LAIŠKAI

Šioje vietoje tenka pasidžiaugti skaitytojų konkrečiais atsiliepimais. Ne tik bendrais palankiais ar nepalankiais žodžiais, bet pasisakymais dėl atskirų laikraščio straipsnių ar juose iškeltų idėjų. Jei lig šiol reaguodavo dažniau jaunesnio amžiaus skaitytojas, tai šiuo tarpu malonu pateikti ir vyresnio amžiaus, nors ir jaunos dvasios, žmonių atsiliepimus.

*

Dr. J. Sakalauskas, buvęs užsienių reikalų ministerijos pareigūnas Ir Klaipėdos gubernatoriaus patarėjas, — dabar gyvenąs Muenchene:

Gerbiamas Redaktoriau,

Atsidėjęs skaičiau laikraštyje Į Laisvę paskelbtą įsidėmėtiną Ant. Maceinos straipsnį “Trys europiečio iliuzijos komunizmo akivaizdoje”. Tačiau man atrodo, kad jį derėtų veikiau pavadinti — “europiečio iliuzija”. .. viltis, kad komunizmas prilips savo liepto galą.

Ir kas toliau? Vienų nuomone, prilipęs tą savo liepto galą, jis nugarmės į bedugnę. Ir tai įvyks revoliucijos būdu — komunizmo katastrofa (A. Mc. nurodoma istoriosofinė iliuzija). Kitų gi nuomone, komunizmas, priėjęs liepto galą, nepuls stačia galva žemyn, bet sustos vietoje ir evoliucijos keliu nusvirs demokratijos link (A. M. — sociologinė iliuzija) ar net atsivers — sukrikščionės (A. M. — teologinė iliuzija). Autorius visas šias galimybes atmeta, bet skaitytoją taip ir palieka nežinioje, kas gi toliau.

Tačiau kai kurios kitos autoriaus daromos išvados yra taip nusakytos, kad atrodo klaidingos ar gali būti klaidingai suprastos. . . Negi galima sutikti, kad "Vakarai šiandien neturi nieko, ką Jie kaip turinį galėtų pastatyti prieš komunistinę pasaulėžiūrą”. Atseit, šiuo atveju yra beverčiai, autoriaus terminologija, krikščionybė ir humanizmas.

Tačiau visiems žinoma, kad vadinamam komunizmui lemiamas veiksnys yra ne pasaulėžiūra, o brutali fizinė jėga, vairuojama rafinuoto proto, apsišarvavusio net pažangiausiomis mokslo priemonėmis žmogui priversti.

Pasaulėžiūra komunizmo sąrangoje, atrodo, užima tik nežymią vietą. Jos vertę komunizmui, atrodo, galima būtų palyginti su partizanų verte reguliariai kariuomenei. Nedaugiau.

Tuo tarpu krikščionybė jau seniai nesigriebia fizinio ginklo. Ji taip pat jau seniai nebestoją vadovauti politiniams veiksniams, o kaip tik laikosi politinių įvykių šešėlyje. Iš tiesų ne krikščionybė ir humanizmas gali atsverti komunizmą, ginkluotą jau vandenilio bombomis. Tai galėtų tik atitinkama valstybių politika. Tad ji ir neša atsakomybę už esamą padėtį.

Kitoj straipsnio vietoj A. Mc. rašo: “Marksistine istorijos schema nepalieka vietos jokiam Dievui, nes ši sistema yra esmingai dvinarė: gamta Ir žmogus'... Nejaugi gamta bei jos dalis žmogus nepalieka vietos jokiam Dievui? Argi pačioje gamtoje bei žmogaus dvasios būsenoje negalima įskaityti Dievo buvimo ? Iš tiesų gamtos apraiškos ir žmogaus dvasios būsena ne tik neatmeta Dievo buvimo, bet veikiau jį patvirtina.

Mano supratimu, ne vien “Marksas ir su juo visas komunizmas yra įsitikinęs, kad žmogus gali atspėti istorijos sąlygas, eigą ir bendrus rezultatus”. Manau, panašiai įsitikinusių yra ir ne komunistų.

Ar visiškai be pagrindo ir sėkmės siekė ir siekia nevienas didysis politikas “paimti istoriją į savo rankas” ir tapti "laiko viešpačiu”. Tačiau kokią griežtą ištarmę daro straipsnio autorius sakydamas, kad “tai jis (žmogus, net išminčius, didysis politikas) gali padaryti tik tuo atveju, jeigu Dievo nėra”. Argi tai toks paskutinis yra Dievo ir žmogaus mokslų žodis? — mirties ištarmė žmogaus (nors jis būtų genialus politikas) galiai nustatyti istorijos vyksmą ir juo grįsti savo politiką.

Argi tai reiškia, kad ir genialus politikas tėra azartinis žaldikas? Antra vertus, A. Mc. savo straipsnyje teikia pavyzdžių, kad ir teologai mėgina atskleisti ateitį, nors gal nesėkmingai.

Reikia sutikti, kad istorijos vyksmas yra labai sudėtingas, kad jo visiškai tikri dėsniai sunkiai suvokiami ir šiandien dar nevisi susekti, tačiau tai dar nereiškia, kad jie visiems amžiams paslėpti nuo žmogaus dvasios akių.

Tikiu — žmogaus paskirtis čia žemėje yra siekti tobulybės: giliausio pažinimo, kilniausios doros, aukščiausios kūrybos, pilnutinio žmogaus pajėgumo. Žmogaus galios ribos šiandien dar nėra nustatytos. Tik reikia manyti, kad jos siekia žymiai toliau, negu šaindien daug kam atrodo. Jas taip pat dera (turėti mintyje) kalbant apie žmogaus galią įžvelgti į ateitį ir susekti jos galimybes.

Įdomu, ką šiuo atveju pasakytų rašantieji išsamius dienoraščius, kurie diena iš dienos stebi save, savą aplinką ir mėgina mesti žvilgsnį į ateitį. Jie galėtų pasakyti, ką ir kiek buvo numatę, kas pasitvirtino, ką kokios kliūtys sukliudė. Iš tiesų reikėtų pabandyti būti pranašu bent tam tikruose apčiuopiamuose asmeniškai sukontroliuojamuose dalykuose, imant bandymo lauku savo asmenišką, savo aplinkos, bendruomenės gyvenimą.

Įdomu pasišauti būti pranašu ir sprendžiant galvą laužančias problemas. Būti pranašu ir savo pranašysčių kritiku, planuotoju ir savo plano vykdymo apžvalgininku, visuomet stebint, kas lauktas galimybes sugriovė bei iškreipė, kas galvojamą dėsningumą ardė.

Tokias mintis nutariau pranešti jums, pasiskaitęs Ant. Maceinos straipsnį “Trys europiečio iliuzijos . ..” Jis yra tikrai vertas vispusiškai išgvildenti, kad būtų visų teisingai suprastas ir taptų nauja paskata tokiam dvasios sąjūdžiui, kurio šiandien visi geros valios žmonės pasigenda — prikelti žmogų.

Juoz. Sakalauskas

*

Dr. jur. Pr. V. Raulinaitls, buvęs Seimo vicepirmininkas, Darbo Federacijos pirmininkas, Dotnuvos akademijos Ir Vilniaus universiteto profesorius, dabar gyvenąs Los Angeles:

Esu nuolatinis Į Laisvę skaitytojai. Šį leidinį skaitome visi šeimoje ir džiaugiamės jo originaliu, patraukliu ir naudingu turiniu. Jo primenamos ir naujai skelbiamos idėjos jautriai pasiekia skaitytojo asmenybę ir pataiko į daugelio lietuvių šviesuomenės ir plačiųjų masių nusiteikimą.

Ne tikslu pagirti ar pasidžiaugti rašau, bet noriu iškelti vieną, man ding, svarbų sumanymą, surištą su Į Laisvę talpinamais straipsniais.

Jūsų laikraščio Nr. 12 (49) 1957 m. kovo mėn. buvo straipsnis "Trys europiečio iliuzijos komunizmo akivaizdoje”, parašytas Antano Maceinos. Šis straipsnis yra pirmaeilės vertės pažvalga į komunizmą ryšium su vakariečių nusistatymais. Straipsnis duoda naujos šviesos ir gilių filosofinių-sociologinių minčių parodyti komunizmą Vakarų žmogui visame šio mokslo pragaištingugume ir milžiniškame pavojuje neįsigilinusiam į jį arba tiesiogiai nepatyrusiam jo visų praktiškojo įgyvendinimo baisybių. Man atrodo, kad tokį svarbų rašinį negalima ilgai palikti lietuvių kalboje. Jeigu dar nesiimta praktiškų žygių, tai aš siūlyčiau kad; 1) šis straipsnis būtų išverstas į anglų ir ispanų kalbas ir tuo padarytas prieinamas veik visam pasauliui; pravartu būtų jo vertimas vokiečių ir prancūzų kalba; 2) būtų kuo plačiausiai paskleistas visame vakarų pasauly, gal net ir laisvoje Azijoje, Japonijoje, Australijoje ir Afrikoje; 3) jam paskleisti lėšų galima būtų jieškoti (jūs kelius bendrai geriau gal žinote) State Department Inf. Agency, Voice of America, Committee for Free Europe ir t.t.

P. V. Raulinaitis

Red.:Dėl šios vertingos sugestijos tenka pastebėti, kad str. į anglų kalbą jau išverstas, į ispanų verčiamas.

*

Dr. A. Ramūnas Paplauskas, Ottawa universiteto profesorius:

Iš Į Laisvę puslapių dvelkia gaivinantys skersvėjai.

Skaitydamas jauti, kad kažkokie stori ledai tirpsta, tirpsta ir kad apkiautėjusi žiema niekaip neatsilaikys prieš griausmingą pavasario

Jauti, kad pavasaris, jeigu dar neateina, tai tikrai ateis Baltijos krantais.

Beje, ot puikiai parašėt apie Do-čį ir drg. Chruščiovą! Visa šeima visą vakarą juokėmės.

Antanas Ramūnas