SAUSIO PENKIOLIKTOJI

- 1923-

KUN. P. DAGYS

Vasario 16 diena 1918 m. paskelbė pasauliui kad Lietuva, daugiau negu šimtmetį vergavusi, vėl laisva valstybė. Sausio 15 d. 1923 m. Klaipėdos krašto sukilimu, dalis Mažosios Lietuvos, po beveik 700 metų, vėl grįžo prie savo kamieno, prie savo tautos, prie Lietuvos.

Taigi, be Vasario 16 d. nebūtume turėję laisvos Lietuvos, o be Sausio 15 d. — Klaipėdos krašto, to vienintelio taip reikalingo Lietuvai uosto. Abi šios dienos mūsų tautai labai reikšmingos ir lygiai brangios.

Pasaulio istorija težino tris tautas, kurios neturi sau lygaus pavyzdžio, žydai, išblaškyti po visą pasaulį, nenustojo tikėti ir po 2000 metų susilaukė savo laisvo Izraelio. Suomiai, prisiglaudę tolimoje šiaurėje, visą laiką kovojo už savo laisvę. Ir kai 1940 m. juos užpuolė milžiniško krašto komunistinės gaujos, jie nepabūgo priešintis ginklu. Todėl ir šiandien jie laisvi. Trečioji istorinė garbė tenka mūsų broliams mažlietuviams, kuriuos veik 700 metų valdė augštai civilizuota, technikoje ir daug kur pirmaujanti vokiečių tauta Europoje. Jie per tiek laiko išliko gyvi savo tautai. 700 metų — gana ilgas laikas. Daugiau negu 20 gentkarčių nenutauto ir, sulaukus tinkamo politinio susiklostymo, vėl prisijungė prie savo mielos tautos.

Mums, kuriems likimas lėmė gyventi svetur, tenka matyti, kaip greit tirpsta ir nyksta mūsų tauta. Kaip vaikai nebesusikalba su savo tėvais. Vieni neišmoko naujos kalbos, kiti pamiršo tėvų kalbą. Todėl mus stebina, kaip mažlietuviai galėjo taip ilgai išlaikyti savo kalbą ir nenutausti. Atsakymas aiškus. Nežiūrint kokios nelaimės juos slėgė, nežiūrint ką svetimieji jiems siūlė ar žadėjo, jie visada liko ištikimi savo tautai ir tėvų papročiams. Gyvosios tautos širdies niekas negalėjo pažeisti, o meilė šios širdies visus vienodai rišo prie savo tautos ir žemės.

Mažosios Lietuvos, arba kaip seniau juos vadino Prūsų, istorija labai skaudi, tragiška ir liūdna. Europos kraštų riteriai, pralaimėję tris kryžiaus karus, pakviesti Mozūrų kunigaikščio Konrodo, atsidangino į Prūsus, tęsti kryžiaus karą prieš pagoniškas lietuviškas gentis. Pirmąjį puolimą teko atlaikyti prūsams. Nors jie ilgai ir narsiai gynėsi, bet prieš jungtines Europos jėgas vieni nepajėgė apsiginti. Jie buvo nugalėti. Lietuvos karalius Mindaugas sutiko kryžeivių ordinui atiduoti upių tėvo, Nemuno žemupį. Tą patį patvirtino ir Vytautas Didysis, nors jo laikais Lietuvos galybė buvo pačioje aukštumoje, o kryžeiviai sumušti. Jis pasitenkino atgavęs Žemaičius. Taigi, ką didieji ir galingieji Lietuvos valdovai prarado, tą, teko naujosios Lietuvos sūnums, drauge su mažlietuviais, atpirkti. Istorinę klaidą, t. y., Nemuno žemupį su vieninteliu uostu, vėl grąžinti Lietuvai.

Nežiūrint, kad abu kraštai gyveno skirtingą gyvenimą, ir istorijos raida ilgus šimtmečius juos skyrė, Mažosios Lietuvos įnašas mūsų tautai yra labai didelis ir iki šiol nėra tinkamai įvertintas.

Kaip žmonių, taip ir tautų, istorijos keliai labai dažnai kryžiuojasi. Štai, buvusiame kryžeivių ordino centre, dabar Brandenburguos kunigaikštijos pajūryje, Karaliaučiuje, įsteigiamas universitetas. Čia dėstoma lietuvių kalba. Šis universitetas duoda' lietuvių tautai daug žymiu mokslo vyrų, tautos žadintojų, kovotojų: Mažvydas, Bretkūnas, Rapagelionis, Kulvietis, Zablockas ir daug kitų, tai kertiniai akmenys mūsų tautos kovose-

Karaliaučiuje gimsta pirmoji lietuviška knyga, čia pasirodo pirmoji lietuvių kalba biblija. Nors šis pirmasis lietuviškumo židinys ima gesti, bet jo liepsnos skaisčiai apima visą kraštą. Maž. Lietuvoje pasirodo pirmas lietuviškas laikraštis, dainų rinkiniai. Čia gimsta iki šiol neturintis sau lygaus—poetas Duonelaitis. Visų, kurie per tiek laiko su visišku atsidavimu kovojo dėl tautos laisvės, kalbos išlaikymo — čia neįmanoma įvardinti-

Kada Lietuvai ateina tamsūs priespaudos ir persekiojimų Muravjovo-koriko laikai, kai nebėra “nei rašto nei druko,” tai Mažoje Lietuvoje pasirodo pirmieji Lietuvos laisvės pragiedruliai. Iš čia “Aušra” skleidžia pirmuosius savo spindulius. Iš čia skamba visąi Lietuvai “Varpas”, šaukdamas; kelkite, kelkite! ... Be pagelbos brolių mažlietuvių nebūtume turėję nei “Aušros”, nei “Varpo”, nei daugelio lietuviškų knygų, bei viso atgimimo laikotarpio.

Pirmasis Pasaulinis karas suliepsnoja 1914 m. Vokiečių kariuomenė, kurioje tarnauja daug brolių lietuvių, žygiuoja per Lietuvą. Jie nenumanė, nesuprato ir nesąmoningai atliko tą istorinį žygį—išstūmė rusus iš mūsų žemės, ir tuo pasitarnavo mūsų tautai, jos laisvės kovoms. Nes kai 1918 m- buvusios rusų imperijos pavergtos tautos paskelbė kovą dėl savo laisvės, tą laisvę laimėjo tik tos tautos, kurių teritorijoje nebuvo rusų kariuomenės. Pvz. Baltgudija, Gruzija, net 40 milijonų ukrainų tauta, su tokiu kadru inteligentų ir karių, laisvės kovas turėjo pralaimėti, nes masės, kad ir bolševikinės kariuomenės, užgniaužė jų visas pastangas. Todėl mūsų laisvės kovos buvo daug lengvesnės, nes teko kautis ne su vidujiniu, bet su atslenkančiu priešu.

1918 m. Lietuva skelbia nepriklausómybę. Mažlietuviai irgi netyli. Susidaręs Gelbėjimo Komitetas siunčia prašymus ir delegacijas į Versalį, kur sprendžiamas Europos ir pasaulio tautų likimas. Nors Maž. Lietuvos neprijungė prie Lietuvos, bet jie pasiekė nors tiek, kad Klaipėdos kraštą atskyrė nuo Vokietijos ir pavedė valdyti Prancūzams.

1922 m. Klaipėdos krašte pradeda siausti nauji vėjai. Papirkti lenkų šnipai, kaip Aukštuolaitis ir kiti, su prancūzų palaiminimu, pradeda piršti “Frei-štatą”. Tą “Freištatą”, žinoma, būtų globoję lenkai. Susidarius šiai būklei, broliams klaipėdiškiams (susitarus su Didžiąja Lietuva) nebeliko kitos išeities, kaip tik pakelti ginklą prieš sąjungininkus, didžiuosius pasaulio galiūnus, nes krašto gyvybiniai interesai reikalavo pasirinkti šias, o ne kitas, priemones. Ir taip 1923 m. sausio 15 d. sukilimu buvo nulemta Mažosios Lietuvos dalies, Klaipėdos krašto, istorija, kuri 700 metų buvo atskirta nuo Lietuvos, ir kurios buvo atsižadėję karalius Mindaugas ir Vytautas Didysis. Tauta susijungė, ir Nemunas vėl ištikimai tarnavo savo kraštui ir savo žmonėms.

Kiekvienas lietuvis, kur jis begyventų, negali ir neturi pamiršti Sausio 15, kaip ir Vasario 16, šių taip reikšmingų ir brangių mūsų tautai švenčiu. Neturi pamiršti ir tų taip ryžtingai dirbusių, kovojusių ir žuvusių dėl tautos laisvės. 700 metų neužgesino mažlietuvių meilės savo tautai. Daug kas keitėsi. Keitėsi net religija. Pirm buvo pagonys, dabar krikščionys, bet meilė savo tautai liko toji pati. Istorija rodo, kad religija nėra pastovus dydis, bet didžioji tautos širdis, jei ji nepažeista, vienodai su tokia pat meile ir ištikimybe plaka per šimtmečius savo tautai, nežiūrint kaip tauta bebūtų naikinama.

Mūsų laikų tėvynei Lietuvai atėjo vėl sunkūs priespaudos ir naikinimo laikai. Tikėkime, kad šis sunkusis bandymas nesitęs taip ilgai, kaip kad teko mažlietuviams išgyventi. Tikėkime, kad savomis ausimis išgirsime tą džiaugsmingą žinią ir savomis akimis išvysime tą laimingą laisvės rytmetį, kada jis vėl išauš mūsų tautai ir žemei.