Keturi šių laikų Lietuvos didvyriai
KRAUJO LIUDIJIMAS SUKAKČIŲ ŠVIESOJE
JULIUS VIDZGIRIS
“Jei tauta. verčiama klausyti, klauso, gerai daro; bet dar geriau padaro, nusimesdama jungą, kai tik jį nusimesti gali, nes, susigrąžindama laisvę tąja pat teise, kuria ji buvo išplėšta, tauta parodo, kad gali susigrąžinti sau laisvę arba kad negalima buvo jai laisvę atimti”.
J. J. Rousseau
Prieš 25 metus, 1941 birželio 23, per sukilėlių užimtą Lietuvos radijo siųstuvą pasaulyje nuskambėjo šūkis: “Tegyvuoja laisva nepriklausoma Lietuva!” — buvo kaip tik toks gaivališkas lietuvių tautos teisės į laisvę įrodymas, kurį klasiškai išreiškė didysis mintytojas.
1941 Lietuvos sukilėliai buvo jaunos dvasios žmonės. Jie negalvojo sukti atgal istorijos rato, negalvojo grįžti praeitin, kurioje matė netobulumų. Jų žvilgsnis buvo nukreiptas ateitim
Vėliau partizaninės kovos laikotarpio didvyriai kovojo ir mirė dėl to paties 1941 m. sukilėlių idealo — nepriklausomos laisvos Lietuvos. Ne kas kitas, bet legendarinis partizanų vadas Daumantas paliko sako ranka parašytą liudijimą: “Mumyse vyravo ... ta pati kovos dvasia, kuri 1941 m. biržely pasireiškė sukilimo forma, ta pati, kuri per kelerius metus spyrėsi prieš rudųjų okupantų užmačias”.1
VYSKUPAS VINCENTAS BORISEVIČIUS
“Vieno prašau jus: truputį pasitikėkite savo vyskupu, kuris mokėjo kovoti, kai reikėjo tėvynę ginti. Aš irgi esu karys. Dalyvavau sukilime. Ant savo pečių nešiau sužeistus karius, dariau viską, kas reikėjo ir ką sąžinė liepė”.
Kard. Wyszyński (1965)
Jei būtų gyvas, panašiai į mus prakalbėtų garbingo atminimo kankinys Telšių vyskupas Vincentas Borisevičius, kurį prieš 20 metų suėmė enkavedistai ir iki šiol nepaaiškėjusiomis aplinkybėmis nužudė.
Ne tik mirtis, bet ir didžiųjų bandymų keliami pasirinkimai žmones sulygina. Kai užgriuvo antroji sovietinė okupacija ir Lietuva atkakliai gynė savo laisvę, ir vyskupas buvo toks pat lietuvis žmogus, kaip kiti, būtent, ir jis stovėjo prieš pasirinkimą: atlikti savo pareigą ar ją apleisti.
Jis galėjo nestatyti savęs pavojun ir išvengti pareigos. Jis būtų galėjęs gal net labai įtikinančiai pasiteisinti vardan didesnės atsakomybės: neatlikau pareigos tautai, kad būčiau naudingesnis Bažnyčiai.
Telšių vyskupas taip nepadarė. Jis paaukojo savo gyvybę, atlikdamas pareigą. Paliko negęstantį pavyzdį, kad krikščionio tarnyba tautai ir Bažnyčiai nėra nesuderinami dalykai, kad galima ir reikia būti vertu Dievo tarnu ir tautos sūnumi.
Vyskupas Vincentas Borisevičius gimė 1887.XI.23 Užnemunėje, Vilkaviškio aps., Paežerių vl., Bebrininkų k. Mokėsi Petrapilio šv. Kotrynos gimnazijoje, Seinų kunigų seminarijoje. 1909-13 studijavo Fribourgo universitete (Šveicarijoje). 1910 įšventintas kunigu. Buvo kelis kartus krečiamas caro žandarų, ieškojusių draudžiamosios lietuviškos spaudos. 1913 paskirtas Kalvarijos vikaru. Kilus I pasauliniam karui, už savo drąsią laikyseną turėjo nukentėti ir nuo vokiečių, ir nuo rusų. 1917 Minske vadovavo lietuvių pabėgėlių šalpos darbui ir dalyvavo Petrapilio lietuvių seime, atstovaudamas Minsko srities lietuviams. 1918-21 m. buvo Marijampolės gimnazijų kapelionas, 1922-26 Seinų kunigų seminarijos profesorius, 1927-35 Telšių kunigų seminarijos profesorius ir rektorius. 1940 konsekruotas Lizijos tituliniu vyskupu ir paskirtas Telšių sufraganu. 1944 m. pražioję mirus vyskupui Staugaičiui, tapo Telšių vyskupu. Nepriklausomybės laikų pradžioje, kai dar trūko inteligentinių pajėgų, jis veikliai reiškėsi visuomeninėje veikloje, dirbo su krikščionimis darbininkais ir demokratais. 1922 pasitraukęs iš politinės veiklos, iki 1940 dirbo su Kat. Akcijos organizacijomis, ateitininkais, pavasarininkais ir kt. 1944 vasarą priartėjus frontui, iš Lietuvos nesitraukė. 1946 pradžioje buvo suimtas ir pasmerktas mirti. Tikslių žinių apie suėmimo ir mirties aplinkybes iki šiandien, praslinkus ištisam dvidešimtmečiui, dar vis nėra.
Vienintelė medžiaga, kurią sovietai iki šiol išdrįso paskelbti, yra ištraukos iš paties vyskupo ir dviejų kunigų bei dviejų pasauliečių tardymo protokolų.2 Tai pačių enkavedistų sufabrikuotoji medžiaga, kurios autentiškumas ir patikimumas daugeliu požiūrių labai abejotinas. Ji nekelia abejonių dėl savo autentiškumo ir patikimumo tik dviem atžvilgiais, būtent, kiek tai liečia atsakingų sovietinių sluoksnių motyvus, kai buvo sudarinėjama kaltinamoji medžiaga, siekiant likviduoti Telšių vyskupą, ir vėliau atrankiniu būdu paskelbta, siekiant pateisinti savo žiauraus smurto veiksmą.
Pagrindiniai sovietų kaltinimai vyskupui yra išvardinti 1946.II.19 tardymo protokole “prisipažinimų” forma:
“Prisipažįstu kaltas, kad 1945 vasario-kovo mėnesiais, per Misevičių susipažinęs su LLA gaujų vadais Kubiliumi ir Jazdausku, parėmiau gaujas maisto produktais ... kad Kubiliui perdaviau iš Misevičiaus gautą laišką, kuris pasirodė buvęs vokiečių parašiutininkų radiograma, skirta perduoti per radiją vokiečių žvalgybos organams; pareiškiu, kad to laiško turinio ir paskirties nežinojau .. . kreipiausi į kunigus Gustaitį ir Našlėną, prašydamas sudaryti sąlygas Jazdaus-kui ir Misevičiui gyventi suklastotais dokumentais”.3
Visi čia suminėti veiksmai liečia tiktai 1945 vasario - kovo mėnesius. Ryšium su tuo vyskupas buvo tardomas Vilniuje tais pačiais metais. Jeigu jis buvo tada paleistas, tai reiškia, jog tuo metu šie kaltinimai okupantui neatrodė tokie sunkūs. Todėl labai keistai atrodo, kad po gero pusmečio, vyskupą antrąkart suėmus, jam pakartojami tie patys seni kaltinimai ir už juos skiriama mirties bausmė.
Tai rodo, kad tikrųjų priežasčių reikia ieškoti kitur: ne vyskupui primestuose veiksmuose, bet jo santykiuose su sovietine okupacija. Šitą išvadą patvirtina ir pagrindinio kaltinimo liudininko, suimtojo LLA “Žemaičių legiono” vado Kubiliaus - “Vaišvilos”, parodymai, išgauti 1945.VI.23:
“Vyskupas, išklausęs mane, pasakė, kad pagal išgales jis pasistengs suteikti tą materialinę pagalbą. Tuo reikalu jis pažadėjo pakalbėti su savo vyskupijos kunigais. Tačiau jis pareiškė, kad visa tai jis organizuos pagalbos politiniams kaliniams priedanga, o ne žmonėms, esantiems nelegalioje padėtyje, miškuose. Be to, Borisevičius pabrėžė, kad šitą darbą reikia dirbti labai atsargiai, nes, jis, Borisevičius, yra stropiai valstybės saugumo organų sekamas ir esąs susirūpinęs, kad tokia jo veikla galinti sukompromituoti katalikų dvasininkiją. Tuo mūsų pirmasis pasikalbėjimas su vyskupu Borisevičium baigėsi.
“Antrą kartą susitikau su juo 1945.III.28 ar 29 d. irgi jo bute. Tada Borisevičius pareiškė man, kad maisto produktai paruošti ir galima juos pasiimti iš Tirkšlių parapijos kun. prelato Kielos . . . Borisevičius, kalbėdamasis su manimi, pažadėjo pagalbą Lietuvos laisvės armijai. Borisevičius domėjosi, ar yra areštuotų LLA organizacijos dalyvių, patarė kol kas aktyviai ginkluotais veiksmais nesireikšti, nes tai, jo manymu, neatneš didelės naudos, o tik be reikalo žus kadrai”.4
Vyskupas iš tikrųjų buvo kelis kartus pas save priėmęs Žemaičių partizanų vadus, kuriuos atvedė senas jo pažįstamas iš Minsko laikų, buvęs Plungės burmistras, Edvardas Misevičius. Partizanų vadai nušvietė vyskupui savo kovotojų sunkią padėtį, skundėsi maisto stoka, sakė, kad daugelis partizanų galėtų sugrįžti į legalią padėtį, jeigu būtų aprūpinti dokumentais.
Kai balandžio viduryje buvo staiga likviduotas “Vaišvilos” štabas ir jo pavaduotojui Jazdauskui - “Šarūnui” pavyko pasprukti, vyskupas jam parūpino saugią zakristijono vietą Lieplaukėje.
Deja, jo žinojimas, kad yra sekamas, ir didelis atsargumas neišgelbėjo. Sovietai, neturėdami pakankamai duomenų vyskupui apkaltinti, griebėsi provokacijos. Savo agentus, perrengtus vokiečių parašiutininkais, jie atsiuntė pas Pašilės kleboną kun. Gustaitį, kur slėpėsi Misevičius, ir įtikino perduoti tariamą radiogramą vyskupui. Kai tai pavyko, balandžio vidury vienas “parašiutininkų”, rusas, staiga pabėgo. Jo suvaidintas “išdavimas” buvo reikalingas pridengti Kubiliaus štabo likvidavimui. Iš kitų dviejų vienas buvo komjaunuolis ir vėliau panašiems tikslams naudojamas.
Provokacija išaiškėjo tuojau, ir vyskupas daugiau nesileido provokuojamas. Tai ir paaiškina, kodėl sovietiniai saugumo organai, patardę Vilniuje, vyskupą paleido. Įvykdytoji provokacija buvo pakankamas pagrindas jam areštuoti kiekvienu norimu laiku. Tikrųjų arešto priežasčių reikia ieškoti pačioje Maskvoje.
1945.VIII.15 VKP(b) ck nutarė smogti lemiamą smūgį Lietuvos pasipriešinimo sąjūdžiui. Buvo priimtas nutarimas “Apie Lietuvos KP(b) ck trūkumus ir klaidas, vadovaujant politiniam - partiniam darbui”, iškeltas priekaištas, kad Lietuvoje neryžtingai ir be reikiamo operatyvumo kovojama prieš vad. buržuazinių nacionalistų pogrindį ir jo ginkluotąsias jėgas. Tai buvo ženklas, kad Maskva nebuvo patenkinta tais rezultatais, kurių tikėjosi dar 1944 rudenį, siųsdama Lietuvon Berijos pavaduotoją gen. Kruglovą ir Kaukazo tautelių deportacijose pasižymėjusį Suslovą.
Iš Lietuvos vyskupų buvo reikalaujama, kad jie viešai pasmerktų partizaninį judėjimą ir reikalautų pasiduoti bolševikams. Vyskupai nesutiko. Tik Kauno vyskupijos valdytojas kan. Jakubauskas išleido kreipimąsi, kuriuo partizanai buvo raginami pasinaudoti apgaulinga sovietų “amnestija”. Saugumui buvo žinoma, kad vysk. Borisevičius tą kreipimąsi laikė neprotingu ir neapgalvotu.5
Netekę vilties palaužti tvirtą vyskupo nusistatymą ir norėdami įbauginti kitus, prieš susirenkant 1946 vasario gale Lietuvos vyskupams specialiai svarstyti “banditizmo” klausimo, sovietai suėmė vysk. Borisevičių. Jis turėjo būti įkaitas, o drauge ir įspėjimas likusiems.
Tačiau likusieji pasirodė tokio pat nepalaužiamo nusistatymo. Arkivyskupo Reinio suredaguotas ganytojinis laiškas neatitiko okupanto reikalavimų. Vienas po kito buvo suimti: arkiv. Reinys, vysk. Matulionis, vysk. Ramanauskas. Vysk. Borisevičius buvo pasmerktas mirti. Nepatikrintomis žiniomis bausmė buvusi įvykdyta 1947 m.
Gėdingo nusikaltimo autoriai ir pridengėjai gali ir toliau slėpti ar kraipyti faktus, iš kurių būtų galima susidaryti tikslų vaizdą to, kas iš tikrųjų įvyko, tačiau jie bejėgiai nuslėpti ar iškreipti giliąją Telšių vyskupo gyvybės aukos prasmę: jis neapleido savo kovojančios Tautos ir padarė viską, ką jam, lietuviui, liepė sąžinė.
Ne bėgdamas nuo pasaulio, bet jame dalyvaudamas krikščionis pašventina pasaulį. Ne bėgdamas iš kovos lauko, bet jame pasiaukojęs taurusis Ganytojas savo krauju pašventino laisvės kovą, kurioje žuvo tūkstančiai geriausių Lietuvos sūnų ir dukterų.
PULKININKAS JUOZAS VITKUS
“Kur žaliamiškio eglių viršūnes
Saulė nubėrė aukso rasa,
Nubučiavęs tėvynės žemelę,
Užgesai tu, mūs viltis visa ...
Partizanų daina
Prieš 20 metų žuvo kovotojų dainoje įamžintas PLP (Pietų Lietuvos Partizanų) vadas pulkininkas “Kazimieraitis”, žemaitis, nuo pat Lietuvos šiaurės, surišęs savo likimą su laisvės kovos broliais dzūkais ir savo krauju aplaistęs gimtojo krašto žemę pačiuose Lietuvos pietuose.
Pulk. Juozas Vitkus gimė 1901 m. Tirkšliuose, Mažeikių apkr. Ten baigė pradinę mokyklą. Lankė Telšių gimnaziją. Brandos pažymėjimą įsigijo kariuomenėje Kaune. Kariuomenėn stojo savanoriu. 1921 baigė Karo mokyklos IV laidą ir tarnavo pėstininkuose. 1926 baigė Aukštųjų karo technikos kursų statybos skyriaus I laidą ir perėjo į karo technikos dalis. Išsiųstas Belgijon, baigė Karo inžinerijos mokyklą Briuselyje ir gavo karo inžinieriaus vardą. Grįžęs iš užsienio, buvo paskirtas į pionierių batalioną, netrukus perėjo į Karo mokyklą karo inžinerijos lektorium. Šiose pareigose išbuvo iki 1940 ir pasiekė pulkininko leitenanto laipsnį. 1941 m. dalyvavo lietuviškųjų dalinių steigime ir vadovavo vienam batalionui. Įsitikinęs, jog tikros lietuviškos kariuomenės naciniai okupantai neleis atkurti, iš karo tarnybos pasitraukė. Būdamas civiliniu tarnautoju Vilniuje, tuojau įsijungė pogrindžio veiklon ir vadovavo rezistencinės Lietuvių fronto organizacijos kariniam skyriui “Kęstutis”. Artėjant frontui, iš Lietuvos nesitraukė. Išvykęs Dzūkijon, Marcinkonių apskrityje pradėjo vadovauti partizanams ir juos sujungė į vieną “Dzūkų grupę”. Jo sėkmingos pastangos ir autoritetas atkreipė vadovaujančių pogrindžio jėgų dėmesį. Buvo iškviestas į Kauną, kur jam buvo pavesta sudaryti bendrą vyriausią partizanų vadovybę. Apie tai skaitome Daumanto užrašuose:
“Birželio mėnesį (1945 — m. p.) krito Jurgis. Tuoj po jo — Jonas, Dzūkas ir Sausis. Per Anatolį susirišau su Jankumi. Per jį iš Dzūkijos išsikvietėm plk. “Kazimieraitį”. Apie jį bandėm sukomplektuoti vyriausią partizanų štabą. Pakvietėm bendradarbiauti majorą M. ir eilę pogrindininkų iš įvairių Lietuvos vietų ... Ir šią mūsų idėją, dar neatlikus užsibrėžtų uždavinių, po trijų mėnesių teko palaidoti (Plk. “Kazimieraitis” buvo atpažintas kelių kauniečių ir turėjo iš Kauno išsinešdinti). Šį kartą išvengę nuostolių, juo pasekėm ir visi kiti, galutinai įsitikinę, kad jokiai pogrindžio organizacijai nebus įmanoma išsilaikyti pusiau legaliai miestuose. Nutarėm toliau įsijungti į aktyvius partizanų dalinius ir tik jų turimais ryšiais centralizuoti ir veiklą.6
Grįžęs Dzūkijon, plk. “Kazimieraitis” toliau sėkmingai jungė atskirus kovotojų būrius. Jau 1945 rudenį veikė “A” apygarda, į kurią įėjo Marcinkonių, Varėnos - Rudnios, Druskininkų, Eišiškių - Valkininkų, Merkinės, Veisiejų, Leipalingio,
Kapčiamiesčio ir Seirijų batalionai. Vėliau ji pasivadino “Dainavos” apygarda, kuriai vadovavo pats su pavaduotoju “Vanagu”.
1946.IV Samūniškių miške susitiko su apsijungusių suvalkiečių partizanų “Tauro” apygardos vadais ir sudarė bendrą PLP sritį; srities vadas buvo plk. “Kazimieraitis”, pavaduotojas — mjr. “Mykolas - Jonas” ir št. virš. “Antanaitis”, vėliau — “Žvejys”.
Sumezgus ryšius su “Dzūkų rinktine” (nesumaišyti su “Dzūkų grupe”) kuriai vadovavo kpt. “Ąžuolas” iš Punios šilo, PLP sritis 1946 pavasarį apėmė visus Užnemunės ir Dzūkijos partizanų vienetus. Tai buvo didelis žingsnis, siekiant sudaryti bendrą viso krašto kovos vadovybę.
Galutinių savo darbo vaisių pulkininkui “Kazimieraičiui” neteko pamatyti. Jis žuvo 1946 liepos mėn., kai enkavedistų daliniai masiškai šukavo Žaliamiškį. Maždaug tuo pačiu laiku — truputį anksčiau — didvyrio mirtimi žuvo ir jo pavaduotojas mjr. “Mykolas-Jonas”, vykdamas sumegzti ryšių su žemaičių partizanais.
Pulkininko “Kazimieraičio” pradėtasis partizaninio apjungimo darbas nežlugo su jo mirtimi. Jo laipsnį ir PLP vado pareigas perėmė “Žvejys”, kuris 1947 m. tapo bendrosios visų Lietuvos partizanų vadovybės — Vyriausio ginkluotų pajėgų štabo (VGPŠ) vadu. Plk.
“Žvejys” žuvo 1948-jų vasaryje. Lygiai po metų — 1949.II — ginkluotosios rezistencijos organizacija persitvarkė į Lietuvos laisvės kovų sąjūdį (LL KS), kurio vadovybę perėmė generolas “Vytautas” ir jo pavaduotojas plk. “Vanagas”. Jie buvo savo pirmtako plk. “Kazimieraičio” testamento vykdytojai ir išlaikė vieningą centralizuotą partizanų sąjūdį iki 1952 m., kada buvo paskelbta demobilizacija.
JUOZAS LUKŠA
"... daugiausia rūpesčių pridaręs ir visuotinai pripažintas vad. lietuvių banditų judėjimo vadu buvo lietuvis, vardu Miškinis. Lietuvių tauta laikė šitų lietuvį tautiniu didvyriu, ir jis turėjo milžiniškų autoritetų lietuviuose”.
Čekistų pulk. Burlickij
Prieš 15 metų, gūdžią rudenio naktį, prie Mauručių, netoli gimtinės, partizanų persirengusio provokatoriaus čekisto automato serija pervėrė legendarinį laisvės kovotoją.
“Miškinis” - “Skirmantas” -“Daumantas” - “Skrajūnas” — “Aušrotas” — “Mykolaitis” . . . tai vis to paties drąsuolio kovos vardai, kurių kiekvienas kėlė siaubą priešui ir kovojančio krašto pasididžiavimą. Ne vienas koks atsitiktinis žygdarbis jį taip išgarsino. Jo nueitame kelyje, tarsi veidrodyje, atsispindi naujausiųjų visos Lietuvos laisvės kovų tarpsnis.
Juozas Lukša gimė 1921 m. Juodbūdžio k., Šilavoto par.
Gimnazijoje įsijungė į tuometinį, slaptą moksleivių ateitininkų sąjūdį, kuriame subrandino tvirtą jaunuolišką nusistatymą kovoti dėl didžiųjų idealų; čia įsigijo ir pirmąjį pogrindininko patyrimą.
Gimnaziją baigė Kaune tragiškomis 1940 m. dienomis, kai į taikų mūsų kraštą įsibrovė sovietinis okupantas. Jau tada Lukša pasireiškė neeiliniu kovotoju, už savo drąsą sumokėjęs kalėjimu, iš kurio išsilaisvino tik 1941 m. sukilimo dienomis.
Nacių okupacijos metais jis buvo tarp tų studentų, ant kurių pečių laikėsi visą kraštą apimančios rezistencinės organizacijos ryšių tinklas. Priklausė Lietuvių Frontui.
Laisvu apsisprendimu sutiko antrąją sovietinę okupaciją krašte ir atspėjo savo partizaninį pašaukimą. 1945 rudenį jis dalyvauja Kauno universiteto atstatymo darbuose ir drauge veikliai rūpinasi pairusių rezistencijos ryšių atkūrimu, naujos kovos vadovybės sudarymu okupuotoje Lietuvoje. Tam darbui jis pasirodė turįs ypatingų vado - organizatoriaus gabumų. Dalyvavo Lietuvos išlaisvinimo tarybos (LIT) veikloje, rūpinosi suimtaisiais, dokumentais besislapstantiems.
1945 gegužyje LIT buvo išaiškinta, dauguma jos narių suimta. Lukša perėjo į naujai kuriamo Lietuvos partizanų sąjūdžio (LPS) branduolį, ėmė megzti ryšius su palaidai veikiančiais kovotojų būriais, juos drausminti. Susirišus su Panevėžio, Kėdainių, Kaišiadorių, Trakų, Kauno, Marijampolės ir Alytaus partizanais, iš Dzūkijos iškvietė plk. “Kazimieraitį”, apie kurį turėjo būti sudarytas vyriausias partizanų štabas.
Jeigu kai ką į mišką nuvedė, sakoma, “bėda” ar jaunuoliškas “nuotykių ieškojimas”, Lukša ten atsidūrė, tik išbandęs visas kitas įmanomas priemones.
Ginklas ir karas sąmoningam krikščioniui yra paskutinės priemonės, kurių griebiamasi teisingam reikalui ginti. Nuosekliai, apgalvotai ir sumaniai Lukša išbandė ne vieną priemonę Kaune ir Vilniuje; pagaliau, enkavedistams lipant ant kulnų, ir jis perėjo pas “miško brolius”. Kartą pasirinkęs kietą partizano kelią, jis jame netruko pasižymėti rinktinio kovotojo savybėmis, savo žygdarbiais įamžino visą savo laiko laisvės kovos tarpsnį. Tik mirtis išplėšė iš rankų tvirtai laikytą ginklą. Būdamas Vakaruose, jis paliko savo užrašus, kurie rodo, kokia dvasia gyveno šis kovotojas:
“ ... rengėmės žygiui, mintimis kartodami duotos priesaikos žodžius — atkakliai tęsti kovą dėl tiesos ir teisingumo triumfo žemėje ir dėl žmogaus teisių, apie kurias tiek daug pasaulyje prikalbėta ir tebekalbama, kurias mes vis dar privalome savu krauju pirkti...
Ir iki šiol dar neišpirkome...7
Užmezgus ryšius su tėviškės partizanais, jo laukė maloni staigmena: suvestas su “Geležinio vilko” rinktinės vadu, jame atpažino savo tikrą pusbrolį, buv. Prienų gimnazijos mokytoją, atsargos karininką. Šiai rinktinei jis atstovavo pirmame Užnemunės partizanų vadų pasitarime 1945. VIII.25 Skardupyje, kur buvo sudaryta vieninga “Tauro” apygarda, apjungusi “Gel. vilko”, “Vytauto”, “Žalgirio” ir “Šarūno” rinktines ir savo organizuotumu tapusi pavyzdžiu kitose Lietuvos dalyse veikiantiems partizanams.
Toliau reikėjo sudarysi pastovius ir saugius ryšius su “Dainavos”, Vilniaus, Kauno, Panevėžio, Raseinių ir Telšių partizaniniais vienetais. Tapęs artimu “Tauro” apyg. vado majoro “Mykolo - Jono” bendradarbiu, Lukša tvarkė “Gel. vilko” rinktinės spaudos reikalus, leido “Laisvės Žvalgą”, vėliau “Kovos kelią”. 1945 vasarą dalyvavo ryšių su užsieniu nustatyme, Prienšilyje susipažino su užsienio atstovais “Daunoru” ir “Lokiu” ir juos lydėjusiu “Ereliu”, kurio ryšius su NKVD ir provokatorišką vaidmenį pogrindžio organizacijoje jam pavyks po metų gabiai susekti Vilniuje ir apsaugoti partizanų vadus nuo gresiančio stambaus masto išdavimo.
1945 rudenį sudarius Vyriausią ginkluotųjų pajėgų štabą Vilniuje, jame dalyvauja “Tauro” apygardos atstovu. Lapkričio 1 paskirtas VGPŠ vado pulk. “Vyčio” adjutantu, gauna partizanų kapitono laipsnį. Aplanko “Vyčio” apygardą Žaliosios miškuose prie Panevėžio, žemaičių “Jungtinę Kęstučio” apygardą. Ruošia partizanų vadų suvažiavimą 1947.1.12, prieš tai pačiu laiku išaiškinęs NK VD agentą naujai kuriamos BDPS organizacijos viršūnėje.
Tuo pat metu PLP vado “Žvejo” įsakymu gavo perimti pavojun atsidūrusius ryšius su užsieniu. 1947 pavasarį drauge su dainaviečiu “Rimvydu” atliko žygį per sieną Lenkijon ir susitiko su Vakarų ryšininku. Žygio sėkmę aptemdė tik žinia apie brolio partizano mirtį tėviškėje. Žinios iš Vakarų nerodė prošvaisčių. Nusivylusius kovos draugus tada jis drąsino žodžiais, kurie ir šiandien giliai prasmingai skamba:
“Esame bejėgiai, kad galėtume paskubinti tarptautinės įvykių raidos rato sukimąsi mums palankesne linkme. Belieka tęsti kovą toliau gudriausiais metodais. Nusiminti nėra ko. Tai naudinga tik mūsų priešams. Anksčiau ar vėliau mūsų kova ras atgarsio, o mūsų tautos atkaklumas įves ją į labiausiai laisvę mylinčių tautų galeriją.8
1947 vasarą suorganizavo “Birutės” rinktinę Kauno mieste ir dvejus “Tauro” apygardos partizanų vadų kursus Kazlų Rūdos miškuose.
1947.XII.15 išvyko į Vakarus perduoti laisvajam pasauliui kovojančios Lietuvos valios. 1948 su “Mažvydu” per Lenkiją pasiekė Švediją, paskui Vokietiją ir čia mūsų politiniams veiksniams išaiškino padėtį. Jo atneštos žinios, įspūdžiai ir partizanų dainos plačiai pasklido ir supažindino užsienio lietuvius su tėvynėje vedama naujųjų Pilėnų kova.
1949 per grįžtantį “Mažvydą” jis perdavė krašto rezistencinei vadovybei savo pirmąjį išsamų padėties Vakaruose vertinimą.
Vakaruose būdamas, Lukša nesėdėjo sudėjęs rankų, mokėsi, lygino išeivių tarpusavio santykius ir parašė atsiminimų knygą, kuri iki šiol savo apimtimi yra rimčiausias pirmųjų partizaninės kovos metų dokumentas.
1949.X.14 LLKS prezidiumo patvirtintas rezistencijos atstovu Vakaruose, skaudžiai pergyveno kovos draugo “Rimvydo” tragediją, kai dėl vakariečių neryžtingumo nebuvo įvykdytas jo planas išgabenti jį iš Lenkijos.
Partizaninei kovai žengiant į galutinį tarpsnį Lukša vėl grįžo tėvynėn. 1950.X.3, lydimas dviejų savanorių iš Vakarų, nusileido Žygaičių miško pakraštyje, Tauragės apskrityje, ir laimingai pasiekė “Tauro” apygardą, nors ir sužeistas. Susirišęs su PLP vadu “Vanagu”, perdavė LLKS prezidiumui savo naująsias žinias. Drauge su juo planavo visą rezistencijos organizaciją pasukti nauja linkme.
Jo gaudyti Maskva specialiai atsiuntė gen. Kruglovą su būriu agentų - provokatorių, kad Lukšą paimtų gyvą.
Jo žuvimo aplinkybėse išdavikišką vaidmenį suvaidino ir Vakarai. Kai 1951 balandyje Lietuvon atvyko Juozo bičiulis Julijonas Būtėnas, lydimas abejotiną vaidmenį atlikusio bendražygininko, jie pateko į paspęstas Kruglovo agentų pinkles. Čekistų leitenantas buvo įvestas į vieno žuvusio partizano vietą. Aiškindamas Julijono likimą, nuostabus laisvės kovotojas Juozas Lukša buvo išdavikiškai nukautas partizanu persirengusio čekisto. Bet gyvo jo nepaėmė!
Automato serijos sučaižė karžygio kūną, bet nesušaudė idėjos, kuriai tokie pasiryžėliai paaukojo savo jaunas gyvybes.
ADOLFAS RAMANAUSKAS
“Broli Vanage! Esu sukaustytas
ligos — mane paraližavo.
Būk toliau prezidiumo pirmininku tu.
Būk taip pat ir generolu”.
Iš partizanų dokumentų
Prieš 10 metų, vykstant Vengrijos laisvės sukilimui ir bruzdant Lietuvos jaunimui, Kaune buvo suimtas paskutinis organizuoto laisvės kovų sąjūdžio vadas, partizanų generolas “Vanagas”. Tai tas pats “Vanagas”, kurį mini aukščiau pacituota dokumentinė ištrauka, bolševikinės propagandos paskelbta su pašaipa, kad galėtų pasižymėjusį kovotojų vadą pavadinti “apsišaukėliu atamanu”.9
Adolfas Ramanauskas gimė 1918 m. JAV-se. Kada jis sugrįžo Lietuvon, nežinome. Jo sesuo, paprasta valstietė, gyveno Alytaus apskrityje. Prieš pat okupaciją jis baigė Karo mokyklą jaun. leitenanto laipsniu. Pirmosiomis karo dienomis vadovavo Druskininkų sukilėliams. 1941 rudenį įsteigus Alytaus mokytojų seminariją, joje mokytojavo iki 1945 pavasario; tada išėjo į mišką. Vokiečių okupacijos metais dalyvavo pogrindinėje LLA organizacijoje. Drauge su kapitonu Gintautu vadovavo Alytaus moksleivių savisaugos būriui (įst. 1943 rudenį), kuriame buvo ruošiami būsimi kovotojai. Kai kurie iš jų, ypač “Laisvūnas”, vėliau buvo žymūs dzūkų partizanų vadai.
Šviesiaplaukis, visuomet giedro veido, pilnas sąmojaus ir greitos orientacijos, mokinių mėgstamas mokytojas mokėjo labai lengvai surasti kalbą su kiekvienu; tos jo būdo savybės jam vėliau daug padėjo sunkiame partizano kelyje.
Mūsų žinios apie jį yra labai šykščios. Tik menkos nuotrupos, paskelbtos sovietiniuose leidiniuose propagandos tikslais, netiesiogiai rodo, kiek daug gali padaryti vienas pasiryžėlis. Šio karžygio biografijoje, jeigu ją būtų galima paruošti, atsispindėtų visas organizuotos pokario Lietuvos partizanų kovos laikotarpis.
Antrojo pasaulinio karo pabaiga, paženklinta Jaltos susitarimų gėdingomis nuolaidomis Stalinui, nieko gero nežadėjo nei Lietuvai, nei kitoms Rytų bei Vidurio Europos šalims. Todėl 1945 balandžio gale jaunas mokytojas, pasivadinęs “Vanagu”, drauge su dviem kitais mokytojais išėjo pas laisvės kovos brolius ir perėmė Alytaus vi. Einorių miške veikusios “Putino” grupės vadovavimą. Pradžioje buvo apie 30 kovotojų. Pasklidus žiniai, kad atvyko karininkas, grupė tuojau padvigubėjo. “Vanagas” ją pavadino kuopa, suskirstė skyriais, įvedė griežtą karinę tvarką. Tuojau susirišo su klaimynine karininko “Žaibo” grupe. 1945. VI.2 Nemunaičio pranciškonų bažnytėlėje, kur nepriklausomybės laikais slaptai rinkdavosi ateitininkai, jau 100 partizanų davė priesaiką, savo vadų “Vanago”, “Žaibo” ir “Vėžio” rikiuojami.
Netrukus “Vanago” dalinys jau palaikė ryšius su šiaurinėje Alytaus aps. dalyje veikusia, kapitono “Ąžuolo” vadovaujama, “Dzūkų rinktine” ir pietinėje — plk. “Kazimieraičio” “Dzūkų grupe”. Sudarius “Dainavos” apygardą, jis tapo vado pavaduotoju. Suorganizavo apygardos rėmuose naują “Merkio” rinktinę, ten praleisdamas visą laiką, bet reguliariai atvykdamas į apyg. štabo posėdžius. 1945.XII.15 vadovavo Merkinės puolimui, kurį po kelių valandų mūšio atmušė reguliarūs sovietų kariuomenės daliniai. 1947.VIII Punios šile žuvus kpt. “Ąžuolui”, ėmė vadovauti “Dainavos” apyg., o kitais metais jam jau teko perimti ir žuvusio PLP vado plk. “Žvejo” pareigas.
“Vanagas” buvo labai populiarus žmonėse, nes mokėjo ne tik ginklu kovoti. Sovietinė spauda jį kaltina, kad jis savo atsišaukimuose nuolat apeliuodavęs į tikinčiųjų jausmus, įvedęs partizanams maldas, raginęs kaimų žmones 1863-jų metų sukilimo pavyzdžiu statyti kryžius prie sodybų ir kviesti kunigus jiems šventinti. Partizanams ir nukentėjusiems remti naudojo aukų lapus, įsakė už rekvizuojamas gėrybes išdavinėti kvitus ir nieko nebausti be nuosprendžio.
Daug “Vanago” nuopelnų ir siekiant sumegzti kovojančios Lietuvos ryšius su Vakarais. Jau iš plk. “Kazimieraičio” jam buvo žinomi ryšininkai, atvykę 1945 m. iš Vakarų. Vėliau jų pėdomis siuntė savo artimą bičiulį mokytoją “Daukantą”, kuris, deja, ankstyvą 1947 pavasarį pakliuvo į NKVD rankas. Pas jį gyveno ir rinkosi medžiagą 1947-8 m. “Daumanto” bendražygininkas “Rimvydas”.
1949.II.11-17 prie Radviliškio jis susitiko su Šiaurės Lietuvos partizanų vadu generolu “Vytautu”, galutinai panaikino BD PS ir jos vietoje įsteigė LL KSČ. Sudarytame LLKS tarybos prezidiume jis tapo gen. “Vytauto” pavaduotoju ir turėjo partizanų pulkininko laipsnį, perimtą su pirmtako “Žvejo” pareigomis. Sugrįžo sveikas į Dzūkijos miškus.
Tuojau po Radviliškio susitikimo iš užsienio atvyko “Mažvydas” su žiniomis nuo “Daumanto”, o 1950 rudenį ir pats “Daumantas”, iš kurio “Vanagas” priėmė pranešimą LLKS prezidiumui. Žuvus “Daumantui”, prieš tai “Mažvydui”,“Vanagas ” juos specialiais įsakymais paskelbė laisvės kovos karžygiais.10
“Daumanto” atneštos žinios, visiškas Vakarų nesidomėjimas Lietuvos laisvės kova ir nenoras jai padėti galutinai įtikino LLKS vadovybę, kad eilę metų tiesiog neįtikimai nusitęsusi partizaninė kova prieš sovietinę okupaciją negali pasiekti savo tikslo, kad reikia ieškoti kitų organizuotos pasipriešinimo kovos būdų, visų pirma demobilizuojant partizanus, prisiekusius nepadėti ginklo, ligi bus iškovota Lietuvos laisvė. Šitą lemiamą žingsnį “Vanagui” teko žengti vienam.
Tais pačiais 1951 metais, kai žuvo “Daumantas”, atėjo ir generolo “Vytauto” pranešimas perimti jo laipsnį ir pareigas.
1952 vasarą Lietuvoje dar veikė 7 partizanų apygardos, taigi beveik visos, o jų veikimo sritis buvo ne tik visa sovietinės Lietuvos teritorija, bet ir kai kurios Gudijos, Lenkijos, Prūsijos ir Latvijos sritys. Buvo maždaug tūkstantis nelegalioje padėtyje esančių kovotojų. Lietuvių partizanai nebuvo nugalėti didelę persvarą turinčio priešo, prieš kurį visas vadinamasis laisvasis pasaulis tūpčiojo. LLKS pats demobilizavosi, pasirinkęs kitokią tolesnio veikimo formą ir organizaciją.
Kiekvienas laikotarpis turi savo ypatingus vadus. Toks buvo ir Lietuvos partizanų vadas generolas Ramanauskas-“Vanagas”. Jis nebuvo generolas taikos metais (nėjęs aukštųjų karo mokslų užsienio akademijose, nevilkėjo puošnios uniformos ir negavo generolo algos). Jis pakilo nuo leitenanto iki generolo partizaninio karo lauke — gimtojo krašto miškuose ir požemiuose, kęsdamas alkį, speigą, nuolatinius išdavystės ir mirties pavojus. Bet tai buvo tikras generolas.
Generolas “Vanagas” demobilizavo laisvės karius ne vykdydamas okupanto valią, bet prieš ją, atsižvelgdamas į kovos tikslą ir pakitusias jos sąlygas.
Ilgą laiką veikęs Alytaus, Varėnos, Jiezno, Veisiejų, Kauno rajonuose, “Vanagas” pasivadino vieno savo mokinio — Arbačiausko — pavarde ir persikėlė į Lietuvos šiaurę, prie Rokiškio.
Tolesnė jo veikla ir tikslesnės suėmimo aplinkybės dar nežinomos. Viena aišku, jog, kilus Vengrijos sukilimui, “Vanagas” buvo Kaune. Ar čia kaltas užsienis, kurio to meto kurstymai siekė ir Lietuvą, taip pat nežinome. Žinome, jog 1956 lapkričio pradžioje “Vanagas” pagaliau pateko į ilgai jo ieškojusios NKVD rankas.
Tyliai, be teismo sprendimo, lyg bailūs pasalų žudikai, okupantai nukankino pasižymėjusį laisvės kovotojų vadą, taip, kaip daugelį kitų kovos draugų prieš tai (ir dar po to). Sovietinėmis žiniomis jis buvo sušaudytas, nenurodant nei kada, nei kurios okupacinės žinybos atsakomybe.
1. J. Daumantas, Partizanai, 2. papild. leid., Chicago, 1962, 48 p.
2. Žr. Žudikai Bažnyčios prieglobstyje, Archyviniai dok., 2. rink., Vilnius, 1960; 2. papild. leid., Vilnius, 1963.
3. Ten pat, 2. leid., 113 p.
4. Ten pat, 114-6 pp.
5. Ten pat, 134 p.
6. Daumantas, 78-9 pp.
7. Ten pat, 362 p.
8. Ten pat, 315 p.
9. Žr. Kraują sugėrė Dzūkijos smėlis, Vilnius, 1960, 66 p.
10. Ten pat, 70 p.
