A. Maceina: Naujoji stabmeldybė
1. Mūsų laikais miršta senasis žmogus, kurį A. Weberis vadina “trečiuoju žmogum”, ir gema ketvirtasis žmogus, kurio akivaizdoje mums kyla klausimas, kas yra šis žmogus savyje ir koks jo santykis su krikščionybe.
2. Pasaulio istorijos vyksmas susideda iš gamtos apipavidalinimo arba kultūros ir iš žmogaus santykių su Dievu arba religijos. Gamtos apipavidalinimas yra būtinas, nes jis sudaro pagrindą žmogui žemėje išsilaikyti. Santykiai su Dievu yra laisvi, nes jie kyla iš žmogaus apsisprendimo. Todėl religija istorijoje gali nykti ir praktiškai nesykį nyksta net ligi visiškos bedievybės. Istorijai lemtingas yra religijos vyksmas, kuris skelia žmoniją į dvi bendruomenes, apsisprendusias: viena už Dievą, antra prieš Dievą.
3. Mūsų laikais žmogaus santykis su Dievu darosi vis neigiamesnis: net “pačią Dievo sąvoką norima išrauti iš žmonių sielos” (Pop. Pijus XI). Bedievybės mintis yra mėginama paversti norma ir pagal ją statyti objektyvinę istorijos sąrangą. Nietschės bepročio numestas žemėn žibintas yra pakeltas pirmoje eilėje komunistinio žmogaus; bet ne tik jo vieno, nes bedievybė dabar yra visuotinas reiškinys.
4. šitoks naujojo žmogaus nusistatymas dažnai yra vadinamas “naująja stabmeldybe”. Pavadinimas yra visiškai netinkamas, nes stabmeldybė yra religija: ji santykiuoja su Krikščionybe taip, kaip prieangis su rūmais, kaip logoi spermatikoi su “visu Logu” (šv. Justinas). Moderninio žmogaus santykyje su jo garbinamomis vertybėmis nėra transcendencijos, tuo pačiu nėra esminio bruožo, kuris yra aiškiai randamas stabmeldybėje.
5. Naujasis žmogus yra ne stabmeldis, bet apostata, atkritėlis. Jam Krikščionybė yra nebe naujiena, kaip stabmeldžiui, bet seniena, kurią jis turįs pergalėti tiek savyje, tiek savo kuriamame gyvenime. Nusigrįžimą nuo Krikščionybės naujasis žmogus pergyvena kaip naują pradžią.
6. Krikščionybės santykis su apostatų bendruomene verčia Bažnyčią keisti savo apaštalavimo metodus, nes apostata paprastam Evangelijos skelbimui yra neprieinamas. Vis dėlto apaštalavimas šioje apostatinėje bendruomenėje yra maža sėkmingas dėl įvairių priežasčių.
7. Pats modernusis žmogus yra Evangelijai uždaras dėl savo įsitikinimo, esą jis yra aukštesnis žmogus, ateities viešpats. Jis pergyvena Bažnyčią kaip politinę jėgą, bet ne kaip religinę instituciją ir todėl nepasitiki jos nuoširdumu, o Evangelijos skelbime regi tiktai propagandą.
8. Pati Bažnyčia stovi šiandien prieš moderninį žmogų be atsakymų į didžiąsias aktualias problemas, prie kurių priklauso: 1. nepaprastai didėjąs žmonijos prieauglis, 2. socialinė problema ir 3. komunizmas. Bažnyčios šių problemų atžvilgiu nusistatyme neranda pasaulis egzistencinio atsakymo ir todėl pasaulis vis labiau nuo jos nusisuka ir neklauso jos žodžios.
9. Apostatas žmogus gali grįžti į religiją, tik sudužus jo einamam keliui. Todėl katastrofa yra vienintelė, kuri galinti dabartinį pasaulį išvesti iš jo bedievybės; katastrofa atliks valytojos vaidmenį.
A. MACEINA
