“VARDAN TEISYBĖS”
Tokia antrašte “Gimtajame krašte” (1972, nr. 32) išspausdintas agr. Vl. Tiškaus rašinys, kuriame, prispirtas prie sienos, apoteozuoja tarybinį gyvenimą, žemės ūkio pakilimą ir pasakišką okupuotos Lietuvos grožį. Agronomas greičiausia žino, kad jo teigimuose nėra daug teisybės, tačiau “vardan teisybės” pasako ir vieną teisybę, būtent, kad
Lietuvos kalba — tai rusų kalba:
“Mano buvę draugai ir bendraminčiai iš savo emigrantinių tolumų dažnai mėgsta pajodinėti dar ant vieno “arkliuko”— padejuoti dėl Tarybų Lietuvos surusinimo . . .”, šaiposi neemigrantas (bet buvęs emigrantas į Sibirą) agronomas. Pripažinęs, kad “tiesa . . . Lietuvoje yra rusiškų kaimų”, kad ‘‘šiaulėniškiai kone visi moka rusiškai”,savo argumentus Tiškus “užpečetina” tikra teisybe, kuri iki šiol oficialių burnų dar vis buvo nutylima ar paneigiama:
Rusų kalba— valstybinė kalba ir be jos mes tiesiog neišsiverstume. . Taigi— ne lietuvių, bet rusų kalba yra Lietuvos valstybinė kalba. Ačiū VI. Tiškui už pasakytą teisybę!
. . . kad jaunimas protestuotų
Kitame savo rašinyje “Pažinkite Lietuvą, kokia ji yra” (“G. k.”, 1972, nr. 39) tas pats agronomas Vl. Tiškus išeina su nauja misija: išeivių jaunimą kiršinti prieš tėvus. Kreipdamasis į jaunimą, kalba:
“ . . . žinau, kad daugelis mano buvusių draugų, jūsų tėvų, suka jums galvas prasimanytomis pasakomis, baugina jus negirdėtais ‘baubais’, neįtikėčiausiais šmeižtais juodina mūsų gimtinę. Nežinau, dėl ko jie taip daro, bet manau, kad ne geri tikslai juos tam skatina. Jie dažnai, jums girdint, pagailauja Lietuvos, padejuoja dėl savo prarastų turtų ir valdžios, keikia tuos savo tautiečius, kurie nori bendrauti su gimtine . . .”. “. . . noriu, kad mūsų emigracinis jaunimas kritiškai vertintų jų tėvų skleidžiamas žinias apie Tarybų Lietuvą.Mes norime dar daugiau — kad jaunimas protestuotų prieš prasimanymus ir neteisybę” (visi pabraukimai Sb. J.).
Vardan teisybės VI. Tiškus turėtų paaiškinti, iš kur jis apie “tėvų prasimanymus” žino. Juk “geologinėje ekspedicijoje” į Lenos baseiną apie tai nesužinojo, išeivių spaudos neprenumeruoja. Kur jo minimi “šmeižtai” ir “prasimanymai” paskelbti?
Iš tiesų mūsų jaunimas protestavo ir protestuoja prieš Simo Kudirkos pagrobimą ir nekaltai jo nuteisimą bei prieš religinės laisvės užgniaužimą. Išeivijos ir okupuotos Lietuvos jaunimas protestavo prieš Lietuvos okupantą, solidarizuodamas su Romu Kalanta. Ten ir čia jie Šaukė “laisvės Lietuvai”. Vl. Tiškaus skatinami, jie turėtų dar stipriau protestuoti, kad propagandistų skelbiamoje “nepriklausomoje” Lietuvoje valstybinė kalba — rusų kalba, protestuoti prieš mokslinės literatūros lietuvių kalba sunaikinimą, prieš grožinės literatūros nususinimą, prieš prof. J. Kazlausko Rusijos psichiatrinėje ligoninėje nužudymą, prieš meno propagandos vežiman įkinkymą, prieš rusų ir jų tarnyboje dirbančių lietuvių padarytas ir daromas skriaudas lietuvių tautai.
Apie tuos protestus Tiškus nekalba, nes Maskva neleidžia.
Kosmosas — ne žydras takelis į tribūną
Matydami, kaip JAV astronautai, grįžę į žemę, nusileidžia į vandenį ir foto bei televizijos aparatų akivaizdoje iš kapsulės išlipa žvalūs ir energingi, stebėjomės, kodėl JAV, toli techniškai pažengusi, negali padaryti kaip rusai, kurių kapsulės nusileidžia sausumoje, o kosmonautai į publiką ir į garbės tribūną ateina raudonu kilimu. Tiesa, nerodomas nusileidimas. Bet jei jau ateina, tai reiškia, kad nusileido ir išlipo. Kaip? Tai jau kitas klausimas. Bet, pasirodo, kad dar yra ir trečias: kada?
Į tą klausimą atsako žemiau cituojama autentiška ištrauka iš tarybinės spaudos:
‘‘Dabar visiems vaikams žadama kosmonautų ateitis, o kosmonautus matome žvaliai žengiančius kilimu. Kosmosas— ne žydras takelis į tribūnų. Jis nenori pripažinti žmogaus tokio, kokį sukūrė žemė. Užtenka tris savaites pabuvoti jame, ir žmogus ne savo kojomis išlipa iš laivo,jį turi iškelti kitų rankos. Ir dar ilgai jisai vaikščios žeme, palaikomas draugo . . . Labai abejoju, ar jūs nuskrisite į kitų planetų, ar nuskris jūsų vaikai . .
Teisybės vardan reikia pripažinti: nesovietiniai piliečiai jau nuskrido ir jų iš raketos kapsulės kitų rankos iškelti neturi.
Literatūroje
“siaučia kažkokia epidemija”
Okupuotoje Lietuvoje samdyti sovietiniai propagandistai iš kailio nerdamiesi stengiasi išeivių veiklą suniekinti, apjuodinti, kultūros - literatūros darbus sumenkinti, o savuosius nuzalatinti, aukščiausiais laimėjimais paversti, nepamiršdami pažymėti, jog tie “stebuklai” darosi tik dėl to, kad menininkus globoja komunistų partija . . .
Propagandinis “Gimtasis kraštas” nuolat “pristato” išeiviško gyvenimo faktus su savo komentarais bei “įvertinimais”. Štai pora pavyzdžių:
“Australijoje išleistas Australijos lietuvių poezijos rinkinys kukliu 500 egz. tiražu . . . Dauguma knygoje pasirodančių asmenų, nors amžiumi jau nejauni, yragana ribotų poetinių sugebėjimų” (“G. k.” nr. 41).
Pristatydamas “Aštuntąją pradalgę”, “Gimtasis kraštas” dar kritiškesnis:
“Nauja knyga pateikia daugelio žinomų išeivijos autorių karybų, tačiau bendras josliteratūrinis lygis yra gan blankus. Dažnas išspausdintų dalykų pasižymi vidutinybe arba visišku literatūriniu silpnumu”(nr. 43).
Šitoks “vertinimas” arba, tiksliau, nuvertinimas ar pristatymas neturi jokios vertės. Vertintojai literatūros kūrinius pristato skaitytojui. Kuriam skaitytojui išeivijos kūrinius pristato “Gimtasis kraštas”: Lietuvos ar išeivijos? Bet laisvo lietuvio kūryba okupuotame krašte pikčiau draudžiama negu lietuviška spauda carų laikais. Ir vėl išlenda yla iš maišo: oficialiai skelbiamas “bendradarbiavimo” organas iš tikro skirtas išeivijos ir tautos bendradarbiavimui sabotuoti. Gi išeivijos skaitytojui toks pristatymas nieko nereiškia. Tai tik parodo, kad “G. k.” rašeivos nesidomi “tarybine” literatūra ir nepaiso savų kritikų. O gal mato, tik mandagiai užsimerkia. Juk “Tiesa”, “Literatūra ir M enas” ir kiti jų laikraščiai nuolat ir nuolat verkšlena dėl savo veikalų menkumo, o partijos palaiminti kritikai net grasindami moko ir moko (net vyresniuosius) literatūros meno.
Literatūros kritikas, dabartinis “Vagos” leidyklos vyr. redaktorius K. Ambrasas taip “džiaugiasi” savosios literatūros lygiu:
“ ... mintimis perbėgdami pastarųjų metų lietuvių prozų, nesunkiai pastebėsime, kad dažnai čia kartojami tie patys siužetiniaivingiai,tie patys įvaizdžiai, neišradingi portretiniai štrichai. Kartais atrodo, jogsiaučia kažkokia epidemija: jeigu jau vienas autorius ką panaudojo, žiūrėk, ir kitas tų patį būtinai nusitvers... Opavyzdžiui . . . apsakymų rinkinyje “Lietus” visa eilė veikėjų tik gelsvais plaukais ir mėlynomis akimis”.
Sb. Jokubauskas
TRYS PASISAKYMAI Didžiausias 1972 metų lietuviškas įvykis — Pasaulio Lietuvių Jaunimo kongresas Čikagoje. Šiame “Į Laisvę” numeryje praėjusį kongresą vertina studentas Antanas Gintaras Razma, doktorantas Kęstutis Kazimieras Girnius ir vidurinės kartos humanitarinių mokslų daktaras Stasys Vainius (slapyvardis).
Redakcija
