BUVO IŠTIKIMAS LIETUVOS IDEALAMS

Sudie prof. Stasiui Žymantui

MYKOLAS NAUJOKAITIS

Sudreba širdis ir dreba lūpos, sakant sudie didžiam lietuvių tautos sūnui, nepailstamam jos laisvės kovotojui. Mes jį pažinojome kaip Kovotoją-Pirmūną, brangų žmogų, nuoširdų bičiulį, turtingą lietuviškos minties puoselėtoją, kurio turtu— dvasios lobių gėrybėmis mes ilgą laiką naudojomės. Pavieniai ir kolektyviai mes radom gilaus pasitenkinimo jo minčių turtingume ir jo žodžio tikslume. Dėkingi už jo sunkiausiose sąlygose atliktus darbus, už jo pastangas, praturtinant mūsų dienas, mes čia pareiškiam, kad šio Tautos Sūnaus laidotuvės yra Tautos pareiga ir veiksmas.

(Iš M. Naujokaičio žodžio a.a. prof. St. Žymanto laidotuvėse 1973 balandžio 23, Los Angeles, Calif. - Red.)

Prof. Stasio Žymanto nueitas gyvenimo kelias, su datomis, turėtomis pareigomis ir dirbtais darbais gan tiksliai suregistruotas Lietuvių Enciklopedijoje. Tą registraciją reikia papildyti mirties data: 1973 balandžio 19 Šv. Juozapo ligoninėje, Burbank, Calif.

Visai natūralu, kad mūsų mintys krypsta link tų profesoriaus darbų, kurie rišosi su tautos nelaimėmis. Šis atžvilgis ypač yra jautrus šiandien, kai mes ir pasaulis lengvabūdiškai stengiamės bolševikų siekiamus tikslus lakia fantazija sušvelninti ir lengvomis pavasario spalvomis padailinti.

Iš prof. Žymanto žodžių ir jo veiklos aiškiai matyti, kad gili tėvynės meilė buvo jo gyvenimo kelrodis, kasdien stipriai išgyvenamas. Ir nenuostabu. Būdamas jaunas, puikaus išsilavinimo, savo idėjas ryškiai sukristalizavęs, profesorius Žymantas lengvai suprato ir įvertino tautą laukiančias pasėkas kelionėje į naktį. Apsisprendęs pasilikti ištikimas laisvės idealams, jie sąžiningai to kelio laikėsi. Tad joks darbas jam nebuvo nei permažas, nei persunkus, nei perpavojingas.

Iš Žymanto publicistinių raštų nesunku išskaityti, kad jis identifikavosi su ta lietuvių karta, kuri Lietuvos laisvės netekimą itin sunkiai išgyveno. Ypač kad ta laisvė priešui perlengvai buvo atiduota. Šiai minčiai išryškinti vieną savo straipsnį užaštrina poeto Aisčio eilėraščių:

Vienas kraujo lašas būt tave nuplovęs,

O varge jo vieno tu pasigedai,

Nors stiprybę sėmėm iš gilios senovės—

Liko netesėti mūsų pažadai.

Vienų vienas žodis būt tave apgynęs,

Bet varge jo vieno tu pasigedai,

Nors vis žadėjom mirti už tėvynę—

Liko netesėti mūsų pažadai.

Šie žodžiai Žymantui skambėjo kaip iš Šventojo Rašto. Gi pats prozaiškai tą pačią mintį dėstė taip:

Lietuvos nepriklausomybės netekimą 1940 m. birželio mėn. 15 d. anuometinė jaunoji lietuvių karta sutiko itin skaudžiai. Augusi nepriklausomoj Lietuvoj, auklėta senosios Lietuvos valstybės praeities, tautinio atgimimo, knygnešių, savanorių-kūrėjų laisvės ir nepriklausomybės kovų tradicijose, jaunoji lietuvių tautos karta tiesiog negalėjo suvokti, kaip tokiomis didelėmis pastangomis ir skaudžiomis aukomis atstatyta Lietuvos nepriklausomybė galėjo būti taip lengvai prarasta, nė kardo jai ginti nepakėlus.(“Ištikimybė Lietuvos laisvės idealams”, “Mūsų Vytis”, 1962).

Atsparus rusų ir vokiečių užmačioms

Vilniuje rusų ir vokiečių okupacijų metais, būdamas universiteto vadovybėje, prof. S. Žymantas pademonstravo aukšto laipsnio diplomatijos, gudrumo, atkaklumo ir užsispyrusio koviškumo, gindamas universiteto egzistenciją ir studentus. Reikia prisiminti, kad okupantų užmačios buvo griežtai priešingos lietuvių tautos aspiracijoms. Tiek rusai, tiek vokiečiai per savo politinius organus stengėsi sužlugdyti kiekvieną lietuvių tautos interesams tarnaujantį pasireiškimą. Ši naikinanti jėga pirmiausia buvo nukreipta prieš inteligentiją ir akademines institucijas, ypač prieš universitetus, jos administraciją, profesūrą ir studentus. Bolševikai savo talkininkais dar turėjo nekantrių, užsidegusių komunistų studentų, kurie, nors skaičiumi ir nereikšmingoj mažumoj, daugeliu atveju turėjo lemiantį balsą.

Prof. Žymantas prodekano ir vėliau dekano pareigose buvo pasiėmęs didelę atsakomybę įvairiose dažnai kritiškose situacijose atrasti atsakymus ir sprendimus pervesti į veiksmus, kad išlaikytų Vilniaus universiteto kaip Lietuvos interesams tarnaujančios mokslo institucijos egzistenciją. Šalia tiesioginių profesūros ir administracijos pareigų tam reikalui jis skirdavo begales laiko, tikrindamas studentų registracijos lapus, universiteto reikalais ruošdamas memorandumus ar besirengdamas senato posėdžiams, kuriuose dalyvaudavo žvalūs okupanto atstovai ir slapti jų bendradarbiai. Esamas problemas dar komplikavo gan gausūs lenkai studentai, kurie okupacijų metais jautėsi turį ypatingų privilegijų.

Užimtoji prof. Žymanto linija turėjo privesti prie susidūrimų su okupantų valios vykdytojais. Ir privedė. Rusų okupacijos metu bolševikų paskirto prorektoriaus buvo įspėtas ir vėliau neviešai nubaustas. 1941 metų pavasarį lietuviškas pogrindis patarė jam laikytis didesnio atsargumo, nes buvo gauta žinių, kad rusų saugumas jį sekąs.

Patirtis rusų okupacijoje sutvirtino Žymanto atsparumą vokiečių politikai universiteto atžvilgiu. Universiteto senato posėdžiuose, dalyvaujant švietimo tarėjams ir vokiečių atstovams, karštai gindavo universiteto reikalingumą ir jo vientisumo išlaikymą. Pakrypti buvo lengviau, negu išsilaikyti tautiškai lietuviškame kelyje. Padėtį vaizdžiai nusako prof. Balio Sruogos žodžiai:

Aš susipainiojau jausmuos, kaip girioj,

Aplink— šešėliai tamsūs, medžiai, krūmai,

Takelio nebėra.— Sustojau ir klausaus . ..

Ar balso artimo kur neišgirstu?

Tokios dilemos Žymantui tačiau neteko spręsti. Nuo pirmųjų okupacijos dienų jam kryptis ir takelis buvo aiškūs. Jo širdis, jo progas ir jausmai buvo skirti savai tautai ir saviems lietuviams.

Aktyvioje rezistencijoje

Pirmosios rusų okupacijos metais prof. Žymantas įsijungia į pogrindinį Lietuvių Aktyvistų Frontą, o Birželio sukilimo metu suorganizuoja Vilniaus Krašto Komitetą ir tampa jo pirmininku. Komitetas buvo tarsi Laikinosios Vyriausybės ranka Vilniaus krašte. Vėlyvesnės vokiečių okupacijos metu dirba pogrindžio Laisvės Kovotojų Sąjungos vadovybėje ir vadovauja Vilniaus štabui. Labai aktyvus pogrindžio spaudos darbuotojas: redaktorius, leidėjas, bendradarbis. Žinant ano meto sąlygas, reikia stebėtis, kaip žmogus galėjo tiek daug atlikti, ir ypač gerai atlikti. Žymanto autoritetas ir pasitikėjimas juo antinacinės rezistencijos pogrindyje augo. Jam buvo patikėta pogrindžio diplomatinė misija — buvo pasiųstas Latvijon, kur buvo nustatytas rimtas pogrindžio ryšys su vadovaujančiais latvių politikais.

Prieš pat rusams antru kartu užimant Lietuvą, Vilkas iškomandiravo prof. Žymantą Vokietijon įkurti Vliko Užsienio Delegatūros. Čia jis vėl pasirodė vertas jam pareikšto pasitikėjimo. Padedant garbingo atminimo Antanui Valiukėnui, Delegatūra darbą pradėjo be delsimų: per danų pogrindį ir Švediją užmezgė ryšį su Vakarais. Taip pat 1944.IX.30 Vliko vardu buvo paruoštas memorandumas Vakarų valstybių vyriausybėms, kuris ir šiandieną tebėra svarbus dokumentas.

Atgaivinus Vliką Vokietijoje, prof. Žymantas tapo jo nariu.

Išsiskyrimas su Vliku

Karui pasibaigus, užsienin pasitraukusius tautiečius pasiekė žinios apie vienišus krašte kovojančius partizanus. Profesorius Žymantas nesijautė galįs ramiai ir saugiai leisti laiką, kai jo bendraminčiai ir bendradarbiai kovojo beviltišką tautos vadavimo kovą. Reikėjo ieškoti kelių ir būdų susirišti su kraštu užsienio nuotaikoms perduoti ir bent dvasiniai paremti kovojančius. Iš antros pusės, jam buvo aišku, kad Lietuvos tragedija Vakarų demokratijas suįdominti būtų galima tik autentiškomis žiniomis iš krašto. Žymantas daug pastangų parodė ir daug žodžių išeikvojo bandydamas šį reikalą pristatyti veiksniams, kurie jau tada buvo politiškai pabirę. Žymanto vertinimu, jie tada nebesurado reikiamų dvasinių jėgų paruošti visa apimantį, tikrąją būklę nusakantį, kad ir labai skaudų atsišaukimą į tautą. O to, jo nuomone, reikėjo. Juk buvome prisiėmę, bet anksčiau neištesėję, pareigą — duoti tautai kad ir kartaus, bet teisingo kelio kryptį.

Neradęs pritarimo Vlike, profesorius pasitraukė iš bendrinės vagos. Mėgino, ir jam greit pavyko sudaryti savo ryšį su kraštu. Jo šventas užsidegimas buvo įspėti kraštą, kad nelauktų greito karo, nes Vakarų nuotaikos tuo laiku buvo labai palankios rusams; ragino atstatyti krašte vieningumą ir mažinti kovos aukų skaičius. Per sudarytus ryšius sužinota ir apie tikrą padėtį krašte. Tada prof. Žymantas vėl mėgino paveikti Vliką, kad rimtai peržiūrėtų savo užimtas pozicijas. Tačiau nesėkmingai. To pasėkoj gimė antra organizacija, ir vadavimo darbas suskilo. Tai buvo aštrus kartėlis, kurį Žymantui teko nuryti. Jis pasirinko dirbti su Bendrojo Demokratinio Pasipriešinimo Sąjūdžiu, turinčiu gerus ryšius su kovojančiais krašte. Jis šventai tikėjo, kad jo veiksmas — laisvas nuo asmeniškumų ir kad jo bendradarbiai ir bendraminčiai yra pasišventę tautos vadavimo labui nemažiau už jį.

Kaip šį Žymanto sprendimą vertino kiti tautos vyrai, matome iš Vilniaus u-to rektoriaus prof. Mykolo Biržiškos laiško, rašyto Žymantui, kai jis apsisprendė nutraukti darbą viename Anglijos universitete ir išvykti į Švediją perimti krašto rezistencijos atstovo pareigų. Prof. M. Biržiška rašė:

Pats aš Tavo “naujieną” priėmiau tvirtai— kaip mano senai lauktą, tad jokia staigmena — esu pasirengęs ir didesnių sunkumų Tau ir ne Tau pakelti. Kova yra kova. Čia pardonų nėra, tai tik sąžinė turi būti gryna, jog visi galimi atsargumai yra panaudoti, kad tai kovai reikalingos jėgos ir asmenys būtų išsaugoti. Tą darai — tad tvarkoje. Mano vardu pasveikink visus prietelius —jų dalyvavimas šventam mūsų darbe iškelia juos virš visų jų silpnybių. Ar jūs visi jaučiate, kokiai gražiai mūsų Tautos amžinybei dirbate, kokį vienintelį visoje jos istorijoj lapą įrašot. Tai verta aukų ir kiekvieno iš mūsų, kad ir didžiausios aukos. Tik būkime kiekvienas pasirengęs ilgai kovai — ištverkime!

Kaip Žymantą ir jo darbą vertino krašte kovojantieji, spręskim iš šio laiško:

Didžiai Gerbiamas Pone Simonai,

Laikau savo šventa pareiga išreikšti didžią pagarbą ir padėką už Jūsų dedamas pastangas bendrame mūsų reikale. Mums labai džiugu girdėti, kad mūsų tautiečiai, nors gyvendami Laisvame Pasaulyje, nemažai sielojasi mūsų Tėvynės likimu. Jūsų palaikomas ryšys su mumis ir laiks nuo laiko teikiamos informacijos priduoda mums dvasinių jėgų. Nors gyvename labai sunkiose sąlygose, tačiau vilties, kad skaudūs pančiai nukris, nenustojame. Mes stengsimės dirbti ir toliau, kiek tai įmanoma.

Šia proga sveikinu Jus asmeniškai ir Jūsų bendradarbius.

Ruginis

1952 m. balandžio mėn. 7 d. Kraštas

(Simonas — Žymanto slapyvardis Švedijoje; Ruginio slapyvardžiu, Žymanto įsitikinimu, pasisakė pati partizanų vadovybė).

Ginklai nutilo, kova tebevyksta

Rusams prieš partizanus Lietuvoje sutelkus didžiules pajėgas, kovos sąlygos pablogėjo ir kovotojų eilės išretėjo. Militarinė bolševikų persvara, sujungta su šnipinėjimais ir išdavimų banga, labai susilpnino pasipriešinimo potencialą. Ryšiai su kraštu pakriko ir pagaliau visai nutrūko. Prof. Žymantui tačiau tai nereiškė kovos už krašto laisvę galo. Jis ją tęsė kitomis formomis. Jis tampa Amerikos Balso bendradarbiu-pranešėju, “East-West” žurnale redaguoja lietuviškąjį dalį, vėliau įkuria Lietuvių Rezistencinę Santarvę ir faktiškai jai vadovauja. Bendradarbiauja “Santarvės” žurnale ir dalyvauja jo redakciniame kolektyve.

Apie ką sukosi prof. Žymanto mintys, kuo jis rūpinosi ir kuo gyveno? Atsakymus randame jo paties pasakytuose ar parašytuose žodžiuose:

1.    Kreipimasis į kraštą

... kalbėti į okupacijoj nuo laisvojo pasaulio atskirtą kraštą yra sunkus ir atsakingas uždavinys. Kiekvienas žodis čia sveria. Tas uždavinys reikalauja iš kalbančiojo ne tik gerai žinoti okupuotojo krašto padėtį, bet ir sugebėti psichologiškai įsijausti į jo nuotaikas . . .

2.    Apie rytojaus Lietuvą

. . . kas išgyventa kovoje, priespaudoj ir kančioj, bus jungiama su tais pakitimais, kurių bus per tą laiką įvykę įvairiose gyvenimo srityse. Naujoji Lietuvos valstybės demokratinė santvarka turės laiduoti gerbūvį pla-čiausiems Lietuvos gyventojų sluoksniams, ji turės sudaryti sąlygas socialiniam teisingumui įgyvendinti ir kiekvienam lietuviui užtikrinti galimumą nevaržomai naudotis visais tautos kultūriniais laimėjimais, kuriuos sukurs savoje laisvoje valstybėje naujai atgimusi lietuvių tauta.

3. Okupuota Lietuva

Pagrindinė kovos linija yra tenai— Krašte, gi mes užsieny stovime jos užnugary. Nuo to, kas vyksta pačioje kovos fronto linijoj priklauso visas mūsų vykdomos kovos likimas . . .

4. Aktyviosios rezistencijos tragedija

Kiek ši tragedija yra lietuvių tautai skaudi, aišku iš to, kad žuvo 30,000 vyrų ir moterų, neskaitant ištremtųjų. Pati kova 1944-45 metais plėtėsi, bet Vakarams nepajudėjus prieš rusus — tragiškai žuvo viltimi gyvenę geriausi tautos sūnūs ir dukros.

Taip prof. Žymantas galvojo, dirbo, rašė ir kalbėjo. Atsisveikiname su neeiliniu tauto sūnum, kūrybingos ir įžvalgios minties puoselėtoju, savo gyvenimą sąžiningai ir ištvermingai skyrusiu tautos reikalams.