GELEŽINKELIŲ BŪRYS VILNIAUS KRYPTIMI
JOKŪBAS BAUBLYS
(pradžia Kario Nr. 1.)
RAUDONŲJŲ PROVOKATORIUS
Visai skirtingi buvo traukiniai, kuriuose važiavo vien komunistų partijos pareigūnai ir nariai. Tokių traukinių sąstate jau buvo tik pirmos klasės vagonai, vagonai — salionai, miegamieji, vagonai restoranai. Jų keleiviai buvo kariai, civiliai, elegantiškos ir gražios moterys. Visi jie išdidžiai ir ironiška šypsena žiūrėjo į mūsų karius.
Vieną kartą iš tokio traukinio salion — vagono peronan išlipo keleivis su caro laikų karininko drabužiais bet be antpečių. Jis priėjo prie manęs ir paklausė:
— Pasakykit man, ar galiu aš pasilikti čia ir vykti vakarų Europon?
— Tai yra jūsų asmeninis noras. Ne vieta stoties perone tokį reikalą svarstyti ir tai nėra mano kompetencijoje.
— Aš generalinio štabo pulkininkas.
— Jus ir mane stebi jūsų bendrakeleiviai. Aš siūlau jums grįžti vagonan, nes Jūsų klausimas gali būti tiesa ir kartu provokacija.
— Aš matau, kad jūs gerai mokate rusų kalbą.
— Taip. Bet drauge žinau ir raudonųjų klastingumą.
Jis pradėjo juoktis, o eidamas vagonan, pasakė:
— Pirksi ar nepirksi, bet pasiderėt galima.
— Laimingos kelionės.
Aišku, kad šis karys provokacijos tikslais buvo išėjęs peronan, nes ant paskutiniųjų traukinio vagonų buvo iškabos “atskiras skyrius”, t.y. karinis žvalgybos skyrius.
IŠGELBĖJOME VEŽAMUS SUŠAUDYTI.
Rugpjūčio 25 d. apie 15 val. buvau pakviestas prie telefono pasikalbėti. Skambino iš Vilniaus centrinės budėtoja lietuvaitė. Susijaudinusi ji pranešė, kad bolševikai Vilniuje iš kalėjimų turi sugrūstus į prekinius vagonus Vilniaus miesto ir apylinkių įkaitus ir veža juos į Kenos stotį sušaudyti. Kadangi minėtas traukinys (pasakė ir jo numerį) eis per N. Vilnios stotį, ar negalima būtų išgelbėti tuos įkaitus. Atsakiau, kad padarysiu viską ką galėsiu, kad jie nebūtų praleidžiami į Keną.
Gavęs tokią žinią, tuojau su j. ltn. Kutka nuvykau pas komendantą ltn. Kozmianą painformuoti jį ir nuspręsti kaip pasielgti.
Leitenantas Kozmianas irgi buvo nuomonės, kad sostinės įkaitus reikia atimti iš bolševikų, jėga, jeigu reikalavimas geruoju atiduoti įkaitus nebus įvykdytas.
Laiko buvo mažai. Ltn. Kozmianas telefonu painformavo artilerijos baterijos vadą apie įkaitų reikalą. Baterijos vadas pažadėjo savo aktyvią paramą.
Komendantūros kuopa tuojau buvo užaliarmuota ir sutelkta arčiau stoties. Būriui taip pat buvo įsakyta būti kovos parengtyje, kadangi galimas ginkluotas susidūrimas su bolševikais stotyje. Stoties budėtojo kambaryje pradėta sekti telegramas kelio užsakymui traukiniui, kurio numerį jau žinojome.
16 val. 30 min. iš Vilniaus buvo užklaustas kelias šiam traukiniui. Apie 17 val. traukinys lėtai įvažiavo stotin ir sustojo. Įsitikinus, kad šis traukinys turi tą pat numerį, apie kurį pranešta, tuojau buvo pradėta jieškoti vagonų su įkaitais. Buvo žinoma, kad įkaitai yra prekiniuose dengtuose vagonuose. Bet išoriniai apžiūrėjus visą traukinį, beldžiant į vagonus ir klausiant ar yra jame įkaitai, niekas iš vagonų neatsiliepė. Ir traukinio vyriausiojo konduktoriaus buvo pareikalauta nurodyti kuriuose vagonuose yra užrakinti ir užplombuoti įkaitai. Šis atsakė, kad apie tai nieko nežino. Įtartini buvo 3 vagonai, prie kurių buvo sargyba, bet vagonų languose matėsi tik maišai su miltais. Iš sargybos viršininko buvo pareikalauta atidaryti tuos vagonus kontrolei. Šis atsisakė. Tuo pat metu bolševikai pradėjo statyti kulkosvaidžius ant lėkštvagonių ir tie, kurie lydėjo traukinį, apsirengę odinėm kurtkėm ir kryžmai užsidėję kulkosvaisžių juostas per pečius, pradėjo bėginėti po vagonus, ragindami raudonarmiečius išeiti su ginklais į peroną. Mūsų kareiviai įlipę į lėkštvagonius, išėmė spynas iš bolševikų kulkosvaidžių.
Sargybos viršininkui buvo pareikšta, kad traukinys tol nebus išleistas iš stoties, kol jis neatidarys vagonų ir neatiduos suimtųjų.
— Kelias jau užminuotas. Su traukiniu iš stoties nepabėgsite!
Bet jis gynėsi, kad suimtųjų neturi, o vagonai kuriuos saugo, yra pakrauti miltų.
— Tai atidarykite vagonus ir parodykite, kad tikrai ten yra tik miltai.
— Neturiu teisės tai padaryti.
Matant, kad derybos bergždžos laiko gaišinimas, buvo įsakyta atnešti geležinį laužtuvą. Mūsų kareiviai susitelkę nustūmė sargybos viršininką ir sargybinius nuo vagonų, “su miltais”. Plombos buvo nuplėštos, spynos nulaužtos ir vagonų durys atidarytos. Vagonuose ant grindų buvo pilna tylinčių ir nejudančių žmonių. Jie kas gulėjo ant grindų, kas sėdėjo. Visi žiūrėjo išsigandę. Kai kurie verkė.
Į klausimą: — Ar jūs esate įkaitai?
— Ar jūs esate areštuoti? —nė vienas neatsakė.
Neabejojant, kad tai yra įkaitai, bolševikų įbauginti buvo pasakyta lietuviškai, lenkiškai, ir rusiškai.
— Mes žinome, kad jūs esate įkaitai iš Vilniaus. Išeikite iš vagonų. Esate laisvi.
Bet nė vienas nesikėlė ir nieko nesakė.
— Esame Lietuvos kariuomenės kariai, atėmėm jus iš bolševikų. Išeikite. Esate laisvi.
Vėl nė vienas nejudėjo eiti.
— Žiūrėkite mūsų kepurėse Lietuvos Vytis, o ne raudonoji žvaigždė, išlaisviname jus, eikite į laisvę, eikite namo.
Įkaitai pajudėjo. Pradėjo imti savo ryšulius, lagaminus.
— Eikite į pirmos klasės salę. Mes dabar čia saugojame jus nuo bolševikų. Jau daugiau jų nebijokite. Esate laisvi piliečiai.
Įkaitai pradėjo eiti. Perone jie trumpai žvalgėsi.
— Dieve. Tikrai esame laisvi.
— Pone, dėkojame jums už laisvę, — tarė senas vyras ir kritęs ant kelių pabučiavo ltn. Kozmianui ranką. Jis šito nesitikėjo. Nustebo.
— Ką darote. Eikite salėn.
Nebuvo tai vienintelis pabučiavimas kariui į rankas, pečius. Kiti, išėję iš vagonų, atsiklaupdavo, persižegnodavo ir bučiuodavo peroną, kaip laisvą žemę.
Tenka pastebėti, kad bolševikai — jaunuoliai nebuvo nustoję aktyvumo, nors įkaitai jau ir apleidinėjo vagonus. Keli jų atstatę šautuvus su užmautais durtuvais, grąsino mūsų kareiviams ir karininkams. Jie šaukė:
— Tai neleistinas elgesys!
— Tai įžeidimas sovietų!
— Už tai bus atkeršyta!
— Apie tai bus pranešta Maskvai!
Mūsų kareiviai įpyko. Atstatė irgi prieš juos savo durtuvus ir nustūmė juos toliau nuo įkaitų. Du besipriešinančius jie greit paguldė žemėn ir šautuvų buožėmis sudavė per nugaras. Trečiasis gi nuo ltn. Kozmiano gavo bizūnu per sprandą tokį smūgį, kad jam šautuvas iš rankų iškrito ir jis pats nuo skausmo kritęs žemėn ėmė raitytis.
— Lauk iš čia, brude, suriko ltn. Kozmianas tam besiraitančiam puolikui.
Visi atimtieji iš bolševikų suėjo į stoties rūmų pirmosios klasės salę, kur netrukus įvyko nemalonus reiškinys. Tarp įkaitų buvę lenkų kariuomenės karininkai — belaisviai, septyniolika vyrų, pareiškė, kad jie Lietuvos respublikos nepripažįsta, nenori būti internuotais, o pasirenka SSSR nelaisvę. Tai išgirdęs bolševikų sargybos viršininkas pareiškė, kad šie belaisviai turi būti jam grąžinti. Kadangi šie karininkai nebuvo Lietuvos piliečiai, tai jų noras buvo patenkintas ir jie buvo atiduoti atgal bolševikų sargybos viršininkui.
Lenkų karininkams suėjus į vagonus, traukinys tuojau buvo išleistas iš stoties Molodečno link.
Jau riedant traukiniui iš stoties, jaunuoliai bolševikai su odinėm kurtkėm kumštimis grūmojo lietuviams kareiviams, bet dauguma kitų keleivių su šypsena ir simpatija mosikavo mūsų kareiviams, reikšdami pasitenkinimą dėl atėmimo iš bolševikų įkaitų. Buvo 18 val., t.y. vieną valandą laiko truko ši įkaitų išlaisvinimo operacija.
Salėn suėjusieji įkaitai bijojo kur nors pajudėti be Lietuvos kareivių apsaugos. Atvykę stotin iš N. Vilnios giminės ir pažįstamieji pasiėmė savo globon kaikuriuos įkaitus iš stoties, bet įkaitai prieš apleisdami stotį prašė Lietuvos kareivius palydėti, jeigu ne iki namų, tai nors stoties ribose, nes ten jie dar matė bolševikų ir jų bijojo. Tai matant buvo aišku, kad jų nervai buvo labai sukrėsti ir jiems reikės daug laiko ir ramybės, kol sugrįš į normalią būseną.
Iki kitos dienos vidurdienio teko skirti salėje sargybos postą iš dviejų kareivių, kol pagaliau visi buvę įkaitai iš ten išsiskirstė.
Po kelių dienų, o gal ir savaitės laiko, Vilniuje lenkų dienraštyje “Dziennik Wilenski” buvo atspausdintas padėkos laiškas Lietuvos kariuomenei su visų įkaitų pavardėmis už jų atėmimą iš bolševikų N. Vilnioje.
Dar vėliau vienas iš įkaitų išleido atskirą brošiūrą Vilniuje apie tų įkaitų areštus, kalinimą, terorizavimą, įvykusį prieš pat Lietuvos kariuomenės įžengimą Vilniun, jų pervežimą geležinkelių stotin į prekinius vagonus ir išlaisvinimą N. Vilnioje. Labai nuoširdžiais ir dėkingais žodžiais buvo aprašytas Lietuvos kariųelgesys N. Vilnioje ir nurodyta, kad Lietuvos humaniškumas yra reiškinys, kurio lenkų politinės partijos neprivalo pamiršti ir neprivalo išdidžiai traktuoti lietuvius ir niekinti juos, kaip tai daro tos partijos iki šiol.
— Lenkų šovinistams burną uždarė Lietuvos kariai išlaisvindami įkaitus N. Vilnioje, — pareiškė man lenkas inžinierius Wisniewski Vilniuje.
— Tai buvo įvykis dar svarbesnis, negu Juozo Pilsudskio revoliuciniams tikslams organizuotas ir įvykdytas pinigų pagrobimas iš rusų traukinio dar caro laikais.
— Čia žmonių gyvybės buvo išgelbėtos, — pasakė žydas Meer, įkaitas iš N. Vilnios.
Ką rašė lietuvių spauda apie įkaitų atėmimą nežinau, nes tuo laiku jos negaudavau.
GARVEŽIO MAŠINISTAS PASIRYŽĖLIS.
Rugpiūčio 26 d. iš pat ryto padažnėjo traukinių skaičius iš Vilniaus pusės.
Apie 10 val. stotyje netikėtai pamačiau buvusį Švenčionėlių stoties bolševikų komendantą. Jis priėjo prie manęs:
— Labas.
— Labas, o jūs iš kurios pusės čia? — paklausiau.
— Grįžtame. Iki Varšuvos neprivažiavome. Toliau Gardino mūsų neleido. Dabar važiuojame į Baltgudiją. Liūdna. Žygis gilumon Europos nepasisekė. Bet reikia eiti traukinin, nes jeigu atsiliksiu, tai draugai be manęs lenkišką degtinę išgers.
— Laimingos kelionės.
(bus daugiau)
GELEŽINKELIŲ BŪRYS VILNIAUS KRYPTIMI
JOKŪBAS BAUBLYS
(pradžia Kario Nr. 1.)
Tą pat dieną apie 14 val. prie manęs ir j. ltn. Kutkos perone priėjo nedidelio ūgio vyras, kurio tepaluoti drabužiai liudijo, kad jis yra arba vagonų tepėjas, arba dirba garvežyje. Jis iš tolo maloniai šypsojosi, o priartėjęs lietuviškai pasakė:
— Sveiki, Lietuvos kariai. Mano širdis kupina džiaugsmo jus pamačius. Esu garvežio mašinistas iš ano ten traukinio. Mane Vilniuje, einantį iš depo, bolševikai sulaikė, pasodino į garvežį, priskyrė 2 sargybinius ir liepė su traukinnių važiuoti į Molodečną. Traukinys pilnas bolševikų. Bet aš juos ten nenuvešiu. Pabarstysiu jų kaulus kur nors kelyje.
Tai išgirdę nustebome. Arba provakatorius, arba nepilno proto žmogus, — pagalvojau.
— Tamsta kalbi niekus, — pasakė jam j. ltn. Kutka.
— Mums nesuprantami jūsų žodžiai. Apie savo norus geriau nekalbėkite.
— Gerai, Gerai. Nepažįstate manęs. Nepasitikite. Bet vėliau išgirsite. Netrukdysiu čia jums pasikalbėjimo, o ką aš sugalvojau tai ir padarysiu. Viso geriausio.
Ir tas mažas žmogus nuėjo tiesiog į garvežį.
Netrukus t.y. apie 15 val., ltn. Kozmianas asmeniškai gavo telefonogramą Nr. 71 iš Vilniaus įgulos viršininko plk. ltn. Adamkevičiaus tokio turinio:
— Armijos Vadas įsakė tamstai peržiūrėti geležinkelį nuo N. Vilnios Vilniaus link.
Gavę šį uždavinį, greit pamiršome apie pasikalbėjimą su mašinistu. Kelionė Vilniun buvo pirmaeilis reikalas. Reikėjo pasiruošti kelionei, nors netolimai, tik 10 km., bet užtat prieš mus buvo viena didžiausiųjų Lietuvos geležinkelių stočių. Džiaugėmės, kad mums išpuolė laimė vykti ten su pirmuoju Lietuvos traukiniu.
Naujos Vilnios Stotyje buvo atlikti formalumai dėl traukinio paskyrimo ir laiko nustatymo išvykimui. Išvykimas buvo nustatytas 17 val. 30 min.
VYKSTAME Į VILNIŲ
Palikęs N. Vilnioje dar reikalingą stotyje tarnybą, būrys nustatytu laiku išvyko Vilniun, atlikdamas techninę kelio žvalgybą. Vilniaus sto-tin būrys įvažiavo 18 val. 30 min. Nežiūrint tamsos, rūko ir lietaus, mus entuziastiškai sutiko tiek vietos gyventojai, tiek stoties tarnautojai. Traukiniui lėtai važiuojant, buvo mėtomos kareiviams gėlės ir šaukiama “sveikinam”. Didelė puokštė gyvų gėlių buvo įteikta pasitikusiųjų prie stoties įeinamojo semaforo, nors jie sveikino mus kalbėdami lenkiškai, bet jų džiaugsmas buvo kupinas nuoširdumo. Į vieno piliečio trumpą sveikinimą teko atsakyti irgi lenkiškai, pareiškiant džiaugsmą ir padėką už nuoširdų sutikimą.
Traukinys buvo pastatytas atsarginiame kelyje prie Vilniaus stoties tarnybinių rūmų. Daugumoje stoties kelių stovėjo traukiniai vien iš prekinių vagonų. Keleiviniai traukiniai stovėjo nuošaliau ant atsarginių kelių. Sudarymui traukinių stotyje — vyko nuolatinis manevravimas. Keleivių rūmai buvo pilni bolševikų karių ir skurdžiai apsirengusių civilinių panašiai kaip ir kitose stotyse.
Nuvykus pas stoties viršininką kabinetan, buvo rasti du bolševikų komisarai, prižiūrintieji ir kontroliuojantieji budėtojų ir telegrafistų darbą. Stoties viršininkui buvo pareikšta, kad atvykę Lietuvos kariai geležinkelininkai nepertrauks evakuavimosi bolševikų ir nesutrukdys darbo stotyje, tik išvežimas iš stoties inventoriaus, techninių įrengimų ir turto nebus toleruojamas. Visi vietos piliečiai turi likti prie savo pareigų.
Buvo apsilankyta ir stoties telefonų centrinėje, kur panelei lietuvaitei S.L. buvo pareikšta nuoširdi padėka už drąsų patarnavimą.
Bendro pasikalbėjimo metu panelė S.L. staiga paklausė:
— Ar jau žinote, kad už N. Vilnios šiandien įvyko didelė traukinių katastrofa?
— Ne. Apie tai nieko nežinome.
— Tuomet pasiklausykite kažkokio komisaro pranešimą.
Paėmęs atsarginį telefono ragelį išgirdau:
“Buvo darytos visos pastangos dideliu greičiu nuo N. Vilnios ateinantį traukinį sulaikyti. Bet tas traukinys visu savo greičiu smogė į mūsų stovintį traukinį. Akimirkoj susidarė kalnas vagonų. Žuvo daugiau kaip šimtas geriau-
sių partijos darbininkų, na ir dar daug kitų žmonių.
“Paskubomis tiriant katastrofos priežastį paaiškėjo kad to traukinio mašinistas ir jo padėjėjas, lėtai traukiniui einant į kalną, buvo išlipę tepti garvežio dalių, o vėliau pabėgo į krūmus, sargybiniai jų nesugavo. Traukinys, perėjęs kalną, išvystė didelį greitį. Daug kas, matydami artėjančią katastrofą, iššoko iš traukinio. Dabar vagonų laužas dega. Viduje vagonų kepa pusgyviai žmonės. Šiurpus vaizdas. Laukiame iš Molodečno pagalbos traukinių paimti sužeistus ir nuvalyti kelią. Vedame ir tardymą išaiškinti kaltininkus.”
Girdėdamas tokį pranešimą, prisiminiau tą mažą garvežio vedėją, kuris pasakė, kad jis nusistatęs bolševikų kaulus pakeliui pabarstyti, bet su ta mintimi nepasidalinau centrinėje, o tik iš ten išėjus su ltn. Kutka apsvarstėme mašinisto žodžius, girdėtus N. Vilnioje. Priėjome išvados, kad ši baisi katastrofa tai jo padaryta ir kad šis mašinistas gerai žinojo kelio profilį ir savo sumanymą buvo iš anksto smulkiai apgalvojęs.
Pastebėjus, kad odinėm kurtkėm apsirengę jaunuoliai neša iš tarnybinių rūmų kėdes, buvo reaguota ir išvengimui naujų plėšikavimų prie stoties tarnybinių rūmų buvo išstatyti du sargybinių postai.
Su Vilniaus miesto lietuvių komandantu susirišus telefonu, buvo pranešta apie būrio atvykimą stotin. Komendantas pareiškė norą asmeniškai pasikalbėti ir prašė neatidėliojant atvykti komendantūron Gedimino gatvėje.
Nuvykus pas komendantą buvo suteiktos informacijos apie padėtį Vilniaus ir N. Vilnios stotyse, o taip pat apie buvusią traukinių katastrofą tarp N. Vilnios ir Kenos stočių. Vienkart iš komendanto buvo sužinota, kad iš Lentvario pusės į Vilnių su darbais artėja eksploatacijos būrys vadovaujamas ltn. Stasio Chaleckio ir kad geležinis tiltas, kuris eina viršum stoties kelių, lenkų buvo išsprogdintas ir užvertė kelius, vedančius tiesiog stotin iš Lentvario pusės. Tilto pakėlimas užims pora dienų ir bus vykdomas bendromis jėgomis su Susisiekimo Ministerijos Geležinkelių Valdyba. Tenka trumpai paminėti, kad vakare jojant iš Vilniaus geležinkelio stoties į komendantūrą, mieste matėsi daug žmonių Didžiojoje gatvėje, Katedros aikštėj ir Gedimino gatvėje. Jie stebėjo dar į-einančią miestan lietuvių artileriją, raitininkus bei gurguoles. Prie Komendantūros matėsi Vilniaus miesto lietuviškasis jaunimas, kuris susitelkę ten dainavo lietuviškas dainas. Tačiau lietus greit privertė jaunimą išsiskirstyti.
Jojant stotin Vilniaus, Vokiečių ir Didžiąja gatvėmis teko pastebėti kaip prekybininkai krautuvių viduje tvarkė prekes ir puošė apytuščias vitrinas. Aušros Vartuose žmonių minia ramiai meldėsi. Jau ir pavienių bolševikų — raudonarmiečių, mieste nesimatė.
Kadangi geležinkelio tiltas per Vilnelės upę ties Nauja Vilnia, turėjo senus ir jau apipuvusius tašus, reikėjo juos būtinai pakeisti naujais. Todėl rugpiūčio 28 d. būrys apsirūpino reikalingais tašais prie Bezdonių stoties ir tą pat dieną senus tilto tašus pakeitė naujais. Važiavimas per tiltą buvo visai saugus ir pereinantieji tiltą traukiniai jau negaudavo įspėjimo sumažinti skubą iki 10 km. per valandą.
Be to, rugpiūčio 28 d. geležinkelis iki Vilniaus stoties įeinamojo semaforo buvo perduotas Susisiekimo Ministerijos geležinkelių Valdybai ekspluatuoti. Būrio pareigūnai iš visur buvo atšaukti Vilniun. Liko tik būrio pareigūnai Kalkūnų stotyje. Iš ten jie buvo atšaukti spalio mėn. ir grįžo jie tiesiog Radviliškin.
ATĖMĖM BOLŠEVIKŲ PAGROBTAS MAŠINAS.
Būriui buvo įsakyta prižiūrėti Vilniaus stoties evakuavimą ir reaguoti, jeigu būtų išvežamas Lietuvos turtas. Tokia proga greit susidarė. Vilniaus žemės ūkio sandėlio mašinos iš Pylimo gatvės buvo sugabentos Vilniaus stotin, pakrautos į lėkštvagonius ir paskirtos išvežti Rusijon. Mašinų sandėlio savininkas Zavadskis kreipėsi, prašydamas žygių, kad mašinos nebūtų išvežtos Rusijon, bet grąžintos. Bolševikams, kurie šias mašinas atgabeno stotin ir pakrovė, buvo pareikšta, kad tos mašinos nėra atveštos iš SSSR, nėra joks karinis turtas, yra paimtos Vilniuje, todėl kaip turtas iš Lietuvos turi būti grąžintas teisėtam savininkui.
— Mums tai menkniekis. Smulkmena. Tai lašas jūroje. — pareiškė vienas bolševikų, vadovavusių mašinų pakrovimui.
— Mes jas radome ir pasiėmėme. Niekas mums nepasipriešino. Jeigu jos yra jūsų pasiimkite.
Traukinys iš 32 vagonų su mašinomis buvo pastatytas prekių stotyje atgal iškrauti. Zavadskio dėkingumas buvo kuo nuoširdžiausias.
— Man atrodo, kad šias mašinas iš jūsų sandėlio paėmė aferistai — spekuliantai iš SSSR, pasinaudodami bendra netvarka mieste. Jeigu jie būtų kokio komisariato teisėti pareigūnai — jie protestuotų. Tačiau jokio protesto nebuvo. Išsiuntimas iš stoties karinių ešalonų ėjo be incidentų.
Apdairūs būrio puskarininkiai pastebėjo, kad viename bolševikų traukinyje, kurio sąstatas buvo iš salionų — vagonų, miegamųjų vagonų ir kuriuose buvo susitelkęs bolševikų IV armijos štabas, gyveno du žinomi lietuviai bolševikai: Kapsukas-Mickevičius ir Aleksa-Angarietis.
— Mes juos pažįstame. Esame iš gretimųjų kaimų. Ar negalima būtų juos iš to traukinio išsivesti ir atiduoti į Lietuvos valdžios globą? — paklausė puskarininkai.
— Susidarys didelis politinis incidentas tarp Lietuvos ir SSSR, todėl šito padaryti negalima.
— Tai, kad jiems nors keletą guzų ir mėlynes po akim įdėti?
— Ir taip negalima pasielgti. Reikia juos palikti ramybėje, nes jie yra prisišlieję prie armijos štabo, o jei atsitiktų kas nors su jais, bus mūsų kaltė, nes būsime apkaltinti užpuolimu bolševikų armijos štabo. Gerų santykių išlaikymas ir išvengimas incidentų, mūsų pareiga, siekiant svarbesnių tikslų ir gerų tarpvalstybinių santykių.
— Gaila, pone leitenante, kad negalima šių dviejų išgamų čia aptvarkyti taip, kad jie nebūtų daugiau Lietuvai žalingi.
— Pamirškite apie juos, vyrai. Jie ir taip dreba čia, matydami Lietuvos karius. Netrukus jie pranyks iš Lietuvos žemės.
Sekančią dieną armijos štabo traukinys apleido stotį. Su juo išvyko ir abu minėti lietuviai, visi kariai, civiliai ir didelis būrys elegantiškai apsrengusių ir gražių moterų — šnipių.
SUSITINKAME RYŽTINGĄ MAŠINISTĄ
Rugpiūčio 27 d. Vilniaus stotin atvyko eksploatacijos būrys, vadovaujamas ltn. Stasio Chaleckio. Nuo Lentvario iki Vilniaus minėtam būriui teko susiaurinti 16 km. geležinkelio iš rusų platumo į normalų platumą tarp bėgių. Pačioje gi Vilniaus stotyje būrys vietos depo darbininkų pagalba iškėlė hidrauliniais dankratais nukritusią tilto fermą. Tiesioginėmis linijomis buvo atstatytas traukinių susisiekimas tarp Lentvario ir Vilniaus.
Ekspluatacijos būrys, tik pernakvojęs Vilniaus stotyje, išvyko geležinkelio siaurinimo darbams Beniakonių kryptimi. Tame ruože eksploatacijos būrys sutvarkė 64 km. kelio. Statybos būrys tuo laiku atliko remontą apdegusio tilto Lentupio ruože ir pakeitė tilto tašus per Neries upę.
Vieną sekmadienio rytą Vilniaus stotyje teko netikėtai susitikti su tuo mažuoju mašinistu. Jis pažino mane, aš jį.
— Labas rytas, pone leitenante.
— Labas,labas. Pažinau jus, nors tik vieną kartą trumpai teko matyti jus Naujoje Vilnioje.
— Taip. Tuomet buvo man sunkios dienos, valandos ir minutės. Buvau priverstas važiuoti su traukiniu Molodečno link. Praeities pergyvenimai slėgė mane. Esu mažas žmogus, net ir ūgio atžvilgiu, bet nuoširdus, ilgus metus dirbu prie depo ir garvežių. Kaip žmogus visada buvau sąžiningas pareigose ir asmeniniam gyvenime. Prieš 25 metus apsivedžiau. Auginau sūnų, leidau jį į mokslą, kad jis ateityje turėtų geresnes gyvenimo sąlygas negu aš. Gabus buvo vaikas. Gyvenome Smolenske kai jam prisiėjo stoti į rusų caro armiją. Baigė jis karo mokyklą.
Prasidėjus bolševikų revoliucijai buvo atvykęs į namus. Čeką areštavo jį ir sekančią dieną sušaudė. Už ką? Ką jis padarė? Kaip tėvas negaliu tai suprasti ir pateisinti. Bolševikų teroras padarė iš manęs žmogų kupiną kerš-
Karinis ešalonas, pakeliui į Vilnių 1920 m., postovyje.
to. Rusijos miestų gatvėse mačiau lavonus karininkų ir civilinių bolševikų nužudytų. Tie lavonai gatvėse gulėjo po 2-3 dienas kitų žmonių įbauginimui. Mačiau ir dideles krūvas žmonių, bolševikų sušaudytų. Tie žmonės buvo pirkliai, namų savininkai, fabrikantai, valdininkai, pensijon išėję seni generolai, pulkininkai, dvasininkai, gydytojai, advokatai, bendrai, pasiturinti žmonės, o taip pat nemaža ir fabrikų darbininkų, ūkininkų, nepritariančių bolševikų idėjoms ir propogandai. Jie buvo naikinami pavieniui ir masėmis. Jokios teisybės, jokio žmoniškumo nėra pas bolševikus. Teroras, melas, apgaulinga propoganda ir ubagiškas gyvenimas ten kur jie atsiranda.
Man buvo paskutinė proga kerštui, kai mane tuomet pagavo čia prie depo ir liepė su traukiniu važiuoti į Minską. Pamačiau, kad mano traukinyje yra daug sužvėrėjusių bolševikų. Tai buvo tipai, panašūs į tuos, kurie siautėjo Rusijoje, šaudydami nekaltus žmones. Tai buvo bolševikai, kurie žudydami dorus žmones, kopė į viršūnes savo valdžioje. Man jų nebuvo gaila. Matant juos mano mintyse vis buvo įtarimas kad tai šis, arba tas sušaudė mano sūnų. Visi jie buvo iš tų čekistų, kurie visur žudo, kankina žmones, juos apiplėšia ir tyčiojasi iš jų.
Išvažiavus iš N. Vilnios, mano traukinys penktame kilometre lėtai ėjo įkalnėn. Aš iš dešinės, o mano padėjėjas iš kairės išlipome iš garvežio neva tepti garvežio dalis. Sargybiniai garvežyje snaudė. Kadangi arti kelio buvo krūmai pasileidom tiesiai į krūmus bėgti. Aišku savaime, kad traukinys, įkopęs įkalnės viršūnėn, paskui pradėjo vystyti didesnį ir didesnį greitį, o vėliau trenkė į traukinį, kuris buvo priešakyje, nes traukiniai viena kryptimi ėjo pakietais, t.y. vienas paskui kitą.
Aš buvau nubėgęs nuo geležinkelio ne daugiau pusės kilometro, kai išgirdau didelį trenksmą, riksmą ir traškėjimą dūžtančių vagonų. Už mano sūnaus sušaudymą ir sušaudymą kitų nekaltų žmonių, bolševikai užmokėjo savo gyvybėmis. Teroras už terorą. Bolševikai bijo keršto, bijo jėgos, nes nuolat terorizuodami žmones, jie žino, kad žmonės tuo pačiu gali ir jiems atsilyginti. Tačiau jų dauguma sąžinės neturi. Jie bedieviai, melagiai, apgavikai. Neapykanta žmonėms, sunaikinimas medžiaginų ir dvasinių gėrybių pasaulyje — jų tikslas ir moralė. Jie žada rojų žmonėms, o gaunasi pragaras. Tai tiesiog tarptautiniai kriminalistai. Džiaugiuosi, kad jų jau čia nebėra.
— Sakai tamsta gryną tiesą apie juos. Įdomu buvo pasikalbėti su tamsta ir sužinoti keršto priežastį.
— Bet, pone leitenante, tas viskas turi likti tarp mūsų. Lai Dievas būna man teisėjas, nes aš nusikaltau Jo įsakymui.
— Tiesa.
— Ar keršto veiksmų jiems nebuvo iki šiol? Buvo ir bus. Bolševikai egzistuoja ir plečiasi tik teroru, per apgaulę ir išnaudojimą progų ir tik nesant ginkluoto pasipriešinimo. Menkas žmonių supratimas apie jų sistemos esmę, pasyvumas jų veiklai, jų gudri propoganda, yra reiškiniai, kuriuos jie išnaudoja savo galutiniam tikslui — užvaldyti visą pasaulį. Jie gudrūs, jie demagogai, o be to, ir fanatikai. Daug neigiamo galiu pasakyti apie juos, nes aš juos pažįstu. Bet . . . Eisiu bažnyčion. Šiandien sekmadienis. Vėliau paskaitysiu laikraščius ir poilsio diena bus baigta.
— Viso gero. Labai įdomu buvo pasikalbėti su tamsta.
— Sudiev. Linkiu kuogeriausio.
Daugiau aš jo nebesutikau. Jis liko mano atmintyje kaip vienas susipratusių ir pakankamai išsilavinusių darbininkų, kuris savo iniciatyva žiauriai atkeršijo bolšveikams už sūnaus sušaudymą.
(bus daugiau)
