SENDRAUGIAI KRYŽKELĖJE
Ateitininkų istorija neparašyta, nors įžengusi į septintą dešimtmetį šaukte šaukiasi talentingo istoriko širdies ir plunksnos. Laiko kelias ilgas, tačiau problemų sprendime nesame toli nukeliavę. Paskaičius 24-mečio Prano Dovydaičio rūpesčius, iškeltus prieš 62 metus “Trijų pamatinių klausimų” straipsnyje, net nejauku pasidaro. Atrodo, jog jis kalbėtų apie mūsų laikus. Technikos pažanga “bevielio telegrafo gadynėj” kėlė tokį pat žmogaus išdidumą, kaip ir kelionių į mėnulį dienomis. Ir dabar, kaip ir tada, tik daug pajėgiau ir pasėkmingiau žmogus įtikinėjamas, kad “toki mūsų (krikščioniškoji) pasaulėžvalga jau seniai atgyveno savo amžį, kad ji jau įrašyta į pasakų eilę, kad ją jau galutinai sunaikino nauji moksliški tyrinėjimai, kad užtenka tik biskį pažint gamtą, o toki pasaulėžvalga pasirodys kaipo tikras griežtai nesutinkąs su protu absurdas”.
Ar ir dabar su Dovydaičiu negalima pasakyti, kad “apie save pasižvalgę mes išvydome vietoj laisvės vergiją, vieton civilizacijos — barbariją, vieton šaukiamo mokslo — plakatų filosofiją”. Šių dienų “plakatų filosofijos” tapytojus Harvardo u-to profesorius Adam Ulam mato savo kolegose “neramuoliuose” (budy-bodies), kurie “objektyvaus mokslo vardu siekia jėgos pajungti žmones savo nedakeptų fabrikatų schemoms”.
Į blogio apraiškas ateitininkai atsakė penkiais savo nariuose ugdomais principais, kuriuos formulavo ateitininkų ideologas prof. Stasys Šalkauskis. Šalkauskis reikalavo, kad ateitininkai “mokėtų pajusti gyviausius momento reikalavimus ir pasielgti kaip principai reikalauja”. Tą pačią mintį, lakoniškiau suformuluotą, 1965 akcentavo Ateitininkų Federacijos vadas dr. Juozas Girnius šūkiu “Atvirybė laikui, ištikimybė idealui”.
Jei turėtume pilną ateitininkų istoriją, nesunku būtų pastebėti, kad bent pirmąjį savo veiklos pusšimtį ateitininkų principai nebuvo negyvos schemos. Įvairiais laikotarpiais, destis kokie buvo momento reikalavimai, pagrindiniais akcentais buvo ryškinamas tai vienų, tai kitų principų aktualumas. Galėtų kilti klausimas, ant kurių principų pagrindinį akcentą deda išeivijos ateitininkija? Kuriuos momento reikalavimus išeivijos ateitininkija laiko svarbiausiais?
Jei ateitininkus sendraugius laikyti ateitininkijos nugarkauliu, tai galima sakyti, kad organizuota ateitininkija yra likus visai be nugarkaulio. Praėjusiais metais įvykęs Ateitininkų Sendraugių Sąjungos suvažiavimas priėmė nutarimus, kuriais tik remia, pritaria, kviečia, vertina, ragina, ir padarė vieną vienintelį savo nariams įpareigojimą . . . užsiprenumeruoti “Encyclopedia Litua-nica”. Veltui Stasys Barzdukas, kalbėjęs PLB vardu, kvietė sendraugius rasti priemonių prieš išblėsimą. Tų priemonių net nebuvo paieškota. Gyviausias mintis pamoksle reiškė sąjungos dvasios vadas kun. K. Pugevičius, niekad pats nematęs Lietuvos: neatsisakyti apaštalavimo misijos, nesiteisinti dėl nenormalių sąlygų, nepasitraukti iš dirbamų darbų, sekti Kudirkos, Zdebskio, Kalantos pavyzdžiais, rodyti kietą sprandą ir nenuleisti rankų.
Tačiau iš sąjungos vadovybės pasirodė siūlymas rankas nuleisti. Sendraugių sąjungos pirmininkas 1972. VII.29 “Drauge” išdėstęs, kad sendraugiams veik nieko nelikę organizuotai veikti, pasiūlė organizaciją keisti, tiksliau išsireiškiant, įvykusį pasikeitimą įteisinti. Čikagos sendraugiai pasiūlymą diskutavo ir jį atmetė. Tačiau ir jų sugestijos apsiribojo kultūros - kūrybos sfera, tarsi visi ateitininkai kūrybai būtų pašaukti. Jaunosios ateitininkų kartos įjungimas į kovą dėl Lietuvos laisvės visai pamirštas. Krikščionių demokratų - frontininkų vienybės labui buvo ugdomas apolitiškas jaunosios kartos ateitininkas. Tikslas tapo pasiektas — nei krikščionys demokratai, nei frontininkai žymesnio prieauglio iš ateitininkų nesulaukė, bet didelis klausimas, ar iš to ką laimėjo pati ateitininkija ir iš vis lietuviškoji išeivija ir lietuvybė. Nuo jaunučių iki studentų jaunieji ateitininkai vis mokomi penkių principų, be ryškesnių pastangų įtraukti juos į tų principų praktišką vykdymą. Pav., iki šiol nebuvo nė vienos studentų ar moksleivių stovyklos, specialiai skirtos praktiškam paruošimui ir apmokymui dirbti Lietuvos vadavimo srityje. Tokio ugdymo rezultatai primena vokiečių pasakos jaunuolį, kuris kalvio amato mokėsi sėdėdamas krepšyje. Mokslo rezultatai buvo menki — šnypšt. Taip ir ne vieną mūsų politiškai neapspręstą daug žadantį jauną ateitininką pirmiausiai universitetuose sulamdo prof. Ulam vadinami “neramuoliai”, vėliau pribaigia ir ateitininkų principus juose sugriauna mūsų pačių politiškai subrendę anti-ateitininkai. Vieno ateitininkų intelektualo rūpesčiu dvelkiąs šaipo-kiškas posakis, kad nemaža jaunų ateitininkų Tabor farmoje buvę pakeisti lyg apaštalai Taboro kalne, turi realų pagrindą.
Ateitininkai sendraugiai neturi kuo didžiuotis, kai jų vaikus giria ir lietuviško patriotizmo pavyzdžiu stato Lietuvos okupantas, o pačių sendraugių kai kuriose vietose atsisukimas prieš bendrai sutartą bendravimo su pavergta tauta taktiką taps juodais plėmais ateitininkijos istorijoje.
Į ateitininkų veiklą reikia įvesti apmąstytų ir sutartų pataisų, tik ne nuateitininkėjimo įteisinimą. Ateitininkų prieauglis dar labai gausus. Jis pajėgtų ilgam pratęsti garbingą ateitininkijos istoriją bent išeivijoje. Sąlygos pribrendę šių dienų 24-me-čio Dovydaičio pasirodymui. Bet jis vis nepasirodo.
J. P.
