IVINSKIO RŪPESČIAI LAIŠKUOSE

Kiekvienas laikraštis ar žurnalas gali didžiuotis bendradarbių sąrašuose turėdamas prof. Zenono Ivinskio masto žmogų. Tad sunkia ranka ir dar sunkesne širdimi redaktoriui tenka iš bendradarbių kartotekos išimti prof. dr. Zenono Ivinskio kortelę. Jau jam laiškas niekad nebebus rašomas ir atsakymo nebelaukiama. Kaip 54 (91) “Į Laisvę” numeryje skelbiamos bibliografijos matyti, tokių redaktorių bus ne vienas . ..

Ivinskio bendradarbiavimas “Į Laisvę” žurnalui nesibaigė vien straipsnių prisiuntimu. Jis, Lietuvių Fronto sąjūdžio užgrūdintas veteranas, iki paskutinės gyvenimo valandos gyveno rezistenciniais rūpesčiais, kuriais dalijosi su redakcija.

Pradėdamas 1970 redaguoti “Į Laisvę”, kviečiau visus Bičiulius “savo žurnalo atžvilgiu tam tikra prasme būti ir redaktoriais, ir kritikais, ir bendradarbiais”. Atsiliepimų buvo įvairių, bet Zenonas buvo vienas iš tų, kurie atsiliepė pilnai ir entuziastiškai. Su giliu dėkingumu prisimenu jo padrąsinimus, kurie ypač redagavimo pradžioje buvo naudingi, jo įspėjimus, kuriais pasinaudojau, jo siūlymus, planus ir idėjas, kurios buvo stengtasi perkelti į “Į Laisvę” puslapius. Galimybės ribotos, ir ne viskas pasisekė, tačiau jo mintys tapo ryškiais orientyrais, kurių prisilaikant, buvo vairuojama idėjinė žurnalo kryptis.

Prof. Z. Ivinskio lietuviškas idealizmas stipriai atsispindi jo laiškuose, kurių reikia manyti, yra daug kam parašęs. Būtų prasminga visus jo laiškus surinkti į vieną vietą, kad ateityje būtų prieinami lietuvių išeivijos gyvenimo, veiklos ir kūrybos tyrinėtojams. Šioje vietoje skelbiamos kai kurių Ivinskio laiškų “Į Laisvę” redakcijai, ištraukos.

Prieš apsispręsdamas dėl “Į Laisvę” redagavimo, norėjau užsitikrinti bendradarbių talką, tad išsiuntinėjau visą krūvą laiškų. Vieni užkalbintieji atsakė teigiamai, antri — neigiamai, o treti visai neatsakė. Tylinčiųjų tarpe buvo ir Ivinskis. Tačiau po poros mėnesių tylą nutraukė storas vokas, kuriame tilpo straipsnis ir laiškutis, rašytas 1970 VIII.31:

Už savo didelį apsileidimą (vieno Jūsų laiško negavau), užsidėjau sauatgailą nors dideliu puslapių skaičiumi... Jų yra čia teksto 21 pusl., kuriuos taip rūpestingai, kad ir visaip trukdoma, man ponia Alina Grn. malonėjo perrašyti. Dėkoju už Jūsų benediktinišką kantrybę. Ateityje būsiu uolesnis; žinoma, mano temos didelei nuobodžios, nes vis istorinės . . .

Toje pat srityje ir toliau pasiliksiu, nebent ką rašyčiau apie mūsų santykius su kaimynais.

Nuoširdžiai sveikinu Jus, pasiėmusį mūsų sąlygomis nelengvą idealisto naštą, lyg 19-jo amžiaus gale kokio Kudirkos ar Tumo-Vaižganto žurnalo . . ., kurių kiekvienas išleistas žurnalo numeris reikalavo daug darbo, energijos ir nepaliaujamo tikėjimo į ateitį savos tautos . . . Linkiu sėkmės tame svarbiame šiandien darbe.

1970.X.7 rašytame ilgesniame laiške dėsto savo planus ir “Į Laisvę” krypčiai daro siūlymus:

. .Aš pats aktualiais klausimais, deja, negaliu nieko parašyti. Dabar esu, be to, užsimušęs darbuose lyg tas dzūkelis per šienapiūtę, kuris vis laksto su apdaužytais kulkšniais . . . Bet labai pageidaučiau, kiek tai viešai būtų įmanoma, jeigu būtų įžvalgiau mūsų žurnale padiskutuota ryšio su kraštu klausimas. Kai kas pradeda ir pas mus pasimesti. Reikia aiškumo . . .

Kitais metais turėsime 30 metų nuo sukilimo. Gal reikėtų ir tuo jubiliejiniu klausimu ieškoti ne vien dažnai kartojamų istorinių fragmentų ir atsiminimų. Ar nevertėtų kam nors iš mūsų duoti atkirtį (sovietų terminas) komunistams, apžvelgiant maždaug visą jų tarybinę istoriografiją, liečiančią tą laikotarpį. Dabar būtų proga. Yra pasirodžiusi knyga “Nacionalistų talka hitlerininkams”. Čia reikėtų iš peties, bet labaisachlich parašyti. Ir vokiečių istorinėje spaudoje . . . yra buvę užuominų ištisuose strp. apie lietuvius, nacių kolaborantus . . Tais klausimais reikėtų geros plunksnos. Reikėtų imti kalbėti metodiškai ir iš esmės ir žydų šaudymo klausimu, nes vis mūsų priešai primena partizanus, dalyvavusius šaudyme. Žydų klausimu vėliau ir aš noriu rašyti, bet tai jau bus ilgesnis dalykas.

1970.XII.23, Kūčių išvakarėse (žiūr. 54 (91) numeryje “Liūdnos Kūčios”), Zenonas parašė ilgesnį laišką, liesdamas Europos LFB veiklą, “Į Laisvę”, okup. Lietuvoje leidžiamą propagandinę literatūrą ir bendradarbiavimo su kraštu klausimą:

Dabar, be abejo, sėdite prie naujo “Į Laisvę” numerio. Mano darbas apie Steig. Seimą jau bus, žinoma, vėlyba, net vėlybiausia “kregždė”, bet ką padarysi. Dr. J. Jakštas jau yra spėjęs “Naujienose” padaryti net ikišiolinės apie Steig. Seimą spaudos (straipsnių) apžvalgą, tikėdamas gal, kad jau daugiau niekas neberašys ...

Kitais metais turėčiau Jums ką nors parašyti ryšium su 1941 metų sukilimo sukaktimi. Turėčiau duoti straipsnį bent 10-12 psl. mašinėle. Tai bus gan sintetiški apdūmojimai, pradedant 19-tojo amž. sukilimu. Tiesioginiai darbai ir Lietuvos istorija yra mane dabar taip užėmę, kad aš pats negaliu sėsti realizuoti tai, ką bičiuliams Čikagoje siūliau . . .

Teisingai, Brangus Redaktoriau, rašote, kad jautrumas pas mus pradeda atšipti. Mane tiesiog nervina faktas: dail. Alf. Krivickas šią vasarą buvo oficialus okup. Lietuvos dailininkų svečias, ten buvo paroda etc., etc. Grįžo, kiek girdėjau, didelei patenkintas. Pagal Lenino tezę, menininkai lengvai paperkami. Vakar jau patyriau, kad Krivickas yra jau išrinktas Studijų Savaitės meninių parengimų komisijon. Vėl jis organizuos knygų parodą, kuri tebus sovietinių knygų paroda . . .

Kai aš rašiau laiškų vienam bičiuliui į Muencheną, prašydamas Studijų Savaitės programųapdairiai organizuoti, atėjo atsakymas: ELF bičiuliai bėra tik maža dalelė tarp organizatorių, nes dabar Studijų Savaitę ruošia kelios organizacijos, o jų atstovų tarpe esą įvairių nusistatymų . . .

Dėl jauno profesoriaus J. Kazlausko mirties aš taip pat jaudinuosi. Tai buvo nepaprastų gabumų kalbininkas, didelis talentas, didelis organizatorius . . . Jeigu laisvojo pasaulio lietuviai profesoriai rastų kokių formą pareikšti savo protestą, mielai prisidėčiau . . .

Laiško prieraše padarė pasiūlymą pasikeisti lietuviškais leidiniais.

Sekančią dieną, Kūčiose, Zenonas pajuto aštrius fatališkos ligos simptomus, o Kalėdų dieną buvo išvežtas į ligoninę.

1971.11.23 profesorius vėl buvo išvežtas į ligoninę. Tačiau ir ligoninėje nesiskyrė su rašomąja mašinėle, nes jau sekančią dieną (11.24) iš ligoninės parašė ilgą laišką. Jokių skundų nei dejonių dėl savo sveikatos. Jis paskendęs lietuviškuose rūpesčiuose ir savo darbų planavime. Daug dėmesio naujam “Į Laisvę” numeriui (nr. 50/87):

Didelis dėkui už mielą laišką. Kai jį gavau, buvau ką tik iš ligoninės grįžęs. Taip jau likimas panorėjo, kad tuoj vienas po kito gripu apsirgo mano sūnus ir žmona. Pirmasis greitai pasveiko, o žmonai gripas paliko pėdsakų širdyje. Aš pats tuoj ėmiau ruoštis toliau skaityti paskaitas ir vesti pratybas, nors dar buvau, galima sakyti, pusiau invalidas.

O dabar vėl nuo vakar gal gerai savaitei esu padėtas ligoninėn, nes daktarai nori mane gruntaunai ištirti. Čia turiu daugiau laiko .. .

Vakar oro paštu (ačiū) gavau Jūsų naują “kūdikį”. Didelis dėkui! Metus užbaigiate pusiau jubiliejiniu numeriu: 50. Galima džiaugtis, kad savo “vekselį” taip rūpestingai išperkate! Numeris įvairus! Yra ko paskaityti, yra dėl ko būtų galima padiskutuoti, yra geros informacijos. Žinoma, mano straipsnis jautriam “skilveliui”, kuris iš 96 puslapių paėmė visus 23, t. y. 25 %, yra perdidelis kąsnis . . .

Tolimesnėje laiško dalyje Zenonas plačiai apžvelgia naująjį numerį, pataiso įsivėlusias klaidas daro kai kurių principinio pobūdžio pastabų: “ . . .Su jaunimu mes senieji turime pedagogiškai-tėviškai, atlaidžiau elgtis . . kitoje vietoje “. . .Esu visuomet už konstruktyvią kritiką. Siauros ir aštrios polemikos, kurios “Į Laisvę”, ačiū Dievui, vengia, periodinius leidinius “nudrenuoja”.

Tame pačiame laiške pro f. Z. Ivinskis ryškina savo nusistatymą ryšių su kraštu klausimu:

Atskirai norėjau labai trumpai sustoti ties jūsų vedamuoju apie solidarumą su tauta. 100% pritariu Jūsų gražiai daromam skirtumui tarpbendravimo ir bendradarbiavimo. Ir aš sakau dėl pirmojo “si”, bet dėl antrojo — aiškų “non”. . Į Lietuvą laiškai, siuntiniai, privatūs kontaktai su čia atvykstančiais yra reikalingi, kad vis mūsų pačių iniciatyva, o ne okupantų diriguojami, išlaikytume gyvą kontaktą su nemariąja Lietuva . . .

Visiškai pritariu, kad santykiai . . . turėtų būti vedami rezistencinėje dvasioje. Daugeliu klausimų tokiems, kad ir geros valios svečiams, reikia atidaryti akis, įtikinti, kad visavir-tinė per šimtmečio ketvirtį propaguojamų teigimų yra visai ant smėlio pamato . . . Negalima užsipulti tokių, kurie iš karto neįvertins ar nepagaus mūsų argumentų vertės. Juk negalima niekinti valandas smuklėje į plaučius blogo oro prisitraukusiojo, jeigu jis iš karto lauke nepajus gryno oro vertės . . .

Iš pat pradžios buvau priešingas ir dabar tą mano nusistatymą prof. J. Kazlausko mirtis ir kiti liūdni faktai dar patvirtino, kad Vilniaus universiteto rektoriaus kvietimas ten studijuoti yra visais atžvilgiais atmestinas, nes jis turi savyje paslėptų tikslų. Be reikalo jis dar kai kurioje mūsų spaudoje pozityviai ventiliuojamas.

Nėra abejojimo, kad prof. Ivinskis tikėjosi pasveiksiąs. Jis paprašė prisiųsti šioje vandenyno pusėje išleistus Anyso ir Tarullo veikalus, o artimąją ateitį planavo taip:

Būtų beveik stebuklas, jeigu aš pajėgčiau iki kovo pabaigos “suspausti” žurnalui kokį, kad ir nedidelį “sūrelį”. Iš ligoninės išėjęs turiu didelei terminuotų dalykų (kovo mėnesiui). Tad apsireikšiu su strp. tik vasaros numeriui. (Iš poros telefoninių pasikalbėjimų su prof. Maceina supratau, kad jis Jums, malonus Redaktoriau, rašo, o gal ir atsiuntė gana ilgą straipsnį).

(Prof. A. Maceinos straipsnis “Nuo ko mes bėgome?” buvo atspausdintas “Į Laisvę” 51/88 numeryje).

Zenono liga Los Angeles bičiulių tarpe sukėlė susirūpinimą. Prieš 1971 metų Velykas buvo sumesta šiokia tokia dolerių sumelė ir pasiųsta ligoniui su tokiu prierašu; “Kad Velykos būtų Jums ir Jūsų šeimai smagesnės ir kad vaistų nepritrūktų, Los Angeles bičiuliai su geriausiais Šv. Velykų linkėjimais siunčiam kuklią Velykų bobutės dovanėlę”.

Profesorius atsiliepė 1971.VI.9 laišku:

“Šį kartą labai skubu atsiliepti. Pirmiausia už Velykinius “margučius”. Ačiū! Labai ačiū! Atsiprašau labai, kad suvėlavau. Juk jau po Sekminių! Užvakar gavau Anyso Senprūsių kovas, o vakar iš Jūsų mielų laišką. Vakar pasiunčiau Jums dvi knygas oro paštu, kad jas greičiau gautumėte . . .”

Toliau savo laiške profesorius vėl jautriai kalba apie Lietuvoje leidžiamus istorijos faktus falsifikuojančius leidinius. Laiško pabaigoje pasisako apie LFB Los Angeles sambūrio suorganizuoto politinių studijų savaitgalio išvadas:

Didelis ačiū už politinių studijų savaitgalioIšvadas. Jos gana svarios ir reikšmingos. Istoriškai žiūrint iš visų sukilimų perspektyvos, aš būčiau nerašęs, kad šis “sukilimas yravienas iš reikšmingiausių . . .’’Pasigedau atskiro punkto apie partizanus, nuo kurių didžių herojų Lukšos ir Būtėno žuvimo šiemet sueina lygiui 20 metų. Šiaip jau nieko neturėčiau pridėti.

Ačiū už oro paštu siunčiamą naujausią “Į. l.” numerį. Žinau, kad su įdomumu jį skaitysiu.

Kai tik gausiu aktualias, mano užsakytas knygas, tuojau jas pasiųsiu. Alb. Tarulio studijų, žinoma,man labai reikėtų, nes vėl ruošiuos čia universitete skaityti kursą apie Pabaltijo valstybes 1918-45”.

O man Tarulio knygų vis nesisekė gauti.

Apie savo ligą Zenonas nieko nerašė, nors buvo prašytas pranešti tyrimų rezultatus. Tik laiško gale ranka pridėjo: “Aš tik IV.7 išėjau iš ligoninės ir dar gerų mėnesį buvau silpnai darbingas”.

1971.VI.23 (1941 metų sukilimo 30 metų sukakties dieną) prof. Zenonas Ivinskis parašė paskutinį “Į Laisvę” redaktoriui laišką:

Malonus Redaktoriau!

Labai ačiū už oro paštu gautą “Į L.”! Numeris įdomus ir įvairus. Tokio principinio straipsnio, kaip prof. A. Maceinos “Nuo ko mes bėgome?”, labai laukiau. Šis strp. yra vertas šiandien žymiai platesnio dėmesio.

Mykolas Naujokaitis davė taip pat reikšmingą strp. iš savo asmeniškos ir tada labai pavojingos veiklos. Jis dabar, jubiliejiniais metais, galėtų duoti visai konkrečių atsiminimų, kurie neturėtų likti neužfiksuoti.

Prieš porą savaičių siunčiau, šalia mano laiško, oro paštu porą knygų. Be abejo, gavote! Dabar pridedu tą, apie kurią buvau užsiminęs savo laiške. Jos labai ilgai laukiau. Tai Rakūno:    Lietuvos liaudies kova prieš hitlerinę okupaciją. Pasiunčiau vėl oro paštu.

Rakūno knyga yra maždaug resumé eilės knygučių (“Faktai kaltina”) ir ankstyvesnių platesnių išvedžiojimų. Aš manyčiau, kad “Į L.” turėtų tarti savo aiškų žodį. Tokios klaidinančios knygutės vertos ištisų strp. kritikos. Mūsų spaudoje iki šiol kažkaip maža reakcijos. Mes tylime! Jie rašo toliau! Ar nereikėtų dabar pradėti nuo Rakūno knygutės? Užtat ir skubu ją išsiųsti.

Su nuoširdžiais linkėjimais, Zenonas Iv.

P. S. Nenoriu būti įkyrus, bet mano dėmesys Tarulio studijoms nėra dingęs.

Jūsų Zenonas

Kai atėjo Zenono laiškas, Tarulio knygos jau buvo pasiųstos.

Redaktoriaus duona gan karti, iš redagavimo jos net ir nevalgant. Tačiau ištikimų idėjos bičiulių jaučiamas artumas darbo prasmę ryškina ir naštą lengvina. Zenonas realiai buvo “Į Laisvę” žurnalo ir bendradarbis, ir kritikas, ir redaktorius. Savo idėjomis jis ir toliau redakcijos štabe pasiliks, nežiūrint, kas žurnalą toliau redaguos, nors mirtis ir išvedė jį iš gyvųjų rikiuotės.

Mirus

a. a. LEVUI PRAPUOLENIUI,

1941 Lietuvių tautos sukilimo vadui, nacių kone. stovyklos kaliniui, LFB Vyr. Tarybos nariui, savo gyvenimų pasiaukojančiai skyrusiam kovai dėl Lietuvos laisvės, žmoną BIRUTĘ, sūnus ŠARŪNĄ, PATRIMPĄ, ŠVIEDRĮ, seseris TERESĘ KARVELIENĘ ir ELEONORĄ GARBINIENĘ, kitus gimines bei artimuosius bičiuliškai užjaučia

LIETUVIŲ FRONTO BIČIULIAI


Lietuvių Fronto Bičiulių Vyr. Tarybos narį

DR. KAZĮ AMBROZAITĮ

ir jo šeimą, mylimai motinai PRANCIŠKAI AMBROZAI-TIENEI Lietuvoje mirus, bičiulišką užuojautą reiškia

LIETUVIŲ FRONTO BIČIULIAI

Mielus bičiulius

EVANGELINĄ ir STASĮ KUNGIUS,

Dievuliui pašaukus pas save sūnelį PAULIUKĄ, nuoširdžiai užjaučia ir kartu liūdi

LIETUVIŲ FRONTO BIČIULIAI