BENDRUOMENES KLAUSIMĄ RYŠKINANT
JUOZAS KOJELIS
Spauda — ne tik informacijos priemonė, bet ir idėjų forumas. Čia įvairūs klausimai gali būti pagrindinai išnagrinėti, visais aspektais išlukštenti ir didžiajai skaitytojų auditorijai pateikti išvadų padarymui. Šia prasme “Į Laisvę” puslapiuose vėl grįžtama prie Bendruomenės klausimo ir drįstama pratęsti dialogą su vienu žymiausiu Lietuvių Bendruomenės Jungtinėse Amerikos Valstybėse ugdytoju, dabartiniu Pasaulio Lietuvių Bendruomenės valdybos vykdomuoju vicepirmininku Stasiu Barzduku, kuris tą dialogą užmezgė “Į Laisvę” 1967 metų lapkričio mėn. numeryje straipsniu — “Bendruomenė ir laikas”.
St. Barzduko straipsnį iššaukė mano dar ankstyvesniame “Į Laisvę” numeryje (1967 m. kovo mėn. Nr. 39/76) paskelbti svarstymai rašinyje “Didžioji Lietuvių Bendruomenės atsakomybė”.
Dialogas gali būti vaisingas tik tada, kai pasikalbėjimo partneriai nori vienas antrą suprasti ir vienas antrą iš tikro supranta. Poleminiuose dialoguose partneriai paprastai vienas kito negirdi. Kiekvienam daug mielesnis savo paties balsas. Norėdamas “Bendruomenė ir laikas” straipsnio autorių teisingai suprasti, iš karto bandau formuluoti jo teigimus:
a) “JAV Lietuvių Bendruomenė, pradėdama savo kelią, galėjo rinktis du būdu — revoliucinį ar evoliucinį”; ji pasirinko antrąjį, nes “evoliucinis kelias buvo vienintelis galimas”.
b) Bendruomenė, eidama tuo keliu, yra daug pasiekusi.
c) “Bendruomenė negali sudaryti kokios extra išimties lietuvių istorijoje, nes “kaip kad taikliai pastebėjo prof. St. Šalkauskis, lietuvių tauta ‘niekados nebuvo tuo, kuo ji galėjo būti’ ”.
Ieškotina sintezės
Reiktų labai stipriai suabejoti teigimu, kad Lietuvių Bendruomenė šiame krašte teturėjusi tik du kelius ir kad vieną iš jų ji pasirinkusi. Tarp šių kraštutinių ribų buvo galybė kelių ir kelelių, kuriais Bendruomenė judėjo ir atsiekė laimėjimų, išskaičiuotų “Bendruomenė ir laikas” straipsnyje. Iš tikro, ne vienas, bet abu kraštutiniai keliai atmestini, ir laimė, kad Bendruomenė ilgą laiką jais nesinaudojo. Tik pastaruoju metu kiek pavojingai pasukta prie kraštutinės evoliucijos ribos.
Dėl “revoliucinio kelio” abu dialogo partneriai pilnai sutaria. St. Barzdukas griežtai jį atmeta, o antrasis partneris, kad ir siūlydamas Lietuvių Bendruomenei grįžti prie Toronto pasitarimų sprendimo (kuris didele dalimi buvo padarytas dabartinio PLB valdybos vykdomojo vicepirmininko įtaigojimais), aiškiai įspėja, kad “bet koks revoliucinis kelias nepriimtinas” ir kad JAV LB politinė komisija, “vengdama bet kokių konfliktų su ALT-ba, neturėtų pretenduoti į JAV lietuvių reprezentavimą šio krašto vyriausybės institucijose”, o “reikštis tik tose srityse, kuriomis kitos institucijos specialiai nesidomi” (“Į Laisvę”, Nr. 39/76, p.p. 21-22). Taigi, jei “Bendruomenė ir laikas” straipsniu oponuojama tariamo revoliucinio kelio piršimui (o toks įspūdis susidaro), tai vien todėl, kad vienas pasikalbėjimo dalyvis negirdėjo ar nenorėjo girdėti antrojo.
Už revoliucinį kelią niekuo negeresnis ir evoliucinis, jei artėsime prie kraštutinumo ribos. Būtinai ieškotina sintezės. Juk JAV Lietuvių Bendruomenės “evoliucijoje” rasime visą eilę “revoliucinių” momentų, kurie Bendruomenei ne pakenkė, bet ją sustiprino. Jau pats Loko prasiveržimas pro eilę senosios struktūros pastatytų užtvarų buvo gan revoliuciškas žygis su daugeliu dramatiškų įtampų. Audiencijos pas prez. J. F. Kennedy organizavimas turėjo stiprius revoliuciškus tonus, kuriuos įspūdingai paryškina tuometinės, regis, St. Barzduko vadovautos JAV LB centro valdybos išleista pro memoria. Šis įvykis sukėlė dulkių, bet joms nusėdus, visuomenės respektas Bendruomenei aplamai padidėjo. O kiek “re-voliuciškų” rezoliucijų yra priėmę Tarybos suvažiavimai? Pagaliau ir dabartinė centro valdyba, pagal formulę “reikštis tose srityse, kuriomis kitos institucijos nesidomi”, kovos dėl Lietuvos laisvės metuose, kad kiek ir pavėluotai, griebėsi informacinės medžiagos anglų kalba ruošimo. Jei “evoliucijos” vardan nebūtų buvę baimintasi iš anksto prie Lietuvių Bendruomenės sudaryti Lietuvos vadavimo komisijos, rezultatai šioje srityje būtų buvę žymiai efektingesni.
Nešti kovos entuziazmą
“Bendruomenė ir laikas” straipsnyje dėstoma, kad Lietuvių Bendruomenė visame pasaulyje esanti daug atsiekusi. Šioje vietoje abu pokalbio dalyviai irgi pilnai sutaria. “Didžioji Lietuvių Bendruomenės atsakomybė” straipsnyje niekur nėra Bendruomenės atsiekimai paneigti. Ten tik kalbama apie tas integralinės lietuvybės sritis, kuriose Lietuvių Bendruomenė turėtų kai ko siekti, nes tam ją įpareigoja Lietuvių Charta, ir galėtų atsiekti. Konkrečiai buvo paliesta tarpiniai ar netarpiniai su Lietuvos laisvinimu susiję darbai, kurių niekas pilniau nedirba, k. t., planingas literatūros svetimomis kalbomis leidimas, kontaktų mezgimas su įtakingais šio krašto žmonėmis ir institucijomis, įėjimas į didžiąją spaudą, radiją, televiziją (pav., losangeliečiai šiais metais į spaudą gan stipriai įėjo, o į televiziją įvedė VLIK-o pirmininką), ieškojimas kelių į laisvinimo veiklą įtraukti gausesnes mūsų pačių mases, geresnis susiderinimas su latviais ir estais ir t.t. Kai tais klausimais niekas planingiau nesirūpina, argi ir Bendruomenei reikėtų jų vengti?
“Bendruomenė ir laikas” straipsnio autorius išskaičiuoja visą eilę Bendruomenės atliktų ar dirbamų darbų. Iš tikro pasikalbėjimas pirmoje vietoje turėtų suktis apie tuos darbus, kuriuos reikia atlikti. O jų yra be galo daug.
Sulaukėme Lietuvos nepriklausomybės atstatymo 50 metų jubiliejaus. Lietuvos laisvės kovos metų centre visų veiksnių vieningu sutarimu pastatytas manifestas, kviečiąs “ypatingai suveiksminti visų laisvųjų lietuvių jėgas Vasario Šešioliktosios Akto galiai atstatyti”. Manifesto raidę ir dvasią paversti tikrove patenkinamai planingai organizuotų pastangų nebuvo parodyta. VLI-K-as su diplomatine tarnyba valstybių vyriausybių kontaktavimą organizavo, nors rezultatai dar nežinomi. Bet kas organizavo Lietuvos klausimo išnešimą į JAV-bių spaudą, televiziją, radiją, kas ruošė medžiagą ir koordinavo kontaktus su JAV Kongreso nariais, valstijų legislatūromis, miestų ir apskričių savivaldybėmis? Didelę dalį Kongreso narių gerai paruošta medžiaga aprūpino Rezoliucijoms Remti Komitetas. Kad ir pavėluotai, kaip minėta, “jėgų suveiksminti” šokosi JAV LB centro valdyba. Jei evoliucinė ramybė atoslūgiškai nebūtų suviliojusi kai kurių Bendruomenės autoritetų ir jei evoliucija kai kieno galvojime kovos už Lietuvos laisvę pastangų nebūtų nustūmusi į antrą veiklos plotmę, daugelyje Amerikos lietuvių kolonijų būtų buvę galima pasiekti bent tokių rezultatų, kaip Los Angelėse ir Philadelphijoje.
Iš visų laisvinimo veiksnių klubo narių tobuliausią organizaciją yra sukūrusi Lietuvių Bendruomenė, ir tik ji būtų pajėgi šiuo metu kelti ir nešti Lietuvos laisvės kovos metų entuziazmą. Yra ir reali bazė, kuria tas entuziazmas galėtų remtis — tai JAV Kongrese pravestoji rezoliucija (H. Con. Res. 416). Jei visi veiksniai būtų susibaudę Lietuvos laisvės kovos metuose suglaudinti jėgas Lietuvos bylos iškėlimui Jungtinėse Tautose, jubiliejiniai metai tikrai būtų paženklinti kovos dėl laisvės ženklais. Dabar gi privačios iniciatyvos dėka vienur pasistūmėta daugiau, kitur mažiau, tačiau daugiausiai pasitenkinama “minėjimas gražiai pasisekė”, “choras gražiai dainavo”, “kun. X pasakė įspūdingą pamokslą” ir burmistrų bei gubernatorių kanceliarijose pasirašytomis ir platesnei amerikiečių visuomenei nežinomomis Vasario 16 proklamacijomis.
Turi būti, kuo gali Lietuvių tauta turi būti tuo, kuo ji gali būti. Čia pasikalbėjimo dalyvių nuomonės principiškai išsiskiria. Jei prof. Stasys Šalkauskis ir pasakė, kad mūsų tauta “niekados nebuvo tuo, kuo ji galėjo būti”, tai jis tuo tikrovės ne teisino, bet reiškė savo susirūpinimą. Greičiau tikrovę teisė, kaip pasakytų dr. Juozas Girnius. “Bendruomenė ir laikas” straipsnio autorius Šalkauskio rūpestį reiškiančia fraze siekia pridengti neteisingos tikrovės pateisinimą. Tas pats J. Girnius tokią situaciją “Idealas ir laikas” veikale aptaria šiais žodžiais: “Visur reikia pažinti tikrovę, tik ne visur galima ją pripažinti (pabraukta autoriaus). Sutikti su tokia tikrove, kuri nėra pripažinimo verta, yra nebe realizmas, o paprastas defetizmas (pabraukta J. K.). Tai galioja ir tautinės gyvybės rūpesčiui. Reikia blaiviai žvelgti, kaip faktiškai su mumis yra, tačiau ne paprastam konstatavimui, o tikram sąžinės suneraminimui (96 p.).
Po Šalkauskio Ateitininkų federacijai atėjęs vadovauti dr. Kazys Pakštas, tarsi atsiliepdamas į savo pirmtako rūpestį, siekė lietuvių tautą padaryti “tuo, kuo ji galėtų būti”. Tur būt abu pasikalbėjimo dalyviai prisimena įvykį prieš 33 metus, kai laužų liepsnoms ir Masčio ežero bangoms plakantis ir tūkstantinei miniai griausmingai atsiliepiant, dr. K. Pakštas paskelbė šūkį “pasukti Lietuvos laikrodį šimtą metų pirmyn”. Ir jei anų dienų režimas nebūtų idealistinės lietuvių jaunuomenės iniciatyvos slopinęs, dar per likusį nepriklausomo gyvenmo penkmetį tas laikrodis būtų buvęs gerokai pavarytas.
Iš viso, atrodo, neprasminga svarstyti klausimo, kokį aplamai taktinės veiklos kelią Bendruomenė turėtų pasirinkti. Ar ne tiksliau būtų kiekvienoje gyvojoje problemoje ir konkrečioje situacijoje už taktiką atskirai apsispręsti. Juk vienu atveju reikės planingai ramaus darbo, kitu — intensyvios dinamikos, vienur užteks tikėjimo, vilties ir kantrybės, kitur teks ryžtis drąsiems (gal ir rizikingiems) pajudėjimams. Ir tačiau kiekvienas apsisprendimas, nežiūrint, koks jis bebūtų, vieniems bus “pavojingai revoliucinis”, kitiems — “per-lėtai evoliucinis”.
Tiesa, kad bendruomeniniame darbe neturime prievartinių priemonių ir negalime jų naudoti. Tačiau jų ir nereikia. Pagrindinės priemonės savanoriškoje Bendruomenės santalkoje yra gera valia ir tautinis sąmoningumas. Ir geros valios, ir tautinio sąmoningumo Lietuvių Bendruomenėje apstu. Šių žodžių autorius labai tvirtai įsitikinęs, kad Bendruomenės vadai turėtų žinoti aktyviųjų Bendruomenės narių nusistatymą visais tais klausimais, kuriais jie patys neturi pastovios ar vieningos nuomonės. Ir čia vėl drįstama siūlyti, kad Lietuvių Bendruomenės tarybos rinkimus lydėtų referendumas visais kontraversiniais klausimais. Tegu tautiniai sąmoningas geros valios lietuvių visuomenės sektorius pareiškia savo nuomonę. Gal tada daug kas ir be ilgų dialogų paaiškėtų.
