Ar didvyriškumas "apsimoka"?
Prieš 25 metus Suomija nustebino pasaulį savo ryžtingumu gintis, kai ją. užpuolė milžinišką galybės persvarą turinti Sov. Sąjunga. Šiandien visi su pagarba mini 1939-40 parodytą suomių didvyriškumą. Daug mažiau žinomi vėlesni įvykiai, kurie apsprendė dabartinę Suomijos padėtį, smarkiai suvaržytą, bet vis dėlto nepriklausomą. Anglų istoriko Anthony F. Upton naujai pasirodžiusioji knyga duoda progą prisiminti bendrai nacių - sovietų žnyplėse atsidūrusių Baltijos valstybių tragediją.
Andrių istorikas dėsto, kad 1940.III. 13 įsigaliojo Maskvoje pasirašytoji taikos sutartis tarp Suomijos ir Sovietų S-gos. ir kad tuo būdu buvo padėtas taškas istorijos lape, kurį nudažė sovietinės agresijos pralietas kraujas. Bet jau sekančiais metais Suomija, dar neužgydžiusi savo žaizdų, buvo įvelta į prasidėjusio Vokietijos — SSSR karo sūkurį “blogoje”, nes karą pralaimėjusioje, pusėje ir tuo būdu pateko į sunkią sovietinės priklausomybės padėtį, kuri ją iki šiandien vargina. Anoji (1940) sutartis, atseit, nepaskatino atversti naują istorijos puslapį, nes tuometiniai Suomijos vadai norėjo toliau rašyti ant senojo lapo, ir dėl to nukentėjo krašto interesai ...
Tokią mintį skaitytojui nori įpiršti profesorius Anthony F. Upton savo knygoje Finland in crisis 1940 -1941. A study in small-power politics. 295 psl. London 1964. Negalima sakyti, jog tai jis daro bloga valia. Priešingai, jis neslepia savo palankumo Suomijai, kurią jis gerbia už jos narsumą, ginant savo laisvę. Tačiau jį, vakarietišką demokratą, kankina mintis, kodėl vėliau tas kraštas atsidūrė “ne toj pusėj”, kai vyko didysis "kryžiaus žygis prieš fašizmą” (93 p.). Tai jam atrodo klaida, už kurią tenkančią atsakomybę jis norėtų nuimti nuo suomių tautos ir ją priskirti saujelei politikų: marš. Mannerheimui, prez. Ryčiui ir kt. Net ir pastarųjų jis asmeniškai nesmerkia, atsiliepia apie juos su nešališko istoriko orumu, bet daro išvadą, kad mažos tautos, pasitikėdamos savo drąsiais vadais, gali už tai perdaug brangiai sumokėti (294 p.).
Toks pragmatinis žvilgsnis, viską vertinantis naudos akimis, net jeigu ir sukelia rezervų, kieno nauda tai turėtų būti, yra autoriaus asmeninių įsitikinimų dalykas ir kaip toks, aišku, gerbtinas, kaip lygiai gerbtini ir tie įsitikinimai, kurie nesiremia būtinai nauda. Tačiau iš istoriko mes laukiame ne tiek jo asmeninių įsitikinimų išpažinimo ar faktų vertinimo pagal tuos įsitikinimus, kiek pavaizdavimo istorinės tikrovės tokios, kokia ji buvo. Todėl verta pasklaidyti jo surinktąją medžiagą, ką ji pati iš savęs sako. nekreipiant dėmesio į autoriaus subjektyvų žvilgsnį.
Hitlerio - Stalino paktas, sudaręs 2-jo pasaulinio karo prieštaktį, buvo daugelio tautų nelaimių priežastis, bet ypatingomis jo aukomis buvo Baltijos valstybės, kurios tuo būdu atsidūrė negailestingame sovietų glėbyje. Tiesa, pradžioje tai vyksta pridengtai. Tuojau po Lenkijos padalinimo Baltijos valstybės buvo priverstos pasirašyti "savitarpio pagalbos” sutartis ir įsileisti Raud. armijos dalinius — okupacinį Trojos arklį. Tie patys reikalavimai po to buvo iškelti ir Suomijai. Šiai atsisakius juos patenkinti, sovietai padarė žingsnį atgal, nebereikalavo “savitarpio pagalbos" sutarties, bet pareiškė pretenzijų į Suomijos teritorijos dalį. Čia turėjo reikšmės dvi aplinkybės. Pats Stalinas Suomijos atžvilgiu buvo teigiamiau nusistatęs, negu Baltijos valstybių atžvilgiu. Kita vertus, suomiai laikėsi kietai. Jiems nedarant nuolaidų, sovietai griebėsi smurto ir sudarė komunistinę O. Kuusinen “vyriausybę”. Taip kilo “žiemos karas”, kuriame Suomija pasirodė sovietams sunkiai perkandamas riešutas. Po poros mėnesių kovos, kuri sukėlė viso civilizuoto pasaulio pagarbą, suomiams ir smarkiai pakenkė sovietų prestižui, Sovietų S-ga davė suprasti, jog Kuusineno “vyriausybę” jie gali numarinti ir sutiktų daryti paliaubas. Suomija, nors moraliai remiama, karinės paramos iš užsienio nesulaukė. Vienintelė Švedija, suinteresuota Suomijos nepriklausomybe kaip priedanga sau nuo sovietų, teikė labai ribotą pagalbą. Bet ir ji ne tik savo kariuomenės nesiuntė, bet nesutiko praleisti nė anglų-prancūzų. Tik Vokietija būtų galėjusi padėti veiksmingai, tačiau, susirišusi su sovietais paktu, atsisakė suomius net morališkai remti. Tokiu būdu teko sutikti su sovietų sąlygomis, pasirašyti taikos sutartį Maskvoje. Netekti dalies teritorijos buvo skaudu, tačiau tuo išvengta didesnio pavojaus. Pati kova smarkiai pakėlė suomių tautos vienybės ir savimi pasitikėjimo jausmą.
Tokioje padėtyje marš. Mannerheimas galvojo surasti ateičiai laidą glaudesnėje sąjungoje su skandinavų kraštais, tačiau Sovietų Sąjunga prieš tai labai griežtai pasisakė. Toliau suomius erzino ir tokie faktai, kad sovietai, pasinaudodami žemėlapių klastojimu, mėgino užsigrobti daugiau žemių, negu buvo oficialiai nustatyta taikos sutartimi. Tačiau didžiausią suomių nepasitikėjimą sovietų kėslais sukėlė netrukus sekęs Baltijos valstybių užėmimas. Tuos įvykius suomiai įdėmiai sekė. Paasikivis, suomių “minkštosios” linijos atstovas, kurio politiką šiandien tęsia dabartinis Suomijos prezidentas Kekkonenas, savo atsiminimuose rašo, kad suomiai visą laiką prieš akis turėjo Baltijos valstybių likimą, kuris tuo metu, Maskvos diplomatinių sluoksnių ir pasaulio spaudos nuomone, atrodė laukiąs ir suomių.
Ypač sustiprėjo įtarimai 1940 birželio gale, kai sovietai atidėjo prekybos sutarties pasirašymą ir pradėjo varyti smarkią propagandą prieš Suomijos vyriausybę, kurią turėjo apleisti ypatingai sovietų nemėgiamas socialdemokratų lyderis Tanneris. Sovietų propaganda per Tallino radiją grasino, kad “kapitalizmo” dienos Suomijoj jau suskaitytos ir kad čia bus taip pat, kaip kitose Baltijos valstybėse. Paasikivis mėgino įtikinėti, jog Suomijos padėtis kitokia negu kitų Baltijos valstybių, tačiau ir jis sutiko su Taimerio nuomone, jog sovietai, pirmai progai pasitaikius, užimtų Suomiją, prisidengdami vietos komunistais. Vis dėlto Paasikivio nuomonė buvo daryti nuolaidas betkokia kaina, net jeigu ir nėra garantijos, kad jos išgelbės. Ta prasme Paasikivis primena paskutinius Baltijos valstybių politikus, kurie irgi negalvojo priešintis. Tokį defetistinį nusistatymą Paasikivis savo atsiminimuose pagrindė karčiais “realizmo” žodžiais: “Mes gyvenome liuzijų, ne tikrovės pasaulyje. Mes tikėjome teisėmis, kurios tik popieriuje. Mes taip pat galvojome, kad visos suvereninės valstybės ir tautos yra lygios. Taip nėra ... Didelis skirtumas tarp mažų ir didelių galybių ... ir istorija mus moko, kad mažai valstybei tenka nusileisti ir net pažeminimą patirti prieš didžiąsias”.
Vis dėl to Paasikiviui nepavyko tada savo linijos pravesti, nes 1940 vasarą pasikeitė padėtis. Vokietija pradėjo staiga domėtis Suomijos reikalais. Liepos gale Hitleris jau buvo atsisakęs savo ankstesnio plano pulti Angliją ir jau galvojo apie savo sąjungininko Stalino užpuolimą. Todėl jį labai jaudino sovietiniai pasiruošimai Suomijos pasienyje ir pavojus netekti svarbių nikelio kasyklų Petsamo srityje. Rugpiūčio mėnesį vokiečiai jau žadėjo ginklus ir kariuomenės pagalbą, ir visokiais būdais ėmė stiprinti suomių norą nenusileisti sovietams. Tiktai tada sovietai susigriebė. 1941 balandžio mėnesį naujasis sovietų ambasadorius Helsinkyje Orlovas padarė griežtą, posūkį ir mėgino “švelniomis” priemonėmis ieškoti suartėjimo su suomiais. Tačiau vargu ar buvo pagrindo patikėti tada sovietų nuoširdumu, kai buvo aišku, jog jie laukia Vokietijos puolimo. Tik vienas Paasikivis dar mėgino įtikinėti vyriausybę, kad ji neužmirštų savo krašto geografinės padėties ir siūlė pasinaudoti proga geresniems santykiams su galingu kaimynu sumegzti ir "išmokti” su juo sugyventi. Upton teigia, jog tuo metu Suomijos vadovybė jau buvusi kurčia ir akla Paasikivio įspėjimams. Suomių politikai ir parlamentarai negalėjo susidaryti patys sprendimo apie užsienio politiką, bet pasitikėjo vyriausybe, kuriai vienintelis išganymas atrodė galimybė, kad Vokietija sutriuškins Sov. Sąjungą. Savo teigimui paremti Upton mini žodžius, kuriuos 1941.VI.7 vyriausybės nariams pasakė prez. Rytis: “Vienintelė Vokietija, kuri gali nugalėti Rusiją ar bent ją smarkiai susilpninti. Pasauliui nepakenks, jeigu tuo pačiu ir Vokietija susilpnės. Tačiau mūsų išsigelbėjimo sąlyga — kiek galima didesnis Rusijos susilpnininimas ... Jeigu Rusija laimės karą, mūsų padėtis bus sunki, gal beviltiška. Koks žiaurus likimas belauktų, reikia bent turėti viltį, kad kils karas tarp Vokietijos ir Rusijos, tikintis išlikti jo nuošalyje...” To paties mėnesio gale Suomija jau vėl kovojo su savo tradiciniu priešu. “Prav-da” šaukė, jog suomių “fašistai" dar kartą prisidėjo prie Sovietų Sąjungos priešų, ir grasino savo įtūžime juos “nušluoti nuo žemės paviršiaus”. Karas tęsėsi iki 1944 rudens ir pareikalavo 50.000 gyvybių, padarė daug medžiaginių nuostolių ir nuvedė į kapituliaciją, kurią sekė Suomijos valstybės nepriklausomybės suvaržymas. Ir sąskaitos už tai vis dar eina. Suomiai teisinosi, jog jiems kitokio pasirinkimo ir nebuvo. Anglas istorikas su tuo nesutinka. Jis įsitikinęs, jog buvo. Nors nei jis, nei kas kitas iš dabartinės perspektyvos negali pasakyti, ar tas kitas “susitaikymo” kelias būtų ką geresnio atnešęs.
Grįžtant prie autoriaus, tenka pastebėti, kad jo išdėstyti faktai nelabai derinasi su jo įsitikinimų prielaidomis ir išvadomis. Jis teigia, kad 1940 metais, įsigaliojus taikos sutarčiai, Suomija turėjusi 2 galimybes: tęsti konfliktą su sovietais arba ieškoti su jais sugyvenimo. Tik vienas Paasikivis, pagal Uptoną, turėjęs sveiką nuovoką, betgi keista, kodėl jis juo netiki, kai ir tas besąlyginis nuolaidų Maskvai šalininkas liudija, kad suomių viešoji nuomonė jokiu būdu nesutikusi priimti sovietų sąlygas. Be reikalo jis neigia tokios nuomonės buvimą, griebdamas labai abejotino aiškinimo, jog tuometinė Suomijos užsienio politika nebuvusi demokratiška (244-245 p.).
Bet ir prileidus, jog tik viena vyriausybė buvo atsakinga už savo nusistatymą, sunku įžiūrėti, kurgi ji “suklydo”. Autorius, tik prabėgomis paminėjęs Baltijos valstybių atvejį, atrodo nė nepastebėjo, kad čia 1940 pavasarį buvo pilnai vykdoma jo idealizuojama nuolaidų betkokia kaina politikos linija sovietų atžvilgiu. Kol jis tik abstrakčiai lygina esamą Suomijos padėtį su ta, kuri būtų galėjus būti nuolaidų atveju, gali sudaryti įspūdį, jog pasirinkimas buvo katastrofiškas. Bet jeigu jis būtų ją palyginęs su konkrečiu Baltijos valstybių likimu iš nuolaidų, tai kažin, ar neturi vadinti Suomijos laiminga. 50.000 suomių žuvo. Reparacijos buvo didelės. Bet Suomija išliko laisva. O kiek žuvo lietuvių karo ir pokario audrose ? Keleriopai daugiau- O valstybinės laisvės nė trupinio! "Kietoji” linija suomiams ne tik garbę išsaugojo, bet ir “naudos” atnešė. Tikroji nauda ne visuomet pasirodo toji, kurios siekiama betarpiškai.
Ne suomių tauta ir jos vadai, pasipriešindami sovietams, suklydo, bet Upton, kuris nepajėgia suprasti tos padėties, kurioje buvo atsidūrusios mažosios tautos tarp dviejų nežmoniškų galybių. Pagal autorių, Suomija betkokia kaina turėjo dalyvauti “kryžiaus žygyje prieš fašizmą”. Jis nemato ar nenori matyti, koks pavojus sovietų kaimynams grėsė iš komunizmo, kuris nemažiau už fašizmą vertas “kryžiaus žygio”. Jis nesupranta tos tragedijos, kurią išreiškia pacituoti prez. Ryčio žodžiai, kurie ir šiandien galioja: tik Rusijos susilpnėjime glūdi jos mažųjų kaimynų išsigelbėjimas ...
Vienoje vietoje autorius Baltijos valstybes vadina “fašistinėmis diktatūromis, dėl kurių gilaus priešiškumo Sov. Sąjungai nebuvo abejonių” (104 p.). Tobulos jos, tiesa, nebuvo. Tačiau kokiu vardu tada vadinti visas kitas neapsakomai žiauresnes diktatūras ? O dėl tų valstybių politikos sovietų atžvilgiu, tai dar vienas įrodymas, kad autorius tikriausiai būtų mažiau idealizavęs “Paasikivio” nuolaidų liniją, jeigu būtų bent kiek pasistengęs geriau susipažinti su jos praktika kitose Baltijos valstybėse.
Nežiūrint kai kurių spragų, Uptono knygą verta paskaityti visiems, kam mažai pažįstama Baltijos valstybių golgota.
E. V.ž.
