalius nukreipkime į okupantą.

Pasiteisinimas, kad visos emigracijos susiskaldo ir nesudaro vieningos jėgos, mums nepriimtinas. Mes neturime sekti šiuo bloguoju taku, išmintu kitose emigracijose. Mes privalome pakeisti tą dėsnį kiekvienas savyje ir visoje mūsų išeivijoje. Mes turime padaryti kitaip, daug geriau negu kiti, nes mes suvokiame šį pavojų, jį pažįstame, jį matome, tad kodėl kaip vištos nuo laktos turime kristi lapei į nasrus? Nekartokime kitų emigrantų klaidų. Lietuvišką jėgą juntame tik sueidami draugėn ir dirbdami drauge, tad ir turime jausti pareigą palaikyti stiprią tautinę organizaciją ir ją tobulinti.

Moralė ir intelektas

Sveika tautinė ambicija ir aukšta moralė turi atitikti mūsų tautinių uždavinių dimensijas. Džiugu konstatuoti faktą, kad mūsų vaikai ne tik nebijo prisipažinti lietuviais, bet savo tautine kilme didžiuojasi. Tuo tarpu senosios emigracijos čia gimusi karta labai dažnai lietuviais prisipažinti nedrįso. Šeimos, mokyklos, organizacijos pareiga būtų tą tautinę ambiciją palaikyti ir ugdyti.

Jaunosios kartos aukštas intelektualinis lygis irgi padeda lietuvių tautos vardą svetimoje aplinkoje išlaikyti. Mes ilgą laiką didžiavomės, kad lietuviai moksleiviai ir studentai dažna pirmaudavo mokyklose, gimnazijose ir universitetuose. Tas pirmavimas pastaraisiais laikais ima lėtėti ir šlubuoti. Mums reikia kuo daugiau lietuvių profesorių gyvenamų kraštų aukštosiose mokyklose, kuo daugiau lietuvių mokslininkų, protingų, su tautine identifikacija.

Žvelgiant į pavergtą tautą

Mūsų tautinė misija nesibaigia tik pastangomis patiems išlikti ir jaunąją kartą išlaikyti lietuvybėje. Mūsų tautinės misijos dalis — prisidėt prie laisvės Lietuvai atgavimo.

Esame laisvi žmonės ir gyvename laisvuose kraštuose. Mums nesunku suvokti, kad savomis jėgomis Lietuvos neišvaduosime. Be pačios tautos pastangų didelis veiksnys yra laisvųjų pasaulio žmonių talka. Tad mūsų laisvė duoda mums galimybių ir mus įpareigoja padėti savajai tautai per kitas laisvas valstybes ir per kitų tautų laisvus žmones. Todėl mes privalome budriai sekti okupanto veiksmus, nukreiptus prieš tautinę ir fizinę lietuvių Lietuvoje gyvybę. Tai sovietų praktikuojamos genocido formos.

Esame jau praradę 800,000 Lietuvos žmonių nuo okupacijos pradžios. Kas būtų, jei iš likusių 3 milijonų vėl prarastume ketvirtadalį tautos? Tad budrus sekimas okupanto ėjimų ir garsus informavimas laisvojo pasaulio apie okupanto genodicinius veiksmus yra vienas iš mūsų pagrindinių uždavinių. Gal mes ir nesame labai skaitlingi, tačiau mūsų pilnai pakaks šiam informavimo uždaviniui. Svarbu, kad kiekvienas jaustume pareigą šį uždavinį vykdyti visur, kur tik mūsų įtaka galėtų siekti: gyvenamojo krašto spaudoje, universitetuose, organizacijose, darbovietėse ir t. t. Yra šimtai kelių šį tautos laisvės labui reikalingą darbą dirbti.

Lietuvamūsų lemtis

Nekartą tenka išgirsti, kad atvažiavusieji iš okupuotos Lietuvos gundomi laisvajame pasaulyje pasilikti. Tai didžiausias nesusipratimas. Jei jis ar ji čia pasiliks, Lietuva ir vėl sumažės vienu žmogum. Nenusikalskime sunkiąja gundymo nuodėme. Gi tautai atgavus laisvę, kuo daugiau išeivijos ir jos vaikų turėtų grįžti į tautos gyvenamąją vietą. Žydų jau grįžo apie pusantro milijono. Imkime iš istorijos geruosius pavyzdžius ir jais sekime.

Visų konkrečių uždavinių išvardyti neįmanoma. Jų yra šimtai, šimtais būdų atliekamų. Juos reikia nagrinėti ir diskutuoti, nes žvilgsniai į išeivijos misiją mus verčia giliau pažvelgti į mūsų tautą, į išeiviją ir kiekvienam į patį save. Tai duoda progos geriau pažinti ir suprasti savo problemas ir įsipareigojimus. Mūsų didžiąją pareigą tautai uždėjo mūsų motina, mus pagimdydama. Tai tąsa ano Dievo prakeikimo, ištarto pirmiesiems tėvams. Gimėme ir niekados nepabėgsime nuo savo tautos, nes mūsų gyslose lietuvių tautos kraujas. Jei manoji tauta vergijoje, kaip aš galiu ją pamiršti, jai nedirbti ir jai nesiaukoti. Supraskime šią misiją visi drauge ir kiekvienas atskirai ir visi kartu ryžkimės ją vykdyti.


Ištikimam rezistentui, “Į Laisvę” bendradarbiui

A.A. PROF. STASIUI ŽYMANTUI

mirus, žmoną MARIJĄ, gimines ir artimuosius nuoširdžiai užjaučia

LFB Los Angeles Sambūris

‘‘Į LAISVĘ” Redakcija ir Administracija