OKUPUOTOS LIETUVOS ŪKIO PADĖTIS SOVIETINIAME VEIDRODY

ŪKIO PLANAS I-ME 1962 PUSMETY

Okup. Lietuvos Centrinė Statistikos Valdyba praneša, kad 1962 I-ojo pusmečio ūkio planas apskritai yra įvykdytas, tačiau kai kurios pramonės sritys savo gamybos planų nėra įvykdžiusios. O tarp atskirų įmonių, savo planų neįvykdžiusių, minimos ir tokios stambios Lietuvos įmonės, kaip Baltijos laivų statykla, “Nemuno” metalo dirbinių fabrikas, elektros skaitiklių fabrikas, dviračių fabrikas, centrinis medžią apdirbimo kombinatas, šlifavimo ir staklių fabrikas, “Pergalės“ turbinų fabrikas, grąžtų fabrikas, “Neries" žemės ūkio mašinų fabrikas, "Inkaro” avalynės kombinatas, kuro aparatų fabrikas.

Kadangi plano įvykdymas nustatomas ne pagal gaminių kiekį, o pagal jų kainą, tai, norėdamos planą įvykdyti ir viršyti, įmonės stengiasi pirmiausia gaminti brangesnės rūšies gaminius. Pvz. Tiesa rašo, kad "prieš 8 metus "Drobė” pradėjo gaminti audinį vadinamą ševiotu. Tada jis turėjo paklausą”, bet šiuo metu "prekybininkai nebenori imti. Tačiau ševiotą “Drobė” audžia pilnu tempu”. Nors rinkoje paklausa yra cheminių pluoštų audiniams, bet “Drobė” jų, pasak Tiesos, mažai gaminanti, nes jie pigesni ir planui įvykdyti jų reiktų daugiau pagaminti.

Centrinė Statistikos Valdyba taip pat pripažįsta, kad “eilė pramonės įmonių ir atskiros Liaudies ūkio tarybos valdybos aplamai pirmame pusmetyje neįvykdė nustatytos užduoties didinti darbo našumą”. 1962 vasario 15 darbo našumo klausimu įvyko tos vadinamos Liaudies ūkio tarybos ekspertų pasitarimas, kuris dėl žemo darbo našumo kaltino darbininkus.

KODĖL BLOGA GAMINIŲ KOKYBĖ

Po to, kai Maskvos Pravdoje ir Izvestijose o taip pat Sov. Sąjungos aukščiausiame soviete pasigirdo priekaištai, kad okup. Lietuvos pramonės gaminių labai prasta kokybė, Vilniaus Komunistas paaiškino to priežastis. Esą “gamybos planai labai dažnai keičiami.” Esą dažnai "žaliava pakeičiama... blogesnės kokybės medžiaga”, bet patys gaminiai vistiek pagal planą priskiriami pirmai rūšiai. Tad dirbtiniu būdu "didinamas prekių rūšingumas". Todėl net naujos liaudies vartojimo prekės... dažnai neatitinka šiuolaikinių reikalavimų”. Pvz. "Liaudies Ūkio Tarybos Lengvosios Pramonės Valdyba pristatė (gamybai) naujų šilkinių audinių pavyzdžius". Jei pagal juos bus gaminama medžiaga, pasak Komunisto, ji bus bloga ir “jos nebegalima bus nešioti”. Komunistas skundžiasi, kad dėl “gaminių kokybei keliamų permažų reikalavimų” "Ukmergės baldų kombinato gamybos priėmimas į (prekybos) tinklą teko nutraukti”, kad "buvo visiškai išbrokuotos Šiaulių baldų kombinato kėdės”, kad "dukart per metus valstybinės inspekcijos valdyba nutraukė priėmimą” iš Vilkaviškio siuvimo fabriko, taip pat iš "Dubysos”, "Kaspino”, "Gintaro”, iš Vilniaus galanterijos dirbinių fabriko. O Tiesa priduria, kad "buvo išbrokuota 73,000 mazgų televizoriams, kuriuos pagamino Vilniaus televizijos mazgų gamykla", kad "Kauno automatizavimo priemonių gamykloje paruošti išsiuntimui elektrografiniai dauginimo aparatai buvo taip pat nerūpestingai pagaminti ir neišlaikė kontrolinių bandymų”, kad "Vilniaus elektrinio suvirinimo įrengimų gamykla... pateikė eksportui aparatus su defektais”. Tiesa nurodo, kad blogai gaminių kokybei sudaro sąlygas pats gamybos planas, kuris "nustato, kiek kada, kokių audinių gaminti, neatsižvelgdamas tik į vieną ‘smulkmeną’ — kokias žaliavas tuo metu turi fabrikas.” Todėl, anot Tiesos, atsitinka taip, kad "aukščiausios klasės žaliava kartais patenka į... pigios rūšies gaminį, o į aukščiausios klasės gaminį eina prasta žaliava.”

NAUJI GAMINIAI IR NAUJŲ STATYBŲ VARGAI

Valstiečių Laikraštis skelbia, kad 1962 pirmą pusmetį Alytaus "Ukmašina” serijiniu būdu pradėjo gamint skalbimo mašinas SM 10 ir lyginimo presus, kad Vilniaus "Žalgiris" pradėjo gamint cukrinių runkelių nuėmimo kombainus ir šienapioves su smulkintuvu, kad Kauno "Atrama” išleido apyvarton mašiną skystoms azoto trąšoms, kuri sykiu laisto trąšas ir nuodingą skiedinį prieš piktžoles. Tačiau, antra vertus, Komunistas pripažįsta, jog “kapitalinių įdėjimų efektyvumas kenčia, kad lėšos išsklaidomos, nebaigiami objektai, o pradedami nauji... 1959 pradėta statyt maisto įrengimų gamykla Kaune, kuro aparatūros — Vilniuje, šaldymo įrengimų — Ukmergėje... numatoma užbaigti tik 1964. Labai užvilkinta statyba sanitarijos technikos dirbinių gamyklos "Kaitra", “Greifenbergerio gamyklos Kaune”. Numatytu laiku "neatiduota eksploatacijai korėto betono gamykla Vilniuje, konservų fabrikas Vilkaviškyje”. Dar blogiau, kad kai kuriems objektams skirtos lėšos faktiškai išleidžiamos visai kitiems objektams. Pvz. "mokyklų statybos lėšos naudojamos plaukiojimo baseinui”, “gyvenamųjų namų statybai lėšos — muzikos salei”. Kaip neproduktyviai kartais daromi kapitaliniai įdėjimai, papasakoja Tiesa Kaišiadorių naujos plytinės statybos pavyzdžiu. Prieš 4 metus "už miesto ant kalno greitai išaugo gamybiniai korpusai, namai administracijai”, — rašo Tiesa. "Plytinė netrukus turėjo pradėt veikt. Ir staiga viskas sustojo... Vieni aiškino, kad technologija suprojektuota nevykusiai. Kiti kalbėjo apie nelemtą kalną ir su juo susijusius sunkumus. Treti dėstė, kad Kaišiadoryse blogas molis... Mūrai ant kalno stovi ir tyli... Aukštame kamine lizdus suka varnos. Kartais drioksteli vienišas šūvis — tai sargas pravalo šautuvo vamzdį".

SIENOSE PERSIŠVIEČIA PLYŠIAI

Pastaruoju metu komunistinė spauda garsiai prašneko ir apie didelius trūkumus naujų namų statyboje. Esą kai kurių namų stogai visai neapsaugoja nuo lietaus, vėl kai kurių naujai statytų namų "laiptų takai su kiaurymėmis”, "blogai suglaustos grindys", “menka stalių gaminių kokybė", o prie sienų negalima prisiliest, nes trinasi dažai. Dar daugiau, Vilniuje "16 ir 18 kvartalų stambiaplokščių namų statyboje" pačios tos plokštės blogai suglaustos ir sienose plyšiai šviečia. Kovai su naujų namų statybos trūkumais pradėti organizuoti vadinami visuomeninės kontrolės postai. Statybos ir Architektūros Reikalų Komitetas drauge su vadinamų "Profsąjungų” Taryba paruošė nuostatus naujų namų statybos eigai ir kokybei kontroliuoti. Pagal juos Lietuvos komsomolas, "profsąjungos” gali organizuoti prie statybos objektų 3-5 žmonių savanoriškus kontrolinius postus.

SUSOVIETINTOS PREKYBOS "KEISTUMAI”

“Jeigu parduotuvėse pasirodė kailinių paltų — vadinasi, jau pavasaris", rašo Tiesa. “Kodėl gi taip yra”, klausia Tiesa, "kad žiemos metu parduotuvės užverstos vasariniais batais, o vasarą — kailiniais?” Pagal Tiesą, kadangi "nustatyti, kokiame sezone, kiek, kokio asortimento prekių reikės pagaminti — netaip jau lengvas dalykas”, todėl sezono pradžioj didmeninės bazės neskuba paleisti savo turimas atsargas apyvarton, kad vėliau prekių nepristigtų. Antra vertus, kad įvykdytų didmeninės apyvartos planą, t. y. savo sandėlius iki tam tikro laiko pratuštintų, didmeninės bazės esą sezono gale parduotuves užverčiančios prekėmis, nors jų paklausa jau labai atslūgusi. Kadangi esą "didmeninės bazės atsako tik už didmeninės apyvartos plano įvykdymą", tariant, tik už prekių išleidimą iš savo sandėlių, tai jos visai nepaiso, kad tos sezono gale išleistos į krautuves prekės ten ir guli neparduotos.

Antra susovietintos prekybos keistenybė — prekių kelionė iš gamyklos iki parduotuvės. Tiesa rašo, kad "Telšių ‘Masčio’ fabrikas produkciją siunčia į Kauno didmeninę drabužių bazę, o Telšių ir greta esančių rajonų kooperatyvai važiuoja šios produkcijos atsivežti iš... Kauno”. Ne be reikalo, 1962 birželio 26 Vilniuje įvykęs, okup. Lietuvos vartotojų kooperacijos VI suvažiavimas nusiskundė, kad dėl blogo "prekių paskirstymo” “40% kaimo kooperatyvų ir parduotuvių sistemingai neįvykdo prekių apyvartos plano”. Ir kaipgi tas planas gali būt įvykdomas, kai vietinių fabrikų visi gaminiai pirmiausia turi nukeliauti į didmenų bazes Vilniuje, ar Kaune ir tik tenykščių likučių vėliau šis tas gali grįžti atgal į fabriko apylinkės krautuves vartotojams. Dėl to, pasak Tiesos, Vilniaus ir Kauno pramonės prekybos parduotuvėse indų tiek, kad nėr kur dėt, o "tuo pat metu indų trūksta kooperatyvuose”. Būdinga, kad okup. Lietuvos spauda nė neužsimena apie pagrindinę priežastį, kodėl gaminiai koncentruojami Vilniaus ir Kauno didmeninėse bazėse ir kodėl čia konservuojami iki sezono pabaigos. O ta priežastis — tai Kremliaus pirmumas į okup. Lietuvos gaminius. Lietuvai atitenka tik tai, kas nuo Kremliaus reikalavimų atlieka. O tie reikalavimai talpūs.

KAS DIDINA GAMINIŲ SAVIKAINĄ

Sovietinėje ūkio sistemoje atskiros mažesnio masto įmonės savo transporto priemonių neturi. Transportu jas aptarnauja specialios transporto kontoros. Bet kadangi jokia įmonė negali prieš metus iš anksto savo kitų metų plane tiksliai numatyti, kurią dieną, kiek mašinų ir kiek valandų jos transportui bus reikalinga, tai praktiškai dažnai pasitaiko, kad autotransporto kontora nepajėgia jai priskirtų įmonių transporto reikalų patenkinti, ypač, kai reikia skubiai transportuoti greit gendančios prekės: vaisiai, daržovės ar pn. Tokiais atvejais reikalingą transportą samdosi pačios įmonės, kur sugriebdamos, jau be jokio plano, kur tik gali gaut. Dažniausiai padėtį gelbsti Melioracijos Mašinų Stotys iš tolimesnės provincijos. Šiokiu atveju tačiau transporto išlaidos smarkiai pabrangsta, nes, anot Tiesos, prisideda “tuščiai pravažiuoti kilometrai” iš namų iki įmonės ir paskum atgal, be to, šoferių kelionpinigiai ir nemokami bendrabučiai darbo vietoje. Nepaisant, kad tai didina prekių savikainą, Tiesa skundžiasi, kad provincijos Melioracijos Mašinų Stotys tuo būdu plačiai uždarbiauja. Kai kurios jų apie pusę savo sunkvežimių pastoviai naudoja Kauno ir Vilniaus įmonių transporto reikalams, nors MMS sunkvežimiai yra skirti tik melioracijos darbams.

MAISTO PABRANGINIMAS

Prieš porą metų sovietinėj spaudoj labai garsiai skambėjęs Chruščiovo pažadas, kad Sov. Sąjunga mėsos ir pieno gamyba per capita pralenks JAV, šiandien išimtas iš apyvartos. Ir kai JV vyriausybė siekia sugriežtinti ūkininkų gamybos kontrolę, nes neturi kur dėt pertekliaus, Sov. Sąjungos vyriausybė, atvirkščiai, priversta griebtis drastiškų priemonių prieš žemės ūkio gaminių nepriteklių. Tam reikalui nuo birželio 1 ir okup. Lietuvoj pakeltos kainos sviestui 25% ir mėsos gaminiams — apie 30%. Dabar svaras jautienos kaštuoja apie 95 amerikoniškus centus ir svaras sviesto arti 2 dol. Eilinis darbininkas svarui mėsos turi išleisti savo apie 3 valandų uždarbį, o svarui sviesto — net apie 6 valandų uždarbį. Ką turi daryt darbininkas su šeima, mėnesiui uždirbdamas 35 -40 rublių, jei vieno asmens maistui per mėnesį išeina apie 40 rubl. Aišku, jam belieka "kombinuoti".

“EKONOMINIAI DIVERSANTAI"

Šioks aptarimas šiuo metu yra okup. Lietuvos sovietiniam žargone gana dažnas. Pagal taikomas "ekonominiams diversantams” sovietines priemones jie galima skirti į 3 grupes. Pirmajai grupei priklauso patys mažieji "kombinatoriai”. Kadangi jie yra neišvengiama sovietinės sistemos dalis, tai į juos stengiamasi žiūrėti pro pirštus. Jei kam ir buvo bandyta kelt byla, tai, dažnai, nė teismo nepasiekus anot Tiesos, milicijos stalčiuj "apsidengė storu dulkių sluogsniu". Antrai "ekonominių diversantų" kategorijai priklauso tokie, kurie anot Tiesos, gyvena "toli gražu ne pagal pajamas”, kurie statosi namuką arba pardavinėja iš giminių Amerikoje gautas dovanas. Tiesa jų atžvilgiu griežta. Reikalauja tokiems kelti baudžiamas bylas ir, anot Tiesos“patys parazitai tegu tada jrodo, kad jų namukai ir automašinos įgyti doru, sąžiningu darbu". Vis dėlto pačiame Kremliuje ir dėl šios rūšies "ekonominių diversantų" dar nėra, matyt, aiškaus nusistatymo, nes okup. Lietuvos aukščiausias teismas eilėje bylų dėl stokos įrodymų panaikino liaudies teismo sprendimus šios rūšies “parazitams". Visai kitaip yra su trečios rūšies "ekonominiais diversantais”. Mirties bausmės taikymas už prasižengimus svetimos valiutos operacijų taisyklėms, ar už spekuliaciją vadinamomis “deficitinėmis" prekėmis, ar už kyšininkavimą aiškiai rodo, kad šios rūšies “parazitų” Kremlius labai bijo, kad sovietinei ūkio sistemai ir sovietinio rublio vertei jie tikrai yra didžiai pavojingi. Kai Vakarų pasaulyje daugumoj kraštų valiutos mainai visai laisvi, kai apie "deficitines” prekes net karo visiškai sugriauta V. Europa yra seniai pamiršusi, tai ir Kremliui nėra taip lengva demonstruoti savo ūkinės sistemos nepajėgumą. Ir jei vasario 10, 1962 iš 8 kaltinamųjų valiutos neteisėtomis operacijomis 4 buvo nubausti mirties bausme, o kiti 4 nuo 10 iki 4 metų kalėti, jei balandžio 18, 1962, Kauno mėsos kombinato vyr. prekių žinovas už paleidimą į "juodąją rinką” mėsos už 160,00 rbl. ir už įgijimą svetimos valiutos nubaustas mirties bausme, o jo bendrininkai po 13 ir 15 metų kalėti, tai tas liudija pirmiausia Sov. Sąjungos ūkio padėties pagrindų silpnumą.

Tarp kita ko, minėtos okup. Lietuvos bylos, be savo bausmių žiaurumo, yra charakteringos dar dviem atžvilgiais. Abiejose bylose sprendimai nebuvo leisti skųsti nė kasacine tvarka. Antra, pirmoj byloj visi kaltinamieji buvo tik žydai, o antroj — tik lietuviai, nors faktiškai okup. Lietuvoj daugiausia viskuo spekuliuoja rusai kolonistai. Būdingas taip pat buvo Tiesos pasisakymas po pirmosios bylos sprendimo, kad "jokiu būdu humaniškumas negali būt taikomas priešams", kad tai “būtų pasityčiojimas iš socialistinio humanizmo”. Taigi toks yra tas vadinamas "socialistinis humanizmas”, apie kurį Sov. Sąjungos aukščiausiame soviete buvo kalbama ryšium su Chruščiovo teismine reforma.

MALDOS UŽ BALFO RĖMĖJUS

Balfo Centras gavo iš Lietuvos per Australiją tokio turinio padėką: “Baisaus priešo protezinė širdis mindo mus. Girdėti apie tuos žiaurumus yra vienas dalykas, o išgyventi — visai kas kita... Įsisiūbavęs prabangoje mechaninis pasaulis, grimu padengęs Dievo duotą veidą, nenori matyti nei girdėti kančių nei aimanos. Į viską moja ranka, pragaro realybę vadina iliuzijomis.

Jūs (balfininkai) išsiskiriate iš kitų šiame akmens širdies amžiuje, jūs atsisakote vieno kito malonumo, kad padėtumėt kenčiančiam tautiečiui. Už Jus padėkos vietoje nuolat meldžiuos mamytės išmokytais žodžiais:

Padaryk Šventa Širdie Brangioji,
Kad Tėvynė mūs mieloji 
Puoštus dora ir vienybe 
Sutikimu ir blaivybe.”