JONO ČEREŠKOS ŠEIMOS TRAGEDIJA
Doc.Kazys Strazdas
Ukmergės aps., Balninkų vls., Čereškų k. gyveno Jono Čereškos, Jakubo, g. apie 1880 m., ir Emilės Čereškienės-Stalnionytės, Karolio, daugiavaikė šeima. Jonas vienkinkiu arkliuku arė laukus, sėjo javus, linus ir augino gyvulius. Emilė prižiūrėjo vaikus, ruošdavo šeimai valgį, verpė linus, audė audeklus ir padėdavo Jonui beveik 11 ha žemės ūkio darbus dirbti. Namuose vienas po kito gimė vaikai. Jų gimė net vienuolika, o išgyveno septyni. Vyriausia buvo duktė Elena, g.1910 m., paskui ėjo Balys, g. 1911 m., po jo Albinas, Karolis, g. 1917 m., Povilas, g. 1922 m., Bronė, g. 1923 m., Apolonija, g. 1926 m. Visi vaikai augo kartu. Jų būdavo pilnas kiemas. Jie teikė tėvams džiaugsmo ir rūpesčių. Paaugę vaikai lankė Balninkų mokyklą, buvusią už 3 km nuo Čereškų k. Kasdien pėstute reikdavo basiems nueiti į mokyklą ir grįžti. Dar paaugę dirbo stambesnių ūkininkų samdiniais, nes žemės turėjo nedaug, o šeima buvo didelė. Vyriausioji duktė Elena tarnaudama įsimylėjo Brazgių dvaro ūkininką Juozą Matikonį ir už jo ištekėjo. Albinas, netekęs dešinės rankos nykščio ir smagurio pirštų, kariuomenei netiko. Jis dar prieš Antrąjį pasaulinį karą vedė ir su šeima gyveno Žemaitkiemio vls., Berzgainių kaime pas tėvo tetą Kaziunę ir Antaną Kazlauskus. Dirbo jų ūkyje ir prižiūrėjo senukus Kazlauskus, nes jie neturėjo savo vaikų. Prieš mirtį Kazlauskai 10 ha žemės ūkį padovanojo Albinui Čereškai. Tėvas sūnui Baliui nupirko iš varžytinių Berzgainių k. 10 ha žemės sklypą ir jis ten gyveno. Tėvai Jonas ir Emilė Čereškos džiaugėsi, kad pagal savo išgales gerai išleido į savarankišką gyvenimą tris savo vaikus ir rūpinosi likusiais šeimoje keturiais vaikais: Povilu, Karoliu, Brone ir Apolonija. Karolis, baigęs tarnybą Lietuvos kariuomenėje, dirbo savo žemę. Lietuvos padangę sudrumstė Antrasis pasaulinis karas. Vokiečiams okupavus Lietuvą ir generolui P.Plechavičiui pakvietus vyrus į Vietinę rinktinę, Karolis nedvejodamas stojo į jos gretas ir tikėjosi karo pabaigoje, kai nusilps abu okupantai, ginklu atgauti nepriklausomybę.
1944 m. pavasarį, vokiečiams traukiantis, Balninkų k. apsistojo vokiečių fronto užnugario rezervinis dalinys ir savivaliavo. Vyrus imdavo apkasams kasti, arklius fronto poreikiams, plėšikaudavo ir merginas prievartaudavo. 1944 m. pavasarį vokiečių kareivis bandė išprievartauti 1926 m. Čereškų k. gimusią, pas tėvus atostogaujančią studentę Leonorą Stalnionytę, Balio, bet ji nesileido. Įpykęs vokietis, ją nušovė.
1944 m. pavasarį vokiečių armijoje tarnavęs girtas ukrainietis atėjo į greta esantį Čereškų k. plėšikauti ir tyčia peršovė darže kiaulėms lapus skinančiai Emilei Čereškienei abi šlaunis. Norėjo nušauti ir jos vyrą Joną, bet jis spėjo įbėgti į tvartą, užlipti ant tvarto lubų ir pasiėmęs ieną ruošėsi tvoti kareiviui per galvą. Kareivis lipti ant tvarto lubų nedrįso ir išėjo. Mačiusi šį įvykį jauniausioji duktė Apolonija greitai nubėgo į gretimą Balninkų k. ir pranešė vokiečių karininkui apie jo kareivio elgesį. Karininkas, pasiėmęs kelis kareivius, nuėjo į Cereškų sodybą ir išrikiavęs kartu su nusikaltėliu kareivius liepė Jonui Čereškai atpažinti, kuris kareivis peršovė jo žmoną. Jonui parodžius pirštu nusikaltėlį, jis buvo vietoje nuginkluotas, išrengtas iki baltinių, nuautas ir basas išsivarytas, o sužeistą Emilę Čereškienę vokiečiai savo karo transportu išvežė į Latviją, Jelgavos karo ligoninę ir kartu su kareiviais gydė. Jonas vargais negalais išprašė vokiečių karininko lydėti savo žmoną. Jelgavoje jis įsidarbino pas kunigą ir dažnai lankydavo ligoninėje savo žmoną Emilę. Gydytojui pažadėjus išrašyti Emilę namo, Jonas nuėjo pas kunigą paimti Emilės drabužių ir rengėsi, kol praeis frontas, ją apgyvendinti pas ūkininkus, o paskui grįžti namo. Tuo metu užskrido rusų lėktuvai ir subombardavo ligoninę, Jonas žmonos taip ir nerado.
Antrą kartą sovietams okupavus Ukmergę ir pradėjus vyrus imti į sovietų armiją, Balys, Povilas ir Karolis Cereškos išėjo Tėvynės ginti. Karolis ir Povilas partizanauti išėjo iš Balninkų vls., Čereškų k., o Balys - iš Žemaitkiemio vls., Berzgainių k. Karolis Čereška-Sruoga buvo linksmo būdo, mėgstantis humorą jaunuolis. Iki 1945 m. pabaigos priklausė J.Šibailos-Dieduko vadovaujamai Balninkiečių rinktinei, o 1945 m. pabaigoje jos pagrindu įkūrus Didžiosios Kovos apygardos B rinktinę, nuo 1946 m. priklausė jai. Povilas ir Balys Čereškos partizanavo Kaune ir priklausė Kaune įsisteigusiai ginkluotai Santakos, o nuo 1947 m. gegužės mėn. jos pagrindu įsteigtai Birutės rinktinei. Rinktinės štabas buvo Obuolių gatvėje. Čia
□ Povilas Čereška, Jono, 1940 m.
□ Balys Čereška-Vaidotas (priekyje) kalėjime, 1956 m.
□ Jono Čereškos ir jo sūnaus Povilo Čereškos-Štampo, nužudyto Sibire, atminimo paminklas Žemaitkiemio kapinėse
rinkdavosi daug partizanų ir ryšininkų. Birutės rinktinės ryšį net su trim apygardom - Didžiosios Kovos, Vyčio ir Tauro - palaikė partizano Vaclovo Purlio-Pasaulio, Krizastino, g.1917 m. iš Berzgainių k., žmona ryšininkė Apolonija Mackėlaitė-Purlienė-Rugiagėlė1.
Jono Čereškos sūnų lemtingos partizanavimo bėdos prasidėjo 1947 m., kai NKVD Kaune V.Buzo name aptiko Birutės rinktinės archyvą, kuriame buvo rinktinės narių bei partizanų sąrašai ir daug ginklų, taip pat Ukmergės aps. Balninkų vls. Juodpurių miške išdavikui pranešus apie partizanų bunkerį, kuriame buvo keturi DKA “B” rinktinės apsaugos bataliono antros kuopos partizanai. Radus archyvą, prasidėjo Birutės rinktinės narių areštai. Buvo suimtas V.Buzas, Balzaitė, Povilas Čereška-Štampas, Vaičiūno pavarde gyvenęs Balys Čereška-Vaidotas ir daug kitų, o Karolis Čereška žuvo kovos lauke už Tėvynės laisvę kartu su bendražygiais.
Balys Čereška, Jono, g.1911 m. Čereškų k. Baigęs karo tarnybą Lietuvos kariuomenėje, buvo Balninkų šaulių skyriaus ar kuopos narys. Sovietų okupacijos metais Vaičiūno pavarde gyveno Kaune. 1946 m. gruodžio mėn. Vaičiūnas-Čereška-Vaidotas užmezgė ryšį su pogrindžio dalyviais ir sudarė Santakos rinktinės štabą. 1947 m. vasario mėn. štabo susirinkimas išrinko Vaidotą Santakos rinktinės štabo viršininku. Kartu su V.Buzu, Diemedžiu įsigiję spausdinimo techniką - poligrafą ir rašomąją mašinėlę, spausdino bei platino antitarybinę literatūrą, gamino fiktyvius dokumentus ir jais bei ginklais aprūpindavo partizanus. B.Čereška-Vaičiūnas-Vaidotas palaikė glaudžius ryšius su DKA “B” rinktine, joje partizanavusiu savo broliu Karoliu Čereška-Sruoga ir kt. rinktinėmis. 1947 m. gegužės mėn. Vaidotas atvyko į Ukmergės aps. veikiančią DKA “B” rinktinės vado Plieno grupę ir joje dirbo iki 1947 m. rugsėjo mėnesio. Grįžęs į Kauną per V.Buzą ir Balzaitę užmezgė ryšį su Birutės rinktinės vadu Jakštavičium, Mažyliu, savo broliu Povilu Čereška-Štampu, Vladu Mongirdu ir 1947 m. rugsėjo 14 d. kartu su jais dalyvavo rekvizuojant iš Kauno biskvitų fabriko “Viktorija” 20 maišų miltų, 3 maišus cukraus ir kitų pogrindžio organizacijai reikalingų produktų. Deja, vos iškrovus maišus, kaipmat enkavedistai surado ir pasiėmė.
Birutės rinktinę sudarė 4 kuopos. Atskiroms kuopoms vadovavo Vytas Buzas-Vytautas, Algirdas Pečiukonis-Putinas, Poškus ir kiti. Rinktinė veikė Kauno miesto centre, Garliavoje ir arti Kauno gyvenamose vietovėse bei miškuose. Balys Čereška-Vaičiūnas-Vaidotas suimtas 1947 m. rugsėjo 24 d. Kaune su ginklu tą pačią dieną kaip ir jo brolis Povilas-Štampas. Sulaikymo metu pas jį rasti Valterio bei mauzerio sistemos du pistoletai, įvairių antspaudų, sovietinių valstybinių įstaigų firminių blankų2. Kalintas Kaune, Vilniuje, 1948 m. balandžio 8 d. Ypatingojo pasitarimo nuteistas 25 metams ir išvežtas į Komijos Vorkutlagą. 1956 m. liepos 18 d. ištremtas į Revučij, Nižnyj Ingušo rajoną, Krasnojarsko kraštą. 1970 m. balandžio 29 d. grįžo į Lietuvą3.
Povilas Čereška gimė 1922 m. Balninkų vls., Čereškų k. Baigęs Balninkų mokyklą, dar prieš karą mokėsi Panevėžyje. Sovietų okupacijos metais partizanavo Kaune Štampo slapyvardžiu Santakos, o vėliau Birutės ginkluotose rinktinėse ir buvo vienas iš pogrindžio vadų. Dažniausiai jis Obuolių g. spausdindavo pogrindžio spaudą.
1947 m. rugsėjo 24 d. suimtas su ginklu Kaune. Kalėjo Kaune, o
1948 m. gegužės 19 d. Vilniuje.
1948 m. balandžio 8 d. Ypatingojo pasitarimo nuteistas 10 metų ir išvežtas į Kazachiją, Karagandos r. Steplagą. 1955 m. lapkričio 14 d. ištremtas į Karsnojarsko kraštą4. Ten pat buvo ištremta ir jo žmona Stasė Čereškienė-Urbonavičiūtė. Susitikę kartu gyveno ir tremtyje susilaukė 5 vaikų (vyriausioji buvo gimusi prieš tremtį ir užaugo pas žmonos brolį).
Tremtyje B.Čereška tęsė antitarybinę veiklą: agitavo žmones, kėlė trispalves vėliavas, todėl 1976 m. buvo nužudytas - pakartas. Žmonos Stasės ir giminių pastangomis jo kūnas atvežtas į Lietuvą ir palaidotas Žemaitkiemio kapinėse.
Karolis-Sruoga partizanavo savo gimtosiose vietovėse. Dalyvavo puolant Balninkus, kovėsi Ažumakio miško kautynėse ir veikė Alantos, Balninkų, Kurklių, Molėtų, Želvos bei Žemaitkiemio vls. teritorijose. Turėjo įsirengę bunkerius Žemaitkiemio vls. Brazgių šilelyje, Brazgių dvaro skardžiuje ir Balninkų vls. Juodpurių miške. Juose apsistodavo vėlyvą rudenį, žiemą, anksti pavasarį arba priešo armijai “šukuojant” miškus bei laukus. Karolis-Sruoga partizanaudamas pamilo ryšininkę Emilę Urbonavičiūtę, Gasparo, g.1923 01 01 Krūmiškių k., ir 1945 kartu su Emile susilaukė dukters Vilmos Anelės, o 1947 05 05 susituokė Kaune šv.Trejybės bažnyčioje.
Karoliui-Sruogai santuoka su Emile ir savo dukra Vilma Anele teko neilgai džiaugtis. Su savo bendražygiais vos kelioms dienoms apsistojo Juodpurių miško bunkeryje ir agentų Matvejev ir Vetrov
□ Pirmoje eilėje iš dešinės Karolis Čereška
□ Antroje eilėje iš kairės antras Karolis Čereška-Sruoga
buvo susekti ir išduoti. Karolio Čereškos-Sruogos archyvinėje žuvimo pažymoje teigiama, kad 1947 m. lapkričio 4 d., anksti rytą Balninkų MGB karinis dalinys ir “liaudies gynėjų” būrys apsupo Juodpurių mišką5, rado išduotą bunkerį ir sulaikė partizanams maistą nešantį ryšininką-rėmėją Jurgį Tarelą iš Pagrindos k. Okupantai, atidengę bunkerio angą, įsakė partizanams pasiduoti, bet jie nutarė geriau mirti negu okupantui vergauti. Pirmasis iš bunkerio, vaizduodamas pasiduodantį, lipo DKA B rinktinės apsaugos bataliono partizanas Karolis Čereška-Sruoga. Išlindęs iš bunkerio iki juosmens, metė į priešą dvi granatas, bet abi nesprogo, o priešo atidengta ugnis suvarpė krūtinę ir Karolis susmuko į bunkerį. Kitus tris užmušė priešo į bunkerį įmesta granata. Taip didvyrių mirtimi žuvo Lietuvos kariuomenės leitenanto uniforma apsirengęs DKA “B” rinktinės apsaugos bataliono antros kuopos partizanų leitenantas vadas Juozas Zurza-Karpis, Stasio, g.1902 m. Žemaitkiemio vls., Zizdros vnk., Karolis Čereška-Sruoga, Jono, g.1917 m. Balninkų vls., Čereškų k., Pranas Urbonavičius, Antano, g.1921 m. Balninkų vls., Krūmiškių k., Vladas Purlys-Tauras, Krizostino, g.1925 m., Žemaitkiemio vls., Berzgainių k. ir partizanų ryšininkas-rėmėjas Jurgis Tarela, g.1902 m. iš Balninkų vls., Pagrindos k. Jų kūnai buvo išniekinti Balninkuose prie bažnyčios šventoriaus pakalnės apačioje, o užkasti apie 150 m nuo Balninkų kapinių.
Sąjūdžio metu jų palaikai iškasti ir iškilmingai palaidoti Dapkūniškių kapinėse. Po mirties Juozui Zurzai-Karpiui ir Karoliui Čereškai-Sruogai suteikti kario savanorio statusai.
Kasant Juodpurių miške partizanams bunkerį, juos aptiko Čereškų k. gyventojas, Juodpurių miško eigulys Simonas Petronis, Vinco, bet prisiekė partizanams, kad tylės kaip žuvis. Partizanai juo patikėjo. Vietiniai gyventojai vienbalsiai šneka, kad S.Petronis su sūnumi Juozapu susekę, kada visi keturi partizanai buvo bunkeryje, ir juos išdavę. Bijodami partizanų keršto, pakeitė gyvenamąją vietą. Vis tik partizanai išdavikus surado, sūnų nušovė, o eigulį likvidavo Juodpurių miške. Dabar iš Jono Čereškos septynių vaikų gyvos tik dvi dukterys: Bronė Rymienė, gyvenanti Kaune, ir Apolonija Šnirienė, gyvenanti Ukmergės r., Žemaitkiemio miestelyje.
Karoliui Čereškai-Sruogai žuvus, jo žmona Emilė ištekėjo antrą kartą už Prano Žuko ir antroje santuokoje dar susilaukė penkių vaikų 6.
Karolis Čereška-Sruoga glaudžiai bendradarbiavo su N.Liškausko-Beržo, A.Morkūno-Plieno ir Albino Gražio-Pipiro būriais. Ryšį su šiais būdais palaikė ryšininkės Karolio seserys: Bronė-Tulpė ir Apolonija Cereškaitės, taip pat jo žmona Emilė Čereškienė-Urbonavičiūtė, Jurgis Tarela iš Pagrindos k. ir kt. Bronę Čereškaitę-Tulpę 1946 m. rugpjūčio 9 d. suėmė Želvos enkavedistai. Tardė Želvoje, Balninkuose, kalėjo Ukmergės bei Vilniaus Lukiškių kalėjimuose. 1945 m. spalio 25 d. nuteista 6 metams, kalėjo Komijos Vorkutos kalėjime. 1948 m. grįžo į Lietuvą, o 1949 m. kartu su tėvu vėl ištremti į Irkutsko sritį Kemčino gyvenvietę7.
Apie 1955 m. tėvas Jonas Čereška, padedant lietuvių prižiūrėtojai komendantei Marytei Apsarskienei (ji įsodino Joną į traukinį), iš tremties pabėgo, grįžo į Lietuvą ir apsigyveno Žemaitkiemyje pas savo dukrą Apoloniją Šnirienę, o 1977 m. kovo 3 d. mirė Avižienių k. pas vyriausią dukterį Eleną Matikonienę.
□ Tremtyje: - lietuvių komendante Marytė Apsarskienė, padėjusi pabėgti iš tremties Jonui Čereškai, ir partizanų ryšininkė Bronė Čereškaitė-Tulpė apie 1955 m.
□ Partizanų ryšininkė Karolio Čereškos žmona Emilija Čereškienė-Zukienė 75-ojo jubiliejaus metu 1998 m.
Bronė Čereškaitė-Tulpė grįžo į Lietuvą 1958 m. ir ištekėjo už buvusio partizano Jono Rimo, Povilo, kuris buvo suimtas su ginklu miške ir nuteistas 7 metams. Dabar Bronė Rimienė gyvena Kaune pas dukrą Dalę Žemaitienę.
Apolonija Cereškaitė taip pat buvo areštuota, tardyta, bet paleista. Vėliau ištekėjo už Albino Šniro ir dabar gyvena Ukmergės r. Žemaitkiemyje. Matikonių šeimą ištrėmė kaip buožę, nes turėjo 40 ha žemės. Jie grįžo į Lietuvą kartu su visais paleistais tremtiniais.
Čereškų k., kuriame buvo 20 sodybų, be minėtų Jono Čereškos vaikų, partizano kelią pasirinko dar du kito Jono Čereškos (su pirmuoju net ne giminės) sūnūs: Adomas Čereška, g. apie 1927 m., ir Stasys Čereška, g. apie 1921 rn. Kad juos atskirtų nuo pirmųjų Čereškų, vadino Čirbais. Adomas Čereška žuvo 1945 m. Skiemonių apylinkėje, o Stasys Čereška-Girgždenis žuvo Šunakojų k. Taip tūkstančiai garbingų vyrų paguldė galvas už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę, bet jų idėjos liko nenugalėtos.
Literatūra ir šaltiniai
1Aukštaitijos partizanų prisiminimai. III dalis. V. 2001. Pasakoja Apolonija Mickelaitė-Purlienė-Rugiagėlė.
2Algirdo Pečiukonio sukurto kino filmo “Birutiečiai” surinkta archyvinė medžiaga.
3 Lietuvos gyventojų genocidas T.l. 1944-1947. V. 1998.; Aukštaitijos partizanų prisiminimai. III dalis. Pasakoja Apolonija Mickelaitė-Purlienė-Rugiagėlė.
4 Ten pat.
5 LGGRTC rezistentų teisių komisijos Karolio Čereškos byla Nr.Z-95. Juo
zo Zurzos byla Nr.V-305. Varkauskienei-Zurzaitei Komisijos Sovietų Sąjungos KGB veiklai Lietuvoje ištirti 1992 05 13 Nr.40 raštas.
6 LGGRTC rezistentų teisių komisijos Karolio Čereškos byla Nr.2-95.
7 Lietuvos gyventojų genocidas. T.l. 1944-1947. V. 1998.
Pastaba. Straipsnyje naudota ryšininkių Bronės Rimienės-Čereškaitės-Tulpės ir Emilės Zurzienės-Čereškienės prisiminimai apie Čereškų šeimos tragediją.
