AKADEMINĖ LAISVĖ
ANTANAS MUSTEIKIS
I. Akademinės laisvės tradicija
Informuodami pasaulį apie palaužtą Lietuvos dainą ir gindami jos, o drauge ir visų kitų kraštų laisvę, susiduriame su ypatinga aukštojo mokslo tradicija, kuri daugiur yra vadinama akademine laisve, kuri tačiau lygiai gali ginti laisvę ir nelaisvę. Ar nevertėtų mums paieškoti vaisingesnių kelių, kurie vien laisvei tetarnautų.
Akademinė laisvė—tai principas, skirtas apsaugoti mokytojui nuo pavojų, kurie turi tendencijos trukdyti tiesos ieškančio mokytojo pareigų atlikimą (W. T. Couch). Daugelyje kraštų, ypatingai JAV, akademinė laisvė yra dažnai minimi žodžiai, žadiną pasigėrėjimą ar pasipiktinimą. Tie patys epitetai lydėjo akademinės laisvės apraiškas nuo graikų akademijos laikų, per autonominius viduramžių universitetus ligi šių dienų aukštojo mokslo institucijų.
Štai klasiškas senovės akademinės laisvės balsas, išpirkęs tiesos meilę savąja gyvybe: “Atėniečiai, aš jus gerbiu ir myliu; tačiau aš labiau klausysiu Dievo nei jūsų ir, kol gyvas ir stiprus, nesustosiu filosofuoti ir mokyti filosofijos, savo įpročiu kiekvieną sutiktąjį skatindamas ir įtikinėdamas šiais žodžiais: Mano drauge, kodėl tu, būdamas didžio, galingo ir išmintingo Atėnų miesto pilietis, taip labai rūpiniesi sukaupti didžiausią pinigų apstą, garbę ir gerą vardą, o tiek mažai kreipi dėmesio į išmintį ir tiesą ir visiškai aplenki sielos tobulinimą?”
Sokratas pirmasis nubrėžė akademinės laisvės paskirtį: tarnauti reikia tiesai bei dievybei, bet ne smulkiems visuomenės interesams bei įgeidžiams.
Platono akademija oficialiai baigė savo dienas VII šimtmety, o viduramžiais akademinė laisvė išliko universitetuose. Jie, dažniausiai įkurti bažnyčios, valdėsi savarankiškai. Profesoriai ir studentai savęs nelaikė visuomenės tarnais, bet negalima sakyti, kad jie niekam nebuvo atsakingi. Savivalda neimplikavo atsakomybės atsikratymo. Nors paprastai universiteto žmonės nepriklausė vietinei bažnytinei valdžiai, jie vis dėlto negalėjo ryškiau šiauštis prieš aukštuosius bažnyčios dignitorius ar kunigaikščius. Nežiūrint to, profesoriai mokė dalykų, kuriuos jie patys pasirinko, ir dėstė juos pagal savo skonį.
Kai kurie to laikotarpio žinovai teigia, jog viduramžių universitetai aplamai galėję turėti daugiau akademinės laisvės, nei panašios institucijos prieš tai ar po to.
Su naujųjų amžių ūžtelėjimu akademinės laisvės srovė daugiur pasisuko 180 laipsnių kryptimi. Anksčiau siektas idealaus žmogaus tipas, suvoktas krikščioniško šventumo rėmuose, turėjo užleisti vietą moderniajam tipui, besiblaškančiam egzistenciniame ribotos žemės paviršiuje. Iš pagrindų jis imta matuoti materialiniais bei empiriniais matais. Pagal tai ir akademinės laisvės vertinimai susikryžiavo. Tas, kuris ilgisi negrįžtamų viduramžių vaidinio, smerkia moderniškąjį, o tas, kuris kratosi “tamsiųjų” viduramžių palikimo, mato palaimą neribotoj mūsų laikų akademinėj laisvėj, ypatingai, kai ta laisvė išlieka abstrakti ir nereikalauja atsakomybės pradėti ją vykdyti nuo savęs.
Kol akademinė laisvė pasilieka už storų aukštojo mokslo institucijų mūrų, visuomenė nesijaučia ryškiau paliesta ar pažeista. Tik kai profesorius nevengia savo mintis apipavidalinti konkrečioje politinėje situacijoje, visuomenė tučtuojau reaguoja.
II. Tradicinė ir liberalistinė akademinė laisvė
Prof. Russel Kirk (“Academic Freedom”) išskiria dvejopas fakulteto narių pažiūras, atstovaujamas tradicinių indoktrinuotojų ir jiems prieštaraujančių, “antidoktrininių” liberalų.
Indoktrinuojantieji tradicininkai ir tarp savęs nesutinka, kurios doktrinos turėtų būti skiepijamos. Vieni su W. F. Buckley jaunuoju priešaky nori tęsti status quo pateisinimą, o kiti, socialiniai reformuotojai, vadovaujami nemažos dalies Dewey pasekėjų, perša “prisitaikymą prie visuomenės”, skatindami įaugti į besikeičiančią dabartį ir atsikratyti praeities palikimu.
Antidoktrininiai liberalai, laikydami antidoktrininį nusistatymą nepajudinama doktrina, suvokia mokytoją bei mokslininką kaip jokiai vyresnybei nepriklausančius “žodžio nešėjus”, kurie perteikia įvairias mintis, bet jokiai nesiangažuoja. Jie nėra nei paprasti samdyti tarnautojai, nei tiesos ieškotojai. Tokie žinomi liberalai, kaip prof. H. S. Commager ar universitetų rektoriai H. Taylor ir R. M. Hutchins, ir kai kurie Amerikos universitetų profesorių sąjungos nariai galvoja apie akademiją kaip apie “idėjų rinką”, kur profesoriai nuolat kalba apie neįmanomumą ką nors tikrai pažinti, apie būtinumą atsižvelgti į kiekvieną pažiūrą ir apie reikalą visuomet būti liberaliam.
Pagal tai švietimas demokratiniame krašte esą neturėtų mokyti jaunimą paklusti autoritetui, o atvirkščiai, turėtų jį auklėti laisvą, protaujantį, tolerantingą ir t.t. Esą autoritetas išplėšęs iš vokiečių jaunimo savarankiškumą ir atidavęs jį nacizmui. Nutylima betgi, kad nacių judėjimą toleravo įvairios srovės, neišskiriant nė liberalų. Tatai įgalina kritikus mesti liberalams priekaištą, jog jie neturį atsakomybės pajautimo ir yra linkę į palaidumą.
Tačiau nebūtų teisinga laikyti liberalus grynais reliatyvistais ir skeptikais. Vienu atveju jie gana sutartinai kreipia akademinę laisvę, taip sakant, pozityvia kryptimi: jie gina
demokratiją. Tiesa, konservatyvieji kritikai ir čia neatranda tikrosios akademinės laisvės, nes liberalų demokratija konkrečiai apibrėžiama materialinėmis priemonėmis ir siekimais, aplenkiant dvasinius demokratijos aspektus. Dar daugiau. Demokratija statoma dievybės vieton, tuo pabrėžiant vienašališką akademinės laisvės kryptį.
III. Akademinėslaisvės sargai
Oficialiai daugiausia akademine laisve JAV rūpinasi gausinga nariais ir pajėgi Amerikos universitetų profesorių sąjunga (American Association of University Professors). Kiekvienas šios sąjungos žurnalo numeris išsamiau paliečia vieną ar kitą akademinės laisvės pažeidimo atvejį, aprašo nuolatinės komisijos, pažymėtos “A” raide, tyrimus bei apklausinėjimus, “suspenduoja” prasižengusius universitetus ir kt. Pagrindinis matas akademinei laisvei apspręsti yra jos 1940 m. pareiškimas, paremtas 1925 m. principų deklaracija. Jame skaitome:
(a) Mokytojas turi visišką laisvę tyrinėti ir skelbti tyrinėjimų išdavas, jeigu jis tinkamai atlieka savo kitas akademines pareigas; tačiau tyrinėtojas, atskirai atlyginamas už savo darbą, pirma turi susitarti su savo akademine institucija.
(b) Mokytojas turi laisvę diskutuoti savo mokomąjį dalyką klasėje, tačiau jis turi vengti kontraversinių klausimų, neturinčių ryšio su dėstomuoju dalyku. Akademinės laisvės aprėžimas institucijos religiniais ar kitokiais tikslais privalėtų būti aiškiai pažymėtas mokytojo ir institucijos sutarty.
(c) Kolegijos bei universiteto mokytojas yra pilietis, profesinės organizacijos narys ir švietimo institucijos pareigūnas. Kai jis kalba ar rašo kaip pilietis, jis privalo būti laisvas nuo institucinės cenzūros ir drausmės, tačiau jo ypatinga padėtis visuomenėj jį specifiškai įpareigoja. Kaip mokslo žmogus ir švietimo pareigūnas jis privalėtų atsiminti, kad iš jo pareiškimų visuomenė gali spręsti apie jo profesiją ir instituciją. Todėl visada jis turėtų būti tikslus, privalėtų save kontroliuoti, turėtų gerbti kitų nuomones ir privalėtų visomis pastangomis nurodyti, jog jis nėra institucijos atstovas.
Šie akademinės laisvės principai atrodo gražūs ir jų paskirtis priimtina. Bet juos vykdant praktiškai susiduriama su kai kuriais neaiškumais, ypač kai iškyla komunistinio ar vad. rausvo profesoriaus problema. Liberalistiniai akademinės laisvės gynėjai dažniausiai kritikuoja įstatymų leidėjų ir visuomenės pastangas pašalinti indoktrinuojančius profesorius. Esą jų protai yra aklai užtverti jų doktrinų. Esą tokius protus turį ne vien komunistai. Antra vertus, yra aišku, kad aplamai komunistinių profesorių pakanta būtų konspiracijos pakanta. Amerikos universitetų profesorių sąjunga tam tikra prasme bando atstovauti viduriui tarp abiejų pažiūrų. Ji sutinka, kad kolegijos bei universiteto administracija privalėtų, turėdama žinomus duomenis apie kandidatus, nekviesti komunistų dėstytojais, tačiau, jei komunistas jau yra tapęs fakulteto nariu, jis galėtų būti atleistas tik tuo atveju, jei jo elgsena — kaip mokytojo — ir jo pagėjumas — kaip mokslininko — būtų tokio lygio, kuris pagrįstų bet kokio kito profesoriaus atleidimą. Šia proga pabrėžtina, kad vis tik žinomas liberalų autoritetas filosofas Sidney Hook nesutinka būti atlaidus ir įsisenėjusiems fakulteto nariams komunistams, kurie juk esą labiau patyrę indoktrinacijos mene, tad žalingesni nei naujokai.
IV. Aprėžtos laisvės iliuzija
Aplamai, JAV kolegijos bei universitetai yra jautrūs visuomenės sentimentams ir vengia samdyti dėstytojais komunistuojančius. Kitas reikalas, — kai tos institucijos pradeda seriją paskaitų, ypač politinės srities, kur liečiamos visokios ideologijos. Tokiu atveju neretai atitinkami studentų organai pakviečia ir vadinamus ekstremistus. Esą svarbu pažinti studijuojamą dalyką iš pirminių šaltinių. Čia tie, kurie kovoja prieš komunizmą, gali sutikti neperkopiamų kliuvinių. Čia ir mūsų sovietinės tikrovės patirtis gali likti neveiksminga. Čia ji atsiduria prieš specifines demokratijos ir pluralinės visuomenės premisas, giliai įaugusias JAV politinėje, akademinėje ir kitose srityse. Lietuvių vyresnioji karta, skelbianti kryžiaus karą komunizmui —bent informacinėje plotmėje, — skirtingai suvokia demokratiją, žodžio laisvę ir kitus amerikiečių gyvenimo aspektus. Tai gera dalimi paaiškina ir mūsų kai kurias nesėkmes.
Atrodo, yra du keliai kovoje prieš komunistinę indoktrinaciją akademinėj plotmėj. Jie išplaukia iš dvejopos akademinės laisvės: griežtos ir neaprėžtos.
Pirmuoju atveju galioja viešas, bet “tylus sutarimas” laikytis vad. “žaidimo taisyklių”, vadinas, nemeluoti, neiškraipyti faktų, o skelbti tiesą ir pan. Pagal tai komunistinis kalbėtojas gali ginti savo ideologiją ir aiškinti marksizmą savu stiliumi, tačiau neturi teisės išrasti ar falsifikuoti faktų. Jis gali tikėti komunizmą kaip religiją, bet neturi teisės tvirtinti, kad komunizmas yra mokslinė sistema, patvirtinta empiriniu metodu. Jis gali tikėti vizija, jog komunistinė santvarka atnešianti žmonijai rojų, kur “valstybė suvys”, bet neturi teisės iškreipti realybės Sovietų Sąjungoje, kur beveik per pusšimti metų negalima pastebėti jokių ženklų, kad valstybinis (politinis) smurtas būtų žymiai pakitęs ar artėtų prie demokratijos. Jis gali drastiškai kritikuoti visas kapitalizmo tezes laisvajame pasauly, bet neturi teisės pamiršti, kurį šimtmetį jis kritikuoja ir kad dabarty tikrasis valstybinis kapitalizmas klesti tik Sovietų Sąjungoj ir jos dominuojamuose kraštuose, ir nė viena Vakarų valstybė nesivadovauja tomis kapitalizmo premisomis, kurias griovė Marksas. Jis gali mums rodyti žmonių lygybę ir laisvę už geležinės uždangos, bet neturi teisės nutylėti, kiek milijonų žmonių perėjo priverčiamo darbo stovyklas, kiek jų ten žuvo ir kaip lygiai priverstinai vyrai ir moterys “dalyvauja naujose komunizmo statybose” Sibire ar gimtiniuose kraštuose. Jis gali cituoti sovietų konstituciją apie kulto laisvę, bet neturi teisės pamiršti, kiek bažnyčių, koplyčių, kunigų seminarijų, vienuolynų ir k. buvo prievarta uždaryta; kiek dvasininkų likviduota ir kiek laisvas yra sovietų pilietis eiti į bažnyčią be pavojaus užsitraukti kietas sankcijas sau ir savo šeimai. Jis gali žavėtis sovietine santvarka, bet neturi teisės nutylėti, kad dažnai sovietinio jausmo esti tik viename, pačiame aukščiausiame sovietinės valdžios asmeny, kai, pvz., Stalinas tarėsi su savim pačiu ar kai centrinis partijos komitetas vienas pats nutaria, ką pavergto ar laisvo pasaulio piliečiai norėjo, nori ar norės... ir t.t.
Susitarti su komunistiniu kalbėtoju galima, ypač jei tai “tylus susitarimas”. Bet paskaitininkas nebūtų tikras komunistas, jei savo žodį ištesėtų ir išvengtų melo, iškraipymų ir insinuacijų. Jam vistiek jokios “žaidimo taisyklės” negalioja, jei bent jos padėtų sujaukti ir suklaidinti klausytojus.
Tad prieinam išvadą, kad geriau nė neturėti pretenzijų į aprėžtą akademinę laisvę, kuri tik sudarytų iliuziją, jog ja besinaudoją komunistiniai paskaitininkai sustoja ties apgaulės bei klastos riba.
Geras kovos būdas prieš tokį akademinės laisvės piktnaudojimą būtų paskyrimas “lygaus laiko” kitam kalbėtojui, kuris grąžintų klausytoją į realią komunistinės sistemos situaciją. Tačiau “lygaus laiko” atsakas neįmanomas jau vien dėl to, kad jis galėtų būti aiškinamas kaip skriauda paskaitininkui, insinuojant . . . akademinės laisvės pažeidimą. Aplamai tad vargiai įmanoma paveiki kova su tariamai aprėžta akademine laisve.
V. Neaprėžta akademinė laisvė
Antroji akademinės laisvės samprata neimplikuoja jokio apribojimo. Ji yra mėgiama plačiose demokratijos masėse, juo labiau studijuojančio jaunimo. Pastarasis kaip tik ir didžiuojasi savo subrendimu, kuris, jo nuomone, ir yra įrodomas tuo, jog kiekvienas turi pilną teisę skelbti tai, ką jis žino ar tiki, o kiekvienas klausytojas gali pasirinkti, ar atmesti tai, kas sutinka ar nesutinka su jo paties sprendimu. Kad tai yra amžinas ratas, kur priežastį pateisina išdava ir išdavą pateisina priežastis — to jaunimas nepastebi.
Amerikiečiai yra rodę ir teberodo nemaža pakantos įvairiausiems savo daugiakultūrinės visuomenės sluoksniams, turintiems skirtingas sąrangas ir filosofijas bei įsitikinimus. Toji pakanta gal labiausiai yra išryškėjusi reklamos ir politikos srityse. Pramonininkas yra įpratęs skelbti, kad jis gaminąs pačius geriausius produktus, nors šalia jo užtiksime tūkstančius kitų, kurie turės lygiai pagrįstas pretenzijas į savo “geriausius produktus”. Visuomenė tatai laiko “normalia” situacija. Reklamoje ir politikoje užtenka tik 50 procentų tiesos pasakyti. Ta pačia “pakanta” vadovaudamiesi, studentai klauso bet kokio politinio ideologo, tikėdamiesi išgirsti tą pačią tiesos proporciją. Kai klauso savo liberalių ar konservatyvių kalbėtojų, studentai tuo atžvilgiu yra gana teisūs, nes nei vieni, nei kiti pačių faktų neiškreipia, tik jų interpretacija išsiskiria. Bet visai kitas reikalas, kai turime komunistinį kalbėtoją (išimtys, t. y. nukrypstą nuo linijos, paprastai greit išvalomos), kuriam nei tiesa, nei faktai nerūpi, o tik indoktrinacija. Ir čia visai nesvarbu, ar tas kalbėtojas pats tiki komunizmo tiesa, ar tik atlieka savo vaidmenį pagal tai, ko iš jo tikisi bei reikalauja vyresnieji. Studentams tatai nerūpi. Įpratę pusę kalbėtojo minčių laikyti tiesa, tą pačią proporciją taiko ir komunisto paskaitai, nors tikrumoje ten neiškraipytų faktų ir tiesos gali būti tik keli procentai. Čia ir iškyla akademinės laisvės pavojus, kurio Amerikos akademinis jaunimas negali išvengti. Tokių akademinės laisvės išdavų negali numatyti nei tie studentų organai, kurie paskaitas organizuoja.
Šiam pavojui sumažinti gal paprasčiausias būdas būtų laiku painformuoti atsakingą studentų valdybą apie tai, ką iš tikrųjų nauja gali studentai išgirsti iš komunistinio paskaitininko. Žinia, jei jie nori pamatyti žmogų su akla galvosena, ar ligi kokio laipsnio žmogaus smegenys gali būti perplautos, jų norai gali išsipildyti. Bet tai būtų pravartu tik psichologijos ar psichiatrijos studentams, bet ne politinių mokslų klausytojams. Bet ir tokiu atveju studentai galėtų pasirinkti įdomesnį eksponatą vietoj komunisto. Sakysime, pasikviesti prelegentą iš mirtininkų celės — kokį žymų nusikaltėlį, kuris galėtų studentams papasakoti apie ypatingus savo išgyvenimus. Ir jis būtų nepalyginamai nuoširdesnis nei komunistinis paskaitininkas.
