EUROPOS IR AMERIKOS PEDAGOGINIAI IDEALAI
PALYGINAMOJI ĮŽVALGA
ANTANAS RAMŪNAS, Ottawa, Can.
Organizuojant Atlanto bendruomenę ir besirūpinant Vakarų ūkine, kultūrine, socialine, politine integracija, savaime iškilo Europos ir Amerikos (autorius čia turi galvoje visų pirma JAV ir Kanadą) pedagoginės integracijos reikalas. Mums, lietuviams, tatai turėtų labai rūpėti, nes gal ir netolimas laikas, kada, atgavę nepriklausomybę, turėsime iš pagrindų reorganizuoti Lietuvos švietimo sistemą, pasiimdami, kas yra geriausio Vakarų Europoje ir Amerikoje. Štai kodėl nuolat turime budėti, gyvendami augščiausių lietuvių tautos pedagoginių ir kultūrinių idealų vizija.
Kai kas pasakys: “Amerikoje nėra nieko, kas būtų verta mums pasisavinti ir prisitaikyti. Tad kreipkime savo akis į Vakarų Europą, vien į Vakarų Europą!” Kai 1946 m. “Tremtinių Mokykloj” ir 1948 m. “Tėvynės Sarge” ryškinau Naujojo Pasaulio globalinį vaidmenį ir kreipiau savo tautiečių dėmesį į Amerikos žymius pedagoginius laimėjimus, kai kieno buvau pavadintas neišmanėliu ir nenaudėliu.
Laikas atsipalaiduoti mums nuo visų iš anksto sudarytų, kartais visai nepagrįstų, nusistatymų! Laikas turėti kiekvienam iš mūsų kiek galint pilnesnį ir objektyvų Europos ir Amerikos pedagoginių idealų vaizdą.
Patiko man prof. J. Brazaičio straipsnis paskutiniame Į LAISVĘ numeryje: “Rytai ir Vakarai mumyse”, (1956 m. kovo mėn., p. 1-5). Iš tikrųjų, kiekviename iš mūsų, daugiau ar mažiau, gyvena Rytai ir Vakarai, Europa ir Amerika: Rytai ir Vakarai, Europa ir Amerika žymi ne tik skirtingas geografines mūsų planetos sritis, bet taip pat skirtingas žmogaus prigimties saviraiškos linkmes, skirtingus žmogaus prigimties polėkius bei apraiškas. Tad daug nuo mūsų pačių priklauso ir priklausys įvairių dvasios pakraipų suderinimas bei pusiausvyros atstatymas mumyse ir mūsų tautinėj kultūroj.
Europos pedagoginiai idealai yra iš esmės kultūros idealai.
Amerikos pedagoginiai idealai yra iš esmės civilizacijos idealai.
Kultūra, visu savo svoriu gravituojanti į žmogaus vidaus, į sielos, į dvasios pasaulį, žymi vertikalinę gyvenimo linkmę.
Civilizacija, visu savo svoriu gravituojanti į gyvenimo išorę, į daiktybės bei medžiagos pasaulį, žymi horizontalinę gyvenimo linkmę.
Kultūra yra žmogaus viešpatavimas ant savęs paties, siekiant estetinių, intelektualinių normų, dvasinių vertybių bei asmeninės tobulybės idealo. Civilizacija yra žmogaus viešpatavimas ant gamtos bei išorinio pasaulio medžiaginio gyvenimo organizacijos, mašinos bei technologijos pagalba.
Kaip kad senovės Atėnai bei Graikija, Europa buvo ir paliks humanizmo, mokslinės spekuliacijos, kultūros istorinis lopšys. Kaip kad senovės Roma, Amerika yra augštu civilizacijos idealu, yra naujos politinės bei teisinės santvarkos (išreikštos šūkiu: E pluribus unum) vėliavnešė.
Europietis — mąstytojas, amerikietis — veikėjas.
Europietis nuolat išranda, amerikietis nuolat pritaiko.
Tiesa, kad visapasaulinės imperijos planas, jungiantis Rytus ir Vakarus, pirmiausia gimė graikų protuose, bet buvo romėnai, kurie tą planą pavertė tikrove. Daug gražių, nuostabių pedagoginių idėjų gimė Europoje, bet savo pilnutinį praktišką pritaikymą jos rado tik Naujajame Pasaulyje.
Tautinė romėnų filosofija buvo stoicizmas, būtent vyksmo, tapsmo, veiksmo filosofija. Tautinė amerikiečių filosofija pragmatizmas (nuo gr. pragma-veikimas), kitaip dar vadinamas eksperimentalizmu, developmentalizmu, instrumentalizmu, yra, iš esmės imant, ne kas kita kaip veiksmo, veiksmingumo bei produktingumo filosofija. Yra didelis nesusipratimas žiūrėti į Ameriką kaip į materializmo kraštą. Amerikiečiai yra ne materialistai, o — aktyvistai!
Tai, kas pasakyta apie Europą ir Ameriką apskritai, padeda mums suprasti pedagoginę padėtį šiapus ir anapus audringojo Atlanto vandenų.
Yra, žinoma, neabejotina tiesa, kad Amerikos pedagoginės idėjos didžia savo dalimi yra europinės kilmės. J. J. Rousseau, J. H. Pestalozzi, Ph. E. Fellenberg, J. F. Herbartas, Fr. Froebelis, C. Darwinas, H. Spenceris, F. Galtonas, W. McDougall, R. Baden-Powell, C. E. Spearman, E. B. Titchener, I. L. Kandel, W. Wundt, O. Kuelpe, G. E. Mueller, H. Muensterberg, W. Stern, M. Wertheimer, K. Koffka, W. Koehler, K. Lewin, S. Freud, C. G. Jung, A. Adler, F. Allers, I. P. Pavlov, P. Sorokin, V. Cousin, A. Comte, P. Janet, A. Binet, J. Piaget, etc. — štai tik keletas iš tų, kurie tiesioginiu ar netiesioginiu būdu, formavo bei formuoja Amerikos pedagoginę sąmonę. Savo pedagoginių idėjų kilmės ir patys amerikiečiai neslepia. Taip, sakysime, gan dažnai pabrėžiama, jog John Dewey savo mokslo pradmenis pasisavino daugiausia iš Fr. Froebelio. Tačiau neužmirština, jog amerikiečiai, sekdami Europą teorijoj, visu stropumu ir akylumu vykdė Europos pedagoginių idėjų atranką. Amerikiečiai be niekur nieko atmetė europinių dėstymo metodų perdėtą formalizmą, “kalimą” (kurį jie pašiepiamai vadina “the stuffing of skulls” — makaulių prikimšimu) bei mechaniškos atminties ( rote memory) vartojimą, perdėtą tiek mokinio tiek mokytojo suvaržymą ir, kas svarbiausia, pertemptą švietimo organizacijos centralizaciją bei nelemtą pedagoginį etatizmą. Amerikiečiai radikaliu būdu demokratizavo ugdymą ir tai ne vien tik pačioj mokykloj, bet ir už mokyklos ribų, t. y. tėvų ir vaikų, tėvų ir mokytojų, tėvų ir mokyklos administratorių, mokytojų ir mokyklos administratorių, tėvų ir vyriausybės, mokytojų ir vyriausybės etc. santykiuose. Čia demokratija yra ne vien tik tam tikra valdžios forma, bet ir tam tikras gyvenimo stilius bei būdas, atremtas į žmogiškojo asmens vertę bei primatą. Pertempto etatizmo bei totalizmo vietą čia užima personalizmas bei pluralizmas. Demokratiškumo dvasia čia įsiskverbus į kiekvieną krašto užkampį. Amerikiečiai kūrė savo švietimo organizaciją, vedami šūkio: “Education of the people, for the people, by the people!” Taigi iniciatyva čia ėjo ne iš centrinių krašto organų, bet iš vietinių savivaldybinių vienetų, iš pačių žmonių. Tai politinis bei pedagoginis anglosaksų empy-rizmas, giliai persunktas “common sense” dvasia ir nukreiptas į visuotinės žmonių gerovės (prosperity) idealą. Žinomas prancūzų istorikas A. C. de Tocqueville, atsilankęs JAV, negalėjo atsistebėti ir atsižavėti šio krašto savivaldybinių vienetų veikla ir niekieno nevaržoma iniciatyva. Grįžęs Europon, jis buvo sukrėstas, pamatęs ir palyginęs su tuo, ką patyrė Naujame Pasaulyje. Čia, Europoje, visur buvo galima pastebėti vietinės viešosios dvasios bei savivaldybių gyvenimo stoką. Europa iki šiai dienai vis dar negali atsikratyti absoliutizmo, etatizmo, centralizmo bei biurokratijos liekanų. Europietis moka organizuoti gyvenimą savyje, bet, deja, nesugeba deramai organizuoti gyvenimo aplink save. Kaip jau sakyta anksčiau, jis — kultūrininkas, bet ne civilizatorius. Švietimo santvarkos ir aplamai viešojo gyvenimo organizacijos jis turi eit mokytis pas anglosaksą. Taip, sakysime, kiekvienas iš mūsų turėtų įsidėmėti, kas įvyko su valstybinių mokyklų sąjūdžiu, kurio pradininkas yra Fridrichas Didysis, 1763 m. išleidęs garsius mokyklinius potvarkius ir tuo pradėdamas naują erą mokyklų administracijos istorijoj. Tai buvo pirmas lemtingas šuolis į pedagoginį centralizmą bei etatizmą. Fridricho Didžiojo pėdomis, t. y. mokyklinės centralizacijos kryptimi, tuoj pasuko Austrija, Rusija (Katarina Didžioji), o vėliau — Vakarų Europa. Pereito šimtmečio pirmoj pradžioj valstybinių mokyklų sąjūdis, kilęs Prūsijoj, pasiekė Ameriką. Pedagoginis etatizmas, prūsiškojo absoliutizmo pagimdytas, kaip šėlstanti vėtra, praūžė nuo Atlanto iki Pacifiko, bet sveiko politinio ir pedagoginio anglosaksų empyrizmo nesugebėjo įveikti: tiek JAV, tiek Kanadoj švietimo sistema yra ne centralizuota, o, atvirkščiai, decentralizuota, ištisai sudemokratinta. Šiuo požvilgiu Amerika yra šviesus pavyzdys visam pasauliui. Ateities Rytų, Šiaurės, Vidurio ir Pietų Europa, atsikračiusi bolševizmo jungo, turėtų padaryti galą absoliutizmo liekanoms!
1954 m. mane aplankė vienas Europos pedagogas, profesoriaujantis Sorbonoje, Paryžiuje. Kalbėjomės. Užkliuvom ant Naujojo Pasaulio. Susiraukė ir tarė: “Jūs vis dėlto manote, kad yra kai kas ir Amerikoje, ko mes turėtume mokytis?” Vietoj atsakymo padaviau jam į rankas didžiulę 879 pusl. knygą, klasišku būdu nagrinėjančią demokratinės švietimo organizacijos pagrindus, principus bei praktiką. Įžymus profesorius pradėjo gilintis. Nutilo. Paraudo. Išsiėmė pieštuką, užsirašė tikslų knygos pavadinimą ir sušuko: “Pagaliau, radau tai, ko taip seniai jieškojau!” Yra džiugu postatuoti, kad nūn Amerika pamažu artėja prie Europos pedagoginės teorijos srityje ir, atvirkščiai, Europa pamažu artėja prie Amerikos ugdymo organizacijos srityje.
Pedagoginė praraja, kuri skyrė Ameriką nuo Europos, yra, be abejo, autoriteto klausimas. Ir Senasis Pasaulis ir Naujasis Pasaulis čia nuėjo į kraštutinumus, būtent, kai kurie europiečiai tiek pertempė autoriteto principą, jog faktiškai jie atstovauja pedagoginiam šūkiui: “Autoritetas be laisvės!” Panašiu būdu kai kurie amerikiečiai tiek pertempė laisvės principą, jog faktiškai jie atstovauja pedagoginiam šūkiui: “Laisvė be autoriteto!” Tikrenybėje gi tiesa yra viduryje: autoritetas ir laisvė yra du grindžiamieji pilnutinio ugdymo principai. Šitą pamatinį pedagoginį dėsnį yra, pagaliau, įžiūrėjęs, pripažinęs ir pasauliui iškilmingai, viešai deklaravęs pats John Dewey, tuo būdu norėdamas padaryti galą įsigalinčiam mokykliniam chaosui.
Kai kas linkęs manyti, jog Amerika yra pernelyg neveikli pedagoginės teorijos srityje. Reiktų atsargumo, panašiai teigiant. Keturi pagrindiniai pedagoginiai XX a. sąjūdžiai (žiūr.: A. Ramūnas, Pedagoginių mokslų krizė ir nauji keliai, “Tremtinių Mokykla” 1946 m.) yra radę Naujajame Pasaulyje galingą atgarsį ir suklestėjimą. Pedagoginio sąjūdžio vaizdas Amerikoje yra nepaprastai gyvas ir įvairus.
Jeigu kas klaustų, kuris nūdieninis sąjūdis Europoje yra pats dinamiškiausias ir atitinkantis mūsų epochos dvasią, reiktų nieko neabejojant atsakyti: “Federalizmas!” Deja, daugelis dar nėra įsigilinę į federalizmo esmę, turėdami galvoje vien politinį (ir tai dažniausiai tik tarpvalstybinį!) jo aspektą ir visai užmiršdami jo kultūrinius, ūkinius, socialinius, pedagoginius elementus. Federalizmas savo esmėje yra ne kas kita kaip visų gyvenimo sričių sudemokratinimo sąjūdis, siekiantis decentralizacijos bei pilnutinės demokratijos idealų.
Švietimo organizacijos srityje federalizmas atstovauja koncepcijoms, kurios jau žymia dalimi ir seniai yra įgyvendintos Amerikoje.
Taigi: ateitis priklauso ne Europai išimtinai ir ne Amerikai išimtinai, bet pastarųjų dviejų laimingai sintezei.
