Tarptautinis istorijos mokslų kongresas Romoje

Ženevos dvasios vienas iš padarinių — kad Sovietai savo idėjos propagandą atkėlė šiapus uždangos į mokslinę bei kultūrinę plotmę. Viena iš tokių pozicijų, kur sovietų mokslininkai pasireiškė su visu agresyvumu, buvo šiemetinis istorikų kongresas Romoje. Kongreso pirmininkas kapituliavo prieš agresiją ir leido diskriminnuoti to kongreso dalyvius, pavergtųjų kraštų mokslininkus, kurie drįso pasireikšti šiose pozicijose prieš sovietines tezes. Malonu pažymėti, kad prof. Zenonas Ivinskis buvo vienas iš tų pirmųjų, kurie šioje mokslinėje arenoje pasipriešino kultūrbolševizmo agresijai. Tatai buvo tinkamai spaudoje pastebėta. Už tai prof. Ivinskis susilaukė gausių sveikinimų. Bet ryšium su tuo kongresu mums rūpėjo ir kitas klausimas — į ką gi istorijos mokslininkai šiais laikais labiausiai kreipia savo dėmesį... Į kelis tos rūšies klausimus, pateikiame prof. Zenono Ivinskio atsakymą:

*

—    Kuriam tikslui rengiami tarptautiniai istorikų kongresai?

Istorijos kongresų tikslas yra sunešti į vieną tarptautini forumą naujausius tyrinėjimų rezultatus. Jie buvo šiame kongrese patiekti ištisų paskaitų ir trumpų pranešimų forma. Tarptautiniai istorijos kongresai yra šaukiami kas penkeri metai. Pirmasis kongresas po II-jo D. Karo (iš eilės 9-sis) įvyko 1950 m. Paryžiuje. Romos kongresas buvo susilaukęs iki šiol daugiausia lankytojų, pranešėjų ir paskaitininkų. Jau prieš pat kongresą buvo išleisti jo darbų septyni tomai. Aštuntasis patieks diskusijas. Pirmą kartą šitame kongrese oficialiai dalyvavo ir Sovietų Sąjungos delegacija. Anksčiau istorijos kongresuose nebuvo pasirodžiusi Vatikano delegacija. Ji čia pasirodė taip pat pirmą kartą.

Gana svarbią vietą per tokius kongresus, žinoma, užima kontaktai, pažintys. Mokslininkai vieni apie kitus daug žino iš knygų ir studijų. Kongresuose jie pagaliau turi progos susitikti, įgyti vienas kito optišką vaizdą... Ir sausam, kabinetiniam knygų žmogui reikia laikas nuo laiko platesnio asmeninio ryšio, nuomonių pasikeitimo.

—    Kokios naujos istorijos mokslo problemos buvo svarstomos šiame kongrese ir kas tam kongresui davė vieningos minties?

Vieningą, mintį šiame kongrese būtų sunku ir surasti, nebent tik tiek, kad iš kiekvienos srities vis norima patiekti naujausius rezultatus, kas nauja yra susekta, surasta, ar ištyrinėta. Ir istorikai yra jau išsispecializavę atskirais kraštais, šimtmečiais, net atskiromis siauromis sritimis. Praeito šimtmečio Rankės tipo universalių istorikų "rasė”, jeigu prie jos sintetiko Toynbee nebeskaityti (jis buvo irgi Romoje), yra jau išmirusi. Tad ir šitame kongrese vienas žmogus jokiu būdu nebegalėjo visko apžvelgti. Per dešimtį dienų (kaikurios sekcijos savo paskaitas pradėjo 3 dienos prieš oficialų atidarymą) kartais būdavo vienu metu paraleliai skaitoma po 6-8 paskaitas. Tiesa, užbaigiant kongresą keliems referentams buvo pavesta padaryti kongreso darbų apžvalgą. Bet ir čia vienas referavo apie senąją istoriją, o kiti atskirai apie vidurinius amžius, naujuosius ir naujausius laikus. Kalbėtojų buvo su pagrindu nusiskųsta, kad jau yra pasidarę sunku sintezėn suvesti naujausius duomenis. Ir istorijos tyrinėjimuose yra atėjusi krizė, atėjo išsibarstymas smulkiais tyrinėjimais, savotiškas sueižėjimas. Tad ir kongresai sunkiai begali pajėgti nurodyti bendrą kryptį atskiroms sritims. Ir šiame kongrese lengviau buvo susitarti tik atskirų specialių sričių mokslininkams (paleografija, diplomatika, naujausios istorijos šaltinių publikacija). Įspūdis dažnai buvo, jog paskaitininkai padarė pranešimus iš savo siauros srities, nesižvalgydami į kokius bendrus nurodymus ir nedaug dėmesio rodydami kitoms paskaitoms, kurių tikrai buvo perdaug. Diskusijose, tiesa, dažnai buvo skaitomi papildymai, ar daromi priekaištai iš iš anksto paruošto teksto, nors prieš tai kalbėjusieji jau buvo kai ką nauja pasakę, ko nebereikėjo kitiems kartoti. Kaip Freiburgo (Vok.) un-to prof. Ritter savo užbaigos rėsumė teisingai nurodė, dažnai buvo pasigendama moksliškai kūrybinės minties... Gal jai kliudė ir užėję dideli karščiai per visą rugsėjo pirmąją pusę...

— Kiek lietuviai dalyvaudavo anksčiau istorikų kongresuose, ir kiek jie prisidėjo prie lietuvių ryšių su kitų tautų istorijos mokslininkais?

Mano žiniomis, pirmasis istorikų kongresas, kuriame lietuviai aktyviai dalyvavo su paskaitomis, buvo 1938 m. rugpiūčio mėn. Zueriche įvykęs, iš eilės 8-sis tarpt, kongresas. Ten mudu su prof. Aug. Janulaičiu, kaip Lietuvos istorijos draugijos nariai, gavę iš švietimo ministerijos oficialią komandiruotę, skaitėme paskaitas iš Lietuvos kultūros ir teisės istorijos srities. Trečioji paskaita buvo tik perskaityta neatvykusio, bet tada Kaune gyvenančio rusų emigranto prof. I. I. Lappo. Mūsų paskaitos buvo sukėlusios daug gyvo susidomėjimo. Apie jas ir lietuvių delegacijos pasisekimus rašė lietuvių spaudoje Zueriche tada pedagogiką studijavęs Ant. Valiukėnas. Zuericho kongrese dar aktyviai reiškėsi per diskusijas, — ypač prieš lenkus (kaip ir šiemet Romoje) — dr. J. Deveikė-Navakienė. Anuomet niekas netrukdė Lietuvos vardu dalyvauti kongrese ir jame kalbėti. Tada dar ten nė "trukdytojų” nebuvo...

Tiesa, dar galima pridėti, jog latviai 1937 m. rugpiūčio mėn. buvo suorganizavę Pabaltijo istorikų kongresą. Jame dalyvavo ir lenkai, ir vokiečiai. Buvo dar be trijų baltų tautų, ir kitų aplinkinių kraštų istorikų. Ten lietuviai sudarė gausesnę delegaciją. Lietuviai paskaitė 5 paskaitas (E. Volteris, J. Puzinas, I. Jonynas, A. Janulaitis, Z. Ivinskis). Tame kongrese dar dalyvavo ir Dr. M. Račkus. Tuo ir baigėsi Pabaltijo istorikų kongresai, jų I-jo darbus išleidžiant storame tome (1938).

Kai 1928 metais Oslo (Norv.) vyko 6-sis istorikų kongresas, ten dar nė vienas lietuvis neišdrįso nukelti kojos. Nė 1933 m. 7-me kongrese Varšuvoje, žinoma, negalėjo būti lietuvių, nebent kokis tautietis istorikas iš Vilniaus krašto (be pranešimo). Tad tik Zueriche pirmą kartą, buvo išeita į tarpt. forumą su paskaitomis, kurių rėsumės yra kongreso darbuose išspausdintos. Tiesa, Paryžiaus kongrese prieš penkeris metus dalyvavo p. J. Deveikė.

Šių metų kongrese Romoje iš Pabaltijo istorijos tebuvo vienintelė paskaita, liečianti mūsų kultūros istoriją. Joje aš buvau pasiryžęs savo naujausias išvadas iš iki tol nenaudotos medžiagos Vatikano ir jėzuitų archyvuose pateikti trumpame pranešime apie jėzuitų vaidmenį katalikybės restauracijoje Lietuvoje (knygos lietuvių kalba, liet. giesmės, hierarchijos stiprinimas ir tt.). Pranešimo rėsumė buvo išversta prancūziškai. Ji yra išspausdinta.

Kai komunistai sutrukdė po paskaitos akademiškai pravesti diskusijas, tai buvo tik naujas ženklas ir įrodymas, jog tokie kongresai yra mums pasilikusi svarbi ir beveik vienintelė platforma, kur ir mes galime pareikšti savo balsą, ar kam jis patinka, ar ne. Per tokius kongresus mes galime prieš oficialius Tarybų Sąjungos delegatus pareikšti savo nusistatymą ir vienu ar kitu būdu mokslinėje potmėje atstovauti jų pavergtos lietuvių tautos laisvajai valiai. Galima dar pridėti, jog šitame kongrese dar, be J. Deveikės, kuri po eilės paskaitų vis dalyvavo diskusijose, dalyviais buvo ką tik Gregorijanos un-te pradėjęs paleografiją dėstyti Tėvas P. Rabikauskas, S. J. ir kun. R. Krasauskas.

Savaime aišku, kad tokie kongresai, — turiu galvoje pirmiausia šitą — duoda geros progos užmegsti įvairių pažinčių, turimas pagilinti. Gaila tik, kad lietuvių būrelis buvo ir šį kartą labai negausus. Šiame kongrese lietuviai turėjo progos sueiti į naujas pažintis. Ypač aš pasinaudojau ta proga po plačiai nuskambėjusių nutrauktų diskusijų.

Z. Ivinskis