VADAS IR VAIDILA
JUOZAS MIKUCKIS
Nuožmus nugalėtojas puotą
Iškėlė— jis pergalę mini!
Kardais daugel kirsta, kapota
Kol priešo galybę pamynė.
Ir vadas narsus pirm visų,
Kaip žaibas tarpe debesų,
Kaip marių įniršus vilnis,
Kaip vėjas, kaip girioj ugnis—
Plačiai sau praskindamas kelią
Jisjojo — garbė jį lydėjo,
Ir žmonės sulysę, išbalę,
Kuriems jis vergiją žadėjo.
Nelauktas iš girių vėsos,
Kūrėjas dainužės laisvos,
Išeina žinys— vaidila —
Jį pavergto slegia gėla. . .
Ir vadas prie dainiaus risčia
Prijojęs paklausė: “Kas čia?
Kas drįsta man kelią nūnai
Pastoti? Kas aš ar žinai?”
“Tu žūsi, jeigu aš norėsiu—
Tai kas tu?” ir dainius prašneko:
— Pavydo aš tau neturėsiu —
Kovoti už tiesą daug teko.
—Nūnai jau aš senas esu,
Klausausi vien kanklių garsų,
Žaviuosi naktutės tyla,
Milžinkapiais ... Aš— vaidila.
—Aš dainius. Galia esi tvirtas!
Neši tu siaubingą pavojų,
Žudai silpnesnius, sėji mirtį...
Žudai— aš jiems laisvę dainuoju.
Ir dainius iš kelio nesuko—
Stovėjo kaip lygus prieš lygų.
Ir vadas į būrį sušuko:
“Beprotis! Jam proto pristigo!”
Ir žirgą paspaudė, ir šuoliais
Būrys nuaidėjo į tolius ...
O dainius sukūrė legendą,
Kurią aš dainuoju jums šiandie.
