LIETUVOS BYLOS KLAUSIMAS LAISVŲJŲ TAUTŲ TARPE
LIETUVOS BYLOS MARINTOJAI VALSTYBĖS DEPARTAMENTE
Valstybės Departamento pareigūnai, jei tik kas pas juos pasiteirauja Lietuvos bylos klausimu, nesigaili ilgų laiškų, iš kurių kartais gali susidaryti įspūdis, kad toji JAV-bių užsienio politikos formavimo ir vykdymo institucija tikrai nuoširdžiai ir visomis išgalėmis kovoja dėl mūsų krašto laisvės ir nepriklausomybės. Tačiau iš tikrųjų taip nėra. Toji institucija nesigaili kartkartėmis vieno kito malonesnio žodžio kenčiančiai komunistų vergijoje Lietuvai, bet beveik nė piršto nepajudina kovoje dėl Pabaltijo kraštų laisvės.
Elta 1967 metų sausio mėnesį pateikė mūsų spaudai vieną (iš daugelio) pareiškimą, kurį gavo Pavergtųjų Europos Tautų vadovybė iš Valstybės Departamento. Tame pareiškime, kuris buvo paskelbtas 1967 metų sausio mėn. 27 dienos “Drauge”, Valstybės Departamentas giriasi, kad Lietuvos ir kitų Pabaltijo kraštų bylos reikalas esąs jam labai arti prie širdies. Iš to pareiškimo matyti, kad JAV-ių diplomatinės intervencijos Jungtinėse Tautose baigiasi su 1963 metais. Valstybės Departamentas nė vienu žodžiu neužsimena, kas buvo daryta Lietuvos klausimu nuo 1963 metų iki dabar. Negalima laukti, kad toji institucija prisipažintų trukdžiusi rezoliucijų Lietuvos laisvinimo klausimu pravedimui JAV-bių Kongrese.
Kai 1961 metais buvo įneštos pirmosios rezoliucijos JAV-bių Kongrese Pabaltijo kraštų bylos reikalu, kongresmanai ir senatoriai pradėjo bombarduoti Valstybės Departamentą laiškais, kviesdami tą instituciją pasisakyti tuo klausimu. Į kongresmanų ir senatorių pasiteiravimus atsiliepdavo ilgi (poros puslapių) Valstybės Departamento laiškai, pasirašyti Frederick G. Dutton, Valstybės sekretoriaus padėjėjo (Assistant Secretary). Tuose laiškuose tas pareigūnas ramindavo kongresmanus ir senatorius, rašydamas, kad JAV-bių vyriausybė daranti viską, kas tik galima, keliant ir ginant Pabaltijo kraštų bylą Jungtinėse Tautose. Nusibodo tie Valstybės Departamento raminimai eilei kongresmanų ir senatorių. Vienas iš jų, senatorius Tho-mas H. Kuchel (R. Calif.), rezoliucijų pradininkas JAV-bių Senate, nutarė visas Valstybės Departamento “pastangas” mūsų bylos reikalu pilnai patikrinti ir ištirti.
Senatorius Thomas H. Kuchel 1963 metų balandžio mėn. 10 dieną kreipėsi laišku tiesiog į Valstybės sekre torių Dean Rusk, prašydamas surinkti iš visų JAV-bių pareigūnų pasakytų kalbų Jungtinėse Tautose nuo 1961 metų pradžios visas citatas, kuriose buvo keliamas ir ginamas Lietuvos, Latvijos ir Estijos bylos klausimas toje pasaulio taikos organizacijoje. Į senatoriaus T. Kuchel laišką Valstybės Departamentas atsiliepė po gero mėnesio laiko (1963 metų gegužės mėn. 23 d.) su pusantro puslapio laišku ir devyniais puslapiais citatų iš įvairių kalbų, pasakytų JAV-bių pareigūnų Jungtinėse Tautose nuo 1961 metų pradžios iki 1963 metų gegužės mėnesio pradžios. Laišką pasirašė Valstybės sekretoriaus padėjėjas (jau minėtas) Frederick G. Dutton, štai ištrauka (angliškai) iš to laiško senatoriui Kuchel: “ ... The quotations explicitly mentioning the Baltic States are given in Part 1 of Enclosure 1 to this letter. Part 2 contains a full list of quotations criticizing Soviet imperialism in instances where the Baltic States are not individually cited but where exposure of Soviet behavior serves to direct world opinion against its various manifestations, including its imperialism in the Baltic ...”
Per tuos pustrečių metų JAV-bių pareigūnai Jungtinėse Tautose tris kartus "kėlė” ir "gynė” Pabaltijo kraštų bylą Jungtinėse Tautose, štai tos “garsiosios” trys citatos, pateiktos paties Valstybės Departamento, kuriomis giriasi toji institucjia:
‘... I marvel at the bland hypo-cricy of the nation that subverted the wholesome Cuban social revolution to Communism, that crushed with tanks the independence of Hungary, that holds in thrall (the condition of a thrall: slavery. Red.) all Eastern Europe from the Baltic (mūsų pabraukta. Red.) to the Black Sea...” (Ambassador Adlai E. Stevenson before the Plenary Meeting of the General Assembly, September 21, 1962).
“ . . . The Soviet Government has signed treaties of nonaggression, as it did with the Baltic States (mūsų pabraukta. Red.) and Finland — and then systematically invaded the countries whose integrity it had solemnly promised to respect...” (Ambassador Adlai E. Stevenson before the Security Council, October 23, 1962).
‘. . .Here are the ethnic unfortunates of Soviet colonialism: The Crimean Tartars, the Kalmuck, the Ingush, the nations of the Baltic (mūsų pabraukta. Red.) and of Central Asia ...” (The Honorable Jonathan B. Bingham, before the Plenary Meeting of the General Assembly, November 20, 1962).
Jei tai Valstybės Departamentas laiko Pabaltijo kraštų bylos kėlimu ir gynimu Jungtinėse Tautose, tai yra įžeidimas kenčiančios Lietuvos ir visų geros valios lietuvių laisvajame pasaulyje. Pirmoje citatoje Pabaltijo kraštai iš tikrųjų nė neminimi, o tik sakoma “nuo Baltijos iki Juodosios jūros” (from the Baltic to the Black Sea). Kitais dviem atvejais Pabaltijo kraštai paminimi, bet tik prabėgomis, labai atsitiktinai. Kitose 24 citatose, užimančiose 8 mašinėse rašytus puslapius, Pabaltijo kraštai neminimi. Valstybės Departamento atsakingi pareigūnai nori mus įtikinti, kad JAV-bių ambasadorius prie Jungtinių Tautų ir jo padėjėjai, vartodami savo kalbose išsireiškimus “Soviet colonialism”, “deniai of fundamental freedoms”, violation of human rights”, “communist tyranny” ir pan., jau yra kėlę ir gynę Pabaltijo kraštų bylą ten.
Labai palanki atmosfera Valstybės Departamente mūsų reikalui buvo Valstybės skeretoriaus John Foster Dulles laikais (nuo 1953 metų pradžios iki 1959 metų vasario mėnesio pabaigos). Gaila, kad mūsų veiksniai to nepanaudojo. Jei lietuviai būtų kiek labiau pasistengę, galimas dalykas, kad John Foster Dulles ir JAV-bių ambasadorius Henry Cabot Lodge (prie Jungtinių Tautų) būtų sukėlę audrą. Pabaltijo kraštų laisvės reikalu toje tarptautinėje taikos konferencijoje. Kuris iš Valstybės sekretorių yra padaręs puikesnius ir palankesnius pareiškimus (Kersteno komitete, Vasario 16-sios progomis) Lietuvos bylos klausimu už John Foster Dulles? Jau ligos palaužtas, jis dar padarė pareiškimą 1959 metais Vasario 16-sios proga Lietuvos bylos klausimu. Valstybės sekretoriaus Dean Rusk dabar daromi pareiškimai tomis pačiomis progomis yra tik šešėliai, palyginti su anais John Foster Dulles.
Vienas iš paskutiniųjų Valstybės Departamento kojos kišimų mums buvo 1966 metų spalio mėnesį, kai toji institucija panoro numarinti rezoliucijos Lietuvos laisvinimo reikalu pravedimą Senate. Oficialiai toji institucija rezoliucijos pravedimo reikalą “laimino”, bet užkulisiuose veikė priešingai. Valstybės Departamento pareigūnams jau buvo pavykę palenkti Senato daugumos vadą senatorių Mike Mansfield (D. Montana) mūsų nenaudai. Daugumos vadas ir Valstybės Departamentas šį kartą liko mažumoje. Mums gera pamoka. Visą krašto administraciją ir Valstybės Departamento pareigūnus tegalime ir tegalėsime labiau ar mažiau palenkti savo reikalui tik per legislatorius Washingtone. (-rs.)
BATUN PASTANGOS JUNGTINĖSE TAUTOSE
Po Lapkričio 13-sios demonstracijų New Yorke (1965 metais) kilo mintis tų demonstracijų organizatoriuose ir kitose pabaltiečių grupėse suorganizuoti specialų vienetą, kuris nuolat spaustų Jungtinių Tautų narius Pabaltijo kraštų bylos klausimu ir taip pat informuotų laisvąsias tautas apie padėtį komunistų pavergtoje Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje. New Yorko pabaltiečiai tą mintį realizavo, suformuodami vadinamąjį BATUN (Baltic Appeal to the United Nations). Į tą komitetą (BATUN) įsijungė po keletą judresnių ir sumanesnių lietuvių, latvių ir estų. To vieneto vadovybė pateko į latvių rankas. Komiteto garbės pirmininkas yra prel. J. Balkūnas.
Tas vienetas (BATUN) pasišovė aplankyti kiek galima daugiau įvairių kraštų pasiuntinybių prie Jungtinių Tautų, painformuoti ambasadorius ir jų padėjėjus Pabaltijo kraštų bylos reikalu ir eventualiai laimėti juos mūsų pusėn. Teoriškai atrodė puikiai, bet vykdant susidurta su dideliais sunkumais.
Pirmiausia tam vienetui stokojo ir stokoja patyrusių toje srityje darbininkų. Į tą vienetą įsijungė, su mažomis išimtimis, labai atsitiktiniai asmenys, turį gerų norų, bet beveik visiškai nepatyrę politiniame ar diplomatiniame darbe. Antra, negaudami finansinės paramos nei iš lietuvių, nei iš latvių, nei iš estų centrinių veiksnių ar organizacijų, negalėjo ir negali pilniau pajudėti visame darbe. Trečia, kraštų pasiuntinybių atstovai, kurie priėmė ar priima BATUN-o žmones, žiūri į juos kaip į amerikiečius. Ne kartą įvairių kraštų pareigūnai klausė BATUNo atstovus: “Ką Pabaltijo kraštų bylos reikalu daro JAV-bės Jungtinėse Tautose?”
Atrodo, kad BATUN-as, dėl minėtų ir kitų priežasčių, nepajėgs tapti veiksmingu junginiu prie Jungtinių Tautų. BATUN-o funkcijas pilnai gali atlikti VLIK-as, LLK-to ir panašaus pobūdžio organizacijų latviuose ir estuose atstovai. Tos grupės ir finansiškai pajėgesnės, gali paruošti atitinkamos literatūros įvairiomis kalbomis apie savo kraštų bylą ir pačius kraštus, turi pajėgesnių asmenų pašnekesiams su įvairių kraštų atstovais prie Jungtinių Tautų.
Pabaltijo kraštų bylą Jungtinėse Tautose nekels nei tos organizacijos generalinis sekretorius U Thant, nei pati organizacija iš viso. Tai gali padaryti tik atskiri kraštai. Jei mes nepajėgsime priversti JAV-bių vyriausybę tai padaryti, nė nelaukime, kad tai atliktų kitų kraštų lietuviai per savo kraštų vyriausybes. Ir jei JAV-bių vyriausybė imsis to žygio, tai ji pasiruoš jam, ir nereikės nei BATUN-o, nei VLIK-o, nei LLK-to, nei kurio nors kito vieneto talkos ar paramos. Mūsų visos pastangos turėtų būti nukreiptos palenkti JAV-bių vyriausybę Kongreso pravestos rezoliucijos (H. Con. Res. 416) realizavimui. Panašia linkme galėtų veikti Kanados, Anglijos, Australijos ir kitų kraštų lietuviai, spausdami savo vyriausybes tuo pačiu klausimu. Tai būtų efektyviausias būdas pajudinti Pabaltijo kraštų laisvinimo klausimui Jungtinėse Tautose.
(nap.)