PALYGINUS T. SARGĄ. IR VARPĄ
Prieš mane ant stalo “Tėvynės Sargas” ir “Varpas”. Tai patys seniausi mūsų periodiniai leidiniai: nors protarpiais abu yra ilgiau ar trumpiau ilsėjęsi, tačiau abu laiko save senųjų sargininkų ir varpininkų paveldėtojais. Lygiai garbinga abiejų — ir “Tėvynės Sargo”, ir “Varpo” — praeitis: abu šie vardai yra patys tautinio atgimimo simboliai. Kaip visiems yra brangi “Aušra”, taip lygiai visiems yra brangūs ir “Varpas” su “Tėvynės Sargu”, nežiūrint viso pažiūrų skirtumo. Abu lygiai brangūs kaip pirmieji mūsų tautinės valios liudytojai. "Varpas” savo laiku išreiškė lietuviškąjį apsisprendimą mūsų indiferentinėje bei ateistinėje visuomenėje, “Tėvynės Sargas” — katalikų visuomenėje.
Su savosios šviesuomenės išaugimu ir mūsuose pasireiškė natūrali pasaulėžiūrinė diferenciacija. Sakome natūrali pasaulėžiūrinė diferenciacija, bet tai nereiškia, kad apskritai tokią diferenciaciją laikytume būtinybe. Yrą buvę epochų, kai, apskritai imant, viena pasaulėžiūra buvo visą gyvenimą persunkusi. Gali tokių epochų atmintis žadinti mumyse tam tikrą vienybės ilgesį. Juk, savo pagrinde vienybės ilgesys yra tiesos ilgesys: tiesa yra viena. Bet tiesa mums neatskiriama nuo laisvės. Nėra kito kelio žmogui į tiesą, kaip per savo laisvą įsitikinimą. Niekam tiesa negali būti priverstinai įskiepyta ar kaip kitaip įdiegta. Prievartinis tiesos “apaštalavimas” yra pačiame savyje prieštaringas: kaip prievarta atskleisi tiesą, jei kiekvienas gali tik pats ją sau rasti? Tik šia prasme — laisvo tiesos jieškojimo prasme — pasaulėžiūrinė diferenciacija yra natūrali.
Nebuvo tačiau lemtas, nors ir kiek suprantamas, “varpininkų” ir “sargininkų” išsiskyrimo vėliau nepriklausomojo gyvenimo metais pavertimas valstiečių liaudininkų ir krikščionių demokratų išsiskyrimu. Suprantamas šis išsiskyrimas: susitelkus vienos pasaulėžiūros pagrindu į daugiau ar mažiau glaudžius idėjinius kolektyvus, nejučiomis tie patys kolektyvai buvo paversti ir politinėmis partijomis. Neturint kitų pavyzdžių kaimynuose, negalėjo nė mintin ateiti, kad būtų galima kitaip politiškai susiorganizuoti, kaip pagal “antiklerikalizmą” ir “klerikalizmą”, daugiau ar mažiau kovingą ateizmą ir krikščionybės gynimą. Abeji jautėsi teisūs. Vieni sau mąstė: kaip galime išsižadėti sąžinės laisvės ? Antri sau sakė: kaip galime neginti amžinosios krikščionybės tiesos? Ir lygiai abeji baiminosi vieni antrų, neįsivaizduodami kitų laimėjimo kitaip, kaip “antiklerikaline” ar “klerikaline” diktatūra. Šita baimė ir skatino juo energingiau kovoti su “priešu”, juo ryžtingiau ginti “demokratiją”. Buvo tačiau pamiršta, kad demokratija apskritai nežino “priešų”, nes lygiai visuose mato tuos pačius žmones. Buvo pamiršta, kad demokratija nereiškia tik savosios partijos laimėjimo, nes demokratinė valstybė lygiai remiasi opozicija, kaip pozicija. Neįtarinėjant nei vienų, nei antrų nenuoširdumu savo demokratinėse intencijose, tetenka konstatuoti, jog lygiai abeji tarpusave baime parengė kelią tikrai diktatūrai, savo šešėliu užgožusiai beveik du trečdaliu mūsų nepriklausomos valstybes gyvenimo.
Bergždžia būtų leistis į praeitį tik kaltininkų joje jieškoti. Paprastai kiekvienoje kaltėje visi yra vienaip ar kitaip dalyvavę, nors visi norėtų farizėjiškai laikyti save pačius teisiaisiais. Nekitaip yra ir su tuo vis dar kartas nuo karto iškylančiu klausimu, kas buvo kaltas dėl demokratinės santvarkos mūsuose tokių neilgų metų. Kad X ar Y bučiavosi tu busimuoju “Tautos vadu”, dar neišteisina tų, kuriems visos nuolaidos tautinėms mažumoms atrodė priimtinesnės, negu jieškojimas bendro darbo su “priešais”. Bet, antra vertus, lengvaširdis griebimasis demokratinių institucijų paneigimo taip pat nerodo, jog demokratinių įsitiki-nimų siekta ligi pačių gelmių. Iš laiko perspektyvos dalykas atrodo paprastas: abiem pusėm trūko pasitikėjimo vieni antrų demokratiškumu — opozicijoje pozicijai, ir atvirkščiai. O šia padėtimi, kaip paprastai, pasinaudojo trečiasai, kuris apskritai nevertino jokios demokratijos: nei liberalinės, nei krikščioniškosios.
Jei bergždžia praeitimi tesidomėti dėl “kaltininkų” iškasimo, tai prasminga visas pastangas dėti pačios kaltės šaknims išrauti. Deja, šios rūšies pastangos daug retesnės: kai “kaltininkų” savaime tejieškoma “svetimuosiuose”, tai kaltės tenka visada jieškoti ir savyje pačiuose. Tačiau, kol nepervertinama praeitis šituo pastaruoju požiūriu, tol paliekama senose klaidose.
Pagarbiai priimame visa, ką vieni ar antri praeityje yra gero nuveikę. Dideliu įdomumu skaitome ir “Tėvynės Sarge”, ir “Varpe” jų įžymiųjų bendradarbių atsiminimus. Atlaidžiai suprantame juos ir tada, kai kiekvieni stengiasi sau surasti didesnių nuopelnų. Sakysime, paskutiniame “Varpe” iškeliami A. Rimkos nuopelnai beruošiant pas mus žemės reformą, primenant, kad prel. Krupavičiui labiau tenkanti ne pirmosios iniciatyvos, o tik jos vykdymo garbė. Galime tai laikyti naudingu priminimu “Tėvynės Sargo” skaitytojams, kurie galėjo būti bepamirštą, kad iš tiesų pagrindinę opoziciją prel. Krupavičius turėjo ne opozicinėse partijose, o kaip tik savo paties partijos konservatoriuose. Lygiai laikome pravarčiu dalyku, kai kartais ir “Varpo” skaitytojams primenamas tam tikras jiems artimų grupių laikymasis Petrapilio lietuvių seime. Toki priminimai turi ateiti vertingu perspėjimu, jog visada klaidos visus gresia ir jog užtat niekam nėra leista farizėjiškai save užliūliuoti “nekaltybe”.
Turime tačiau apgailestauti: kiek abiejuose mūsų minimuose žurnaluose uoliai jieškoma “kaltininkų” antroje pusėje ir kiek pavydžiai ginami savosios pusės “nuopelnai”, tiek betgi visai nematyti noro pasimokyti iš praeities nelemtybių. O visgi jau daug laiko nutekėjo, ir daug dalykų galėjo paaiškėti! Nelieskime šiuo tarpu principingesnio klausimo, ar apskritai pati kitų patirtis nerodo, kaip sunkiai sekasi demokratinę santvarką. išlaikyti pajėgią ten, kur politinės partijos remiasi pasaulėžiūriniais šūkiais, apeliuojančiais savo priešuose matyti “klerikalus” ar “bedievius”. Tegu, kas nori, gina ir tokią partijų struktūrą, kokią esame paveldėję iš praeities. Bet negalime nematyti, kaip giliai visuose demokratinę dvasią žeidžia toks politinės polemikos įvilkimas į pasaulėžiūrinius apdarus, kurie faktiškai tėra demagoginis pasaulėžiūrinių skirtybių naudojimas “priešams” politiškai juodinti, štai ilgame ir iš pažiūros rimtai sukirptame “Varpo” straipsnyje H. Blazas manosi įrodęs, jog katalikybė ir komunizmas yra dvi lygiai totalistinės pasaulėžiūros. Išvada turi būti aiški (politikoje, juk, tuščiai nekalbama!): visi, kuriems brangus individas, bekovodami su komunizmu, nepamirškite, jog lygiai jūsų laisvės tyko ir Roma! Be abejo, “Tėvynės Sargas” (ir ne tik jis, bet ir visi katalikai) tegalės pečiais patraukti į tokius H. Blazo “atradimus”, nes rimtomis jų atsakyti nėra ko. Gal būt, “Tėvynės Sargas” ir pasidžiaugs tokiu H. Blazo straipsniu, nes ras įrodymą savo skaitytojams: na, ar nesakėme, kad reikia ginti katalikybę nuo tų, kuriems ji toks pat priešas, kaip ir komunizmas. Graudus, deja, tebūtų toks “Tėvynės Sargo” džiaugsmas, nes jei H. Blazas turi vieną pasiteisinimą, tai juo ir yra anie "Tėvynės Sargo” straipsniai, kuriuose buvo “įrodyta” liberalizmo ir komunizmo giminystė, terandant komunizme tik “kairįjį liberalizmą’’. Liūdnas šis įrodymas kataliko akimis, nes jis tik davė progos į vieną demagoginį “šūvį” atsakyti kitu tokiu pat. Kai tačiau buvo šaunama tik iš krikščionių demokratų partijos tvirtovės, tai antrasis šūvis buvo jau paleistas ne tik į pačius krikščionis demokratus, bet ir apskritai į katalikus. Nelemtai “Tėvynės Sargas” pasitarnavo katalikybei savuoju liberalų suvedimu su komunistais. Nelemtai "Varpas” pasitarnavo demokratijai totalistus rasdamas lygiomis katalikus su komunistais. Ir lygiai abu nelemtai “įrodė” nesant pas mus iš viso demokratų, o tik komunistų gimines abiejose mūsų visuomenės pusėse.
Žinoma, kai autorius kartais perdaug įrodo, skaitytojas, ačiū Dievui, nebepasiduoda įrodomas. Pasitikiu, kad “Varpo” skaitytojai bus suabejoję, ar jau iš tiesų nebėra skirtumo tarp Maskvos ir Romos. Pasitikiu, kad panašiai ir "Tėvynės Sargo” skaitytojai vargiai bus įtikinti, kad visi nekatalikai jau nuosekliai turėtų būti komunistai. Bet jei viduje ir nebus savimi pačiais patikėta, visdėlto politinėje polemikoje greičiausiai bus operuojama šiais šūviais. O fanatiškesnės sielos (fanatizmas iš tiesų yra "nepartinis”, nes lygiai gundąs visas partijas) galbūt ir iš tiesų patikės savaisiais “ideologais” ir šoks vienos ant kitų, besikaltindamos tuo pačiu kaltinimu (komunizmu), kuriuo nebus nė vieni susitepę. Tuo tarpu gresia mūsuose pačiuose ne komunizmas, o greičiau paprastas fanatizmas. Jis neleidžia mums sutelkti bendrai jėgas tiek tautinei gyvybei išlaikyti, tiek pačiai demokratinei sąmonei plėtoti.
Dar pora žodžių dėl “Varpo”. Netaikome šių žodžių "Tėvynės Sargui”, nes jis principiškai įsitikinęs, kad anglosaksinės demokratijos politinių partijų struktūra yra “beprin-cipiška” ir todėl smerktina. Bet “Varpas” užuominomis parodo tam tikro dėmesio ar net simpatijos tokiai demokratijos linkmei, kuri atsisako pasaulėžiūrinių partijų tipo. Net ir šia prasme pasakyti keli gyriaus žodžiai. Turime betgi į juos atsakyti: jei norima pasukti į anglosaksinės partijų sistemos kelią,, reikia ir patiems padaryti išvadas. O išvada labai paprasta: atsisakyti antireliginės ir antikatalikiškos veiklos politiniame gyvenime. Kol bus partija, skelbianti katalikybę giminingą su “totalizmu” ir lyginanti ją su komunizmu, tol savaime katalikai turės atskirai politiškai organizuotis. Žinoma, tas galioja ir atvirkščiai: kol katalikai neras nieko kitų demokratais, išskyrus save pačius, tol visi “nedemokratai” savaime turės laikytis savų politinių partijų. Tik pralaužus “klerikalizmo” ir “antiklerikalizmo” ratą, galės būti blaiviomis akimis pažvelgta ir į praeities klaidas, ir į ateities uždavinius. Tai jaunosios kartos misija. L. Ū.
