PAŠVENTĘ JAUNYSTĘ UŽ LAIMĘ TAUTOS
LEONO PALIŠKIO-PILIGRIMO (1929-1995) PRISIMINIMAI
1946 m. vasarą Pilviškių progimnazijoje gimnazisto Juozo Mauručo iniciatyva buvo įkurta antisovietinė pogrindinė jaunimo organizacija, į kurią įstojo Kostas Staneika, Antanas Kasperavičius, Vytautas Raibikis ir Albinas Pasiliauskas. Jos vadu išrinktas Juozas Mauruča. Organizacijos tikslas - padėti partizanams, t.y. vesti agitaciją prieš sovietinę valdžią, platinti antisovietinę spaudą, klijuoti atsišaukimus, rinkti partizanams ginklus, maistą, pinigus, rūbus, teikti žvalgybinio pobūdžio informaciją, verbuoti naujus narius ir ruoštis ginkluotam sukilimui. Organizacijos nariai sukūrė priesaikos tekstą ir prisiekė ištikimai kovoti už Lietuvos nepriklausomybę. Pasirinko slapyvardžius: Juozas Mauruča-Strausas, Kostas Staneika-Dragūnas, Vytautas Raibikis-Leopardas, Antanas Kasperavičius-Ąžuolas, Albinas Pasiliauskas-Šarūnas. Visi, stojantys į organizaciją, prisiekdavo.
1946 m. gruodžio 25 d. progimnazijos mokinys Romanas Stančikas-Tristanas suorganizavo Juozo Mauručos susitikimą su Tauro apygardos Žalgirio rinktinės partizanų vadovybe: rinktinės vadu Juozu Jasiulaičiu-Kazoku, štabo ūkio skyriaus viršininku Antanu Martinaičiu-Kapsu ir kuopų vadais Juozu Jakščiu-Tarzanu ir Jonu Braziu-Klajūnu. Rinktinės vadovybė pritarė būrio įkūrimo idėjai. Būrio narius priskyrė prie pasyviai veikiančių partizanų, Juozą Mauručą instruktavo dėl tolimesnės veiklos, davė konkrečias užduotis, nustatė ryšius su rinktinės vadovybe; Romaną Stančiką įpareigojo persikelti mokytis į Vilkaviškio gimnaziją ir ten organizuoti panašų būrį.
1947 m. į Pilviškių pogrindinę organizaciją įstojo gimnazistai Jonas Kačergius-Tigras, Vytautas Žemaitis-Astras, Vytautas Šulskis-Vydūnas ir Vytautas Grupkaitis-Aras. Spalio mėnesį grupės nariams pageidaujant ir Klajūnui sutikus, vadovavimą būriui perėmė Kostas Staneika, pasižymėjęs veiklumu ir aktyvumu. Buvusį Dragūno slapyvardį pakeitė į Šarūno, o būrį pavadino Natango vardu. Juozas Mauruča Klajūno buvo paskirtas ryšininku tarp būrio ir rinktinės vadovybės. Būrio nariai aktyviai vykdė partizanų užduotis, iš kurių žymesnės: rašomosios mašinėlės iš bibliotekos realizavimas ir trijų koloborantų likvidavimas.
1947 m. pabaigoje suėmus Vilkaviškio gimnazijoje veikusios pogrindinės
□ Žalgirio rinktinės 35-os kuopos partizanai. I eilėje: 1 .Juozas Kriaučiūnas-Cezaris (Beržas), 2.Leonas Vizgirda-Keleivis, būrio vadas, 3.Algirdas Akombakas-Perkūnas (Špicas). II eilėje: 1 .Vytautas Žemaitis-Šermukšnis (Astras), 2.Juozas Kamius-kas-Rolandas, 3.Vytautas Šulskis-Laisvūnas (Vidūnas), 4.Vladas Rimkus-Siaubas
□ Natangų būrio nariai: I eilėje: 1.Vytautas Grupkaitis, 2.Vytautas Raibikis, 3.Kostas Staneika. II eilėje: 1 Albinas Pasiliauskas, 2.Antanas Kasperavičius, 3.Jonas Balsys, 4.Juozas Mauruča, 5.Vytautas Žemaitis 1947 m. vasara prie Pilviškių
organizacijos narius, tardymo metu Pilviškių grupė buvo išaiškinta ir jos nariai nuteisti.
Kostas Stančikas, Žalgirio rinktinės vado Kazoko įpareigotas, 1946 m. pabaigoje persikėlęs mokytis į Vilkaviškio gimnaziją, kurioje mokėsi jo pusbrolis, šių prisiminimų autorius Leonas Pališkis, pradėjo burti gimnazistus į pasyvių partizanų būrį. Pališkis tapo pagrindiniu jo pagalbininku ir pirmuoju būrio nariu. Jis rinko kandidatus, kuriuos Romanas Stančikas verbavo į kuriamą organizaciją. Prie būrio formavimo prisidėjo gimnazistas, Vytauto rinktinės 2-os kuopos 2-o būrio vado Juozo Guziko-Durtuvo ryšininkas Leonas Kvesulaitis. 1947 m. pradžioje būrys iš 10 narių, buvo suformuotas. Tai: Romanas Stančikas-Tristanas, Leonas Pališkis-Piligrimas, Leonas Kvesulaitis-Bėgūnas (vėliau Sakalas), Ignas Kvesulaitis-Aras, Zenonas Petraitis-Portas (vėliau Baltasis Aras), Leonas Mačys-Lampeo (vėliau Šamas), Antanas Danilevičius-Žirgas (vėliau Kariūnas), Juozas Brazys-Atas, Eugenija Kamakauskaitė-Saigona, Aldona Jundilaitė-Slama. Rudenį būrį papildė Bronius Gustaitis-Daktaras. Būrio veiklai vadovavo Romanas Stančikas. 1947 m. pradžioje, jam išvykus iš Vilkaviškio, vadovavimą perėmė Leonas Kvesulaitis, kuris su Leonu Pališkiu sukūrė priesaikos tekstą ir būrio narius prisaikdino. Bėgūno slapyvardį pakeitė į Sakalo, o būrį pavadino Sakalo vardu.
1947 m. rugsėjo mėn. Kęstučio rinktinės vadas Pranas Kučinskas-Ainis savo asmeniniu ryšininku paskyrė Leoną Kvesulaitį. Rūpintis būrio veikla Ainis pavedė 69-os kuopos vadui Jonui Braziui-Klajūnui. Su Ainiu ryšį palaikė per asmeninę Ainio ryšininkę Kastulę Juraitytę-Naktibaldą ir Leoną Kvesulaitį-Sakalą; su būrio vadu Juozu Guziku-Durtuvu - per Teresę Šulinskaitę-Gegutę. Būrys vykdė įvairias partizanų užduotis, ypač - išaiškinti parsidavėlius ir aktyvistus, ir nustatyti jų gyvenamąsias vietas bei rinkti žvalgybinio pobūdžio žinias. Iš visos būrio veiklos ypač pažymėtinas 1947 m. lapkričio mėn. 3-jų rašomųjų mašinėlių slaptas rekvizavimas iš apskrities liaudies švietimo bei vykdomojo komiteto prekybos skyrių "Pramkombinato" kontoros ir jų perdavimas rinktinės štabui.
Per ryšininkę Teresę Šulinskaitę-Gegutę, būrys palaikė ryšį su Pajevonio vls. 1946 m. spalio mėn. įkurtu pasyvių kovotojų rezerviniu būriu, kurį Vytauto rinktinės 2-os kuopos 3-io būrio vado Broniaus Kudirkos-Bijūno iniciatyva įkūrė ir jam vadovavo Vincas Nykštaitis-Naras. Beveik visi nariai buvo ūkininkai. Pirmo skyriaus vadu paskirtas Petras Vasiukevičius-Lokys ir jam
□ Žuvusio Vytauto rinktinės 71-os kuopos II būrio vado Juozo Guziko-Durtuvo palaikai
□ Vytauto rinktines Kęstučio tėvūnijos vadas Jonas Brazys-Klajūnas
□ Žalgirio rinktinės 55-os kuopos vadas Juozas Jakštys-Tarzanas
□ Pirmas iš kairės Vytauto rinktinės Kęstučio tėvūnijos III grandies partizanas Antanas Bindokas-Džinas
priklausė šie kovotojai: Ignotas Stumbrys-Banginis, Algirdas Kulboka-Geležynas, Albinas Mačiulis-Žilvitis, Jonas Merkevičius-Malūnas. Antro skyriaus vadas Jonas Uknevičius-Naktis, kovotojai Fabijonas Kraujutavičius-Skroblas, Juozas Uknevičius-Žilvitis, Antanas Lietuvininkas-Peilis ir Tomas Kulvinskas. Būrio ryšininkai: Antano Bindoko-Džimo užverbuotas Jonas Grigelaids-Šturmas, Juozo Guziko-Durtuvo užverbuota Teofilė Greniūtė-Kainauskaitė ir būrio vado Naro žmona Veronika Nykštaitienė-Šarka (vėliau Bitė).
1947 m. vasaros pabaigoje grupė buvo saugumo išaiškinta, ir beveik visi jos nariai suimti ir nuteisti.
Tokio likimo neišvengė ir Vilkaviškio gimnazijoje įkurta pogrindinė jaunimo organizacija - rezervinis pasyvių partizanų būrys. 1947 m. guodžio 26 d. žuvus Kęstučio rinktinės vadui Ainiui, rastų dokumentų pagalba, rezervininkai buvo saugumo išaiškinti, suimti ir nuteisti. Tardymo metu Leonas Pališkis, sakė, jog nori, kad Lietuva būtų nepriklausoma, nekenčia sovietų valdžios, ir todėl įstojo į pogrindinę organizaciją, nenorėdamas pasyviai laukti Rusijos karo su kapitalistinėmis valstybėmis, kartu su partizanais su ginklu rankoje kovoti prieš esamą santvarką*.
------------
*Apie jaunimo patriotines nuotaikas, meilę Lietuvai, pasiryžimą aukotis dėl jos, galima spręsti iš šių kalėdinių palinkėjimų Vytautui Grupkaičiui:
Vitai,
Ženkime, Vitai, už laisvę kovoti,
Pašvęsti jaunystę už laimę Tautos,
Kad brangiai Tėvynei laimingai prašvistų
Skaistesnė laimužė saulėtos giedros.
Atmink, drauguži, kad nėra pasauly jėgos, kuri užkariautų tautą, pasiryžusią ginti savo nepriklausomybę.Todėl būk, Vitai, narsus ir nenuilstamas Tėvynės gynėjas. Juo labiau ją priešai spaustų ir niekintų, tuo labiau ugdyk savo širdyje meilę ir prisirišimą prie jos. Telydi Tave laimė ir drąsa kovoje dėl Lietuvos ligi paskutiniojo išvadavimo valandos.
Kostas [Staneika]
Lietuviai! Lietuvos Tėvynės žemė,
Mus šaukias iš visų pasaulio kontinentų.
Visur visų galia vienybe remias.
Sutvirtinkim ir mes savo Vienybę šventą!
Birutė. Va kl. Vytautui G[mpkaičiui]. Kūčių paslaptis.
□ Vytauto rinktinės 2-os kuopos III būrio vadas Bronius Kudirka-Bijūnas
□ Kęstučio rinktinės vado Stasio Kučinsko-Ainio ryšininkė Kastulė Juraitytė-Naktibalda
□ Žalgirio rinktinės Ūkio sk. viršininkas Antanas Martinaitis-Kapsas
□ Žalgirio rinktinės vadas Juozas Jasiulaitis-Kazokas
Savo prisiminimuose Leonas Pališkis įdomiai ir vaizdžiai aprašo kančias ir išgyvenimus, kuriuos jam ir jo likimo draugams teko patirti sovietinėje susidorojimo su “liaudiespriešais”mašinoje. Jaudinantys lageryje sukurti eilėraščiai, persunkti Tėvynės meile ir jos ilgesiu.
Bonifacas Ulevičius
Lietuva dėl jos geografinės padėties buvo pastoviu karų judėjimo keliu. Šis mažas Europos lopinėlis ne vieną amžių buvo niokojamas ir engiamas svetimšalių. Tautai, norint išlikti savimi, reikėjo kovoti už savo gyvenimą ir būvį. Vienus okupantus keitė kiti. Vergovė, užgulusi tautą, pagrįsta smurtu, gimdė mūsų pasipriešinimą, nepaisant kokios spalvos buvo okupantas. Nepaklusus engėjams ir atmetus jų brukamas idėjas, prasidėjo smurtas, prievarta ir teroras.
Buvę kariškiai, šauliai bei tautos šviesuomenė pradėjo kovą su okupantais. Susikūrus partizanų būriams, dalis besimokančio jaunimo būrėsi į pogrindines organizacijas, tapdami artimiausiais pagalbininkais kovoje už Lietuvos nepriklausomybę. Buvo partizanų ryšininkais, pogrindinės spaudos platintojais, atlikinėjo įvairias partizanų užduotis.
1946 m. pavasarį, mokantis Vilkaviškio gimnazijoje, su bendraminčiais sukūrėme pasyvių partizanų būrį Sakalai. Iniciatorius buvo mano pusbrolis Romas Stančikas, gavęs šią užduotį iš Tauro apygardos Kęstučio rinktinės kuopos vado Jono Brazio-Klajūno. Pradžioje vadovavo Romas Stančikas, vėliau, jam pasitraukus dėl mamos sunkios ligos, Leonas Kvesulaitis. Organizacijoje buvo: Ignas Kvesulaitis, Leonas Mačys, Juozas Brazys, Zenonas Petraitis, Bronius Gustaitis, Danilevičius, Aldona Jundulaitė, Genė Kamakauskaitė ir aš, Leonas Pališkis.
1947 m. gruodžio mėn. pabaigoje netoli Vilkaviškio, Sardokų k. prie Juozo Jurevičiaus sodybos žuvo Tauro apygardos Kęstučio rinktinės vadas Pranas Kučinskas-Ainis. Pas žuvusįjį čekistai rado dokumentus, organizacijos raportą apie įvykdytas užduotis. Prasidėjo suėmimai. Be to, saugumas išaiškino ir kitą organizaciją Pilviškių gimnazijoje. Pirmasis tardymas įvyko Pilviškiuose ir Vilkaviškyje, aktyviai dalyvaujant ltn.Mitrochinui. Per tardymą Vilkaviškyje mane labai mušė. Ypač pasižymėjo sadistas mjr.Pridkovas Kybartuose. Apskrities saugumas su kalėjimu tuo metu buvo Kybartuose, kur prasidėjo pačios sunkiausios tardymo dienos. Atvežtas, pakliuvau į Pridkovo ir jo parankinių lietuvių vertėjų (ar jie verti lietuvių vardo?) Ramanausko, Pakalkos ir kitų stribų rankas. Mus surištomis rankomis paguldę ant grindų, užgulę ant galvos ir kojų, apnuoginę kūną, Pridkovas šautuvo grūstuvu mušdavo iki atsiverdavo žaizos. Neišgavęs reikiamų parodymų ar prisipažinimo, rankos plaštaką įsprausdavo į tarpdurį, o pirštų galus degindavo papiroso nuorūka. Prisimindamas tardymo kančias, jau lageryje parašiau šias eiles:
Budeliui
Bejėgės mintys, lyg vargo paukščiai,
Plasnoja veltui sparnais svajų.
Mylimas miestas, palikęs skausmą,
Liko miražu manų akių.
Žvelgiu į veidą, tavo pragertą,
Jaučiu pagiežą, velnio šypsnį.
Šviesus kaip auksas, kietas kaip plienas
Aš atsistosiu tavo kely.
Gal tu galvosi, jog aš pradingęs?
Šešėliu grįšiu, kelsiu tave.
Tau dienos skirtos, man- naktys klaikios.
Atmink, vaiduokliu tapsiu nakčia.
Užges galybė jūsų besaikė,
Prigersit mūsų Kraujo klane.
O aš, šešėlis, auksu švytėsiu
Plienine baime siaubsiu tave.
1952 m., Džezkazganas
Stribas Ramanauskas, surišęs už nugaros rankas, ant kaklo užnėręs kilpą ir įrėmęs į nugarą pistoletą iš kalėjimo per gatves vedė į saugumo pastatą pas budelį Pridkovą į tardymą-egzekuciją. Pridkovo aktyvaus tardymo pasekmės buvo klaikios. Kaliniai kalbėjo, jog 1947 m. per Kalėdas tardymo metu buvo užmušta moteris*. Po Pridkovo tardė vyriausias tardytojas kpt.Zveriavas, vėliau - ltn.Ščiukinas. Iš pradžių daugiausia tardė naktį. Dieną, kaip ir visuose saugumo kalėjimuose, miegoti buvo draudžiama. Toks režimas labai vargino ir sekino organizmą, o žaizdos po Pridkovo tardymo pradėjo pūliuoti. Tardytojas Ščiukinas, sužinojęs apie mano žaizdas, iškvietė gydytoją Žuką, kuris išvalė ir išplovė jas, aprišo tvarsčiais. Tai pakartojo dar porą kartų. Gulėti galėjau tik kniūbsčias arba ant kairiojo šono. Žaizdos po poros savaičių apgijo, o randai liko visam gyvenimui.
--------------
*Šis faktas aprašytas E.Simanaičio "Tremtinyje" 1993 m. - L.P.
Tardė apie 4 mėnesius. Po to Ščiukinas perskaitė kaltinimą išvadą: už dalyvavimą tautiniame pogrindyje prieš sovietų santvarką pagal Rusijos baudžiamąjį kodeksą str.58a, t.y. grupinį tėvynės išdavimą. Teko pasirašyti kvotos pabaigoje ir susipažinti su parodymais.
Baigėsi nemigo naktys Kybartų daboklėje. Vieną balandžio mėnesio vakarą visus bendrabylius surinko į etapą. Apsuptus gausios sargybos nuvarė į geležinkelio stotį ir susodino į specialų vagoną kaliniams vežti. Netrukus atsidūrėme Kaune. Prie vagono privažiavo automašinos ir nugabeno mus į Kauno kalėjimo kiemą, iš kur po penkis vyrus suvarė į mažas kameras, buvusias rūsyje. Paaiškėjo, kad tai karceriai, kuriuose praleidome ilgą ir šaltą naktį. Ryte gavome pirmą maisto davinį: 550 g ašakotos avižų duonos ir žuvies, neluptų bulvių ir vikių mišinio dvokiančios sriubos. Po pusryčių atliko kratą: išrengė nuogai, apžiūrėjo ar ko nepaslėpėme burnoje ir užpakalyje, išnaršė rūbus ir daiktus. Nuvedė į pirtį. Po to išskirstė po kameras. Patekau į 110 kamerą, kurioje kalėjo apie 40 vyrų. Iš abiejų pusių dviaukščiai gultai, kampe prie durų "paraša". Į išvietę, kurioje vandens čiaupai virš metalinio ilgo lovio pritvirtinto prie sienos, išleisdavo ryte, tik kartą per parą. Ten prausdavomės ar skalbdavome. Vieną kartą išvesdavo pasivaikščioti į kiemelius, atitvertus mūrine siena. Iš kiemelių matėsi medicinos instituto langai, uždažyti baltais dažais.
Kameroje sėdėjo įvairaus amžiaus vyrai. Daug inteligentų. Čia ir sulaukiau nuosprendžio: dosnioji Maskvos trejukė nuteisė 15 metų lagerio ir tremties neribotam laikui. Po nuosprendžio buvau perkeltas į rūsyje esančią didžiulę kamerą Nr.16, kurioje buvo apie 100 žmonių. Dėl tvankumo ir smarvės atsivėrė žaizdos. Gydytojai perkėlė į kalėjimo ligoninę, nes pakilo temperatūra. Patekau į palatą-kamerą drauge su kriminaliniais nusikaltėliais. Po ilgesnio laiko atsiguliau į švarią, baltą, minkštą lovą. Palatoje buvo aštuonios lovos, visi kaliniai lietuviai, todėl tarp tautiečių man buvo lengviau. Gydžiausi apie tris savaites ir iš ligoninės patekau į etapą, kur buvo surinkta apie 300 žmonių. Iš Kauno geležinkelio stoties vagonuose nugabeno į perpildytą Vilniaus persiuntimo kalėjimą. Gulėjome pusrūsyje, ant šaltų ir drėgnų betoninių grindų taip susispaudę, kad vertėmės tik pagal komandą. Sutikau žinomų Lietuvos žmonių: operos solistą Antaną Kučingį, prelatą Stankūną, kapitoną Gerulį. Iš Vilniaus persiuntimo "rūmų rojaus" iššaukė į etapą.
Į vagonus suvarė po 30-40 žmonių. Abiejuose gyvulinio vagono galuose buvo gultai. Vykome į nežinią. Pro langus, apraizgytus spygliuotos vielos tinklu, lėkė telegrafo stulpai, miškai, karo sugriautos skurdžios Baltgudijos gyvenvietės. Dieną įdėmiai sekėme ir skaitėme stočių pavadinimus. Kelionės kryptis vedė į šiaurės rytus. Visų nuotaika buvo prislėgta, nes artėjanti šiaurė nieko gero nežadėjo. Kiekvieną dieną buvo patikrinimai, lydimi komandos šauksmų: "Visiems kaliniams skubiai susiburti vienoje vagono pusėje!" Tikrindavo, ar nėra grindyse ir sienose atplėštų lentų pabėgimui. Kita procedūra - tai kalinių skaičiavimas. Sargybiniai, atsistoję vagono viduryje, pro tarpą praleisdavo po vieną kalinį iš vieno vagono galo į kitą, sutvodami jam per galvą mediniu kūju. Tolstant nuo Lietuvos, sargybos patikrinimai sušvelnėjo.
Po daugiau kaip savaitės kelionės privažiavome Jaroslavlį, iš kur mūsų ešelonas pajudėjo į rytus. Nervinė įtampa iš lėto atslūgo, nes ešelonas riedėjo jau ne į šiaurę. Mūsų vagone buvo kalinių, jau kalėjusių Vorkutoje, o jų pasakojimai apie sunkų darbą užpoliarės lageriuose mus labai gąsdino. Važiavome per Rusijos laukus, upes, miškus, gyvenvietes ir stambesnius miestus. Matėme dirvonuojančius, apaugusius didele žole laukus - niūrus vaizdas, palyginus su mūsų palikta tėviške.
Uralo kalnus pasiekėme vėlai vakare, o kitos dienos vakare atsidūrėme didelėje stotyje, šalia kurios buvo aptverta zona - Sverdlovsko persiuntimo kalėjimas. Išlaipinę iš vagonų, nuvedė į pirtį. Pirmą kartą po trijų savaičių pavalgydino šilta balandos sriuba, keliais šaukštais sorų košės ir karštu vandeniu, vadinamu arbata. Vėl pajudėjome per Sibiro platybes į nežinomą ateitį, tolyn nuo Lietuvos...
Po 5 dienų kelionės atsidūrėme Kazachstane, Petropavlovsko mieste. Etapą perskyrė į dvi dalis: viena pajudėjo tolyn į rytus, kita pasuko tiesiai į pietų pusę. Diena po dienos vagonuose darėsi vis šilčiau, o buvo rugsėjo vidurys. Pajutome Kazachstano stepių ir dykumų alsavimą. Trūko vandens, kankino troškulys. Karagandos miestą privažiavome po trijų dienų. Čia nestojome. Pravažiavus apie 60 km, pasiekėme Karabaso persiuntimo lagerį - galutinę mūsų etapo stotį.
Gulago sistema, visos žmogų varginančios procedūros aprašyta rusų rašytojo A.Solženycino, bet irgi noriu pabrėžti, jog tai akivaizdi vergovės industrija. Etapų iškrovimui ar pakrovimui greta centrinio įvažiavimo į lagerį nutiesta speciali geležinkelio linija. Išlipę iš vagonų, patekome į didelę aikštę, aptvertą spygliuotų vielų tvora, kurioje tilpo visas etapas, apie 300 žmonių. Mus suvarė į vieną šios aikštės pusę ir ilgai laikė. Prasidėjo varginantis procesas: asmens bylų tikrinimas, darkant mūsų lietuviškas pavardes. Ilgai teko laukti karštos saulės atokaitoje, kol mus perėmė vergvaldžiai. Etapo priėmimas baigėsi viso būrio prižiūrėtojų atlikta nuodugne krata.
Karabaso persiuntimo lageris sukirstytas į daug atskirų zonų, viena nuo kitos atitvertų aukštomis spygliuotų vielų tvoromis. Izoliuoti gyvenamieji barakai sudarė atskiras zonas. Bendroje zonoje buvo ligoninės miestelis, virtuvė-kepykla, pirtis ir sandėliai. Už lagerio tvorų matėsi uolėtos, plikos kalvos ir nuo karščio išdegusi rudai geltonos spalvos stepė. Visa augmenija - prie lagerio administracijos pastato keletas medžių ir krūmokšnių, kuriuos dažnai laistydavo.
Dar kalėjime iš senų kalinių sužinojome, kokia korumpuota visa Gulago sistema, kad čekistai artimai bendradarbiauja su vagių gaujomis. Taip buvo ir Karabaso persiuntimo kalėjime, kai mus perkėlė į baraką, vadinamą Indijos vardu. Jame šeimininkavo "prisiekusiųjų" - tikrų vagių "blatnųjų"- elitas, kur egzistavo nerašyti įstatymai. Barakas didelis, padalytas į dvi puses-sekcijas. Vienoje dalyje mes, o kitoje įsikūrusi vadų atamanų taryba, kuriai vadovavo vyriausias atamanas. Nerašytų įstatymų svarstymai, teismai ir pasitarimai vykdavo vadams susėdus ratu. Prisiekę vagys lageriuose nedirbo ir gyveno parazitiškai. Juos buvo lengva išskirti iš kitų tarpo: dėvėjo gerus drabužius, vaikščiojo palaidais marškiniais ir avėjo odiniais auliniais batais. Jų įstatymai buvo žiaurūs ir žmogaus likimas ir gyvybė priklausė nuo šių nerašytų žiaurių įstatymų. Vyravo reketas, prievarta ir lošimai kortomis, neretai iš žmogaus gyvybės. Prasilošusieji iki glaudžių, alkani ir pikti ryždavosi bet kokiam nusikaltimui.
Po kratos ir patikrinimų administracija įsitikino, kad mūsų etapas turtingas: kaliniai turėjo drabužių ir maisto atsargų.
Administracija turtingą lietuvių etapą specialiai pervedė į vagių baraką, nes pavogti ar atimti daiktai dažniausiai pakliūdavo į jų rankas. Eiliniai vagišiai ar prievartautojai pavogtus daiktus pristatydavo vagių tarybai. Dalyboms įvykus, daiktai patekdavo į atamanų rankas, kurie juos keitė su čekistais į degtinę, arbatą ar geresnius maisto produktus.
Vagys, tikėdamiesi lengvai apvogti mūsų etapą, pradėjo plėšikavimą. Tada seni lagerininkai subūrė buvusius partizanus, jaunimą - visus, kurie pavienius vagis ir prievartautojus gerokai apkūlę, perduodavo prižiūrėtojams. Keletas tokių akcijų gerokai įpykdė vagių elitą. Aršiausi ir galingiausi galvažudžiai, apsiginklavę peiliais, puolė lietuvius. Nesnaudėme ir mes. Laimei, barako gultai buvo iš tvirtų beržinių kuolų, kuriuos atlupę, pasidarėme ginklus, sušokome ant viršutinių gultų, užsibarikadavome duris ir pasiruošėme gintis. Vagys, išlaužę duris ir barikadą, veržėsi į baraką pavieniui ar po du, o mes pasitikome juos nuo viršutinių gultų tokiais smūgiais per galvas, jog daugelis nesikėlė. Aršesni puolėjai peiliais sužeidė keletą mūsiškių. Normantas buvo sužeistas rimčiausiai: peiliu perdurtas šonas. Jį paguldė į ligoninę, iš kurios po kelių dienų grįžo. Kitų vyrų žaizdos buvo menkos - užteko patiems patepti jodu ir aptvarstyti. Banditų buvo sunkiai sužalotų, su gerokai aplamdytais kaulais. Nelaukę tokio pasipriešinimo, banditai, palikę gulinčius be sąmonės draugus, apimti panikos ėmė bėgti, o mes juos persekiojome iki zonos tvorų. Sargybiniai, iš bokštelių pastebėję karą, pradėjo šaudyti virš lagerio. Atbėgo prižiūrėtojai, lagerio administracija. Vagis išvijus iš mūsų barako zonos, kova nurimo. Administracija, išsiaiškinusi įvykių priežastis ir pasekmes, nuramino aistras, o kitą dieną atvykę vagių "parlamentarai" pažadėjo, jog smurto ir prievartos daugiau nebus.
Po įvykusių batalijų persiuntimo lagerio valdžia pasistengė kuo greičiau mūsų atsikratyti. Į pirmąjį etapą pakliuvo dauguma senyvo amžiaus ir silpnesnės sveikatos vyrų. Juos išvežė į Spasko lagerius. Varnelis iš Kretingos, su kuriuo kelionės metu spėjome susidraugauti, taip pat išvažiavo. Likusius paskirstė į dvi grupes po 70-80 vyrų. Pirmąją grupę išvežė į Džezkazgano rūdynus, kitus - į Kengyrą. Mus į etapą iškvietė pavakaryje. Išdavė po gabalą sūdytos žuvies ir pusę kepaliuko duonos, susodino į "stolypino" vagoną ir pajudėjome Džezkazgano link. Dėkui Dievui, jog ši kelionė truko tik dvi nepilnas paras "ekstra klasės" vagone - trijų aukštų kameroje-narve, kuriame buvome sugrūsti kaip silkės statinėse. Sėdėti buvo neįmanoma - tik gulėti. Į išvietę išleisdavo tik ryte, kitu laiku - šlapinomės į batus. Konvojus mus apšaukdavo fašistiniais banditais. Vandens žmogui duodavo pusę litro per dieną. Nuolat kentėjome troškulį, kurį kėlė suvalgyta sūri žuvis. Senbuviai kaliniai jos patarė nevalgyti, pasitenkinti tik duona, nes žinojo, kokias kančias sukelia troškulys. Tai -dar vienas kalinių kankinimo būdas.
Iškentėję visus sunkumus, išbadėję ir ištroškę išlipome Džezkazgano rūdyno geležinkelio stotyje. Raudona saulė po truputį leidosi. Artėjo naktis. Vietinis konvojus surikiavo po penkis vyrus ir perskaičiavo. Iki lagerio apie 5 km per išdegusią stepę ėjome pėsčiomis. Kelias buvo duobėtas, nelygus, einant kilo debesys kraujo spalvos dulkių. Besikeikiančių sargybinių ir lojančių vilkšunių apsupti judėjome pirmyn. Horizonte su šachtų bokštais ir aukštais akmenų kalnais pasirodė Rūdyno gyvenvietė. Vaizdas buvo kraupus: nuskurę žemi barakai, kažkada tinkuoti moliu ir baltinti kalkėmis, aplink kuriuos tvyrojo šiukšlių kalnai ir dvokė gyvulių mėšlas. Gerokai pritemus, vilkdami koją už kojos, atėjome prie didžiulio lagerio, aptverto aukštomis akmeninėmis sienomis, kurių viršus buvo apraizgytas keliomis spygliuotos vielos eilėmis. Aukšti sargybos bokštai su stipriai šviečiančiais prožektoriais ir daugybe lempučių apšvietė visą zoną. Didžiuliai metalu kaustyti vartai atsidarė į vergovę ir pilną kančių gyvenimą...
Labai norėjosi gerti. Lagerio senbuviai, ieškodami savo žemiečių ir pažįstamų, mus pagirdė. Palengvėjo. Susipažinome su lagerio lietuviais: nuoširdžiuoju Jonu Bendoriumi iš Suvalkijos, Aleksu Bieliausku ir kt. Etapu atvyko daug inteligentų: kunigas Stankūnas, kapitonai Kaupelis ir Gerulis, solisto Kučingio sūnus ir kt. Įspūdį paliko keli ešelono draugai, sugebėję rasti savo vietą šiame tautų konglamerate: amžiną atilsį StasysGerlikas, drąsus žemaitis Valančius, kombinatorius Povilas Čereška, užmezgęs ryšius su gydytojais ir likęs dirbti ligoninėje, bendrabylis mokslo draugas Bronius Gustaitis, viename vagone važiavęs Albinas Plyčius.
Mus patalpino į didelį pastatą, kuriame buvo keletas patalpų. Miegojome didelėje salėje ant plūkto molio grindų. Anksčiau atvykusieji gyveno keliose mažesnėse patalpose su mediniais gultais. Jau buvo suformuotos kalinių brigados. Vienai brigadai, dirbusiai statybos objektuose, vadovavo kaunietis Žutautas. Čia išgyvenome apie tris savaites. Su Broniumi Gustaičiu miegojome greta, ant žemės pasikloję vieną puspaltį, užsikloję kitu ir pusvilnone antklode, maišelius su visa manta pasidėję po galva.
Pastatą, kuriame pragyvenome tris savaites, kaliniai vadino Baikalu. Gal todėl, kad stovėjo atokiau nuo kitų barakų ir buvo didelis. Po medicininės komisijos etapą išskirstė: vienus į statybines brigadas, kitus - į 1-ąjį lagpunktą, kuriame gyveno ir dirbo šachtininkai. Patekau į silpnųjų brigadą be pastovios darbo vietos, o bendrabylis Bronius - į 1-ąjį lagpunktą, į šachtas. Mūsų brigadą dažniausiai siuntė į akmenų laužyklas, kur buvo ruošiami akmenys esamoms ir būsimoms lagerio statyboms. Trečiajame skyriuje užsibuvau neilgai, nes vėl iššaukė į etapą ir išvežė į Džezdi lagerį.
Buvo spalio antra pusė. Rytais - šalnos, vėsu. Dieną saulė dar šiek tiek šildė. Kelionė buvo lengvesnė nei traukiniu iš Karabaso į Džezkazganą. Džezdi gyvenvietę, išaugusią karo metais dėl rastos mangano rūdos*, pasiekėme sunkvežimiais.
---------
*Vokiečiams užėmus Ukrainą, Sovietų sąjunga prie Dniepro upės neteko mangano rūdyno. Šio strategiškai reikalingo mineralo teko ieškoti Sibire ir Kazachstane, nes manganas naudojamas metalurgijos pramonėje aukštos kokybės legiruoto plieno gamyboje, iš kurio gaminami tankų šarvai. - L.P.
Nedidelė Džezdi gyvenvietė, apsupta aukštų, uolėtų kalvų, buvo įsikūrusi prie upelio. Iki jos buvo atvesta geležinkelio šaka. Lageris, aptvertas aukštų ir tankių spygliuotų vielų tvoromis, įrengtas upelio pakrantėje, dalijosi į dvi zonas: vienoje - moterų lagpunktas, antroje - katorgininkai. Lagerio viduje stovėjo trys vienaaukščiai akmeniniai pastatau. Juose virtuvės, kepyklos, pirtis, skalbykla, ligoninė. Kaliniai gyveno žeminėse. Jie ant kepurės, kelnių ir nugaros nešiojo asmens bylos numerius. Badas, ligos ir nežmoniškos gyvenimo sąlygos gerokai aptuštino lagerį. Kaliniai šachtininkai sirgo sunkia, nepagydoma vibracijos liga, kuri griovė nervų sistemą. Savo akimis mačiau jaunus vyrus, praradusius judesių koordinaciją: vaikščiojo lyg apgirtę, pabalusiais, nenulaikančiais šaukšto pirštais. Vibracine liga susirgusius po medicininės komisijos išveždavo į Spasko invalidų lagerį, o praretėjusį gretas papildydavo naujais kaliniais.
Po priėmimo procedūrų stipriausieji pakliuvo į mangano rūdos kasyklas ar akmenų karjerą. Mane, kaip trumparegį ir silpną, paliko dirbti zonoje, vadinamoje "OP" (sveikatos pataisymo ir poilsio) komandoje. Kasėme sniegą, kūrenome krosnis, valėme daržoves, buvome siunčiami ką nors parvežti ar pakrauti rogių. Tabakas, kurį siuntinyje gavo mano draugas Aurimas Andriukaitis, padėjo gauti sanitaro darbą. Mano ir draugo gyvenimas palengvėjo: papildomai gaudavome virtuvėje sriubos, o žuvies taukus, gaunamus iš ambulatorijos, valgydavome su duona. Su Aurimu gyvenome ir miegojome greta viename barake. Pagalvės ir antklodės iš Lietuvos, užteko abiem, tik labai kankino blakės, kurių buvo labai daug. Vėliau prie jų pripratome.
1949 m. vasario mėn. lagerio moteris išvežė į Kengyrą, o mus suvarė į jų zoną, uždarė į vieną baraką ir atliko labai nuodugnią kratą. Namiškių nuotraukas, civilius rūbus, knygas, rožančius ir maldaknyges - viską atėmė. Išdavė kalinių rūbus su skylėmis ant dešinės pusės kelnių ir švarkelių bei vatinukų nugarų. Skyles užlopėme baltos medžiagos lopais, ant kurių užrašėme asmens bylos numerius. Taip mus sulygino su katorgininkais. Atsirado bendros darbo brigados. Visur buvo įrengtos grotos, o durys rakinamos sunkiais užraktais. Nuo tos dienos teko užmiršti savo pavardę -likau numeris SD-557...
1949 m. pavasarį mano gyvenime įvyko nepalankių pasikeitimų. Per žiemą sustiprėjau. Prasidėjo pavasarinės medicinos komisijos. Supratau - baigsis palyginti lengvas gyvenimas lageryje. Taip ir buvo: sanitarinės dalies viršininkė Dubova pasiuntė į darbą už zonos, į akmenų laužyklą. Akmenų karjeras buvo netoli lagerio ant upės kranto. Vadinamoji upė teka tik pavasarį, kai tirpsta sniegas, kuris susirenka iš aplinkinių kalnų. Sniegui nutirpus, upė pamažu sustoja tekėjusi: tarp uolienų vagoje esančios daubos ir plyšiai prisipildo vandens, sudarančiu atskirus ežerėlius. Krantai, apaugę krūmais, žole, žaliuoja ir žydi pavasario gėlėmis. Atskrenda antys, laukinės žąsys, pelikanai, gervės. Vieni paukščiai lieka perėti,bet dauguma pailsėję migruoja tolyn į, šiaurę.
Šiame akmenų karjere praleistas pavasaris greta gamtos žydinčioje stepėje man buvo vienintelis nelaisvėje. Jis truko labai trumpai, nes negailestinga saulė pradėjo savo darbą: karšti spinduliai greitai išdegino visa, kas gyva. Lietaus čia nebūdavo ištisus mėnesius, o temperatūra dieną pakildavo iki 35-40 laipsnių. Tada aplinka pradeda keistis ir žalia spalva pavirsta geltonai ruda. Tokiose klimatinėse sąlygose dirbau apie tris mėnesius ir praradau tai, ką buvau atgavęs per žiemą. Sulysau, kankino alkis ir troškulys, nekreipiau dėmesio į tai kas valgoma ir geriama. Atsigėręs stovinčio upės vandens, suviduriavau, kankino skausmas pilve. Gydytojas Matulenka paguldė į ligoninę 3 savaitėms. Po to atleido penkioms dienoms nuo darbo, bet paėmė į etapą. Kepinant negailestingai saulei, atsisveikinome su Džezdi ir, kratomi dulkėtu keliu per kalvas ir stepes, po trijų valandų ištroškę, išvargę ir dulkėti pasiekėme Džezkazgano 4-o skyriaus lagerį (adresu pašto dėžutė 392/4), kuriame jau buvo apie 800 žmonių. Čia praėjo sunkių išbandymų metai. Daug teko patirti smurto ir pažeminimų. Tarp kalinių kūrėsi tautinio pogrindžio grupelės, padėjusios palaužti banditinių, parazituojančių grupių prievartą.
Dirbome tik pradėtos 51-osios šachtos statybinėje aikštelėje. Kasyklos teritorija buvo visai netoli, dėl to mažiau eikvodavome laiko ir jėgų kelionei. Laisvo laiko poilsiui turėdavome daugiau, nes anksčiau sugrįždavome į lagerį. Sargybiniai ir vilkšuniai lydėjo į darbą ir iš darbo. Darbus teko dirbti įvairius: nuo žemės kasimo, pastatų mūrijimo iš akmenų, betonavimo iki pastatų apdailos. Maisto davinys - 650 g duonos, 1,5 1 sriubos ir 300 g košės per dieną. Tai - taip vadinamas garantuotas davinys, o viršijant normas, papildomai gaudavome 100-200 g duonos ir tiek pat košės. Duoną kepė iš labai prastos kokybės miltų. Ji buvo šlapia, karti ir labai rūgšti. Sriuba dažniausiai verdama iš raugintų kopūstų sūdyta žuvimi, o vasarą iš žalių kopūstų ar burokų lapų su tokia pat žuvimi. Labai retai virdavo kruopų sriubą - tai būdavo šventė.
Iš namų pagalbos beveik negaudavau. Krikšto mama teta Marija didžiųjų švenčių proga atsiųsdavo kuklų 3-4 kg siuntinėlį. Tėvai buvo ištremti į Igarką, brolis ir sesuo, likę Lietuvoje, glaudėsi pas gimines. Priklausiau nuo Dievo ir paties savęs. Supratau, kad papildomas gabalėlis duonos ir šaukštas košės neatstatys prarastos sveikatos. Pradėjau savotiškai kovoti. Dirbau taupydamas jėgas, kas nepatiko brigadininkui ir administracijai, o man dažnai baigdavosi 5 parų karceriu. Maisto davinys karceryje labai mažas: 300 g duonos ir kas antrą parą 0,5 1 sriubos. Tačiau pasirinkta protesto forma laikui bėgant davė norimų rezultatų - į šachtas nepaskyrė.
1951 m. vasarą prasidėjo pasipriešinimas prieš parazituojančius kaukaziečius, pasibaigęs didelėmis muštynėmis. Daugelį kaukaziečių administracija paskyrė brigadininkais, nes šie smurtu versdavo kalinius dirbti. Kiekvienas brigadininkas turėjo asmens sargybinius, kumščiais ir lazdomis priversdavusius darbininkus dirbti. Kaukaziečiai darbo vengė ir parazitavo kalinių sąskaita: atimdavo siuntinius, valgykloje reikalaudavo didesnio davinio košės, pagardintos aliejumi, o kepyklose - daugiau duonos.
Incidentas įvyko valgykloje, atsisakius virėjams juos geriau maitinti. Kaukaziečiai puolė mušti virėjus ukrainiečius, tarp kurių buvo du lietuviai. Sukilo visi skriaudžiamieji. Griebėm, kas pakliuvo po ranka: lentas, pagalius, medinius padėklus maistui išnešioti, aliuminius dubenėlius. Virėjai, apsiginklavę ilgakočiais samčiais, košei maišyti medinėmis mentėmis, "juodukams" skaldė galvas ir bruko nugaras. Neišlaikę pasipriešinimo, kaukaziečiai puolė bėgti sargybos posto link pas čekistus, kurie pradėjo šaudyti virš zonos ir mūsų galvų... Prievartos daugiau nebuvo - zonoje įsivyravo pusiausvyra.
Palaipsniui prie mūsų lagpunkto išaugo dar vienas naujas lageris su akmeniniais barakais, vidaus kalėjimu su karceriais ir tardymo kameromis, valgykla su virtuve, kuriems akmenis rankomis sunešė kaliniai. Vėliau iš visų lagpunktų surinko visus teistus 25 metams, ir išvežė į Rūdyno pirmąjį skyrių, o į senąją zoną viso Steplago katorga teistus kalinius. Nuo 1945 m. etapais atvežė apie 9000 kalinių. Nuo nelaimingų atsitikimų, susirgimų silikoze, bado liko maždaug 800 žmonių. Tapusius invalidais išvežė į Spasko lagerius.
Stepėje, prie buvusio pirmo skyriaus, buvo didžiulės kalinių kapinės: maži žemės kauburėliai, apaugę karčiaisiais pelynais, dygliuota kupranugarių žole ir begale kuolelių su asmens bylos numerių užrašais. Nyksta šių žmonių atminimas. Didžiausia lagerio kolonija buvo Džezkazgano Rūdyne: abiejuose skyriuose kalėjo apie 10-12 tūkstančių žmonių...
1953 m. baigti gabenti didesni etapai iš Lietuvos, Ukrainos ir kitų kraštų. Dar 1952 m. atvyko didžiausias etapas, kuriame buvo daug lietuvių. Atvykusieji papasakojo apie Ekibastūso kalinių maištą: kaliniai sukilo prieš nežmoniškas darbo, gyvenimo ir režimo sąlygas - surengė streiką. Administracija, pasitelkusi vidaus kariuomenę, užgniaužė beginklių kalinių pasipriešinimą ir žiauriai susidorojo su streikininkais, o lagerį išformavo į kitus lagerius.
Kelių draugų sambūris tapo užuomazga lagerio pogrindžiui. Būrėmės apie (dabar jau amžinatilsį) Česlovą Jančiauską ir Vytą Sabaliauską, mokytoją nuo Raseinių. Darėme tą, ką nuspręsdavo pogrindžio komitetas. Konfliktuose organizuotai duodavome atkirtį. Vienybė padėjo: mūsų nestumdė brigadininkai, nebeskriaudė dalijant maisto davinį. Su Henriku Budriu dalijomės duonos kąsniu ir tabaku. Jis neblogai piešė, todėl švenčių proga turėdavo daug darbo: tautiečiai prašydavo nupiešti pasveikinimus namiškiams. Su panevėžiečiu Stasiu Giedraičiu bendravau nuo 1949 m. Vėliau atvyko Pranas Viršutis nuo Prienų, trakiškis Bronius Valeikas, kaunietis menininkas Algis Četkauskas, skaudviliškis Boleslovas Gabdankas, kėdainiškis Stasys Serbskis, Mykolas Cibulskas nuo Vievio ir kt. Iš lietuvių inteligentų prisimenu architektą Stulginskį, urėdą Joną Suopį, Lietuvos karininkus Garnevičių ir Paškevičių, docentą Jurskį (žuvo Kengyro lageryje), Lietuvos saugumo valdininką Liudą Telešių, Stasį Arcabą.
Nuo 1941 m. lageryje kalėjo mano buvęs mokytojas Julius Ramanauskas, nepriklausomos Lietuvos karinių objektų rangovas. Jis išliko gyvas lageriuose karo metais, nes mokydamasis Aukštojoje Kauno technikos mokykloje, gerai įsisavino krosnių statybos technologiją, nulėmusią jo likimą. Per visą karo laikotarpį jį gabeno iš vieno lagerio į kitą kaip krosnių mūrijimo specialistą. Julius pasiėmė pagalbininkais ir mus, du jaunus vaikinukus. Taigi kurį laiką gyvenome sotesnį ir lengvesnį gyvenimą.
Lageryje sutikau vilkaviškietį Karolį Račkauską, buvusį partizaną slapyvardžiu Kalakutas, pagautą pakartotinai netoli Kybartų. Padedant pogrindininkams, jam sužeistam pavyko pabėgti iš ligoninės, bet kadangi buvo pažeisti kojos kaulai jis tapo invalidu. Kaip invalidas, gavęs sotų darbą kepykloje, daug kartų mus rėmė, atnešdamas duonos.
Lėtai slenkant laikui atėjo diena, kai mirė Stalinas. Kalinių džiaugsmui nebuvo ribų, o lagerio administracija ir čekistai sunerimo. Ateities niekas negalėjo prognozuoti, bet jautėme - pasikeitimai turi įvykti ir mūsų gyvenime. Veikęs lietuvių pogrindis sustiprino įtaką vidaus gyvenime ir palaikė glaudžius ryšius su ukrainiečių pogrindžiu. Paskyrimas į prestižinius lagerio darbus vykdavo pagal tarpusavio susitarimus. Pareigas pagal sugebėjimus, išsilavinimą ir tautybę komitetų siūlymu užimdavo kaliniai, gerai jas išmanę. Brigadininkus skirdavo tik pogrindžio tarpusavio susitarimu. Taip buvo išlaikytas balansas tarp dviejų vyraujančių jėgų: ukrainiečių, kurių lageryje buvo daugiausia - 40 proc., ir lietuvių - 10-15 proc. Kitų tautų santykį sunku atsiminti, bet baltus lietuviai globojo ir gynė.
Lageryje kalėjo buvę vermachto karininkai ir vokiečių spacialistai, atsisakę bendradarbiauti su rusais: fizikas-atomininkas, atsisakęs dirbti Maskvos institute, Henkelio gamyklos konstruktorius Karlas Hosas ir leitenantas Anton Asmel. Kalėjo ir kitų tautybių atstovai: šeši japonai dirbo skalbykloje, kiniečiai, korėjiečiai, tremtiniai iš Vidurinės Azijos tautų, kaukaziečiai, tarp kurių vyravo čečėnai, gruzinai, armėnai.
1948 m. bolševikai paskleidė propagandą, kurios tikslas buvo kuo daugiau pabėgėlių, pasitraukusių į užsienį 1920-1922 m., sugrąžinti į Armėniją. Daug kas tuo patikėjo ir panoro grįžti į tėvų žemę, bet jų laukė stalininiai lageriai. Armėnų šeimas, atvykusias į Batumio uostą išskirstė: moterys su vaikais ir senyvo amžiaus vyrai pateko į filtracijos lagerius, o vyrus patalpino į kalėjimus, kur čekistai lipdė kaltinimus šnipinėjimu ir fabrikavo bylas. Po to Maskvos "trejukė" dosniai dalijo bausmes: kam 10, o kam ir 25 metus lagerio...
"Plačiosios tėvynės" tautų mišinyje daugiausia buvo rusų. Didžiausia jų dalis - karo metu bendradarbiavę su vokiečiais, vlasovininkai, policininkai, kariškiai, buvę vokiečių nelaisvėje. Su pagarba prisimenu puikų gydytoją Škaviną, ne vienam pagelbėjusį savo žiniomis, garsų profesorių chirurgą Kolesnikovą ir buvusį Žukovo štabo viršininką gen.ltn.Terentjevą. Visi jie buvo išgabenti į Džezdi lagerį. Kalėjo lakūnas plk.Orlovas, skraidindavęs karo metu aukštuosius Maskvos diplomatus į Teheraną ar Londoną, Sovietų Sąjungos didvyris mjr.Vasilijus Valašinas iš Donbaso, rusų grafas Voronkinas, KGB pagrobtas iš Šanchajaus, ir karo topografas v.ltn.Michailas Filionkinas, apie kurio pokštus lageryje sklido legendos.
1952 m. lageris pasipildė žydų tautybės kaliniais - Leningrado inteligentais: mokslinių tyrimų institutų bendradarbiais, gydytojais, institutų dėstytojais. Tarp jų buvo rašytojas Aleksandras Zoninas, Mosfilmo režisierius Grosmanas ir kt.
Mūsų lagpunkto kaliniai turėjo pastovius ir nepastovius darbo objektus. Pastovūs objektai - tai šachta Nr.51, "Karpinskio" karjeras, kur buvo kasama vario rūda, medžio apdirbimo gamykla, vadinama "Doz”, anglies iškrovimo ir pakrovimo darbai ir kitų medžiagų sandėliai, vadinami "Medbaza". Paaiškintini šios bazės darbai ir paskirtis. Medžiagos ir anglis iškraunama iš vagonų, pakraunama į siaurojo geležinkelio vagonus ir vežama į Korsakpajų, kur veikė maža vario rūdos sodrinimo ir lydymo gamykla. Ji statyta seniai, dar tuo laiku, kai Džezkazgano rūdyną nuomojo ir eksploatavo anglai. Korsakpajus nuo bazės už 65 km. Lageris aptarnaudavo daugybę smulkesnių statybos objektų, išmėtytų aplink zoną. Katorgininkai, t.y. pirmasis lagpunktas, dirbo šachtoje Nr.42, statė stambią geležinkelio stotį ir prie jos naują gyvenvietę geležinkelininkams ir kasyklų darbininkams. Už stoties buvo pastatytas garvežių depas, sandėliai ir maisto šaldytuvai. Nauja geležinkelio stotis surinkdavo iš Rūdyno, kasyklų, šachtų visus rūda pakrautus ešelonus ir siųsdavo suformuotus sąstatus į Kengyro vario sodrinimo gamyklą gautą koncentratą - maždaug 30 proc. vežė į Uralo lydymo gamyklas, kuriuose išgaudavo juodąjį varį ir spalvotuosius bei tauriuosius metalus.
Administracija sudarė įvairių specialistų brigadas: stalių, metalo tekintojų, frezuotojų, kalvių, siuvėjų ir net menininkų. Kaliniai specialistai dirbo medžiagų sandėlių zonoje. Objektą vadino "širpotrebu": įkūrė siuvyklą, batsiuvių dirbtuves, menininkų brigadą. Čia buvo dirbama čekistų ir jų šeimų poreikiams.
Gyvenimas po "tautų vado" mirties keitėsi: įvesta ūkinio atsiskaitymo sistema, o už mūsų atliktus darbus užsakovas mokėjo lageriui. Administracija dalį uždirbtų pinigų priskaitydavo į asmeninę kalinio sąskaitą. 50-60 proc. uždirbtos sumos atskaitydavo į valstybės iždą, iš likusių kalinys užsimokėdavo: už maitinimą, drabužius ir buitinį aptarnavimą, ir ... sargybai (konvojui) už lagerio saugojimą. Samdėme sau budelius! Grynų pinigų negaudavome. Knygutę pirkiniams išduodavo krautuvėlėje. Joje buvo pažymėta atitinkama suma, pirkinių kiekis ir kaina. Prekių pasirinkimas labai ribotas: duona, kurios ne visiems pakakdavo, sulipę, užsigulėję saldainiai, retkarčiais "kombinuoti" riebalai ar margarinas ir machorkas.
Lagerio administracija mažai keitėsi, tik, didėjant lageriui, prisidėdavo naujų viršininkų ir laisvai samdomų prižiūrėtojų. Antrojo skyriaus viršininku buvo mjr.Erlickas, vėliau - mjr.Šniejeris. Vyriausias "kūmas"*- Tumanikovas, spec. dalies viršininkas Pipkinas, lagpunkto viršininkas - mjr.Gusakovas ir - vienas iš bjauresnių - režimo viršininko pavaduotojas Zavjalovas. Prižiūrėtojų buvo įvairių. Kirgizas Saša Tachtogulovas - išimtis. Kratos metu niekada uoliai nerausdavo kišenių, nereikalaudavo sveikinantis nusiimti kepurės, su kaliniais bendravo draugiškai (nematant kitiems prižiūrėtojams). Stalinui mirus prižiūrėtojų siautėjimai aprimo.
-------------
*Operatyvinis įgaliotinis. - Red. pastaba.
Vieno incidento niekada nepamiršiu. Už pasipriešinimą valdžiai buvau nubaustas 15 parų karcerio. Pretekstas - dailus kišeninis peiliukas, kurį padaręs man padovanojo draugas Alfonsas Suveizdis. Tuomet dirbau "Doze" kroviku. Per pietų pertrauką, raikiau gabalėlį duonos, norėdamas paskrudinti ant krosnies grotelių. Prižiūrėtojas, pamatęs peiliuką, panoro pasisavinti. Žinoma, pasipriešinau ir, jį atstūmęs, išėjau į koridorių, kur prie sienos gulėjo medinės detalės. Prižiūrėtojas kazachas pasivijęs griebė man už rankos ir stengėsi užlaužti. Pakišau koją ir pastūmiau. Jis parvirto ant detalių krūvos, o aš prispaudžiau keliu ir kelis kartus sudaviau į pilvą ir į šoną. Prižiūrėtojas bliovė kaip skerdžiamas. Vytas Sabaliauskas ir ukrainietis Partuchaj, atbėgę iš paruošimo cecho ir pamatę, kas vyksta, į koridorių nieko neįleido. Kazachas be kvapo stenėdamas nukrypavo į kontorą. Iki darbo pabaigos manęs niekas neieškojo. Peiliuką palikau stalių ceche pas draugus, nes žinojau, kad prižiūrėtojai kratos metu uoliai ieškos.
Vakare grįžtant į lagerį, manęs laukė visa svita administracijos ir prižiūrėtojų. Vartus atidarius, mūsų kolona, jau žinodama ko laukiama, po kratos ir perskaičiavimo sustojo vietoje ir į zoną nėjo, o šlagbaumui pakilus, įsiveržė į zoną. Prižiūrėtojai, pamatę tokią vienybę, manęs ieškoti nesiryžo. Tai įvyko šeštadienį. Nakvojau kitame barake. Rytą barakų neatidarė ir kalinių neišleido. Į valgyklą vedė po vieną brigadą ir ieškojo manęs. Pasitaręs su draugais, pasidaviau padoresniems prižiūrėtojams. Mane nuvedė į lagerio izoliatorių. Greitai atėjo "nukentėjęs" prižiūrėtojas, o aš ir keturi prižiūrėtojai buvome izoliatoriaus budinčiojo patalpoje.
Supratau, jog prižiūrėtojai ruošiasi su manimi susidoroti. Pašokau pirmas, griebiau taburetę ir, atsistojęs į kampą, sušukau: "Na, gyvatės, kaip norit?! Ar visiems kartu, ar po vieną galvas suskaldysiu!" Laimei, prie įėjimo suskambo skambutis. Vienas budėtojų nuskubėjo atidaryti durų. Man stovint kampe su pakelta taburete rankose įėjo vyriausias operatyvininkas ("kūmas") Tumanikovas. Prižiūrėtojai, jį pamatę, atlyžo. Paklaustas kas čia dedasi, atsakiau: "Pilieti viršininke, pasiimkite savo šunis, nes jie ruošiasi mane sumušti, o aš pasiruošiau gintis". "Kūmas", paklausęs, kas čia budintysis ir ką veikia pašaliniai tarnybinėje zonoje, keikdamas kazachus triaukščiais rusiškais keiksmais, išvijo lauk. Budintiesiems įsakė parašyti pasiaiškinimus ir pabrėžė, jog "linčo" teismo neįeisiąs daryti. Budintys prižiūrėtojai mane išrengė ir atliko nuodugnią kratą. Po to perskaitė lagerio viršininko nutarimą, kad už pasipriešinimą prižiūrėtojui esu baudžiamas 15 parų karcerio. Aš su kaltinimu nesutikau ir raporto nepasirašiau. Tumanikovas įsiutęs pasakė, jog ši bausmė tik pradžia, nes užvesiąs baudžiamąją bylą. To padaryti jis negalėjo, nes raportas be liudytojų parodymų neturėjo teisinės galios. Liudytojų nerado, nes apklaustieji kaliniai išsigynė jokio konflikto nematę ir nieko negirdėję.
Karceriu mane vis dėlto nubaudė. Patalpa - trijų metrų ilgio ir pusantro pločio betoninėmis grindimis, visiškai nešildoma su praviru langeliu lubose, o buvo vasario vidurys... Nieko kito neliko, tik judėti, kad nesušalčiau mirtinai, nes sienos ir lubos buvo padengtos storu ledo ir šerkšno sluoksniu. Apšilęs ir pavargęs atsiguldavau ant parašos dangčio, batą pasikišdavau po galva ir truputį nusnūsdavau, kol šaltis nepakeldavo ir nepriversdavo vėl judėti. Maistas - 300 g duonos, 0,5 litro šilto vandens ir kas antra para 0,5 litro sriubos.
Aštuntą parą pradėjo darytis bloga, praradau nuovoką, krėtė drebulys. Sėdėjau ant "parašos" dangčio, nes vaikščioti nebegalėjau. Prižiūrėtojas, devintą dieną atnešęs maistą ir pamatęs mano negalavimus, pranešė viršininkams. Kūmas ir sanitarinės dalies viršininkė atėjo pažiūrėti. Pamatavę tempertūrą, išėjo. Po pusvalandžio izoliatoriaus budintis nuvedė į didesnę apšildomą kamerą. Ten radau du ukrainiečius iš režiminio III lagpunkto. Prižiūrėtojas atnešė medinį gultą ir davė vaistų. Jiedu sėdėjo jau dvi paras už kažkokį konfliktą su prižiūrėtojais. Jie mane pagirdė pasaldinta arbata ir paguldė prie šiltos sienos. Kiek miegojau, neatmenu, bet tai buvo rojus po "šaltojoje" praleistų parų. Draugai iš zonos perdavė man cukraus ir rūkalų. Po 5 parų bausmės ukrainiečiai išvyko į lagerį, o aš pasilikau vienas.
Kai išleido, prie kalėjimo vartų manęs laukė draugai: Balius Gabdankas, Stasys Giedraitis ir Algis Četkauskas. Vyrai papasakojo apie "kūmo" pastangas surasti liudytojus ir apie tai, kokia buvo reakcija zonoje. Administracija pajuto, jog praranda kontrolę tarp kalinių. Informatoriai, lietuvių vadinami "plaktukais", nustojo dirbę, nes bijojo gauti peilį į pašonę. Balius vaišino arbata ir iš namų gautais sausainiais, žadėdamas kitą dieną lašinių ar dar ko nors stipriau - buvo gavęs iš namų siuntinį. Draugai po mano "atostogų" visokiausiais būdais stengėsi man padėti.
1953 m. buvo įvykdyta pirmoji žmogžudystė. Pagal to laiko versiją, etapu atvykę ukrainiečiai čia rado buvusį engėją ir prievartautoją, dirbusį čekistams "stukačių”, lietuviškai "beldiką-plaktuką", kituose lageriuose dar vadinamą "geniu". Išdavikas, nespėjęs pasislėpti nuo persekiotojų, buvo nudurtas viename barake. Tai padarę, vyrai patys pasidavė administracijai. Po tardymo ir teismo juos išvežė į kitą lagerį. Kita žmogžudystė įvyko po pusmečio mano akivaizdoje. Pro valgyklą ėjo išdidus daržovių ir šaldytuvų sandėlio vedėjas, čekistų padlaižys Chromovas. Iš už kampo iššoko du kaliniai. Vienas tvojo aukai per galvą gelžgaliu, o kitas kelis kartus dūrė peiliu į krūtinę ir pilvą. Užpuolikai greitai dingo artimiausiame barake. Subėgę prižiūrėtojai atvedė gydytojus ir sanitarus, bet viskas veltui - Chromovas buvo negyvas. Nužudymo dalyviai liko neišaiškinti, nes visi žinojo - liežuvį reikia laikyti už dantų.
Mūsų pogrindžio nutarimai buvo auklėjamojo pobūdžio: "auklėjome" per daug uolius brigadininkus ir pataikautojus čekistams. "Profilaktika" ne vieną atvedė į doresnį kelią. Vieną brigadininką ir aš "paauklėjau", už tai mane dviem mėnesiams įgrūdo į kalėjimą.
"Medbazėje" dirbo žmonės iš naujų etapų. Iškentę šį pragarą stengdavosi nepasilikti dirbti ilgesniam laikui. Lageryje klestėjo korupcija. Viename etape atvažiavo Maskvos ir Leningrado inteligentai. Jie atrodė puikiai: gerai įmitę, su apvaliais veidais ir pilvukais. Tikriausiai norėdami pasipelnyti, darbų paskirstytojai juos nukreipė dirbti į "Medbazę". Žmonės, niekada nedirbę sunkaus fizinio darbo, per keletą mėnesių tapo distrofikais. Į juos buvo baisu ir gaila žiūrėti, bet po kurio laiko, gavę paramą iš artimųjų, per kyšius pakeitę darbovietes, "šiltai" įsitaisė.
Po bausmės buvau pervestas į "Dozą", kur dirbau kroviku. Sunkiausia, kai žiemą reikėdavo iškrauti iš vagonų apvalius rąstus, kurie dažniausiai būdavo apledėję. Dirbdavome ir išeiginėmis dienomis. Vagonus iškrovę, silpni, vos pavilkdami kojas pareidavome į lagerį ir, pasrėbę "balandos", suriję duoną, nenusirengę krisdavome miegoti.
Stipresni patekdavo į kasyklas-šachtas, kur vėl kenksmingos ir pavojingos darbo sąlygos. Daug kalinių žuvo vario kasyklose. Šachtų gylis nuo 100 iki 600 m. Padirbus ilgesnį laiką, susergama plaučių silikoze. Šachtoje tykoja nelaimės: nuo perforatorių vibracijos atskyla uolienų gabalai, kyla griūtys, sužeisdamos ar užmušdamos dirbančiuosius. Taip žuvo du pažįstami ukrainiečiai - Miša Brinko ir Docenko, o greta buvusį lietuvį Antaną Imbrasą sužeidė. Kartą nutrūko lynas, laikantis narvelį. Nukrito į šulinio dugną ir žuvo 4 žmonės. Iš jų du lietuviai - Skrupskas ir Albinas Plyčius. Kasyklose per metus žūdavo keletas žmonių, o sužalotus ir suluošintus sunku būtų suskaičiuoti...
Mane perkėlė į "Karpinskio" vario rūdos karjerą, o į 51-ą šachtą perėjau dirbti savo noru, nes požeminiuose darbuose užskaitymai didesni -norėjosi kuo greičiau į laisvę. Dirbome po 10 valandų per dieną. Šeštą valandą jau pasigirsdavo dūžiai į geležinkelio bėgio gabalą. Barakų atidarymą palydėdavo griausmingi prižiūrėtojų šauksmai: "Kelkitės! Kelkitės!" Surikiuotą po penkis brigadą vesdavo į valgyklą. Antras signalas 7 val. - į darbą. Likusiems zonoje - vėl lydimasis signalas 9 val. ryto. Vakare, 21 val., signalas vakariniam patikrinimui. 1952 m. pabaigoje sugalvojo naują būdą signalams: kalinys muzikantas kiekvienam atvejui trimitu grodavo naują melodiją.
Gyvenimo sąlygoms pagerėjus, pradėjau rašyti eilėraščius ir laiškus. Naudojomės lagerio biblioteka, kurioje dirbo uzbekų rašytojas Said Achmatovič, malonus žmogus ir įdomus pasakotojas. Dabar gyvena Taškente, labai gerbiamas ir populiarus visame Uzbekistane. Lagerio saviveiklai vadovavo armėnų artistas, fokusininkas ir ilizionistas Ašotas Karapetijanas. Dailininkas Algis Četkauskas rašė iškabas stendams, piešė portretus į garbės lentą.
Didžiųjų švenčių proga ruošdavomė koncertus, nes artistų netrūko: bolševikai tremdavo visus, pašiepdavusius ar kritikuodavusius esamą santvarką. Meistriškumu stebino operos artistas latvis Drovnikas, gitaristasAntanas Semirenko iš Odesos, iliuzionistas Ašotas Karapetijanas, akordeonistas estas Tarmak, o juokindavo klounas Žava Vercholapovas. Koncertų metų akimirkai užmiršdavome sunkią savo dalią.
Algis Četkauskas buvo susibičiuliavęs su topografu M.Filionkinu, kuris gerai piešė ir nusimanė apie meną. Deklamuodavo draudžiamus S.Jesenino kūrinius, atmintinai mokėjo A.Puškino ir J.Lermontovo poemas. Jo pokštai būdavo gruboki, su gilia potekste. Administracija, dvi savaites pamokiusi Mišą gręžėjo specialybės, pasiuntė į 51-ą šachtą. Su sektantu adventistu jis gavo pirmąją užduotį: išvalyti nuo uolienos kirtavietę, paruošti gręžimo darbams ir išgręžti skyles sprogdinimui. Pasiknaisioję su krapštukais ir specialiais kastuvais, iš uolienos susipylė pakylą, atsinešė kelis lentgalius ir įsitaisė gultus miegui. Nedidelė kirtavietė su nuolydžiu pagrindinio šachtos šulinio link turėjo dvejopą paskirtį: veikė kaip tunelis ventiliacijai ir kaip kanalas nutekamiems vandenims į pagrindinę siurblinę. Nauji gręžėjai net negalvojo pravalyti kirtavietę naujam sprogdinimui - atsigulę ant "gultų" ir išjungę elektrą, saldžiai užmigo. Elektrikas, atėjęs patikrinti, kodėl nėra šviesos ir pamatęs poilsiaujančius, nusprendė pajuokauti: paleido į kirtavietę vandenį ir, padegęs bikforo virvę su detonatoriumi, įjungė ventiliatorių. Skardiniame ventiliacijos kanale nuaidėjo sprogimas. Miegaliai, dusdami nuo dujų, paklaikę nuo sukelto triukšmo šoko nuo gultų į vandenį ir šlapi išropojo iš kirtavietės. Miša rinktiniais žodeliais prisiekė atsilyginsiąs tuo pačiu. Ilgai laukti nereikėjo. Patykojęs, kai brigadininkas su elektriku nuėjo papietauti ir pailsėti į medinę būdelę, jis užrėmė stipriu kuolu duris, o po grindimis pakišo gabalą vatinuko ir uždegė. Būdelės viduje prisirinko dūmų, abu uždarytieji šaukėsi pagalbos. Vyrai, einantys pro šalį, atidarė duris. Brigadininkas su elektriku išvirto pridusę ir ilgai gulėjo ant žemės, kol atsigavo. Šį kartą juokėsi Miša. Galų gale administracija ir brigadininkas nutarė jam pavesti asenizatoriaus pareigas ir įrengė kirtavietėje tualetą. Mišos pareiga - palaikyti jame švarą ir tvarką. Šachtos valdžia ir brigadininkas, suradę jam tarnybą, nusiramino.
Miša, turėdamas laisvo laiko po rytmetinės ruošos, pasikeldavo į viršų ir slampinėdavo po šachtos teritoriją. Pavasarį, suradęs netoli administracijos langų saulės atokaitą, nusirengė, išsitepė pilvą vazelinu ir atsigulė prieš saulutę. Administracijos darbuotojai pakvietė prižiūrėtoją. Šis ėmė šaukti: "Ką tu, tinginy, darbo metu darai ir dar prieš valdžios langus?" Miša jam atsakė: "Nematai, kvaily, jog saulės pagalba stengiuosi įsisavinti riebalus pilvo vidun, nes man riebalų trūksta!"
51-os šachtos statyba ir įrengimas užsitęsė iki 1954 m. Palengvėjus režimui ir pagerėjus maitinimui, sustiprėjome fiziškai. Gyvenimas tapo įdomesnis. Administracija surinko kalinius, kurių bausmės laikas buvo trumpas, ir išleido be sargybos dirbti už zonos. Tai buvo neeilinis įvykis. Padvelkė liberalizmu. Nauja brigada remontavo ir prižiūrėjo geležinkelį. Atėjo diena, kai neberakino barakų ir liepė nusiplėšti nuo rūbų ilgai nešiotus asmens bylos numerius, o uždirbtus pinigus išmokėdavo grynais. "Doze" darė šaltkalvių brigadą ir vairuotojų kursus - pradėjo ruošti specialistus ateičiai, rodyti kino filmus, koncertus.
Atvyko nedidelis etapas iš Omsko, o su juo - mano kaimynas ir draugas Juozas Mauruča. Tarp atvykusiųjų buvo žydas gydytojas Kublanovas, kuris labai džiaugėsi čia sutikęs savo draugą maskvietį Marką Abramovičių Boršteiną.
Kiekviena diena nešė naujoves iš Maskvos. Gerai dirbantiems kasyklose vieną dieną ¡skaitydavo kaip tris. Po kurio laiko už gerą darbą ir pavyzdingą elgesį administracija išbuvusį 2/3 bausmės rekomenduodavo perteisimui. Peržiūrėjus asmens bylą ir charakteristiką, likusią bausmę nuspręsdavo panaikinti ir išleisti į laisvę, t.y. tremtį. Galėjai pasilikti Džezkazgane, važiuoti pas artimuosius į Sibirą arba pasirinkti trėmimo vietą, bet... be teisės grįžti į tėvynę.
Pasus ir teisę grįžti į Lietuvą gavo keletas tautiečių: Juozas Mauruča, panevėžietis Povilas Samuolis, Česlovas Jančiauskas ir kt., leido į laisvę 10-iai metų teisius vokiečių kolaborantus ir vlasovininkus. Peržiūrėjus bylas, vienus išteisindavo, kitiems sumažindavo bausmes. Lietuviui Petrui Kėkštui iš Kauno grįžimas namo baigėsi tragiškai: iš džiaugsmo ir jaudulio ištiko infarktas. Jis buvo palaidotas Džezkazgano Rūdyno laisvųjų kapinėse. Vėliau aplink jo kapą atsirado kitų lietuvių kapavietės.
Iki 1954 m. šventes praleisdavome uždaryti barakuose arba darbe. 1953 m. visi katalikai ir krikščionys Kūčias šventėme savo barake prie bendro stalo. 1954 m. gavome iš administracijos leidimą švęsti valgykloje. Lietuviai pinigus dėjo į bendrą kasą ir pirko maisto produktus. Ant mūsų stalo buvo silkės, keptos žuvies, baltos duonos, o dirbantys virtuvėje iškepė kū-
□ Leonas Pališkis
□ Pranas Kučinskas-Ainis, Kęstučio rinktinės vadas
□ Leonas Pališkis su žmona Liuda ir sūnumi
čiukų, sausainių, išvirė kompoto, kisieliaus. Kunigas Puriuškis ir jam talkininkavęs klierikas Kazys Baronas, sukalbėję maldą, palaimino stalą, ir mes, pasidaliję plotkeles, susėdome prie bendro stalo. Vieni kitiems linkėjome kitas Kūčias valgyti su savo artimaisiais. Lagerio viršininkas su prižiūrėtojais stovėjo nuošalyje. Įsitikinę, jog vaišinamės be gėrimų, iš salės pasitraukė, palikdami prižiūrėtojus. Buvome pasikvietę ir kitų tautybių vyrų.
1955 m. man buvo sumažinta bausmė iki 10 metų. Šie metai buvo lemtingi ne tik "Steplagui", bet ir visam "Gulagui". Tik kaliniams, teistiems 15-25 metams, jie nieko gero nežadėjo, ir šie pradėjo protestuoti. Žmonės sužinojo apie Vorkutos, Norilsko, Ekibastūso streikus protestus, kurie kaip atgarsis atsiliepė Steplage. Kruviniausias ir didžiausias, nusinešęs šimtus gyvybių, streikas įvyko Kengyre, kur kalėjo apie 8000 žmonių. Žiaurus šio sukilimo numalšinimas, pasitelkus reguliarią kariuomenę su šimtais žmonių, žuvusių nuo kulkų ir po tankų vikšrais, aprašytas A.Solženicyno veikale "Gulago archipelagas".
Sukilimą numalšinus, Kengyro lageris buvo išformuotas. Didelė dalis vyrų pateko į 3-ąjį lagpunktą. Surinkti iš viso Steplago kaip ypatingai nusikaltę sovietinei santvarkai šiame lageryje kalėjo tik apie 300 žmonių.
Džezkazgano lagerių kaliniai pasirinko kitą pasipriešinimo metodą: eidavo į darbą ne visi, o išėję - nedirbdavo. Mūsų akimis, šis metodas buvo efektyvus, nors ne toks aktyvus, ir... visame Džezkazgano Rūdyne iš šachtų nebuvo pakelta nė viena tona rūdos, o mechanizmai, naudodami elektros energiją, sukosi neduodami produkcijos.
Planai žlugo, skandalingos žinios pasiekė Maskvą. Vietinė valdžia buvo bejėgė - ji tik džiaugėsi, kad be konfliktų einame į darbą. Po kelių savaičių į lagerį atvyko komisija iš Maskvos su generaliniu prokuroru priešakyje. Kaliniai, išklausę komisijos narius, apipylė juos aštriais klausimais, skundais. Komisija paragino rašyti skundus ir prašymus generalinei prokuratūrai, ir pažadėjo, jog po kurio laiko bus peržiūrimos visos bylos.
Kalinių komitetai pasitarę ryžosi eiti į darbus. Išėjo į darbą ir teisti 25 metams. Juos vėliau išvežė į Balchašą. Specialiu lėktuvu iš Džezkazgano išgabeno uniformuotą generolą Terentjevą. Atėjęs į mūsų lagerį atsisveikinti, jis pažadėjo stengtis, kad kaliniai būtų išlaisvinti.
Dėka užskaitų, spalio 15 d. išleistas iš lagerio, nuėjau gyventi pas Joną ir Jadzę Bendorius. Pirmą dieną laisvėje "iškilmingai šventėme už šeimyninio stalo. Sunku buvo patikėti, jog esu ne zonoje. Ilgai neužmigau - galvojau apie savo ateitį.
Krestovskij gyvenvietėje šeimininkai buvo gavę dviejų kambarių butą. Mane įkurdino mažesniame kambarėlyje. Vėliau kartu apsigyveno Bronius Volčikas. Laisvu žmogumi netapau, nes privalėjau du kartus per mėnesį registruotis spec.komendantūroje; leidimus išvykimui į Lietuvą atostogoms išduodavo srities vidaus reikalų skyrius Karagandoje. Darbą pasirinkau 51-oje kasykloje, nes reikėjo apsirengti, gyventi ir maitintis. Buvau kvalifikuotas darbininkas, todėl uždarbis buvo geras. Džezkazgane pasilikti patarė tėvelis. Jis žinojo, kad galima sujungti šeimą, tapus laisvu vienam šeimos nariui, be to, tėvai nenorėjo, jog aš išvykčiau į Igarką.
Šachtos vadovybė išsiuntė raštą į Vidaus reikalų ministeriją, prašydama sujungti šeimą. Gavę teigiamą atsakymą, tėvai atvyko po pusmečio. Juos Kengyro geležinkelio stotyje sutiko Stasys Gečas ir parsivežė į savo namus, o aš po naktinės pamainos nuvykau tiesiai į Kengyrą. Buvau dėkingas draugui už nuoširdžią pagalbą. Po tiek išsiskyrimo metų vėl visi susitikome.
1956 m. iš Maskvos atvykusi komisija, visų džiaugsmui, pradėjo peržiūrėti kalinių bylas. Į laisvę išėjo daug kalinių, o likusiems sumažinio bausmę iki 10 metų, ypatingai nusikaltusiems - iki 15 metų, keletui paliko 25 metus.
Miša Filionkinas išvažiuojant iškrėtė paskutinį pokštą. Lagerio zonoje liko barakuose nereikalingų drabužių ir daiktų. Miša landžiojo po zoną ir rinko viską, kas jam tiko. Sunešęs turtą prie sargybos būstinės, paprašė prižiūrėtojo visą tai saugoti. Kaliniai, susodinti į sunkvežimius, keiksnodami laukė Mišos. Galų gale jis pasirodė su v.leitenanto antpečiais, susijuosęs karišku diržu, su brezentiniais auliniais batais ir kariška kepure. Prižiūrėtojams įsakė sunešti daiktus į mašiną, o lagerio viršininkui - jį išlydėti su muzika. Laimei, etape buvo bajanistas, kuris sugrojo "Katiušą", o Miša, atiduodamas pagarbą, atsisveikino su lageriu. Pokštas pralinksmino etapo draugus, išvykstančius į 1-ąjį skyrių. Lagerio viršininkas palaimingai atsiduso ir baigė tarnybą išeidamas į atsargą. Daug prižiūrėtojų liko be darbo.
Barakus pertvarkė į butus gyventojams, o valgyklą - į kultūros namus. Visą lagerio korpusą prijungė prie Krestovskij gyvenvietės. Likusius kalinius subūrė į 1-ąjį skyrių, o turinčius leidimus dirbti už zonos, gerai nusimanančius technikoje pasiuntė į pagalbinius ūkius. Viename buvusiame lagerio pastate sumontavo naujus suvimo fabriko įrengimus, kur buvo išsiųstas mano geras draugas Algis Šertvytis. Jis - vienas iš LLA vadovybės narių, 1944 m. permestas desantu iš Vokietijos organizuoti ginkluotą pasipriešinimą Žemaitijoje. Po sužeidimo, gulint ligoninėje, buvo išduotas ir suimtas. Teistas 25 metams. Komisija bausmę buvo sumažinusi iki 15 metų. Likusią bausmę atliko Karagandoje ir Mordovijoje, kur suvežė ir kitus neišleistus laisvėn politinius kalinius. Algis grįžo ne į Lietuvą, o į Rūdyną, nes leidimo apsigyventi tėvynėje negavo. Progai pasitaikius, emigravo į Vokietiją.
1957 m. ištuštėjo paskutinis Steplago lageris, kuris buvo perkrikštytas į Komsomolsko gyvenvietę. Argi nepasityčiojimas iš žmonių kančių?! Gyvenvietę, pastatytą ant tūkstančių žmonių kaulų, užmaskavo komjaunimo vardu...
Leono Pališkio Džezkazgano lageriuose sukurti eilėraščiai
Už džiaugsmo ašarą blakstienoj,
Už šypsnį laisvą veiduose,
Pavirsčiau akmeniu kerpėtu,
Po tavo kojom, Lietuva!
Lietaus aš plakamas tylėčiau,
Ir žiemą užpūstas sniegu.
Didžiausią šaltį kęsčiau,
Žinodamas, už ką šąlu.
1954 m
Laukia požemiai besočiai,
Mūsų prakaito, kančių.
Vario rūda apšlakstyta,
Žmonių raudom ir krauju.
Ar sulauksim giedrią dieną
Be konvojaus ir šunų?
Be puvėsių kvapo šachtoj,
Be spygliuotųjų tvorų?!
Mūsų pėdsakus užpustė
Stepių vėjas ir dulksna.
Ten, sargybinio bokštely,
Žvilga durtuvo briauna.
Tvoros aukštos apraizgytos
Spygliais, duriančiu tinklu.
Nešam vargą susirietę
Neaprėpiamu skausmu.
1954 m.
Dangaus mėlynė,
Paukščiai svetimi,
Kazachstano stepė
Be galo plati.
Šachta ar karjeras?
Koks likimas bus?
Čia ne vienas brolis
Rado sau kapus.
Išdžiovino kūną
Darbas per sunkus.
Ar atrasiu kelią
Į savus namus?
Skruostu nuriedėjo
Ašara sūri -
Džezkazgano saulė
Oi, kaitri, kaitri...
1953 m.
Karceryje
Akis užmerkiu tik minutei,
O mintys grįžo ten toli.
Atskirtas šaltoje vienutėj,
Čia laisvės ilgesį jauti.
Klausyt sukeltą rakto aidą,
Paskui mane uždariusį duris.
Kentėti ilgesį palaidą,
Ir žaizdą sopančią kol gis.
Grotos atskyrė mano norus,
Čia akmenys pelėsiais žydi.
Čia verkia mūro sienos storos,
Jos matė sielvartą ir tyli...
1953 m.
Vargas it ledas sukaustė krūtinę,
Paslydom, broleli, ir matom bedugnę.
Dangus debesuotas tarytum švininis,
Palaukėse rūkas ir skausmas krūtinės.
Kaip sunku kentėti, nelaisvėje būti,
Duonelės kąsnelis kasdieną berūpi.
Mūs laisvė, it saulė, į debesį slenka,
Palikdama viltį mažytę ir menką.
Suspauskime pirštais mūs rankų grandinę,
Lengviau bus keliauti, nors kojos sutinę.
Nuvysime blogį ir alkio troškimą,
Išgirs gal Aukščiausias šį mūsų meldimą.
1953 m.
Sūduvai
Kaip amžių amžiai slenka metai,
Palikę laisvę už pečių.
Žvelgiu perdebesis kraujuotus
Įgimtą šalį sūduvių.
Man mintys ir svajonės laisvos
Nors aš randuosi už vielų.
Juk gyvenau tėvynės džiaugsmui,
Šią viltį širdyje nešu.
Ši kruvina vergų stovykla
Užtemdė daug šviesių dienų,
Bet norą grįžti į tėvynę
Ugnim liepsnojančią jaučiu!
O kaip sugrįšiu aš į šalį,
Į gimtą kampą Lietuvos,
Prie Šešupėlės mėlynakės
Širdis man plakdama kartos:
Žemelę savo prakaituotą
Mylėkim, broliai, visados;
Nerasi krašto malonesnio,
Kuris prilygtų Lietuvos!
1952 m.
SLAPYVARDŽIŲ - PAVARDŽIŲ RODYKLĖ
Aras-Ignas Kvesulaitis, g.1927 m. Drebulinių k., Žaliosios vls., Vilkaviškio aps. Gyveno Vilkaviškyje, mokėsi 4-oje progimnazijos klasėje. 1947 m. pradžioje įstojo į besikuriantį rezervinį pasyvių partizanų būrį. Rudenį įstojo į Kauno Politechnikumo I kursą.
Gruodžio pabaigoje suimtas ir nuteistas 10 m. lagerio. 1955 m. pavasarį iš įkalinimo vietos buvo paleistas.
Aras-Vytautas Grupkaitis, g.1929 m. Parausių k., Pilviškių vls., Vilkaviškio aps. Mokėsi 6-oje Pilviškių progimnazijos klasėje. 1947 m. spalio mėn. įstojo į pogrindinę jaunimo organizaciją. 1948 m. pradžioje buvo suimtas ir nuteistas 10 m. lagerio. 1956 m. pabaigoje iš įkalinimo vietos paleistas. Miręs Lietuvoje.
Astras(vėliau Šermukšnis)-Vytautas Žemaitis, g.1930 m. Žąsinų k., Barzdų vls., Šakių aps. Mokėsi 5-oje Pilviškių progimnazijos klasėje. 1947 m. rugsėjo mėn. įstojo į pogrindinę antisovietinę jaunimo organizaciją. Dalyvavo operacijoje likviduojant vieną iš sovietinių aktyvistų. Išvengęs suėmimo, 1948 m. balandžio mėn. įstojo į Tauro apygardos Žalgirio rinktinės 35-ąją partizanų kuopą. Rugpjūčio mėn. paskirtas I būrio 1-o skyriaus skyrininku. Metų pabaigoje perkeltas į 34-ą kuopą.
Žuvo išduotas 1949 m. vasario 10 d. Marijampolės aps. Kazlų Rūdos vls. Braziūkų miške, prie Garankščių kaimo bunkeryje. 1950 m. liepos 15 d. po mirties pristatytas apdovanojimui III laipsnio Laisvės Kovos Kryžiumi (su kardais).
Atas-Juozas Brazys, g.1924 m. Meršiškių k., Gižų vls., Vilkaviškio aps. Baigęs finansininkų kursus Kaune, mokėsi 5-oje progimnazijos klasėje ir dirbo Vilkaviškio valstybiniame draudime tarnautoju. 1947 m. pradžioje įstojo į rezervinį pasyvių partizanų būrį. Dalyvavo dviejų rašomųjų mašinėlių iš sovietinių įstaigų išgabenime.
Gruodžio pabaigoje suimtas ir nuteistas 25 m. lagerio. 1955 m. pavasarį bausmė sumažinta iki 10 m., o metų pabaigoje išleistas į tremtį.
Ąžuolas-Antanas Kasperavičius, g.1929 m. Stuomenų k., Šilavoto vls., Marijampolės aps. Gyveno Jurgeliu k., Pilviškių vls. Mokėsi 4-oje Pilviškių progimnazijos klasėje. 1946 m. rugsėjo mėn. įstojo į pogrindinę antisovietinę jaunimo organizaciją. Dalyvavo trijose operacijose likviduojant sovietinius aktyvistus. 1948 m. pradžioje suimtas ir nuteistas 25 m. lagerio. 1956 m. bausmė sumažinta iki 12-os metų. Grįžęs į Lietuvą, gyvena Klaipėdoje.
Banginis-Ignas Stumbrys, g.1918 m. Būdviečių k., Pajavonio vls., Vilkaviškio aps. Ūkininkas. 1946 m. spalio mėn. įstojo į rezervinį pasyvių kovotojų būrį. 1947 m. lapkričio mėn. suimtas ir nuteistas 10 m. lagerio. 1948 m. šeima ištremta į Sibirą. 1956 m. pavasarį iš įkalinimo vietos buvo išsiųstas į tremtį. 1964 m. dar buvo tremtyje. Tolimesnis likimas nežinomas.
Bijūnas-Bronius Kudirka, g.1926 m. Žinių k., Žaliosios vls., Vilkaviškio aps. 1944 m. iš gimnazijos įstojo į Marijampolės gen.P.Plechavičiaus organizuotą Karo mokyklą. Užėjus rusams, mokytojavo Gražiškiuose, dirbo Vilkaviškio švietimo skyriuje. Nuo 1946 m. vasaros išėjo pas partizanus. Paskirtas Tauro apygardos Vytauto rinktinės 2-os kuopos III būrio vadu. 1946 m. rugsėjo mėn. Žaliosios puolimo metu vadovavo būriui. 1947 m. vasarą jam buvo suteiktas grandinio laipsnis. Žuvo 1947 m. spalio mėn. 1950 m. rudenį, po mirties apdovanotas Laisvės Kovos Kryžiaus II rūšies pasižymėjimo lapu.
Daktaras-Bronius Gustaitis, g.1929 m. Bučiūnų k., Alvito vls., Vilkaviškio aps. Gyveno Vilkaviškyje, mokėsi 5-oje gimnazijos klasėje ir dirbo apskrities vykdomajame komitete plano komisijos ekonomistu. 1947 m. rudenį įstojo į rezervinį pasyvių partizanų būrį. Dalyvavo trijų rašomųjų mašinėlių iš sovietinių įstaigų išgabenime.
Gruodžio pabaigoje suimtas ir nuteistas 25 m. lagerio. 1955 m. bausmė sumažinta iki 10 m. 1956 m. vasarą iš įkalinimo vietos išleistas į tremtį.
Dragūnas(vėliau Šarūnas)-Kostas Staneika, g.1930 m. Parausių k., Pilviškių vls., Vilkaviškio aps. Mokėsi 5-oje progimnazijos klasėje. 1946 m. vasarą įstojo į pogrindinę antisovielinę jaunimo organizaciją. 1947 m. spalio mėn. tapo jos vadu. Dalyvavo trijose operacijose likviduojant sovietinius aktyvistus ir rekvizuojant rašomąją mašinėlę. 1948 m. pradžioje suimtas ir nuteistas 10 m. lagerio. 1961 m. iš įkalinimo vietos paleistas. Po metų grįžo į Lietuvą palaužta sveikata ir 1964 m. mirė.
Durtuvas-Juozas Guzikas, g.1923 m. Vištytyje, Vilkaviškio aps. Vokiečių okupacijos metais tarnavo Reicho darbo tarnyboje Vokietijoje. | Lietuvą grįžo 1943 m. Užėjus rusams, slapstėsi. 1946 m. pavasarį suimtas. Pavykus pabėgti, birželio mėn. įstojo į Tauro apygardos Vytauto rinktinės 2-ą partizanų kuopą. Įkūrus Kęstučio rinktinę, paskirtas 71-os kuopos II būrio vadu. Žuvo 1947 m. lapkričio 1 d. Ančlaukio k., Pajavonio vls., Vilkaviškio aps., Balčiūno sodyboje.
Džimas-Antanas Bindokas, g.1914 m. Ožkabalių k., Bartninkų vls., Vilkaviškio aps. Nuo 1946 m. birželio mėn. Tauro apygardos Vytauto rinktinės 2-os kuopos, vėliau Kęstučio tėvūnijos III grandies partizanas. Žuvo išduotas 1950 m. vasario 12 d. Obelupių k., Alvito vls., Vilkaviškio aps.
Gegutė-Teresė Šulinskaitė, g.1926 m. Klėtkininkų k., Pajavonio vls., Vilkaviškio aps. Nuo 1946 m. palaikė ryšius su partizanais. Nuo 1947 m. pavasario ryšininkė tarp 71-os kuopos vadų ir rezervinių pasyvių partizanų būrių vadų.
1948 m. vasario mėn. suimta ir nuteista 10 m. lagerio. 1955 m. pavasarį iš įkalinimo vietos buvo paleista.
Geležynas-Algirdas Kulboką, g.1920 m. Būdviečių k., Pajavonio vls., Vilkaviškio aps. Mokytojas. 1944-1946 m. tarnavo sovietinėje armijoje. 1946 m. spalio mėn. įstojo į rezervinį pasyvių kovotojų būrį. 1947 m. lapkričio mėn. suimtas ir nuteistas 10 m. lagerio. 1949 m. šeima išvežta į Sibirą. 1955 m. pradžioje iš įkalinimo vietos išleistas į tremtį, iš kurios 1957 m. paleistas.
Kapsas-Antanas Martinaitis, g.1928 m. Subačiškių k., Sasnavos vls., Marijampolės aps. Mokėsi Veiverių gimnazijoje.
1944 m. rudenį, pradėjus rusams gaudyti vyrus į kariuomenę, į besikuriantį partizanų būrį išėjo jo brolis Juozas (g.1925 m.). Gresiant suėmimui, į tą patį būrį, palikęs gimnazijos suolą, įstojo ir Antanas. 1945 m. vasarą žuvo brolis, o 1946 m. vasarą sužeistas Antanas. Pagijęs įsigijo padirbtus dokumentus ir rugsėjo mėn. pradėjo mokytojauti Kalvarijoje. Čia sutikęs pažįstamą stribą, bijodamas, kad neatpažintų, grįžo į partizanų būrį ir buvo paskirtas Žalgirio rinktinės štabo ryšio poskyrio viršininku. 1946 m. spalio 10 d. apdovanotas juostele už narsumą, o lapkričio mėn..paskir-tas rinktinės štabo ūkio skyriaus viršininku.
Žuvo išduotas 1947 m. sausio 4 d. su Žalgirio rinktinės vadu Kazoku.
Klajūnas-Jonas Brazys, g.1921 m. Opšrūtų k., Pilviškių vls., Vilkaviškio aps. 1946 m. pavasarį už ryšius su partizanais suimtas. Pavykus iš areštinės pabėgti, įstojo į Tauro apygardos Vytauto rinktinės partizanų gretas. Metų pabaigoje buvo paskirtas apygardos Karo Lauko Teismo nariu. 1947 m. pradžioje paskirtas naujai suorganizuotos Kęstučio rinktinės gen.Povilo Plechavičiaus kuopos vadu. Vasarą apdovanotas juostelėmis už uolumą ir narsumą. Baigus mokomąją kuopą, jam suteiktas jaunesniojo puskarininkio laipsnis. 1948 m. sausio 6 d. paskirtas laikinai eiti rinktinės vado pareigas, kol atvyks paskirtas iš apygardos štabo Justinas Jasaitis-Naktis. Pastarajam kelionės metu žuvus, Klajūnas liko toliau eiti vado pareigas. Organizavus tėvūnijas, 1949 m. kovo 21 d. paskirtas Kęstučio tėvūnijos vadu. 1949 m. vasarą LLKS Tarybos prezidiumo pirmininko gegužės 5 d. aktu Nr.12 jam suteiktas Laisvės kovotojo - partizano jaunesniojo leitenanto laipsnis.
Panaikinus Kęstučio tėvūniją, 1949 m. birželio 30 d. iš tėvūnijos vado pareigų buvo atleistas ir perkeltas į Žalgirio rinktinę. Rugpjūčio 5 d. paskirtas apygardos štabo aprūpinimo poskyrio viršininku.
Žuvo išduotas 1949 m. spalio 17 d. Gražiškių k., Barzdų vls., Šakių aps. (čekistų ataskaitose rašoma, kad žuvo 18 d.)
1950 m. rugpjūčio mėn. po mirties apdovanotas II laipsnio Laisvės Kovos Kryžiumi (su kardais).
Kazokas (buvęs Turklys)-Juozas Jasiulaitis, g.1922 m. Bobių k., Žaliosios vls., Vilkaviškio aps. Vokiečių okupacijos metais tarnavo policijoje, Kaune. 1945 m. pavasarį, vengdamas suėmimo, iš Kauno pasitraukė ir įstojo į Zapyškio apylinkėse besikuriantį partizanų būrį, bet netrukus buvo pasiųstas į vakarinę Suvalkijos dalį organizaciniam darbui. Pasivadinęs Turkliu, subūrė partizanų būrį, veikusį šiaurinėje Vilkaviškio ir pietinėje Šakių apskričių dalyse. Daug prisidėjo prie Stirnos rinktinės kūrimo ir formavimo.
1946 m. gegužės mėn. paskirtas 55-os kuopos vadu. Liepos mėn. papildomai skiriamas Žalgirio rinktinės štabo smogiamosios operatyvinės grupės vadu, suteikiant jaunesniojo puskarininkio laipsnį. Rugpjūčio mėn. skiriamas rinktinės štabo viršininku, kartu einančiu ir 55-os kuopos vado pareigas. Spalio mėn. paskirtas Žalgirio rinktinės vadu, lapkričio mėn. - pakeltas į puskarininkius, o gruodžio mėn. - į viršilas.
Žuvo išduotas 1947 m. sausio 4 d. Kampinių k., Veiverių vls., Marijampolės aps., pas Antaną Vagonį. Kartu žuvo rinktinės štabo ūkio skyriaus viršininkas Antanas Martinaitis-Kapsas, šeimininkas A.Vagonis ir jo sūnus Kazys Vagonis.
1950 m. rugpjūčio mėn. po mirties apdovanotas II laipsnio Laisvės Kovos Kryžiumi (su kardais).
Lampeo(nuo 1947 06 -Šalmas)-Leonas Mačys, g.1928 m. Bučiūnų k., Alvito vls., Vilkaviškio aps. Baigęs 8 Vilkaviškio gimnazijos klases, mokytojavo Gižų k. pradžios mokykloje. Gyveno Gižuose. 1947 m. pradžioje įstojo į gimnazijoje besikuriantį rezervinį pasyvių partizanų būrį.
Gruodžio pabaigoje suimtas ir nuteistas 10 m. lagerio. 1956 m. pavasarį iš įkalinimo vietos buvo išleistas į tremtį.
Leopardas-Vytautas Raibikis, g.1929 m. Piliūnų k., Pilviškių vls., Vilkaviškio aps. Mokėsi 6-oje Pilviškių progimnazijos klasėje. 1946 m. vasarą įstojo į pogrindinę antisovietinę jaunimo organizaciją. Dalyvavo operacijoje likviduojant vieną iš sovietinių aktyvistų ir rekvizuojant rašomąją mašinėlę. 1948 m. pradžioje suimtas ir nuteistas 25 m. lagerio. 1956 m. vasarą iš įkalinimo vietos buvo išleistas į laisvę. Grįžęs į Lietuvą, gyvena Marijampolėje.
Lokys-Petras Vasiukevičius, g.1919 m. Būdviečių k., Pajavonio vls., Vilkaviškio aps. Ūkininkas. 1946 m. spalio mėn. įstojo į rezervinį pasyvių kovotojų būrį ir buvo paskirtas I skyriaus vadu. Prisidėjo prie būrio organizavimo, vadovavo užduočių vykdymui. 1947 m. lapkričio mėn. suimtas ir nuteistas 10 m. lagerio. 1948 m. šeima ištremta į Sibirą.
1950 m. rugsėjo 24 d. mirė lageryje.
Milūnas-Jonas Merkevičius, g.1907 m. Espertavo k., Pajavonio vls., Vilkaviškio aps. Gyveno Šapkinų k., Bartninkų vls., Vilkaviškio aps. Ūkininkas. Vokiečių okupacijos metais buvo seniūnas, 1945 m. - apylinkės pirmininkas. 1947 m. pradžioje įstojo į rezervinį pasyvių kovotojų būrį. Lapkričio mėn. suimtas ir nuteistas 8 m. lagerio. 1948 m. šeima ištremta į Sibirą. 1954 m. iš įkalinimo vietos išleistas į tremtį, iš kurios 1957 m. pabaigoje buvo paleistas.
Naktibalda-Kastulė Juraitytė, g.1928 m. Sardokų k., Vilkaviškio vls. ir aps. Dirbo Stirniškių apylinkės sekretore. 1947 m. rugpjūčio mėn. Tauro apygardos Kęstučio rinktinės vado P.Kučinsko-Ainio užverbuota jo asmenine ryšininke su kuopų vadais. Palaikė ryšį su rezervinio pasyvių partizanų būrio vadu Leonu Kvesulaičiu-Sakalu ir jo būriu. Gruodžio mėn. pabaigoje suimta ir nuteista 10 m. lagerio. 1955 m. rugsėjo mėn. iš įkalinimo vietos paleista, 1956 m. rudenį grįžo į Lietuvą. Gyvena Vilkaviškyje.
Naktis-Jonas Uknevičius, g.1902 m. Torieliškių k., Pajavonio vls., Vilkaviškio aps. Gyveno Klėtkininkų k., tame pat valsčiuje. Batsiuvys. 1924-1925 m. tarnavo Lietuvos kariuomenės 2-e ulonų pulke, Vilkaviškyje. Nuo 1938 m. priklausė Šaulių sąjungai. 1946 m. pabaigoje įstojo į rezervinį pasyvių kovotojų būrį. 1947 m. pradžioje buvo paskirtas II skyriaus vadu. Telkė į būrį kovotojus. 1947 m. pabaigoje, išvengęs suėmimo, slapstėsi. 1951 m. birželio mėn. buvo susektas, suimtas ir nuteistas 25 m. lagerio su 5 m. teisių apribojimu. 1955 m. rudenį Karinis tribunolas bausmę sumažino iki 10 m. 1956 m. vasarą iš įkalinimo vietos buvo paleistas.
Naras-Vincas Nykštaitis, g.1900 m. Būdviečių k., Pajavonio vls., Vilkaviškio aps. Kalvis. 1946 m. spalio mėn., gavęs iš Tauro apygardos Vytauto rinktinės 2-os kuopos III būrio vado Vinco Kudirkos-Bijūno užduotį, organizavo rezervinį pasyvių kovotojų būrį ir jam vadovavo; vykdė įvairius partizanų pavedimus. 1947 m. rugsėjo mėn. suimtas ir nuteistas 10 m. lagerio. Šeima buvo ištremta į Sibirą. 1958 m. pavasarį iš įkalinimo vietos buvo išleistas.
Peilis-Antanas Lietuvninkas, g.1905 m. Pagrandų k., Vilkaviškio vls. ir aps. Gyveno Espertavo k., Pajavonio vls., Vilkaviškio aps. Kalvis. 1926-1927 m. tarnavo Lietuvos kariuomenės 2-e ulonų pulke Alytuje, 1945 m. -sovietinėje armijoje. 1947 m. gegužės mėn. įstojo į rezervinį pasyvių kovotojų būrį. Lapkričio mėn. suimtas ir nuteistas 8 m. lagerio. 1955 m. pavasarį iš įkalinimo vietos buvo išleistas į tremtį.
Piligrimas-Leonas Pališkis, g.1929 m. Kudirkos Naumiestyje, Šakių aps. Gyveno Būdviečių-Gudelių k., Pilviškių vls., Vilkaviškio aps. Mokėsi 5-oje Vilkaviškio gimnazijos klasėje. 1947 m. pradžioje įstojo į R.Stančiko-Tristano kuriamą pogrindinę jaunimo organizaciją - rezervinį pasyvių partizanų būrį ir prisidėjo prie jo organizavimo. Su L.Kvesulaičiu sukūrė priesaikos tekstą.
Gruodžio pabaigoje buvo suimtas ir nuteistas 10 m. lagerio. 1955 m. rudenį iš įkalinimo vietos išleistas į tremtį. Sukūrė šeimą. Grįžęs į Lietuvą, gyveno Birštone. Mirė 1995 m. Palaidotas Kudirkos Naumiesčio kapinėse.
Portas(nuo 1947 09 - Baltasis Aras)-Zenonas Petraitis, g.1928 m. Vilkaviškyje. Mokėsi 5-oje gimnazijos klasėje. 1947 m. pradžioje įstojo į gimnazijoje besikuriantį rezervinį pasyvių partizanų būrį. Rudenį dalyvavo dviejų rašomųjų mašinėlių iš valstybinių įstaigų išgabenime.
Gruodžio pabaigoje suimtas ir nuteistas 25 m. lagerio. 1955 m. pavasarį bausmė sumažinta iki 10 m. Vasarą iš įkalinimo vietos buvo išleistas į tremtį.
Saigona-Eugenija Kamakauskaitė, g.1929 m. Meištų k., Būblelių vls., Šakių aps. Gyveno Vilkaviškyje, mokėsi 6-oje gimnazijos klasėje. 1947 m. pradžioje įstojo į gimnazijoje organizuojamą rezervinį pasyvių partizanų būrį. Gamino trispalves juosteles, partizanų ženklus, tautinius skydelius, piešė Lietuvos herbus.
1948 m. sausio pradžioje suimta ir nuteista 10 m. lagerio. 1955 m. pavasarį iš įkalinimo vietos buvo paleista.
Sakalas-Leonas Kvesulaitis, g.1928 m. Drebulinių k., Žaliosios vls., Vilkaviškio aps. Gyveno Vilkaviškyje, mokėsi 3-oje progimnazijos klasėje. 1946 m. antroje pusėje, Tauro apygardos Vytauto rinktinės 2-os kuopos būrio vado Juozo Guziko-Durtuvo buvo užverbuotas ryšininku, Bėgūno slapyvardžiu. 1947 m. pradžioje įstojo į R.Stančiko-Tristano kuriamą pogrindinę jaunimo organizaciją - rezervinį pasyvių partizanų būrį. Telkė į organizaciją tautiškai nusiteikusius gimnazistus. R.Stančikui-Tristanui iš Vilkaviškio išvykus, jo pavestas, perėmė vadovavimą būriui. Su L.Pališkiu sukūrė priesaikos tekstą.
1947 m. rugpjūčio mėn. susisiekė su Kęstučio rinktinės vadu Pranu Kučinsku-Ainiu, kuris paskyrė savo ryšininku. Lapkričio mėn. iš Pramkombinato, kuriame dirbo, išnešė rašomąją mašinėlę ir perdavė į rinktinės štabą.
Gruodžio pabaigoje buvo suimtas ir nuteistas 25 m. lagerio. 1955 m. bausmė sumažinta iki 10 m. 1956 m. vasarą iš įkalinimo vietos išleistas į tremtį.
Skroblas-Fabijonas Kraujutaitis, g.1908 m. Vištytyje. Gyveno Eglupių k., Pajavonio vls., Vilkaviškio aps. Ūkininkas - račius. 1928-1929 m. tarnavo Lietuvos kariuomenėje, 1945 m. - sovietinėje armijoje. 1947 m. gegužės mėn. įstojo į rezervinį pasyvių kovotojų būrį. Lapkričio mėn. buvo suimtas ir nuteistas 8 m. lagerio. 1955 m. pavasarį iš įkalinimo vietos išleistas į tremtį, iš kurios 1957 m. pabaigoje buvo paleistas.
Slama-Aldona Jundulaitė, g.1929 m. Kuršėnuose, Šiaulių aps. Gyveno Vilkaviškyje, mokėsi 6-oje gimnazijos klasėje. 1947 m. pradžioje įstojo į gimnazijoje organizuojamą rezervinį pasyvių partizanų būrį. Piešė partizanams Lietuvos herbus, gamino tautines emblemas.
Gruodžio pabaigoje buvo suimta ir nuteista 10 m. lagerio. 1955 m. pavasarį iš įkalinimo vietos buvo paleista.
Strausas-Juozas Mauruča, g.1930 m. Jurgeliu k., Pilviškių vls., Vilkaviškio aps. Mokėsi Pilviškių suaugusiųjų progimnazijos 3-oje klasėje. Pogrindinės antisovietinės jaunimo organizacijos įkūrimo iniciatorius, jos vadas. Nuo 1947 m. spalio mėn. - partizanų ryšininkas. Dalyvavo operacijoje likviduojant vieną iš sovietinių aktyvistų. 1948 m. pradžioje buvo suimtas ir nuteistas 10 m. lagerio. 1954 m. vasarą iš įkalinimo vietos išleistas į tremtį. 1961 m. vasarą iš tremties paleistas. 1968 m. grįžo į Lietuvą. Gyvena Pilviškiuose.
Šarūnas(vėliau Gyvatė)-Albinas Pasiliauskas, g.1930 m. Pilviškiuose. Mokėsi 6-oje progimnazijos klasėje. 1946 m. vasarą įstojo į pogrindinę antisovietinę jaunimo organizaciją. Dalyvavo operacijoje rekvizuojant rašomąją mašinėlę. Bandė organizuoti pogrindinę organizaciją vakarinėje suaugusiųjų progimnazijoje. 1948 m. pradžioje buvo suimtas ir nuteistas 10 m. lagerio. 1958 m. vasarą iš įkalinimo vietos išleistas į tremtį, kurioje išbuvo iki 1962 m. Grįžęs į Lietuvą, gyvena Pasvalio r. Pušaloto apyl.
Šturmas-Jonas Grigelaitis, g.1928 m. Ivanuvkos k., Pajavonio vls., Vilkaviškio aps. Ūkininkas. Nuo 1946 m. rudens palaikė ryšį su partizanais.
1947 m. vasario mėn. buvo partizano Antano Bindoko-Džimo užverbuotas ryšininku tarp III būrio vado Bijūno ir rezervinio pasyvių kovotojų būrio vado Naro. Rugpjūčio mėn. suimtas ir nuteistas 8 m. lagerio. 1948 m. tėvai buvo ištremti į Sibirą. 1953 m. pavasarį iš įkalinimo vietos išleistas į tremtį, iš kurios 1958 m. buvo paleistas.
Tarzanas-Juozas Jakštys, g.1925 m. Starkų k., Vilkaviškio vls. ir aps. 1945 m. rudenį įstojo į Tauro apygardos Stirnos rinktinės Turklio būrį, vėliau pertvarkytą į Žalgirio rinktinės 55-ą kuopą. Buvo paskirtas būrio vadu, o 1946 m. liepos 29 d. - laikinai eiti 55-os kuopos vado pareigas. Spalio mėn. apdovanotas juostelėmis už uolumą ir narsumą. Gruodžio 31d. puolant Vilkaviškio aps. Alksnėnų stribų būstinę, buvo sunkiai sužeistas ir mirė. Paslėptą kūną čekistai surado ir paėmė.
Tigras-Jonas Kačergius, g.1928 m. Mažučių k., Vilkaviškio vls. ir aps. Mokėsi Kauno Politechnikumo I kurse. 1947 m. pradžioje įstojo į Pilviškių progimnazijoje įsikūrusią pogrindinę antisovietinę jaunimo organizaciją.
1948 m. pradžioje buvo suimtas ir nuteistas 10 m. lagerio. 1956 m. pavasarį iš įkalinimo vietos paleistas. Grįžęs į Lietuvą, devintajame dešimtmetyje mirė.
Tristanas-Romanas Stančikas, g.1930 m. Vilkaviškyje. Gyveno Būdviečių-Gudelių k., Pilviškių vls., Vilkaviškio aps. Mokėsi Pilviškių progimnazijoje. 1946 m. pabaigoje susitiko su Tauro apygardos Žalgirio rinktinės vadovybe, iš kurios gavo užduotį įkurti Vilkaviškio gimnazijoje pogrindinę jaunimo organizaciją - rezervinį pasyvių partizanų būrį. Dėl to persikėlė mokytis į Vilkaviškio gimnazijos 5 klasę ir vadovavo būrio organizavimui.
1947 m. pradžioje, susirgus motinai, vadovavimą būriui perdavė Leonui Kvesulaičiui ir iš Vilkaviškio išvyko. Rudenį stojo mokytis į Kauno Politechnikumo I kursą.
1949 m. pradžioje buvo suimtas ir nuteistas 10 m. lagerio. 1954 m. rudenį iš įkalinimo vietos išleistas į tremtį.
Vidūnas (vėliau Laisvūnas (-Vytautas Šulskis, g.1929 m. Galinių k., Griškabūdžio vls., Šakių aps. Mokėsi 5-oje progimnazijos klasėje. 1947 m. rugsėjo mėn. įstojo į pogrindinę antisovietinę jaunimo organizaciją. Dalyvavo operacijoje likviduojant vieną iš sovietinių aktyvistų. Išvengęs suėmimo, 1948 m. liepos mėn. įstojo į Tauro apygardos Žalgirio rinktinės 35-ą partizanų kuopą. 1949 m. pradžioje perkeltas į 36-ą kuopą. 1950 m. birželio mėn. jam buvo suteiktas grandinio laipsnis.
Žuvo ryšininko išduotas 1950 m. rugsėjo 12 d. Liaušgirio miške prie Aukštosios kaimo Šakių r.
Žilvitis-Albinas Mačiulis, g.1929 m. Būdviečių k., Pajavonio vls., Vilkaviškio aps. Ūkininkas. 1946 m. spalio mėn. įstojo į rezervinį pasyvių kovotojų būrį. 1947 m. lapkričio mėn. suimtas ir nuteistas 8 m. lagerio. 1948 m. jo motina buvo ištremta į Sibirą. 1955 m. iš įkalinimo vietos išleistas į tremtį, iš kurios 1957 m. buvo paleistas.
Žilvitis-Juozas Uknevičius, g.1909 m. Eglupių k., Pajavonio vls., Vilkaviškio aps. Ūkininkas - krosnininkas. 1930 m. tarnavo Lietuvos kariuomenėje, 1944-1945 m. lapkričio mėn. sovietinėje armijoje. 1947 m. gegužės mėn. įstojo į rezervinį pasyvių kovotojų būrį. 1947 m. lapkričio mėn. suimtas ir nuteistas 8 m. lagerio. Šeima buvo ištremta į Sibirą. 1955 m. pradžioje iš įkalinimo vietos išleistas į tremtį, iš kurios 1958 m. buvo paleistas.
Žirgas (vėliau Kariūnas (-Antanas Danilevičius, g.1928 m. Šilkaičių k., Vilkaviškio vls. ir aps. Mokėsi 6-oje Vilkaviškio gimnazijos klasėje. 1947 m. pradžioje įstojo į gimnazijoje besiorganizuojantį rezervinį pasyvių partizanų būrį.
Gruodžio pabaigoje suimtas ir nuteistas 10 m. lagerio. 1956 m. vasarą iš įkalinimo vietos buvo paleistas.
XXX-Teofilė Greniūtė-Kainauskaitė, g.1927 m. Šilsodžio k., Gražiškių vls., Vilkaviškio aps. Gyveno Pajavonio k. 1946 m. liepos mėn. partizano Juozo Guziko-Durtuvo užverbuota ryšininke tarp partizanų ir Pajavonio valsčiuje veikusio rezervinio pasyvių kovotojų būrio. 1947 m. gruodžio mėn. suimta ir nuteista 8 m. lagerio. 1954 m. pabaigoje iš įkalinimo vietos buvo išleista į tremtį.
Natango būrys - viena iš dvylikos Prūsiją sudarančių žemių vadinosi Natanga, kurioje gyveno natangų gentis. Prūsai atkakliai priešinosi ir ne kartą buvo sukilę norėdami išsivaduoti iš Kryžiuočių ordino priespaudos. Ypač aktyvūs šioje kovoje buvo natangai. 1260 m., prasidėjus antrajam prūsų sukilimui, natangai savo vadu išsirinko Herkų Mantą, kurio vadovaujami sukilėliai 1261 m. sausio 22 d. sumušė kryžiuočius ir sugriovė jų pilis. 1272 m., per Ordino kryžiaus žygį į Prūsiją, Herkus Mantas pateko į nelaisvę ir buvo žiauriai nukankintas. XIV a. pradžioje Vokietijoje rinktinių karių daliniai buvo vadinami "Natangas".
Parengė Bonifacas Ulevičius
