BONNOS BYLA
Vliko delegato įsltaisymas prie Vokietijos vyriausybės Lietuvos laisvinimo byloje turės toli siekiančio poveikio, kurį tik laikas pamažu išryškins. Šiuo metu mūsų dėmesį patraukia šio įsitaisymo poveikis pačiai Lietuvos laisvinimo organizacijai. Po kelerių pastarųjų metų Vliko kanosinės laikysenos Lozoraičio atžvilgiu Vliko delegato įsitaisymas gali būti reikšmingas laisvinimo organizacijos demokratinio principo laimėjimas. Ir visai nuoseklu, kad vadistinio principo visokių atspalvių šalininkai šiam laimėjimui labai jautrūs ir stengiasi visaip jį nuvertinti ir suniekinti.
Bonnos byla tik dabar išėjo aikštėn, bet ji trunka jau eilė metų.
Pirmuosius žingsnius Bonnoje pramynė Vliko žmonės — Sidzikauskas, Brazaitis, Ivinskis. Vėliau, pradėjo sau atramos Bonnoje jieškoti ir Lozoraitis, apie savo žygius net nepainformuodamas Vliko. Tik Lozoraičio nepasisekimas Bonnoje privertė jį tuo reikalu kalbėtis su Vliku. Tik dėl to 1952 m. Reutlingeno pasitarimuose Bonna buvo centrinis klausimas.
Prieš vykdamas tada į Reutlingeną tartis su Vliku, Lozoraitis pirmiausia nuvyko į Bonną, tikėdamasis ten gauti sau pripažinimą atstovauti Lietuvai ir Vliką pastatyti prieš įvykdytą faktą. Apie tos savo “misijos” nesėkmę Lozoraitis Reutlingeno pasitarimuose šitaip bylojo: “Kai nuėjau pas Dr. Kosman ir kalbėjau su juo tuo klausimu, išdėstydamas taip pat diplomatų padėtį, jis pasakė, kad norėtų privačiai paklausti: jeigu ministerija priimtų tokį žmogų, ar negalėtų atsitikti, kad ateitų kitas kas ir pasakytų “wir erkennen diesen Mann nicht?” Mano bendrakalbis pažymėjo, kad pas jį yra buvęs prof. Ivinskis vom Litauischen Befreiungskomite, ir dėstė kitokias pažiūras į Lietuvos diplomatijos tarnybą...” Tuose Reutlingeno pasitarimuose vienas iš prolozoraitinių Vliko narių, aiškindamas Lozoraičiui, “kad Bonnos vyriausybė nežino, kas gali Lietuvos vardu kalbėti”, dėstė, kad todėl reikalingas bendras Vliko ir Lozoraičio raštas Bonnai, “kas yra įgaliotas tartis su Bonnos vyriausybe Lietuvos vardu, ligi nebus priimtas galutinas atstovas.” Šią tezę tada palaikė ir demokratinių nuotaikų Vliko nariai, šventos ramybės dėlei kompromisas! Faktiškai tai reiškė demokratinio principo kapituliaciją Tačiau į siūlymą regaguodamas, Lozoraitis pareiškė, kad jo “žingsniams nereikia konsekracijos”, kad “klausimas, kas atstovaus, yra principinis”, vadinasi, nediskutuotinas, ir kad pats Vlkas “malonėtų pareikšti Bonnai, jog jis painformuotas, kad Lietuvos Diplomatijos šefas yra prašęs praplėsti Bonnoj Lietuvos interesų atstovavimą ... yra patenkintas šiuo Diplomatijos šefo žingsniu, ir kad Vlikas labai sveikintų, jei vokiečių vyriausybė Lozoraičio pareikštą prašymą patenkintų.” Visai pagal velionies Smetonos žinomąją tezę: man dera vairuoti. Laimė, kad po 26 metų krikščionys demokratai parodė daugiau apdairumo nei po 1926 m. perversmo, ir dr. Karvelis į tuos Lozoraičio užsimojimus pastebėjo: “jei toks Jūsų pareiškimas galiotų, tai bendrai išjungiama betkuri galimybė ir prasmė tartis, nes kiekvienas klausimas būtų į “principinių” kategoriją įterptas. Jeigu, p. Ministeri, manot, kad tas bendras žygis yra nepriimtinas, tada Vlikas, jei tai darys vienas, jis vienas ir pasvarstys, ką ir kaip daryti ..
Tiesa, dar ilgokai truko, kol Vliko dauguma (7 iš 10) augščiau minėtą dr. Karvelio mintį ryžosi vykdyti. Bet geriau vėliau, negu niekad. Vliko delegato prisistatymas Bonnoje, be abejojimo, dar nereiškia galutinės demokratinio principo laisvinimo organizacijoje pergalės prieš vadistinį. Kiekvienu atveju tuo prisistatymu sudaryta nauja padėtis ir, nepalyginti, palankesnės sąlygos. Demokratinio principo atstovai Vlike sudarytą padėtį turėtų paversti atrama tolimesniems demokratinio principo laisvinimo organizacijoje laimėjimams.
Savotiška keistybė šiuo atveju yra mūsų socaldemokratų laikysena. Veltui tikėtume socialdemokratų atstovą Vlike esant tarp tų 7 Vliko daugumos. Deja, šiuo atveju socialdemokratų atstovas stovi drauge su tautininkais vadistinio principo paunksmėje. Keista ta marksistinė dialektika!
V. Grigas
