KĄ DARĖME LIETUVOS NEPRIKLAUSOMYBĘ SMAUGIANT?

BALYS GAIDŽIŪNAS

Kiekvienas praėjęs karas ne tik neišriša, bet labiau supainioja tautų ir valstybių reikalus. Tie, kurie karus pradeda, dažniausiai, ne tik savo reikalų nepataiso, bet dar daugiau nustoja. Taip atsitiko su Vokietija po pirmojo ir antrojo pasaulinio karo. Taip atsitiko su carine Rusija. Tik viena komunistinė Rusijos imperija, iškėlusi kruviną rykštę, dar skaudžiau į visas puses išsiplėtė. Ir atėjo tik per 100 mylių nuo JAV krantų (Kuba).

Prof. S. Kairys, Lietuvos Nepriklausomybės akto signataras ir pirmasis Vliko pirmininkas. Nuotr. B.Gaidžiūno

Antrasis pasaulinis karas brutaliai užgniaužė ir Lietuvos nepriklausomybę. Tai 1939 m. rugpjūčio 23 d. Vokietijos ir Rusijos, Pabaltijo pasidalinimo sutarties, skaudi išdava. Toji sutartis tada atkėlė visus vartus pradėti antrąjį pasaulinį karą. Jo pasėkas visi žinome. Ir stebimės, kaip didieji ir galingieji, lyg vandens prisisėmę į burnas, neapgalvotomis nuolaidomis išauginę tą kruviną imperiją, tyli. Tik dabar, po truputį, pradeda viską vadinti tikraisiais vardais.

Nuo mūsų krašto pavergimo ir skaudžių okupacijų pradžios jau praėjo virš 40 metų. Žiūrint atgal, žinant įvykusius ir vykstančius skaudulius, galime ramiai svarstyti, kodėl viskas taip, o ne kitaip susidėstė. Kad niekas tada mums neištiesė pagalbos rankos, taip pat žinome. Bet ne visada norime žinoti, ką darėme mes patys.

1. Nepasiruošimo ir pasimetimo skauduliai

Kodėl kiti kraštai, įsigalint nacional-socialistinei Vokietijai, ir plečiantis komunistinei Rusijos imperijai, mums nepadėjo, galima sutraukti į vieną sakinį: jie patys buvo nepasiruošę ir išsigandę. Tik viena Vokietija tada buvo nuo galvos iki kojų ginkluota. Net ir komunistinė Rusija, naujų laikų karą vesti, turėjo daug spragų.

O mes, kada į Lietuvą buvo įvestos Rusijos įgulos, kada per 39 dienas buvo paklupdyta Lenkija, ar kruopščiai ruošėmės neišvengiamiems labai sunkiems bandymams? Skaudu prisipažinti, bet taip nepadarėm. Nebuvo net planų, kaip Lietuvos nepriklausomybę smaugiant, turės laikytis vyriausybė, kariuomenė, šauliai, kitos patrijotinės organizacijos. Nebuvo nė jokio plano, ką tokiu atveju reikėtų išsiųsti ar išvežti į užsienius. Kaip geriau išskirstyti ginklus, jei kraštas neišvengiamai bus okupuojamas. Ir visa tai atsimenant, žinant Lietuvos pavergimo eigą, šiurpas nukrato.

1939 m. pavasarį, į Žemės Ūkio Rūmus, kur tada dirbau spaudos skyriuje, atėjo mano buvęs gimnazijos laikų direktorius ir Žemės Ūkio Akademijos profesorius Jurgis Elisonas. Tai tas pats asmuo, kuris Lietuvos nepriklausomybės atstatymo pradžioje, energingai ėmėsi atkurti aviacijos pajėgas. Jo atėjimo tikslas buvo: paruošti gerą partizaninio karo vadovėlį ir jį dideliu tiražu išleisti. Tada J. Elisonas sakė, kad ateina sunkūs laikai, neišliksime nepaliesti, reikės kovoti. Jo raginamas varsčiau tai vienas tai kitas žmonių duris. Ir beveik visur išgirdau, kad tokiais sumanymais ir darbais nereikia panikos kelti. Girdi, tokios knygelės ar knygos, pakliuvusios į nereikalingas rankas, dar bėdos pridarys. Ir tokie atsakymai buvo sakomi tuo laiku, kada už mūsų nugarų jau buvo ne okupanto šešėlis, bet rytojaus dienos skaudus pavergimo ginklas.

Dažnai, kada į mūsų kraštą veržėsi okupanto jėgos, jei ir ne ašaras šluostėm, tai širdyse verkte verkėme. Ne taip mokyklose buvome mokomi savo tėvynę ginti, kaip su jos negynimu tada atsitiko.

2. Pradedam matyti, kas yra atsitikę

Pirmuosius pavergimo kąsnius nurijus ir gerai supratus, kas yra atsitikę, nepaleido mintys, negi taip viskas ir riedės į pražūtį? Viskas, ką laisvės metais buvome gražaus sukūrę, buvo be gailesčio išdraskoma. Į tą draskymo darbą buvo įjungta, ar prisitaikėlio taku atėję, net tokie veidai, kurie stebino. O ką jau bekalbėti apie oportunistus arba komunistinėmis idėjomis susirgusius.

Tvirtai į savo tautos ir savo žemės reikalus įaugusieji ryžosi ką nors daryti. Ir pirmieji pasipriešinimo daigai dygo ne iš buvusių didžiųjų rankų, bet iš eilinių. Jau 1940 m. birželio pabaigoje, taigi po ne pilnų dviejų savaičių nuo okupacijos pradžios, pasirodė spausdinti lapeliai, aiškinantieji, kas yra atsitikę ir kaip reikia laikytis. Liepos mėnesyje įvykdyti masiniai areštai buvo naujas ženklas, kad taip gali su kiekvienu atsitikti. Dienos ir naktys pasidarė baimės rykštėmis. Bet jos gimdė ir gynimosi planus.

Ne šio rašinio tikslas aiškinti, kaip ir kur, tada susidarė pasipriešinimo židiniai. Gal užteks priminus, kad tokių židinių, didesnių ir mažesnių, buvo visa eilė. Bet per ilgesnį laiką išryškėjo, kad į pagrindinę pasipriešinimo jėgą išsivystė Aktyvistų Frontas. Karui tarp Vokietijos ir Rusijos prasidėjus, jam ir atiteko išsilaisvinimo liūto dalis. Visa tauta sukilo. Pavergimo pradžioje užtraukta pasimetimo gėda buvo nuplauta ir nepriklausomybės atstatymas buvo paskelbtas. Per visą kraštą, apie 2000 žuvusiųjų, tai antspaudavo savo krauju.

3. Vieną okupantą pakeičia kitas

Kurie buvome susipažinę ar skaitę Vokietijos nacionalsocialistų vadų raštus, nujautėme, kas gali atsitikti, kai jie, eidami į rytus, pasiliks Lietuvoje. Bet buvo vietos ir galvojimui, kad karui išsiplėtus, jie elgsis kitaip, leis atsikurti Pabaltijo valstybėms, Gudijai, Ukrainai ir visoms kitoms, komunistinės Rusijos pavergtoms tautoms. Deja, toks galvojimas, kaip vėliau patyrėm, buvo visiškai klaidingas.

Karas — baisus įvykis. Degė kaimai ir miestai. Gaisrais degė mūsų žemė. Bet tik karo aplinkybėse galėjo pasikeisti, iki kraštutinumo tada įsitempusi, mūsų tautos būklė. Ir tam baisiam karui, palyginti, greit nueinant per Lietuvos žemę, į savo užrašus tada esu įrašęs tokius kelius sakinius: “Iš mažo Suvalkijos kaimo, po ilgų slapstymosi dienų, vėl grįžau į Kauną. Čia jau radau didelį susirūpinimą. Iš Berlyno buvo gautos visiškai patikimos žinios, kad vokiečiai, eidami į rytus, čia pasiliks įgyvendinti tai, ko jiems nepasisekė įgyvendinti ankstyvesniais laikais. Mūsų laikinoji vyriausybė jau tik posėdžiavo, bet savo nutarimų skelbti nei per spaudą, nei per radiją jau negalėjo. Atkeliavusieji iš Berlyno pranešė, kad tuoj atvyks Vokietijos paskirti civilinės valdžios valdininkai ir kad Lietuva jau yra jų sukurtos Ostlando srities provincija”.

Kurie dar galvojo, kad vokiečių okupacijos sąlygomis bus šiek tiek vietos grynai lietuviškai veiklai, kad ir nacionalsocialistiniu vandeniu pašlakstytai, galvojimo klaidas taip pat greit pamatė. Ir tie, kurie pradžioje okupacijos dar norėjo sveikintis pakėlę rankas, ir tie, kurie bandė ant raštinių durų išsikabinti iškabas, kad jie esą jaunimo vadai, rankas nuleido ir iškabas paslėpė. O kurie iš karto suprato, kad mūsų kraštas iš vienos okupacijos įėjo į kitą, tuoj pradėjo rūpintis naujo pasipriešinimo organizavimu.

Pasimokius iš pirmosios okupacijos, palyginti, greitai susiorganizavo du, prieš vokiškąją okupaciją kovojantieji, centrai. Vienas iš jų buvo Vyriausias Lietuvių komitetas, o kitas — Lietuvos Taryba. Kodėl ne vienas, kaip pagaliau 1943 metais įvyko, ir dabar dar tebėra daug neišaiškintų aplinkybių. O jas reikėtų išsiaiškinti, kol dar tebėra gyvų, tuos centrus organizavusių žmonių. O jų eilės gerokai apretėjusios ir retėja. Sakysim, iš vieno centro — Lietuvos Tarybos, jau nėra jos buvusio pirmininko Juozo Ambrazevičiaus, vėliau Brazaičio vardu dirbusio ir veiklą organizavusio. Jau nebėra ir Stasio Lūšio, kuris to centro vardu vedė derybas su kito centro Vyriausio Lietuvių Komiteto atstovais. Bet apie tai turėtų žinoti dr. A. Damušis, dr. A. Maceina ir kiti, kurie ten buvo aktyvūs.

Iš antrojo centro — Vyriausio Lietuvių Komiteto, gyvųjų tarpe nebėra pirmo pirmininko agr. Jono Fledžinskio ir antrojo pirmininko prof. Stepono Kairio. Bet dar yra gyvas Juozas Audėnas ir kiti. Aš pats, kai kurias priežastis žinau, bet ne visas, nes į Vyriausio Lietuvių Komiteto veiklų nors ir anksti įsijungiau, bet komitetas jau buvo pradėjęs darbų.

Kadangi anuo sunkiu metu niekas protokolų nerašė, užrašų nevedė, tai iki šiol niekur neteko užtikti, kada įvyko pirmas Lietuvos Tarybos ar Vyriausio Lietuvių Komiteto posėdis. Kas jame dalyvavo? Kų svarstė? O reikėtų žinoti, nes tai mūsų laisvės kovų istorija.

4. Vieną pasipriešinimo centrą organizuojant

Du veikę centrai, kad ir gerų darbą dirbdami, kai kuriais atvejais savo taktikų ir nutarimais, prieš tų patį vokiškų okupantų, pradėjo kryžiuotis. Tegul tas kryžiavimasis ir nebuvo esminis, bet jis buvo labiausiai pavojingas pačių centrų veikėjams. Pogrindžio laikraščiuose paleista viena kita adata, galėjo okupanto saugumui būti ženklas, kur reikia ieškoti pačių veikėjų. Todėl ne be pagrindo sielotasi, kad reikia dvilypumą kaip nors užbaigti.

Tuo reikalu Stasys Lūšys “Tėvynės Sargo” Nr. 3 (47) taip rašo:

“Atėjo 1943 metai ir jų birželio mėnuo. Lietuvos Taryba susirinko nepaprasto posėdžio. Jame dalyvavo Tarybos nariai ir nemažas skaičius pakviestų kitų asmenų. Jų tarpe teko būti ir šių eilučių autoriui. Svarbiu darbų tvarkos punktu buvo Tarybos pirmininko Juozo Ambrazevičiaus (vėliau Brazaičio) pranešimas apie padarytas pastangas vienam vyriausiam rezistencijos centrui sudaryti. Pranešimas buvo išsamus su visomis detalėmis, bet be jokių rezultatų Nors daug kartų susitikta ir kalbėtasi, bet jokių rezultatų apsijungimui pasiekti neprieita. Pranešėjas reiškė didelį nusivylimą. Jis nebematąs realių galimybių bent artimesniu laiku sudaryti vieną vyriausią rezistencijos centrą. Siūlė nebeeikvoti laiko nei jėgų tam reikalui, o visas jėgas ir išteklius skirti kovai su okupantu. Susirinkusieji išklausė pranešimo giliai susimąstę. Po to prasidėjo kitų pasisakymai ir diskusijos”.

Toliau, tame pačiame straipsnyje St. Lūšys rašo, kad jam pasisakius už tolesnes pastangas jungtis į vieną pasipriešinimo centrą, susirinkimas įgaliojo, drauge su Adolfu Damušiu, ieškoti susitarimo. Tuo reikalu buvo tariamasi su VLK įgaliotiniais J. Audėnu ir B. Bieliuku. Susitarti nepasisekė, bet buvo nors išsiaiškinta, kokiu keliu einant, susitarimas įmanomas.

Pasitarimams einant, gerai žinojau visas detales, nes jas VLK posėdžiuose svarstėin. Lietuvos

Tarybos atstovai reikalavo, kad susijungiant, abu centrai ateitų turėdami po lygų skaičių atstovų. Atseit, jei viena atsiųs 5 atstovus, tai ir kiti tiek pat atstovų. O VLK atstovai Lietuvos tarybai tesiūlė tik 3 atstovus.

Taip, dėl atstovų skaičiaus, įėjus į akligatvį, vieną dieną į Žemės Ūkio Žurnalo redakciją atėjo dr. Antanas Maceina ir sako: “Nieko nebus, reikia daryti laužimą. Imkis iniciatyvos laužti VLKe, o aš laušiu Lietuvos Taryboj”. Mažai tą reikalą svarstę ir sutarėm tai daryti. Kada pirmam VLKo posėdyje pasakiau, kad mano atstovaujama grupė sutinka, kad į bendrą pasipriešinimo centrą VLK eitų su 5 atstovais, o Lietuvos Taryba su 4 atstovais, į mane sužiuro lyg ir įtartinos akys. Greičiausia, jog kai kas pamanė, kad tautininkai perbėgą į kitą pusę. Bet palengva, aiškinantis, kad ir be entuziazmo, buvo su tuo sutikta.

Stasys Lušys, jau minėtame rašinyje, apie tolimesnę pasitarimų eigą taip rašo:

“Po penkis mėnesius užtrukusių kruopščių derybų, susitarimas buvo pasiektas su labai plačia baze. Vyriausias ir vienintelis rezistencijos centras nutarta sudaryti iš devynių narių, kuriuos paskirs šios politinės partijos ir naujai vokiečiams besipriešinantieji sąjūdžiai:

Krikščionių Demokratų Partija, Darbo Federacija, Socialdemokratų Partija, Tautininkų Sąjunga, Valstiečių Liaudininkų Sąjunga, Laisvės Kovotojų Sąjunga, Lietuvių Frontas, Nacionalistų Partija ir Vienybės Sąjūdis”.

5. Kas vertė tik tokį susijungimą sutarti?

Esu girdėjęs priekaištų, žinoma, jau pasakytų tuo laiku, kada gyvenome už savo krašto ribų. Esą, tokiu susitarimu buvo iš kapų prikelti mirusieji, ir per didelis dėmesys skirtas seniems srovių dydžio duomenims. Mano nuomone, jei dar toks argumentas tada būtų keliamas, susitarimo nebūtų pasiekta. O jei ir būtų pasiektas, tai jau be tautininkų atstovo dalyvavimo. Bet tai palikime nuošaly ir kiek giliau žvilgterėkime į tuometinę būklę.

Nuo seniau Lietuvoje buvo ryškios trys politinės srovės: katalikų, tautininkų ir kairiųjų. Katalikai formaliai turėjo tris partijas: Krikščionių Demokratų Partiją, Ūkininkų Sąjungą ir Darbo Federaciją. Tikrumoje tai buvo viena srovė, jungiama bendros katalikiškos pasaulėžiūros, o trimis partijomis susiskirsčiusi tik taktikos sumetimais.

Tautininkai — religijos ir pasaulėžiūros klausimuose liberali, nacionalistinė srovė. Ekonominiuose klausimuose siekė racionalaus kompromiso tarp ekonominio liberalizmo ir valstybinio dirižismo. Iš šios srovės buvo atskilusi dalis, kurią gal tektų vadinti nacionalistais radikalais.

Kairioji srovė susidėjo iš Valstiečių Liaudininkų ir Socialdemokratų. Pirmoji save laikė liberaliai demokratine partija. O socialdemokratai buvo socialistinė partija, antrojo internacionalo auklėtiniai. Prie kairiosios srovės dar būtų galima jungti ir Ūkininkų Partiją, bet jos kairumas buvo įsiterpęs turbūt vidurkelyje tarp valstiečių liaudininkų ir tautininkų.

Okupacijos metu nebuvo jokios galimybės objektyviai patikrinti visų šių grupių faktišką įtaką bei atramą tautoje. O vis dėlto, kiekviena iš jų, savo svorį gana aukštai vertino. Kiekviena buvo tos nuomonės, kad be jos atstovavimo, pasipriešinimo centras neturės reikiamo autoriteto. Tuo pačiu metu jau buvo išryškėję ir trys nauji susigrupavimai, daugiausia kaip kovos organizacijos, leidžiančios savo pogrindžio spaudą ir atliekančios kitus pasipriešinimo darbus:    Lietuvių Frontas, Laisvės Kovotojų Sąjunga ir Vienybės Sąjūdis. Jas taip pat nebuvo galima aplenkti ir turėjo į bendrą pasipriešinimo centrą ateiti 11 atstovų. Bet sutarus, kad jame bus tik 9 atstovai, iš VLK buvo gautas pranešimas, kad Ūkininkų Partija savanoriškai atsisako atstovavimo. Tada iš Lietuvos Tarybos pusės buvo atsisakyta Ūkininkų Sąjungos atstovo. Minėtas St. Lušys Tėvynės Sarge rašė, kad Ūkininkų Sąjungos atstovavimas buvo sujungtas su Krikščionių Demokratų Partijos atstovavimu. Arba būsiu primiršęs, arba buvo kiek kitaip, nes visą laiką tikėjau, kad Ūkininkų Sąjunga taip pat buvo atsisakiusi savo atstovo. Bet, pagaliau, tai ne esminis reikalas. Svarbu, kad tada už durų neliko nė vieno, kurie norėjo į bendrą pasipriešinimo centrą įsijungti.

6. Vyriausio Lietuvos Išlaisvinimo Komiteto gimimas

Naujo, dar bevardžio bendro pasipriešinimo organo atstovai, į pirmą posėdį susirinko 1943 m. lapkričio 25 d. 8 val. vakaro Kaune, Parodos gatvės 8 Nr. mano dideliame kambaryje. Butas, turįs kelis didelius kambarius, buvo nuomojamas. Jis priklausė pulk. B. Giedraičio, buvusio ministerio, šeimai. Antro aukšto butas priklausė prof. dr. K. Oželio šeimai. Namas buvo statytas dviejų šeimų iniciatyva. Mano šeima, okupacijoms užėjus, buvo perkelta į Obelupių ūkį, esantį netoli Vilkaviškio. Visi šeimos nariai, įskaitant ir mano žmoną, apie mano pogrindžio veiklą vokiečių okupacijos metu nieko nežinojo iki suėmimo ir išvežimo į Vokietiją.

Pirmo posėdžio dieną parinkau tokią, kuri sutapo su mano gimtadieniu. Atseit, jei būsim užklupti, galėsim aiškintis, kad susirinkom gimtadienio atšvęsti. Bet, užklupimo metu vargu tai būtų turėję kokios reikšmės. Kad pirmas susitikimas būtų kiek jaukesnis, buvo paruošta kavos ir užkandžių.

Lauke tą vakarą krito, vėlyvu rudeniu permirkęs, sniegas. Visi rinkosi su žieminiais paltais. Iš atėjusių į posėdį man labiausiai į akis krito Vytautas Vaitiekūnas. Nedidelis, judriai besižvalgąs, tokiu rudos ar rusvos spalvos plaukuotu paltu, tos pačios medžiagos diržu perjuostu. Atėjusių tarpe nemačiau Juozo Brazaičio, kurį tik vieną kartą buvau sutikęs XX Amžiaus redakcijoje. Nebuvo ir Juozo Keliuočio, Naujosios Romuvos redaktoriaus, kurį savo laiku man visaip buvo išgyręs mano profesorius kun. F. Kemėšis. Jų vieton atėjo dr. A. Damušis ir adv. Br. Kazlauskas.

Iš naujai atėjusių labai skyrėsi ir prof. Tumėnas, toks dažnai kosintis, kiek pakrypęs į šoną, po kiekvieno kosijimo išsiimąs tokią metalinę dėžutę ir ten paliekąs seiles.

Visi čia paminėti buvo iš Lietuvos Tarybos, kuriuos mes tada vadinome katalikiškų srovių atstovais. O iš VLK pusės į pirmą posėdį atėjo prof. S. Kairys, J. Audėnas, Kl. Brunius, J. Deksnys ir šio rašinio autorius. Tame pirmame posėdyje reikėjo išrinkti ir pirmininkaujantį. Buvo pasiūlyta, kad pirmininkautų vyriausias amžiumi. Tuo momentu ir įvyko kaip ir pirmas susirėmimas. Prof. A. Tumėnas pasakė, kad tai jam tektų tos sunkios pareigos. Čia pat prof. S. Kairys paklausė, kada gi prof. A. Tumėnas yra gimęs. Šiam atsakius, kad 1880 m. gegužės 1/13 d. (senu ir nauju kalendorium), prof. S. Kairys pasakė, kad jis pirmininkausiąs, nes esąs gimęs 1878 m. gruodžio 20 d.

Lietuvos atstovų ir Vliko narių pasitarime Paryžiuje. Iš dešinės: J. Brazaitis, St. Bačkis, V. Rastenis, P. Karvelis, B. K. Balutis, V. Sidzikauskas, P. Žadeikis, A. Navickas, E. Turauskas. Iš jų telikę gyvi tik S. Bačkis ir sunkiai sergantis V. Rastenis. Nuotr. B. Gaidžiūno

Pirmam posėdyje buvo jaučiama, kad susirinkusieji vieni į kitus dar žiūri su nedideliu smalsumu ir tam tikru nepasitikėjimu. Bet tai buvo suprantama pradžia. Greit tas įtempimas praėjo ir vieni su kitais ėmė glaudžiai bendradarbiauti. Pirmieji posėdžiai ėjo apie vardo nustatymą ir prezidiumo sudarymą. Vyriausiam Lietuvių Komitete buvę siūlė, kad būtų vadinamasi tuo pačiu vardu, nes jau plačiai angažuotasi užsienyje, į ten pasiųsti atstovai, išleista daug atsišaukimų. Katalikiškų srovių atstovai siūlė ir gynė Lietuvos Tarybos vardą. Pagaliau, ir vieniems ir kitiems nusileidžiant, buvo sutartas Vyriausio Lietuvos Išlaisvinimo Komiteto vardas. Vardą galutinai nustatant, daugiausia kalbėjo prof A. Tumėnas. Kada buvo jaučiama, kad reikės rinktis vieną iš dviejų buvusių vardų, jis ir pasiūlė įdėti išlaisvinimo žodį. Anot prof. A. Tumėno, jei jau vyriausias komitetas, tai kokiam gi uždaviniui vykdyti tas komitetas, jei ne Lietuvos išlaisvinimui. Visi su tais išvedžiojimais sutiko ir vardas buvo sutartas. Į VLIK prezidiumą pirmininku buvo išrinktas Vasario 16 akto signataras prof. Steponas Kairys (socialdemokratų atstovas), vicepirmininkai dr. Adolfas Damušis (Lietuvių Fronto) ir Balys Gaidžiūnas (tautininkų). Taigi prezidiume buvo atstovaujamos visos trys pagrindinės srovės.

Sutarus vardą ir išrinkus vadovybę, būtinai reikėjo naujam centrui įsipilietinti ir visoje tautoje. Tat būtinai reikėjo paruošti ir paskelbti deklaraciją. O ją ruošiant reikėjo derinti visų grupių reikalavimus, kad iš okupacijų išsilaisvinusi Lietuva iš karto įeitų į išryškintą savistovumo kelią. Ir tokiam deklaracijos darbui užsitęsus, buvo įeita į 1944 metus. Tat ir buvo nutarta, kad deklaracijos skelbimas sutaptų su Vasario 16 švente. Tą dieną deklaracija ir buvo paskelbta visomis tada galimomis priemonėmis: per visus pogrindžio laikraščius, per nelegalų radiją, specialiai atspaustus lapelius. Toje deklaracijoje buvo įrašyta:

“Lietuvių Tauta, siekdama išlaisvinti Lietuvą iš okupacijos ir atstatyti Lietuvos valstybės suvereninių organų svetimos jėgos laikinai sutrukdytą veikimą, yra reikalinga vieningos politinės vadovybės. Tam tikslui politinės lietuvių grupės, kaip tautos politinės minties reiškėjos ir vykdytojos, nutarė sujungti visas savo jėgas bendram darbui ir sudarė Vyriausią Lietuvos Išlaisvinimo Komitetą — VLIK.

Vyriausias Lietuvos Išlaisvinimo Komitetas, pradėdamas savo darbą, skelbia:

L Lietuvių Tautos laisvė ir Lietuvos valstybės nepriklausomybė yra Tautos egzistencijos ir jos visokeriopos gerovės būtinoji sąlyga.

2. Suvereninė Lietuvos valstybė nei dėl Tarybų Sąjungos, nei dėl dabartinės Reicho okupacijos nėra išnykusi, tik suvereninių valstybės organų veikimas yra laikinai sutrukdytas. 1940 metais birželio mėn. 15 d. Tarybų Sąjungos okupacijos ir tos okupacijos prievartoje padarytų kitų jėgos ir klastos aktu pertrauktas Lietuvos valstybės suvereninių organų veikimas 1941 m. birželio 23 dienos Tautos sukilimu ir Laikinosios Vyriausybės veikimu buvo laikinai atstatytas.

3.    Lietuvą iš okupacijos išlaisvinus ir toliau veikia 1938 m. Lietuvos Konstitucija, kol ji teisėtu keliu bus atatinkamai pakeista.

4.    Respublikos Vyriausybė, laikui atėjus, bus sudaryta Vyriausiajame Lietuvos Išlaisvinimo Komitete koaliciniu pagrindu politinių grupių susitarimu.

5.    Demokratinė Lietuvos Valstybės santvarka bus suderinta su plačiųjų Tautos sluoksnių interesais ir bendromis pokario sąlygomis.

6.    Respublikos Prezidento ir Seimo rinkimų įstatymai bus reformuoti pagal demokratinius rinkimų principus.

7.    Vyriausias Lietuvos Išlaisvinimo Komitetas, vadovaudamas Tautos kovoms ir darbams Lietuvai išlaisvinti, Lietuvos valstybės suvereninių organų veikimui atstatyti, demokratinei Lietuvos santvarkai atkurti ir kraštui nuo bolševizmo ir kitų jo gyvenimą ardančių veiksnių apginti, vykdys kuo plačiausiai visuomenės konsolidaciją, lygins politinių grupių tarpusavio nesusipratimus.

8.    Didžiai vertindamas tautinių karo pajėgų reikšmę kovoje dėl Lietuvos išlaisvinimo, Komitetas visokeriopai rems Lietuvos kariuomenės atkūrimą.

9.    Komitetas palaikys glaudžius ryšius su Lietuvos pasiuntinybėmis ir konsulatais ir bendradarbiaus su užsienių, ypačiai Amerikos lietuviais ir su visomis tautų apsisprendimo laisvę ir Lietuvos nepriklausomybę pripažįstančiomis tautomis.

10. Kultūrinei ir ūkinei tautos pažangai paspartinti ir valstybės gyvenimui veikiau į normalų kelią grąžinti, Komitetas rinks ir ruoš medžiagą išlaisvintosios Lietuvos administracijai, ūkiui, socialiniam gyvenimui, teisingumo ir švietimo darbui tvarkyti.

Vyriausias Lietuvos Išlaisvinimo Komitetas, skelbdamas lietuvių Tautai šią savo deklaraciją, kviečia visų politinių nusistatymų geros valios lietuvius nusiteikti tarpusavio bendradarbiavimo ir vienybės dvasia nelygstamoje kovoje dėl Lietuvos.

Vardan tos Lietuvos vienybė težydi!

VYRIAUSIAS LIETUVOS

IŠLAISVINIMO KOMITETAS Vilnius, 1944 m. vasario 16 d.”

Prof. dr. T. Remeikis (kairėje) duoda autografus jo knygos pristatymo proga 1981.2.1 Clevelande. Šalia autoriaus K. Civinskas, V. Rociūnas ir J. Malskis. Nuotr. VI. Bacevičiaus

7. Baigiamosios pastabos

Prabėgomis apžvelgėme, ką darėme Lietuvos nepriklausomybę smaugiant; pasipriešinimo augimą ir pasipriešinimo organizaciją. Čia beveik nebuvo liesti pasipriešinimo darbai. Jų buvo įvairių, išsiplėtusių į daugelį sričių. Tuo sunkiu metu, sakysim, į VLIK buvo galima žiūrėti, kaip į Lietuvos pogrindžio valdžią, kuriai rūpėjo visi reikalai, kad iš okupacijų išeitume į laisvę, ir išeitume su mažiausiais nuostoliais.

Tuos visus darbus reikia apžvelgti ir dokumentuoti. Darbas didelis, jį turėtų padaryti ne vienas, bet keli tuos darbus žinantieji ar juos dirbusieji. Jau esu minėjęs, ir dar kartą noriu priminti, kad tai padaryti yra atėjęs aukščiausias laikas. Jei dabar jų nepadarysime, vėliau bus sunkiau, kada nebeliks tuos darbus dirbusių gyvųjų.