Partizanai: Istorija ir dabartis

SURANDU ŽALIAKALNY VEŽIKĄ

Kaunas naktį            V. Augustino nuotr.

A. ŽILVITIS

Okupavę 1940 metais Lietuvą, bolševikai viską vertė augštyn kojomis. Nebuvo aplenkta, aišku, nei Lietuvos kariuomenė. Ji irgi visą tą “makalynę” turėjo išgyventi. Po įvairių mėtymų ir kilnojimų ji buvo likviduojama ir iš jos kuriamas 29 Šaulių Teritorinis Korpas, grynai jau priklausantis rusų vadovybei. Sąryšyje su tuo, iš esamų Lietuvos trijų kavalerijos pulkų, buvo suformuotas tik vienas kavalerijos pulkas ir pavadintas 26 kavalerijos pulku. To pulko dienos buvo irgi neperilgiausios: teišsilaikė tik nuo 1940 metų rudens iki sekančių metų pavasario; 1941 metais jis buvo visai išformuotas.

Išformuojant pulką, pulko žmonės ir arkliai buvo išskirstyti ir išsiuntinėti į kitus kariuomenės dalinius. O inventorių ir visą kitą turtą pasiėmė rusų kariuomenė.

Buvau perkeltas į 17 gaubicų artilerijos pulką, kuris savo štabą turėjo įsirengęs Lentvaryje, netoli geležinkelio stoties. Atvykęs į pulką buvau paskirtas į kaž kokį Degalų - Tepalų viršininko etatą, kuris faktinai figūravo dar tik popieriuje, nes kiek tų degalų bei tepalų reikėjo, kaip kad prisimenu, pulko ginklininkas pasirūpindavo. O aš tame štabe, kaip dūšia be vietos, kampas iš kampo taip ir slampinėjau.

Buvo pavasaris ir Lietuvos kariuomenė, įjungta į 29 šaulių teritorinį korpą, rengėsi vykti į poligonus vasaros pratimams: vieni Pabradėn, kiti į Varėną. Korpo maitinimo skyriaus viršininkas plk. ltn. O. Milaševičius, susisiekęs su pulko vadovybe, numatė ir parinko mane į organizuojamą Varėnos poligono lauko kepyklą raštvedžiu. Tai buvo gegužės mėn. antroji pusė. Kokia diena nebeprisimenu. Nuvykstu aš Vilniun ir paskirtą valandą, nurodytoje vietoje, prisistatau.

“Tamsta esi skiriamas Varėnos poligono lauko kepyklos raštvedžiu ir nuo šios dienos pereini tos kepyklos viršininko int. kpt. Mitalausko valdžion.” Taip, man prisistačius, pasakė korpo maitinimo skyriaus viršininkas. Čia pat buvo ir tas int. kpt. Mitalauskas, atseit kepyklos viršininkas, kurio pavaldiniu tapau. Tuoj aus, čia pat, gaunu aš iš jo instrukcijas, ką ir kaip turiu daryti:

“Porą dienų atliksi sąskaitybos praktiką Vilniaus įgulos duonos kepyklos raštinėje. Ten susipažinsi su knygvedyba ir sužinosi kokių mums knygų bei blankų bus reikalinga. Reikalingas blankas užsakysi spaustuvėje. Atvyksi kartu su korpo štabu. Atvykdamas atsiveši knygas ir visas kitas raštinės reikmenis ir šiuos kepyklai reikalingus daiktus.” Ir įteikė man sąrašą. Ten buvo surašyta: pjūklų malkoms pjaustyti, kirvių malkoms skaldyti, dildžių pjūklui galąsti, kibirų vandeniui nešti, žibalinių liktarnų, žibalo, laikrodis žadintuvas ir visokių kitų smulkmenų reikalingų ūkiškam gyvenimui.

Kapitonas išvyko į Varėną, o aš likau Vilniuje. Apsistojau prie karininkų Ramovės įsteigtame bendrabutyje.

Rytojaus dieną nuvykstu į Vilniaus įgulos duonos kepyklos raštinę ir ten pradedu praktikos darbus. Visas kepyklos administracijos personalas buvo rusiškas. Visos knygos vedamos, kalbama ir rašoma, vien tik rusiškai. O aš rusiškai labai mažai tesupratau, galima sakyti, beveik kaip ir nieko. Labai nusiminiau ir nežinojau ką čia dabar daryti ir nuo ko pradėti. Mano laimei randu ir čia vieną mergaitę mokančią ir kalbančią lietuviškai. Net lengviau ant širdies pasidarė. Greitai prie jos prisisuku. Tuo metu vilkėjau dar nepriklausomos Lietuvos gusaro uniforma. Raudonos kelnės ir raudona kepurė. O, be to, dar ir jaunas buvau. Ir tas, kaip man atrodo, daug padėjo ir pagelbėjo. Aš su ta mergaite greitai susikalbu ir ji man tampa labai paslaugi. Kas ji tokia? Rusaitė ar žydaitė, man tada nerūpėjo. Svarbu, kad ji man viską rodė ir aiškino. To man tik ir tereikėjo.

Susidariau reikalingų man blankų sąrašą ir kiūtinu į Vilniaus mieste esančią spaustuvę, kurios vardo dabar neprisimenu, kur patiekęs sąrašą prašau jas atspausdinti.

“Ne, draugas, mes negalime!” Atsako man vienas spaustuvės tarnautojų. “Draugas turi nueiti į komunistų partijos spaudos skyrių ir iš ten atnešti leidimą. Be leidimo mes negalime spausdinti.”

Leidimą nesunkiai gavau. Sutvarkius spausdinių reikalą pradėjau po truputį apsirūpinti ūkiškaisiais kepyklai reikalingais daiktais. Kaip jie man buvo sunku gauti ir nupirkti! Krautuvės buvo tuščios, kaip iššluotos. Jei kas kokį daiktą ir turėjo, tai ir tą laikė paslėpęs. Labai daug vargo turėjau iki juos visus sumedžiojau. Daugiausia bėdos ir vargo turėjau su dildėmis. Niekur jų nėra — nors užsimušk! O jos man buvo labai svarbios. Argi aš galiu vykti į poligoną be jų?! Dildė mums tiek buvo svarbi, kaip kariui šovinys. Ir tik vienoje krautuvėje, beveik per ašaras, jas išverkiau. Jas gavau tik dėlto, kad krautuvės vedėjas dar simpatizavo Lietuvos kariuomenei.

Atėjo ir išvykimo diena. Varėnos poligoną pasiekiau vakare. Kepyklą radau dar tik organizavimo stadijoje. Apart kelių duonai kepti pečių ir viršininko palapinės, daugiau nieko ten nebuvo. Pirmutinis kepyklos viršininko žodis, man atvykus, buvo: “Ar viską gavai ir atvežei?” Ir tik sužinojęs, kad viską gavau ir atvežiau, šiek tiek pralinksmėjo. Jis irgi gerai žinojo to meto padėtį ir labai baiminosi dėl reikalingų kepyklai daiktų.

Pasistatau palapinę ir joje įsirengiu raštinę. Vietoje stalo naudoju nupiauto medžio kelmą. Ant greitųjų pastatomos kepyklai, miltams ir duonai, iš lentų “pašiūrės”. Gaunami iš pulkų kariai - darbininkai ir mes palengva įsikuriame ir pradedame savo darbą.

Stovyklos vieta buvo labai graži ir maloni. Ežeras tik už kelių žingsnių. Visur aplink auga pušys ir skleidžia savo malonų kvapą. Dienos metu gegutė kukuoja, o naktį lakštingalos čiulba: “Jurgut, jurgut, kinkyk, kinkyk”. . . Be to, esame visai nuošaliai nuo kitų įgulos dalinių, taip, kad niekas mums nesimaišo ir netrukdo dirbti. Mūsų poligono duonos kepyklos daliniukas buvo tokios sudėties: kepyklos viršininkas, kepyklos viršininko pavaduotojas, trys pamainų vedėjai, raštvedys, raštininkas, du laisvai samdomi civiliniai tarnautojai—instruktoriai ir beveik 100 karių -darbininkų.

Neilgai trukus ir čia atsiranda rusas politrukas. Argi rusams buvo svarbu, kad gerai būtų iškepta duona? Ne. Svarbiausias jų tikslas, tai “apšviesti atsilikusius nuo kultūros lietuvių kareivius”. Įvedamos ir čia laisviems nuo tarnybos kareiviams politinės pamokos. O kaip niekas jų nenorėjo!

Stovintieji Varėnos poligone kariuomenės daliniai pristatinėjo mums miltus, o mes iš tų miltų kepėme duoną ir jiems išdavinėjome.

Birželio mėn. 8 d., sekmadienį, gaunu 6 gurguolės vežimus ir įsakymą vykti pas eigulį ir atvežti kepyklai malkų. Deja, kadangi sekmadienis, eigulio nerandu namuose. Išvykęs. Eigulis man ne taip svarbus, tačiau nurodytoje vietoje ir malkų nėra. O jų būtinai reikia. Važiuoju aš su tais vežimais ir pats nežinau kur. Išvažiuoju ir iš miško. Žmonės važiuoja į bažnyčią, o aš, kaip tas atbulas vėžys, malkų jieškau. Mano laimei, viename vienkiemyje randų visą jų sandėlį. Malkų prižiūrėtojas, užklausus man apie malkas, tarė:

“Imk kiek tik tau reikia. Jas jau senai turėjo išvežti, bet niekas neveža.” Prisikraunu pilnus vežimus malkų, išrašau jų prižiūrėtojui šiokį tokį kvitą ir linksmas traukiu namo.

Greit susitvarkome ir pradedame gyventi normalų stovyklos gyvenimą. Stovyklos viršininkas savoje palapinėje turėjo įsirengęs puikų radio aparatą su kuriuo pagaudavo iš užsienio naujienų iš kurių ir mums kai ką pasakydavo.

Buvo birželio mėn. pradžia ir pats gražiausias laikas. Mums, atseit viršininkams, susitvarkius ir įstačius visą kepyklos aparatą į vėžes nebuvo blogai. Daugiau priminė kurortą, kaip kad karių stovyklą. Kepyklos viršininkas netoli esančiame kaime susiranda kokį tai butelį ir apsisprendžia atsigabenti čia ir savo šeimynėlę — žmoną ir vaikučius. Gaunu naują įsakymą (asmenišką, žinoma): vykti Kaunan ir atgabenti čion jo žmoną su vaikais.

“Daiktams ir šeimai į stotį atgabenti paimk taksį ir su užmokesčiu nesivaržyk,” įteikdamas man komandiruotės dokumentus, pasakė kapitonas.

Kauną pasiekiau birželio mėn. 14 d. iš ryto. Buvo šeštadienis. Kaunas tą dieną, kaip prisimenu, buvo lyg išmiręs. Mano nustebimui negalėjau rasti mieste, netik kad taksio, bet ir nei vieno vežiko. Kur jie visi buvo, aš ir dabar nežinau? Na, dabar, galvoju sau! Ką turiu daryti? Jokios susisiekimo priemonės mieste nėra. Nešti ant pečių, juk visko nenunešiu. O kad įsakymą įvykdžius reikia kas nors daryti. Žinojau vieną tokį vežiką, kuris kada tai gyveno Žaliakalnyje ir turėjo šiokį tokį arklį. Suderu aš jį rytdienai nuvykti į Šančius ir nuvežti šeimą į geležinkelio stotį. Bet tas arklys buvo tikras kuinas. Kaulai tik ir skūra. Vos tik vilko kojas. Atrodė, kad ilgiau jis nebegyvens, kaip dieną ar kitą.

Buvo ankstyvas sekmadienio rytas, kai pasiekiau šeimos namus Šančiuose. Surišti pundeliai ir paruošti čemodanai jau gulėjo ant grindų. Aš, gi, raustu iš gėdos. Vietoje taksio, toks sulysęs kuinas prie priebučio stovįs. Pažiūrėjo ponia į tą kuiną, ir į mane, ir verkti pradėjo. Mane tik šaltas prakaitas išpylė. Stoviu ir nei žodžio netariu. Laukiu kas bus toliau.

“Aš jau nevažiuoju!” prakošė pro dantis mano numatoma bendrakeleivė. Nieko nesakau. Man vis akyse stovi tas liesas kuinas. Aišku, manau sau, sarmata poniai tokiame vežime važiuoti.

“Vyras vakar naktį paskambino ir man pranešė, kad aš nevažiuočiau,” verkdama ji man pasakoja toliau. Kas ten įvyko ir kodėl vyras paskambino, tada nei jai nei man nebuvo žinoma.

Atsisveikinu. Susitvarkau su vežiku ir dumiu į stotį. Laikas brangus, nes nedaug jo beliko. Greit traukinys turi išeiti. Ačiū Dievui, stotį pasiekiu dar laiku.

Traukinyje sutinku kitą karį. Jis irgi iš Kauno grįžta į Varėnos poligoną. Kalbinu jį, tačiau nešneka jis su manimi. Atrodo man jis nei šioks nei toks. Lyg pablūdęs. Nešneka, nereikia. Važiuojame ir tylime, nors buvome labai gerai pažįstami. Aš buvau gusaras, o jis ulonas. Abu kavaleristai.

Lentvaryje, persėdus į Varėnos traukinį ir pavažiavus gerą galą, mano draugas pasišaukia mane ir išsivedęs iš vagono laukan, ant gale esamos mažos platformos, paklausė: “Ar tu nieko nežinai?” “Ne,” atsakau jam. “O kas gi yra?” paklausiau aš jo.

“Argi tu nematei, kas šią naktį vyko? Kaip “Enkavėdė” Lietuvos žmones vežė. Vežė suaugusius, jaunus ir mažus. Atvažiuoja sunkvežimis su enkavedistais, vieni apstoja namą, o kiti įsibrauna į vidų. Pašaukia pagal sąrašą ir liepia rengtis važiuoti. Pasirengimui laiko irgi labai mažai duoda. Ir taip žmones pusnuogius ir nepasirengusius varė į sunkvežimį ir vežė į stotį. Aš nuo to išgyvenimo tik dabar pradedu atsigauti.”

Tik dabar aš susivokiau kodėl mano draugas traukinyje nenorėjo šnekėti. Nepajutau kaip ir Varėną pasiekiau. Išeinu į peroną ir dairausi, ar nepamatysiu ko nors iš Varėnos poligono stovyklos. Gal kas parveš? Nuo Varėnos stoties iki karių stovyklos buvo nemažas kelio gabalas. Man taip besidairant, prisistato kurio tai dalinio (poligono stovyklos) politrukas ir pasiūlo savo patarnavimą. Jis turėjo fajetoną su pora arklių. O kad Varėnos geležinkelio stotyje, užkaltuose vagonuose sugrūsti vargsta kai kurie Varėnos poligono stovyklos karininkai, jų tarpe ir mano kepyklos viršininkas, man tada dar nebuvo žinoma. O politrukas, toks malonus ir toks man paslaugus. Atrodo, tik imk ir dėk prie žaizdos. Juk yra sakoma: “Linksmas kaip velnias dūšią pasigavęs” . . . Gal ir jis, atlydėjęs karininkų transportą į stotį, grįžo namo? Kas jį žino?

Taip bešnekučiuodami, kaip žąsinas su kiaule (nes rusiškai labai mažai tesuprantu), greit pasiekiame ir stovyklą. Buvo tai 1941 m. birželio mėn. 15 d., sekmadienis. Stovykla triukšmauja ir linksminasi. Vieni futbolą, kiti krepšinį žaidžia. Muzikos garsai visur kur skamba. Atrodo, niekam nei į galvą neateina, kad jų kuopos ar būrio vadas yra suimtas ir išvežtas stotyje užkaltame vagone vargsta. Parvykęs nerandu aš ir kepyklos viršininko, kapitono. Išvežtas buvo ir jis tą naktį. Pareigingas buvo ir nesijaudino. Pačią paskutinę minutę, prieš išvežant, ir su ginklu politruko saugomas, dar paskambino į Kauną žmonai, kad ji jau nevažiuotų, nieko daugiau jai apie save nepranešdamas. Gal būt negalėjo. Kokioje būklėje būčiau buvęs, jei būčiau atvežęs jo žmoną su vaikais, o jo neradęs. Ir ką tada būtų dariusi jo žmona?

Išvežamam kapitonui, matyti, buvo duota labai maža laiko, kad jis beveik nieko negalėjo pasiimti. Viskas liko kaip stovėjo: palapinė, lova ir miške padarytas staliukas su radio aparatu. Buvo išvežtas kaip stovi.

Ant rytojaus, į išvežto kapitono palapinę atsikraustė politrukas su savo žmona ir mažu vaikučiu. Ir koks jai dabar džiaugsmas ir koks puikus gyvenimas. Kurortas, daugiau nieko. Vartydamasi lovoje ir klausydama muzikos iš palikto kapitono radio aparato juokėsi iš džiaugsmo politruko žmona. Kaip jai dabar gera, kuomet tą “liaudies priešą” ir “kapitalistą” išvežė.

Gavome naują kepyklos viršininką kpt. Sabaliauską. Žmogus buvo labai rūpestingas ir, kaip naujai atvykęs, čia rado daug darbo. O darbas buvo toks: reikėjo viską sutvarkyti, o ypač rajonas nekaip atrodė. Ta pati vieta, nors ir graži, bet apleista ir nesutvarkyta, nekokį teikė vaizdą.

Sekmadienį, kaip prisimenu, duonos nekepdavome ir skirdavome tam tikrą laiką apsitvarkymui. Taip ir tada, birželio mėn. 22 d., sekmadienį, atsikėlę ir kavos pagėrę tverėme gražinti savo rajoną. Šlavėme, lysveles darėme, akmeniukais dėliojome. Rytas buvo labai gražus — saulė švietė, dangus skaidrus, debesėlių mažai kur matyti. Aukštai girdisi lėktuvas burzgia. Mūsų visų akys nukrypsta į lėktuvą. Staiga, iš lėktuvo išsiveržia ugnis ir lėktuvas krinta. Ir su sekančiu lėktuvu įvyksta tas pats. Iš pradžių nesusivokiame kas čia vyksta. Karas! Žinia nuskambėjo žaibo greitumu. Nors karas yra pabaisa ir žmonijos nelaimė, bet mes, ir karių uniformuose būdami, laukėme jo. Žodis “karas” mums ne baimę, bet džiaugsmą nešė. Džiaugėmės visi. Ir kaip nesidžiaugsi? Juk visi tikėjomės, kad vėl būsime laisvi ir nepriklausomi. Be to, ir žinios, apie sudarytą naują Lietuvos ministerių kabinetą ir paskelbtą Nepriklausomą Lietuvą, atėjo.

Netrukus Varėnos poligono stovyklai buvo duotas labai trumpas laikas pasiruošti ir išvykti į naujas nurodytas vietas. Išvykdami paliko visas palapines nenuimtas ir net nespėdami nieko iš turimų atsargų pasiimti. Liko karininkų, bei puskarininkių, išeiginiai rūbai ir batai. Foto aparatai ir akordeonai. Vienu žodžiu, išvyko tik su tuo ką ant kūno turėjo, o viskas kita liko stovykloje. Mes, lauko kepykla, buvome užmiršti ir palikti Dievo valiai. Ką mums daryti ir kur mums dėtis? Ar trauktis ar čia būti — niekam nebuvo atėję į galvą ir tuo reikalui niekas mums jokio įsakymo nedavė.

Kepyklos kariai - darbininkai tuojaus pasiekia stovyklą ir, ten nieko nerasdami, pradeda šeimininkauti. Apsirengia karininkų, bei puskarininkių paliktais išeiginiais rūbas ir apsiauna jų paliktais išeiginiais batais. Be to, parsineša į kepyklos stovyklą įvairių muzikos instrumentų, foto aparatų ir žiūronų.

Kepyklos viršininkas duoda mums įsakymą ir nurodo pozicijas, kurias turėsime užimti pavojaus metu. Dingo ir mūsų politrukas. Žmonos išgabenimo reikalais mat rūpinosi. Bet, gaila, tas jam jau nepavyko. Ir palikęs žmoną kaime pas ūkininką, vykdė Stalino duotą uždavinį. Šnekėjo, kad žuvo Trakų ežere.

Į Varėnos poligono stovyklą greit pradėjo rinktis ir daugiau karių.

Visiems, kuriems tik pasisekė atsipalaiduoti nuo traukiančių Vilniaus link dalinių, geriausia išeitis buvo traukti vėl senon savo stovyklon. Čia atsirado karininkų, puskarininkių ir gan nemažas skaičius eilinių. Taip, kad čia pat tuojau susitvėrė Varėnos poligono komendantūra ir atsirado jos komendantas.

Susieiname su pirmaisiais vokiečių kariuomenės patruliais ir gaunamas įsakymas susirinkti netoli esančios Varėnos sanatorijos ir pasiduoti vokiečiams į nelaisvę. Nors mes prieš juos nekariavome ir jų laukėme, bet pasidavimo į nelaisvę procedūrą turėjome atlikti.

Atvykus mums į susirinkimo vietą, netoli Varėnos sanatorijos, kokia staigmena! Gailestingosios seserys, dirbančios Varėnos sanatorijoje, jau buvo spėjusios mums visiems pagaminti mažus lietuviškus trispalvius ženkliukus, kuriuos čia pat visiems ir išdalino.

Gaunamas įsakymas pakelti rankas augštyn ir taip su pakeltomis rankomis žygiuoti vokiečių nurodyton vieton. Ir mes visi pakeltomis augštyn rankomis, papuošti lietuviškais ženkliukais, žygiuojame vokiečių pusėn, į nelaisvę. Kiek mes ten tų vokiečių radome, jau nebeprisimenu. Žinau, kad nedaug. Gal 4 ar 6 ten jų buvo. Čia ir vėl staigmena! Vokiečių kario uniformoje sutinku buvusį gusarų pulko karininką. Puolame vienas kitam į glėbį ir pasibučiuojame. Tur būt retenybė pasaulio istorijoje, kad nugalėtojas su paimtu į belaisvę kariu bučiuotųsi. Jis, užėjus į Lietuvą bolševikams, buvo repatrijavęs Vokietijon ir iš ten, matyti, paimtas į jų kariuomenę.

Kadangi vokiečių ten labai mažai buvo, o mūsų prisirinko daug, jie nežinojo ką su mumis daryti ir kur mus dėti. Neturėdami įsakymo iš augštesnės vadovybės, susodino mus šalia kelio pakraščiuose ir liepė laukti. Sėdim ir laukiam. Kiek laiko praėjo taip belaukiant aš ir pats nežinau. Ir tik į pavakarį pasirodė vokiečių dviratininkų dalinys. Su tuo daliniu atsirado ir didesnių viršininkų. Jie mus liepė grąžinti į Varėnos poligono stovyklą ir paskirstyti darbams. Vieni žuvusius laidojo, kiti kitokius darbus vykdė, o mes, kepėjai, buvome grąžinti į kepyklą duonos kepti.

Atvykus į kepyklos rajoną mes ten jau radome apylinkės dzūkus šeimininkaujant. Miltus, duoną ir kitus reikalingus daiktus, imasi sau ir namo gabenasi! Radome jų tarpe ir buvusio po-litruko žmoną. Matyti, savo šeimininko pakurstyta ir ji čion atėjo sau duonos kąsnį pasiimti. Ateitis žiauri. Moteris su mažu kūdikiu ir dar svetimame krašte. Nors ir priešo žmona, bet duodame ir jai keletą duonos kepalėlių. Lietuvis juk nekerštingas! Mes jau buvome visus rusiškus kepurių ženklus pakeitę savais lietuviškais. Politruko žmona, tai matydama, paklausė: “Kas čia per ženklai ir ką jie reiškia?” Kepyklos viršininkas jai paaiškino: Lietuva tampa vėl laisva ir nepriklausoma valstybė ir mūsų kariai vėl nešioja Lietuvos kariuomenės ženklus.

Jei ir anksčiau mums čia nebloga buvo, tai dabar prasidėjo tikras kurortinis gyvenimas. Duonos pareikalavimas buvo mažas, tuo pačiu ir darbo buvo maža. O laiko gana daug turime. Atsiranda čia pat ežere ir laivelis. Išsirengę, laivelyje po ežerą irstomės, saulėje kaitinamės. Nieko jau nebaisu. Nebedreba kinkos ir dėl išvežimo į Sibirą.

Ateina ir sekantis sekmadienis. Vienam mūsų bendradarbiui, pamainos viršininkui, kaž kuriuo būdu pasiseka ir skaidriosios litrą susikombinuoti. Sutariame mudu padaryti išvyką į už Merkio upelio, po lenkų letena buvusius prispaustus, lietuvius. Skaidriosios litrą irgi nešamės.

Taip mums keliaujant kaimo link, matome, netoli kaimo griovy sėdi vokiečių karys. Nors mes jų nebijojome ir jie mums nieko nedarė, bet kažkodėl praeiti pro jį, ir dar su litru skaidriosios, nesinorėjo. Mes sustojame ir laukiame, kada jis ten iš to griovio išsinešdins. O jis nekruta ir net nesirengia judėti. Ir tik po gero pusvalandžio, matydami, kad iš to laukimo nieko nebus, pradėjome žygiuoti pirmyn. Ir kagi?! Pasirodo, vokietis prisikimšęs pilną maišą lietuvių stovykloje palikto turto, nešasi į kaimą pamainyti ant kiaušinių ar lašinių. Jis vengė mūsų, nenorėdamas, kad mes jį pamatytume nešantį į kaimą rūbų maišą, o mes vengėme jo, nes mums kliudė ta skaidrioji.

Susitikę pasisveikiname ir, nekreipdami dėmesio į jo maišą, pasikviečiame jį į kompanijonus. Kaime užsakome gerus pietus ir, čia pat, su tuo vokiečiu ir ūkininku, sudorojame tą skaidriąją.

Vokiečių kariuomenei pasistūmėjus pirmyn, duonos kepyklos tarnyba buvo sumažinta tik iki vienos pamainos, o mes visi kiti gavome įsakymą prisijungti prie Varėnos įgulos karių ir žygiuoti į Trakus. Taip ir pabaigiau savo tarnybą Varėnos poligono duonos lauko kepykloje.

Degantis Kaunas 1941 m. birželio 22 d. rytą    (DIRVOS nuotr.)