Naujos perspektyvos
ANAPUS
Po Stalino ir Lietuvoje padėtis kiek pakito. Pagyvėjęs ryšys paštu leidžia geriau pažinti ne tik Lietuvos ūkinio gyvenimo sąlygas, bet ir augančias lietuvių tautoje nuotaikas bei okupacinio režimo tendencijas. Jų pažinimas padeda nusistatyti laisvojo lietuvio santykiavimą tiek su ten esančiais lietuviais, tiek ir su juos pavergusiu okupaciniu režimu.
1. Dvi generacijos
Lietuvių visuomenėje susidarė dvejopi socialiniai sluoksniai. Pirmam priklauso vyresniosios generacijos žymi dalis. Tai paleistieji iš Sibiro ir grįžę j Lietuvą. Jie yra ypatingoje padėtyje. Gyventi Vilniuje, Kaune, Šiauliuose ar kituose didesnio susitelkimo miestuose jiems neleidžiama. Jie atsiduria užburtame rate: negavę darbo, negali gauti kambario, o negavę kambario, negali gauti ir darbo. Kokį begali gauti darbą, jei grįžusieji yra sulaužytos sveikatos, invalidai. Jiems belieka keliauti į kolchozus. Tik jaunesni yra pakėlę ištrėmimą fiziškai nesunaikinti. Jei jie negauna darbo, jie yra priversti keliauti atgal į Sibirą, patys “išsitremti”. Jei pačioje Lietuvoje kurie gauna, tai tik fizinio darbo. Sakysim, baigęs humanitarinius mokslus ar teises yra priverstas Lietuvoje dirbti prie statybos ar panašių darbų, šios generacijos žmonės yra degraduoti; tik šiaip taip gyvenime toleruojami; jie tik vegetuoja. Jei sakoma, kad Amerikoje daugelis intelektualų savo dirbamu fabrikiniu darbu yra degredavę save intelektualiniu atžvilgiu, tai nepalyginti tuo atžvilgiu skurdesnėj padėty yra atsidūrę tos generacijos sugrąžinti iš Sibiro tremtiniai.
Jaunoji karta kitoj padėty — ji veržiasi į mokslus. Veržiasi iš paskutiniųjų. Daugiausia į technikinius mokslus. Eilė jų yra pasiųsti į Leningrado ir Maskvos universitetus. Bet ir ten lietuvis studentas skiriasi nuo ruso. Skiriasi labiausiai savo tautiniu sąmoningumu. Vienas asmuo, gerai pažinęs lietuvius ir rusus studentus, paralelę brėžia lietuvių naudai: lietuviai esą savarankiškesni, kritiški, drąsūs su savo nuomonėmis. Rusai studentai taip esą paveikti jiems duodamos ideologijos, kad laiką savo natūralia pilietine pareiga klausytis prie draugų durų, kad galėtų pranešinėti saugumui. Tatai jų viduje konflikto nesukelią. Vilniuje lietuviai studentai reikalauja, kad paskaitos būtų lietuvių kalba, o prieš rusiškai skaitomas paskaitas nevengia pademonstruoti savo nepasitenkinimo ...
Vienas laiškas dabar susidariusį jaunimo kietą charakterį taip apibūdina; “ ... šiometinis jaunimas stipriai pasikeitęs. Jo jums neįsivaizduoti. Daug įgijo gerų bruožų, o daug ir labai blogų. Jaunimas pilnas entuziazmo, ištvermės, jėgos darbe . ..”
Kaimo jaunime patriotinis charakteris pasireiškia ir tokiais dalykais kaip tautinių motyvų pagausėjimas audiniuose, siuviniuose, namų vidaus puošime. O lietuvių kalbos išmokimas tiesiog stebina, skaitant laiškus iš Sibiro, kur vaikai turėjo labai maža progų gausiau susitikti su kitais lietuviais vaikais. Rašo taisyklingai, gražiai. Meilė knygai, lietuviškai knygai, labai didelė.
Tai naujas lietuvis, bet patriotas, sąmoningas, kietas, realistas. Gal taip iš tolo atrodo? Gal būt, bet iš tolo jis pagarbos ir pasistebėjimo vertas labiau, negu tas, kuris ima girtauti ir gyvenimo aplinkybių paveiktas kuria nelietuvišką, šeimą.
2. Kultūrinis veržlumas
Padidėjusios kultūrinio veikimo galimybės davė naujų gerų leidinių — daugiausia tai senųjų literatūros klasikų ir liaudies meno rinkinių gražūs leidiniai. Jų didelė dalis yra pasiekus ir Vakarus. Tačiau ir klasikus galima skelbti tik su komunistiniu jų nušvietimu — kad tas ar kitas rašytojas esąs kovojančios liaudies prieš buržuaziją atstovas, susiartinimo su rusų tauta šalininkas ar bent kryžiuočių-vokiečių priešas ir nepriklausomoj Lietuvoj nebuvęs tinkamai vertinamas. Tai būtinas pasas knygai išeiti iš spaustuvės ... Tuo užsimojimu buvo 1957 atsiųstas dailininkų sąjungos atstovas į Prancūziją, kad išgautų Jurgio Savickio ir Jurgio Baltrušaičio kultūrinį palikimą. Tačiau Baltrušaičio palikimo įpėdiniui pasiteiravus, ar Baltrušaičio raštai galės būti paskelbti be komunistinių komentarų, atstovas negalėjo to užtikrinti. Kaip gi be paso...
3. Tautinė ar maskvinė iniciatyva?
Padidėjusios kultūrinio reiškimosi galimybės tegalimos tik partijai pritariant. Be partijos palaiminimo nieko nedaroma. Kai kas iš to padarė išvadą laisvajame pasaulyje, kad Lietuvos komunistų partijoje reiškiasi “tautinis komunizmas”, kaip tai buvo Lenkijoje. Po tokios išvados laisvojo pasaulio lietuvių spaudoje (“Drauge” E. Turauskas) pradėta skelbti laiškus Lietuvos kompartijai, kuriais ji buvo skatinama vaduotis iš Maskvos priklausomybės. Jei kompartija išsivaduotų ir būtų grynai lietuviška, tai “mes jūsų nebijome”,— buvo sakoma laiške, — nes jūs esate vistiek lietuviai...
Tokios rūšies laiškai vargiai gali turėti reikšmės tai komunistų daliai, kuri yra Maskvos įrankis, toki kaip sekretorius A. Sniečkus. Jie galėtų turėti įtakos tiems komunistams, kurie nuėjo į partiją iš oportunizme ar nerasdami kitos išeities. Tačiau partiją valdo ne pastarieji, o Sniečkaus tipo komunistai, diriguojami dar “padėjėjų” kiekviename poste rusų. Jei pačioj Maskvoj eina kova partijos viduje dėl įtakos, tai Lietuvoje to negalima pastebėti. Lietuvoje valdžios postuose yra tie, kurie turi viršų Maskvoje. Lietuvos komunistų viršūnės klusniai atsiliepia į Chruščiovo potvarkius kaip anksčiau į Malenkovo. Lietuvos kompartija sykiu su Maskva pasmerkė “tautinį komunizmą”, kaip lygiai pasiskubino pritarti ir MTS likviduoti.
Taigi pasirodę nauji galimumai kultūrinėje srityje vargiai yra Lietuvos kompartijos iškovota lietuvių tautai teisė, o tik rezultatas bendro Sovietuose vadžių atleidimo, kurio dėka galėjo pasirodyti ten ir tokis Dudincevo romanas. Bet sutempus vadžias Maskvoje, pradėjus vėl daugiau rodyti centralizacijos pastangų, tai atsiliepė ir Lietuvoje. To rezultatas — pasmerkimas rašytojų autobiografijų rinkiniui, taip pat “Sukilėlių” operai, nuolatinė propaganda prieš “revizionizmą”, vadinasi, tautinį komunizmą.
4. Lauktinoji akcija
Jei Maskvoje bus tęsiama dabartinė linija, tai ir Lietuvoje vargiai galima laukti tokios padėties, apie kurią buvo sušnekę 1956 pabaigoje — apie satelitinių teisių davimą Lietuvai. Dabar Maskvoje vėl reiškiasi centralizmo pastangos. Anos 1956 kalbos apie galimą. Lietuvos susatelitinimą yra palaidotos. Padėtį analizuojantieji samprotauja, kad Maskva linkus laikyti Baltijos valstybes tik Sovietų Sąjungos provincija ir daugiau nieku, maža paisydami, ar Vakarai tatai pripažįsta ar ne. Jei iki viršūnių konferencijos ir neprieitų, tai vistiek galinti sustiprėti trejopa Maskvos veikla santykiuose su Lietuva ir laisvaisiais lietuviais:
* Sustiprintas bus Lietuvoje išleistų knygų ir net mokyklinių vadovėlių, filmų siuntimas į laisvąjį pasaulį jame esantiems lietuviams.
* Sustiprintas bus žmonių iš Lietuvos siunčiojimas sovietinėse delegacijose į Vakarus; gal net bus sustiprintas ekskursijų siuntimas.
* Mėginama bus daugiau reaguoti į laisvojo pasaulio lietuvių antisovietinius pasiskardenimus pasaulio opinijoje.
Vis tai bus daroma “kultūrinio bendravimo” vardu. Faktiškai tuo bus siekiama dominuoti laisvame pasaulyje esančių lietuvių galvojimui ir juos priversti galvoti taip, kaip komunistinė pažiūra reikalauja; antra, nustelbti ir išjungti laisvojo pasaulio lietuvių reikšmę tarptautinėje opinijoje; trečia, demonstruoti, kad lietuvių tautai teatstovauja tik jie, tie iš Lietuvos atsiunčiami žmonės. Tai turi ateiti vietoj maža atgarsio randančios propagandos už grįžimą.
Tokias perspektyvas neginčijamai patvirtina ir “Tėvynės Balso” informacijos bei tonas.
