SOVIETINAMAS LIETUVOS ŽMOGUS
Dr. C. M.
Vasaros pradžioje teko sutikti iš pavergtos Lietuvos Amerikon atvykusį vaikystės draugą, dar netgi šiek tiek tolimą giminaitį. Abu gimę nepriklausomoje Lietuvoje, vokiečių okupacijos metais dar spėjome ir gimnazijos mokslo paragauti. O paskui mūsų keliai išsiskyrė. Aš išaugau ir išsimokslinau Vakaruose, jis— rusų komunistų okupacijoje. Abu pasiekėme tokį pat mokslo laipsnį, nors kiek ir skirtingose specialybėse. Susitikimas buvo netikėtas ir jautrus, tačiau pokalbyje pajutau šaltą santūrumą. Kitame susitikime jis kiek “atšilo”, ir ramioje, nuošalioje vietoje įsitraukė į, atrodo, gan nuoširdų pasikalbėjimą. Surašiau jį sąžiningai, be pagražinimų ir perdėjimų, kad nors kiek plačiau atsivertų sovietinamos Lietuvos žmogus. Ar jis tipingas pavergtos Lietuvos vidurinės kartos inteligentui, tesprendžia mūsų politikai, sociologai, psichologai.
Tarp mūsų vyko toks pasikalbėjimas:
— Lietuvą valdo rusai.
— Lietuvoje viską mes patys darome. Rusai nenurodinėja, ką daryti.
— Kiek mums žinoma, rusai net lietuviais komunistais nepasitiki.
— To sakyti negalima. Partija ir vyriausybė Lietuvoje turi pilną laisvę daryti visa, kas Lietuvos respublikai naudingiausia.
— Pažįstant komunistinę santvarką, kur viskas baisiai centralizuota, o be to, turint galvoje, kad Lietuva yra okupuotas kraštas, man būtų sunku patikėti, kad Maskva nelaikytų Lietuvos kietoje kontrolėje.
— Negalima sakyti, kad centralizacijos nebūtų. Bet mes turime teisę tyrinėti, rodyti iniciatyvą, daryti siūlymus. Didesniems projektams, žinoma, Maskvos patvirtinimas reikalingas.
— O kaip su naftos refinerija? Ar tai išėjo iš lietuvių iniciatyvos, ar iš Maskvos?
— Rafineriją turėti yra Lietuvos interesas. Lietuvos ateitis industrializacijoje.
— Nesu tos srities specialistas. Bet man atrodo, kad krašte turi kurtis natūrali industrija. Ji turi remtis krašto žaliavų ištekliais. Atrodo nelogiška siųsti nevalytą produktą šimtus mylių, jį Lietuvoje valyti ir nešvarumais užteršti Lietuvos vandenis. Ar nebūtų ekonomiškiau į Lietuvą atsiųsti tiek išvalytos naftos, kiek sunaudoja vidaus rinka. Atrodo, tokios pat nuomonės buvo ir Lietuvos kompartija. Ji nuo rafinerijos apgynė Veliuoną, bet Maskva vis tiek užkorė Lietuvos šiaurės vakarams.
— Lietuvos kompartija nuo rafinerijos nesigynė, o tik statė inžinerijai reikalavimą išspręsti vandens užteršimo problemą. Nemunu paleisti nešvarumai būtų užteršę Kuršių marias.
O kaip dabar? Ar užteršimo problema išspręsta? O gal baiminamasi, kad su naftos vamzdžiais bus ištiesti nauji rusifikacijos vamzdžiai. Juk Lietuva naftos specialistų neturi? Juos atveš iš Rusijos.
— Rusifikacija vyksta, tačiau baimė perdėta. Moderniai rafinerijai aptarnauti pakanka apie 50 tarnautojų.
— Tai man dar labiau nesuprantama. Kodėl kurti tokią industriją, kuri nesinaudoja vietos žaliavomis ir neabsorbuoja vietos darbo jėgos pertekliaus? Bet ar iš tikro Lietuvai negręsia rusifikacijos pavojus. Juk buvusieji 3 proc. rusų mažuma nuo okupacijos pradžios kelis kartus paaugo?
— Su statistikomis pats tiksliau nesu susipažinęs. Vilniaus kraštas pakėlė rusų nuošimtį. Po karo tam tikras nuošimtis rusų karių Lietuvoje liko. Dabar rusai nuolatiniam apsigyvenimui Lietuvoje nepasilieka. Atvažiuoja ir grįžta. Pasitaiko, kad kai kuriuose universiteto kursuose Vilniuje rusai sudaro 50 proc. visų studentų. Bet baigę studijas visi rusai išvažiuoja. Paskutiniai surašymo duomenus rodo, kad lietuvių nuošimtis Lietuvoje nekritęs. Tai rašo ir jūsiškė spauda.
— Taip, lietuvių nekrito, bet rusų paaugo. O kaip su Latvija ir Estija? Koks santykis rusų: lietuvių lietuviškuose Rytprūsiuose? Atrodo, kad Maskvos strategija Lietuvoj pramatė kitą rusifikacijos planą. Parinkti du pagrindiniai rusifikacijos taškai: Vilnius ir Klaipėda. Juk net viešo aptarnavimo įstaigose ne visur galima lietuviškai susikalbėti.
— Kaip tai? Galima. Respublikos kalba yra lietuvių kalba.
— Grįžę iš Vilniaus pasakoja, kad atvykstančius iš užsienio Vilniuje krato rusai, kad nei centriniam pašte, nei geležinkelio stotyje su telegrafistėmis negalima lietuviškai susikalbėti. Lietuviškai nemoka net lėktuvų agentūros Gedimino gatvėje tarnautojai. Miesto autobusuose bilietai rusiški, užrašai rusiški ir pranešinėja rusiškai.
— Nu, žinoma, pasitaiko. Paštas ir geležinkeliai įjungti į visasąjunginę sistemą.
— Daugelis turistų grįžta nusivylę, kad Lietuvos sostinėje negalima lietuviškai susikalbėti. O jūs sakote, kad rusifikacijos pavojaus nėra. O vasaros metu, kai nėra studentų, Vilnius atrodo lyg Rusijos miestas. Visur kalba rusiškai.
— Tautybių klausimas iš vis nėra labai svarbus. Ilgainiui visos tautos susimaišys. Baigęs mokslus aš pats irgi buvau manęs persikelti į Sibirą. Sibiras didelės ateities kraštas. Tėvas perkalbėjo nevažiuoti. Paklausiau. Bet mano vaikai gal ir išvažiuos. Žinoma, technika turi Sibirą apvaldyti ir padaryti patogų gyventi.
— Kad žmonės susimaišys — tai tik komunistinė hipotezė. Iš tikrųjų, man atrodo, kad tuo rusai nori apraminti rusinamas tautas. Natūraliai žmonės nori gyventi arti saviškių, savose bendruomenėse.
— Prieš karą Lietuva tik vegetavo, o dabar klesti. Lietuva natūraliai surišta su Rusija. Maži kraštai vieni patys išsilaikyti negali. Vis kieno nors yra išnaudojami. Ypač neįmanoma žemės ūkio kraštams.
— Mes Europoje turime daugelį kraštų, panašių į Lietuvą, kurie laisvi šimtmečiais. Ir sukūrė labai aukštą kultūrą. Pavyzdžiui, Danija, Olandija, Skandinavijos kraštai.
— Tai Amerikos kolonijos.
— Nežinau, kuria prasme Jūs vadinate kolonijomis. Aš tikiu, kad Amerikos kapitalas turi ten savo interesą. Bet tie kraštai yra pilnai laisvi. Jų spauda kritikuoja Ameriką, studentai demonstruoja. Jūs geriau už mane žinote, kodėl Lietuvoje nedemonstruoja prieš Rusiją. Visuose minėtuose kraštuose aukštas gyvenimo standartas. Rusija komunistinėje santvarkoje per šimtmetį jų nepasivys. Bet pagaliau tautos potencialas neišsiskleidžia tik ekonominio gerbūvio sukūrime. Visi tie kraštai davė didelius įnašus pasauliui moksle, mene, literatūroje.
— Ekonominis veiksnys svarbiausias. Ir Amerikoje lietuviai greitai nutausta, nes veržiasi į greitą praturtėjimą. Tautinius reikalus šeimoje apleidžia.
— Tiesa, kad vaikų nutautėjimas surištas su tėvų noru greitai praturtėti. Bet aplamai nutautėjimas yra labiau komplikuota problema ir jos negalima suvesti į vien ekonominius motyvus. Yra visas veiksnių kompleksas. Paimkite tokią kultūringą tautą kaip vokiečius. Jie greičiau nutausta už lietuvius. Čikagoje, kiek žinau, vokiečiai turi vieną laikraštį. O kiek lietuviai?
_ Aš nežinau, kodėl vokiečius laikote kultūringa tauta po to, ką jie padarė . . .
— Ar manote, kad rusai mažiau nekaltų žmonių išžudė?
Rusai yra labai geri žmonės. Gal tik lietuviai vokiečius žiaurumu pralenkia.
— Ar Jūs kalbate apie lietuvius, kurie gynė savo kraštą?
— Jie kovojo prieš Lietuvos interesus. Lietuva turi būti kartu su Rusija. Atvažiuokite, ir pamatysite, kokį progresą Lietuva padarė.
— Ar pasaulyje yra kitas kraštas, kur atvažiavusiam žmogui neleidžiama aplankyti savo sergančios motinos? Kuo galima pateisinti tokį žiaurumą?
— Tai bloga, labai bloga. Bet į jus žiūri, kaip į svetimo krašto žmones, kaip į amerikiečius. Lietuvos vakarai — pasienio zona. Nenorima pašaliečių.
— Bet negalima ir į Kauną.
— Tokios taisyklės ekskursijoms. Ilgesniam laikui atvykę važinėjasi visur.
— Aš žinau žmonių, kurie Vilniuje gyveno 2-3 mėnesius ir negavo leidimo net Trakų aplankyti, nekalbant jau apie tėviškę. Tie, kuriems leidžiama visur Lietuvoje važinėti, grįžę, tik gera apie Lietuvą tesako. Net ir Vilniuje rusų kalbos jie grįžta nedaug tegirdėję. Mes nežinome, kodėl jie tą okupanto malonę gauna.
— Jaunoji lietuvių karta visi rusiškai moka, tik kalbėti nenori. Rusų kalba reikalinga, kai važinėjame po kitas respublikas.
— Ar Lietuvoje apsigyvenę rusai turi išmokti lietuviškai?
— Jei užima tarnybas, turi.
— Ar išmoksta?
— Ne visi.
— Kokia kalba dėstoma universitetuose: lietuvių ar rusų?
— Abiem. Po karo trūko lietuvių profesorių. Reikėjo rusų talkos. Savus profesorius labai mylėjome. Kai mirė prof. Baršauskas, žmonės be pertraukos tris dienas ir tris naktis lankė jo karstą. Buvę mokiniai atvyko net iš kitų respublikų. Tai vienintelis profesorius, gavęs Sovietų Sąjungos didvyrio ordeną.
— Aš manau, kad Sovietų Sąjungos didvyrio ordenas — tai didžiausias gėdos ženklas. Ypač jei Stalino užkabintas.
— Kurie gavo tokius ordenus už darbą ar pasižymėjimą kare, tie tikri didvyriai.
— Pasakykite man, kaip Jūs, intelektualas, galite pateisinti savo krašto ir savo žmonių pavergimą?
— Mes nesame pavergti. Esame laisvi.
— Ar neįžeidžia lietuvio savigarbos viešas rusų koliojimasis, k. t., “buržuazinio nacionalizmo liekanos”, “nacionalistinis šovinizmas”, “lokalinės tendencijos” ir kt., kada reikalai liečia lietuvių tautos interesus. Juk rusai rusų “nacionaliniu šovinizmu” nekaltina.
— Esu partijos narys, ir nebijau rusui priminti Lenino žodžių apie tautų lygiavertiškumą.
— Gal Jūs tai ir pasakote, bet labai privačiai. Tačiau kovos prieš “nacionalistinį šovinizmą” priedanga Lietuva rusinama, komunistinama ir išnaudojama. Sakote, Lietuva laisva. Bet ar galima kaip nors patikrinti, kad tauta tokios laisvės nori? Ar Jūs, kaip intelektualas, skiriate kokios reikšmės Sovietų Sąjungoje vykdomiems rinkimams? Kaip Jūs visa tai suprantate ir aiškinate? Kur Jūs matote Rusijoje demokratiją ir laisvą žmonių valios pareiškimą?
— Iš tikro, rinkimų nėra. Yra tik patvirtinimas. Demokratija pasireiškia tik partijos viduje. Parinkdami kandidatus, mes daug svarstome, diskutuojame, balsuojame.
— Toks paaiškinimas galvojančio žmogaus patenkinti negali. Visa komunistinė sistema taip suorganizuota, kad žmonės gali tik patvirtinti, ką partija nutaria. Nei laisvai pasisakyti, nei atmesti negali. Ar Jum, intelektualui, priimtina tezė, kad į komunistų partiją suėję ne tik išmintingiausi, bet ir patys doriausi žmonės, ir jie daro pačius teisingiausius ir pačius naudingiausius kitiems sprendimus?
— Aš to nesakau. Bet ir partija yra laikinas dalykas. Kai visuomenė persiauklės, partija išnyks.
— Tai komunistai kalba daugiau negu penkiasdešimt metų. Vietoje kitus perauklėję, patys ima persiauklėti. Jūs žinote, koks rūgimas vyksta pačios Rusijos inteligentijoje. Jei ten negirdėjote, tai išgirdote čia. Tačiau jei Jūs tuo tikite, ką sakote, tiesiog nejauku darosi, kad žmogaus galvojimo principai gali taip išsiskirti. Aš vis maniau, kad žmogus natūraliai atmeta žmogaus prievartą žmogui.
— Žinoma, blogų dalykų yra ir pas mus. Vis tas dar nepasitikėjimas. Į užsienį neišleidžia kartu su žmonomis, net partijos narių. Išimtys labai retos. Bet viskas keisis. Prievartos pas mus nebėra. Nuo Stalino laikų daug kas pasikeitė.
— Jei sakote, kad nėra, kodėl Maskva neleidžia atvykusių iš užsienio lietuvių iš Vilniaus išvykti pas gimines?
— Mūsiškiai tai tvarko.
— Tai netiesa, ir Jūs tai žinote. Jūsų aukštieji pareigūnai net savo geriausiems atvykusiems draugams padėti negali.
— Yra tokių, kurie iš Vilniaus gali išvažiuoti.
— Kodėl jie gauna specialias privilegijas?
— Nei mes, nei jūs nežinote, kas tvarko saugumo reikalus Amerikoje ir pas mus. Bet, pamatysite, padėtis gerės.
— Aš matau, kad Jūs kiek reflektuojate naujosios generacijos nepasitenkinimų esama tvarka. Bet neatrodo, kad būtumėte pasiruošę eiti tiek, kiek, sakysim, noro parodė Čekoslovakijos komunistų naujoji karta.
Tavo ir mano tėvai nepritarė, palyginti, švelniai Smetonos diktatūrai, kovojo prieš Stalino ir Hitlerio kruvinas okupacijas. Prisimeni džiaugsmą, kai 1941 metų sukilėliai vijo rusus iš Lietuvos. Ar komunizmas taip paveikė jūsų galvojimą, kad be protesto galite priimti blogį? Aš kartais pradedu tuo tikėti.
Kai Amerikoje lankėsi Chruščiovas, jis daug plepėjo apie reikalą suartėti rusams su amerikiečiais. Viename priėmime, kuris buvo rodomas per visus televizijos tinklus, jį lydėjęs Valstybės departatamento atstovas H. C. Lodge pasiūlė Amerikoje išleisti rusų parinktą knygą apie Sovietų Sąjungą, o Chruščiovui — amerikiečių parinktą knygą apie Jungtines Amerikos Valstybes. Ir tas knygas platinti.
Tada tos dvi tautos viena su kita geriau susipažinsiančios. Žinote, ką Chruščiovas prieš šimtamilijoninę auditoriją pasakė? Jis pasakė taip: “Aš pažįstu savo žmones. Jie jūsų knygos neskaitys. Iš to nieko nebus”.
Mes, lietuviai, į Chruoščiovą žiūrėjome kaip į savo tautos didžiausią priešą, tačiau dėl tokių nesąmonių plepėjimo vistiek jautėme gėdą. Ar sovietų žmogus to jau nebejaučia? Laisvėje išaugęs žmogus tuo niekad nepatikės.
— Ar iš tikro taip buvo? Bet jis ir daugiau netaktų pridarė. Jungtinėse Tautose nusimovė batą, komunistus persekiojantį Nasserį apdovanojo aukščiausiu Sovietų Sąjungos ordenu. Už tai jis buvo pašalintas.
— Kaip jis kitaip galėjo atsakyti, kai tokios knygos bijo? Bet ne tik Chruščiovas, o ir kiti aukšti jūsų pareigūnai gali viešai niekus kalbėti, kuo laisvėje išaugęs žmogus, net ir labai mažo išsilavinimo, negalės patikėti. Pavyzdžiui, kad streikų Sovietų Sąjungoje nesą, nes žmonės viskuo patenkinti. Ar žmogų galima patenkinti? Amerikoje, net esant krašte gerbūviui, po kurio laiko renkama į valdžią opozicija. Prieš 2000 metų Cezaris jau rašė, kad žmonės mėgsta valdžios permainas.
— Ir pas mus yra streikų. Yra buvę ir Vilniuje. Bet į teisėtus streikininkų reikalavimus greitai ir palankiai atsakoma.
— Ir aš žinau, ir Jūs žinote, kad tai netiesa. Žmonės okupanto nekenčia, bet bijo. Jei Lietuvoje būtų laisvi rinkimai, pasakykite, koks, Jūsų nuomone, nuošimtis pasisakytų už laisvą Lietuvą ir koks už dabartinį statusą?
— 80 - 85 nuošimčiai pasisakytų už dabartinį statusą.
— Jei taip iš tikro būtų, tektų gailėtis ir gėdytis savo tautos. Laukinės tautos siekia laisvės. Mes turime tūkstantmetę istoriją. Mūsų duomenys kiti: 90-95 nuošimčiai pasisakytų už laisvą ir nepriklausomą Lietuvą. Už tai balsuotų ir dalis rusų, apsigyvenusių Lietuvoje. Tai patvirtina ir čia atsilankę partiečiai.
— Duomenų savo tvirtinimams paremti niekas neturi. Galiu klysti aš, gali klysti ir jūsų šaltiniai.
Atsisveikinau savo vaikystės draugą. Jis vis kvietė atvykti į Vilnių. “Noriu į Lietuvą” atsakiau. Jis palinkėjo išlikti gerais lietuviais. Aš atsakiau, kad kliūčių išlikti gerais lietuviais yra ir čia, ir ten. Palinkėjau, kad tas kliūtis visi įveiktume.
