DIDVYRIŲ ŽEMĖ
Lietuva, tėvyne mūsų,
Tu didvyrių žemė!
Gyvename laikais, kada žinios beveik iš viso pasaulio mus pasiekia žaibo greitumu. Taip pat tiesa, kad jos užmirštamos panašiu greičiu. O yra gyvenimo įvykių, apie kuriuos sužinome tik gerokam laiko tarpui praėjus. Juos taip pat neverta užmiršti, nesvarbu apie kokį gyvenimo tempą bekalbėtume. Kalbame apie įvykius Lietuvoje.
Sunku būtų rasti kitą kraštą pasaulyje kaip šiandien yra Lietuva. Per keturiasdešimt metų ten siaučianti rusų okupacija bandė pakeisti tautos istoriją, žmonių tikėjimą, visą galvoseną, visas turimas jėgas naudojo sukurti naują žmogų. Sunkiai okupantui vyksta tai padaryti. Mus pasiekiančios žinios per asmeniškus susitikimus, per slaptąją spaudą, kaip Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika, Aušra ir kita pogrindžio spauda mums byloja visai ką kita: apie naują didvyriškumą — vyrų ir moterų — mūsų krašte ir išvežtųjų į koncentracijos stovyklas Rusijos gilumoje. Sekant ir kitų kraštų pasipriešinimą komunistinei valdžiai, lietuviai čia lyg ir išsiskiria pasipriešinančiųjų skaičiumi, savo kovos dvasia ir kryptimi.
Viso to kartais galime ir nematyti, jei pasidavėme greitai ateinančių žinių manijai, kur naujienos yra vertos dėmesio tik tos, kurios televizijos ekrane pasirodo beveik tuo pačiu metu, kai įvykis dar “karštas”, bet tuo pačiu jos jau ne naujienos, kai praeina diena ar kita. Tokiu nusiteikimu vadovaujantis, iš Lietuvos ateinančios žinios jau nėra naujienos, nes dažnai joms užtrunka savaites ar mėnesius keliauti.
O vis dėlto Lietuvoje šiandien vykstanti kova yra kažkas nepaprasto. Ten vyksta žūtbūtinė kova už žmogų, jo tikrąją vertę. Lietuviui laisvė pilnutiniam žmogui yra būtinybė. Lietuvis tai jaučia ir tuo tiki. Jis pasiryžęs dėl tokios laisvės aukoti viską, kartais net savo gyvybę.
Pasižiūrėję į pastaruosius 40 m. Lietuvoje, negalime nematyti tokio lietuvio tikėjimo ir nusiteikimo: virš 30,000 Lietuvos žuvusių partizanų—laisvės kovotojų, LKB Kronikos puslapiuose išskaičiuoti asmenys, pradedant nuo vaikų iki vyresnio amžiaus žmonių. Visų jų gyvenime yra kažkas tai ypatingo, nepaprasto, kilnaus ir švento. Net ir į savo engėjus, persekiotojus lietuvis žiūri su pagarba, ir juose lietuvis mato ir gerbia žmogaus veidą, nežiūrint, kad ten tas veidas sąmoningai suniokiotas ir sužeistas. O lietuviui žmogus kažkas švento. Todėl ir pati kova prieš okupantą lietuviui ne teroro kelias, o tyli, kantri ir ištverminga kelionė tiesos ir gėrio saugojime.
Šiuo klausimu yra įdomi dr. Juozo Girniaus parašyta studija “Lietuviško charakterio bruožai” (1947). Ten jis tvirtina: “Lietuviui aukščiausioji vertybė yra patsai gyvas žmogus . . . Žmoniškumas— lietuvio didvyriškumo versmė”.
Sustoję kad ir prie Nijolės Sadūnaitės kalbos, pasakytos teisme, to negalime nematyti: “Ši diena yra laimingiausia mano gyvenime, kalbėjo teisiamoji.— Aš esu teisiama už LKB Kroniką, kuri kovoja prieš fizinę ir dvasinę žmonių tironiją. Reiškia, aš esu teisiama už tiesą ir meilę žmonėms! Kas gali būti gyvenime svarbiau, kaip mylėti žmones, jų laisvę ir garbę . . . Su džiaugsmu eisiu į vergiją dėl kitų laisvės ir
sutinku mirti, kad kiti gyventų” (LKBK, Nr. 17).
Ateinančios žinios iš Tėvynės kalba mums apie nepaprastą lietuvių tautos dvasią ir didvyriškumą. Jį pastebėjo ir kitų tautų kaliniai koncentracijos stovyklose, pavyzdžiui A. Solženicynas. Su dabartine gausia pogrindžio spauda neišvengiamai ryškėja nuostabaus grožio paveikslas: koks šiandien yra kovojantis Tėvynėje lietuvis, kokia jo kova, kokie jo siekimai, kokios nenumalšinamos dvasinės jėgos veržiasi iš jo širdies gelmių. Tai stebėdami, ar galėtume abejoti, jog vieną dieną Lietuvai laisvės aušra vėl patekės?
Gediminas Kijauskas, S.T.
