REZISTENCIJOS AKIMIRKOS LIETUVOJE
SPAUDA, RADIJAS, KNYGOS
(Iš spaudai paruoštos knygos “Dabarties kankiniai”)
Mato Raišupio knygoje “Dabarties kankiniai”, kuri turi pasirodyti šiais metais, plačiai pavaizduojamas Katalikų Bažnyčios persekiojimas okupuotoje Lietuvoje, pradedant 1944 metų rudeniu, baigiant kun. A. Šeškevičiaus byla 1971. Čia aprašomas 800 Lietuvos kunigų likimas, jų tarpe 150 biografijų vyskupų ir kunigų, kurie buvo nužudyti, mirė kalėjimuose ar Sibire, o taip pat tikinčiųjų persekiojimas ir jų pasipriešinimo faktai — Redakcija
1946 m. suėmus ir išvežus iš Telšių vysk. V. Borisevičių, jo pagelbininkas vysk. P. Ramanauskas ėmė valdyti vyskupiją. Savo pamoksluose, sakytuose kas sekmadienį Telšių katedroje, kur rinkosi tikintieji iš visų vyskupijos vietų išgirsti savo ganytojo balsą, jis aiškino, kad jie turi tvirtai laikytis savo tikėjimo tada, kai neturės vyskupų. Netrukus ateis laikas, sakė, kada Viešpats pašauks pas save visus savo ištikimuosius tarnus — kunigus. Bažnyčios bus uždarinėjamos. Tada tikintieji patys turi krikštyti savo vaikus, patys juos mokyti tikėjimo tiesų, mirštančius parengti paskutinei valandai. Tikintieji, klausydami vyskupo žodžių, verkdavo balsu.
1946 m. gruodžio mėn. vieną šaltą rytą pasklido gandas, kad milicija apsupo katedrą, laukdama išeinant vyskupo jį suimti. Susirinko prie bažnyčios minia, bet ji buvo bejėgė. Kai tik vyskupas po Mišių išėjo iš bažnyčios, milicininkai jį apsupo ir pareiškė areštuoją, grasindami šauti, jei vyskupas bandytų bėgti. Jis buvo vienplaukis, be palto. Virve surišo jam rankas užpakalyje ir, įsodinę į automobilį, nuvežė nežinion. Teisiamas 1967 m. balandžio mėn. po "prisipažinimų” buvo nuteistas ilgiems metams į Sibiro sunkiųjų darbų stovyklą.
Išvežus vysk. P. Ramanauską, vyskupiją ėmėsi valdyti Telšių kapitulos narys kanauninkas Justinas Juodaitis, žmonės visą laiką drebėjo ir budėjo, kad nebūtų išvežtas ir kan. Juodaitis. 1947 m. vieną rudens dieną sužinota, kad kan. Juodaitis bus suimtas. Jam ryte esant bažnyčioje po Mišių dar su liturginiais drabužiais, tikinčiųjų minia jį apsupo ir neišleido iš bažnyčios. Žmonių prisipildė pilna bažnyčia. Jie saugojo valdytoją, meldėsi, giedojo. Valdytojas laikas nuo laiko pasakydavo žodį, ramindamas ir guosdamas žmones. Kadangi milicininkai ir rusiško saugumo agentai laikė apgulę bažnyčią, žmonės paruošė Juodaičiui už altoriaus vietą pailsėti ir atlikti gamtos reikalus. O budintiems kiti iš lauko, ypač moterys, atnešdavo valgyti. Kadangi visą laiką minioje maišėsi saugumo agentai, tai žmonės maskuodavosi, moterys skarelėmis dengdavo savo veidus. Tas dangas enkavedistai plėšdavo nuo moterų galvų ir grasindavo, kad atpažinus susilauks už pasipriešinimą bausmės. Tačiau ir tas neišgąsdino. Minia žmonių budėjo ir aplink bažnyčią. Jie praskindavo kelią tarp enkavedistų tiems, kurie nešdavo maistą į bažnyčią Juodaičiui ir jį saugojantiems. Žmonėms neklausant ir nesiskirstant iš bažnyčios, 'buvo pagrasinta, kad viduje esantieji bus užmūryti ir bažnyčia padegta. Žmonės tuojau pasirūpino atitinkamų įrankių tam atvejui, jei durys būtų užblokuotos. Visaip grasinant iš tikrųjų kartą pasigirdo iš lauko į duris smūgiai, tarsi jos būtų užkalamos. Visą apgulimo laiką saugumo agen. tai bandė perkalbėti kan. Juodaitį, kad nuramintų žmones ir pats išeitų. Taip blokadai jau antrą savaitę besitęsiant, sprendimo ėmėsi vadinamas “Telšių pabaisa” — Lietuvos rusas, vietos enkavedistų viršininkas. Žmonių nugirstas toks pasikalbėjimas su kan. Juodaičiu:
“Durniau, išeik, pasikalbėsime kaip vyras su vyru. Gana tų komedijų.
JUODAITIS: “Jei mane suimsite, bus skerdynės nekaltų žmonių. Ką aš esu padaręs?”
ENKAVED.: “Nieko niekam nedarysime. Duodu garbės žodį”.
JUODAITIS: “Netikiu jūsų garbės žodžiais”.
ENKAVED.: “Nieko tau blogo
neatsitiks, tik patardysime ir viskas”.
JUODAITIS: "Duok raštu pažadą”.
ENKAVED.: “Duosiu nuovadoje”.
Juodaičiui insistuojant, pagaliau atnešė raštą - garantiją, kad metus laiko nebus suimtas. Tada kan. Juodaitis nuraminęs žmones ir paaiškinęs padėtį, sutiko išeiti. Buvo nuvestas į saugumo įstaigą, prie kurios susirinko didžiausia minia žmonių. Tardė apie 2-3 valandas. Kai Juodaitis išėjo iš saugumo įstaigos, žmonės jį palydėjo iki buto ir norėjo ir tenai eiti sargybą. Tačiau Juodaitis įtikino žmones, kad pavojaus jį suimti nėra, ir prašė išsiskirstyti.
Po to įvykio, tikinčiųjų išgelbėtas iš bolševiku kalėjimo ir Sibiro tremties, kan. Juodaitis dar porą metų buvo laisvas. Jį suėmė 1949 m. gale Telšių geležinkelio stotyje, grįžtant iš Tauragės - Klaipėdos, kur buvo nuvykęs teikti Sutvirtinimo Sakramento. Vos išlipus iš traukinio, buvo areštuotas ir, neleidus net buto pasiekti, išvežtas nežinion.
Kan. Juodaitis 1956 m. grįžęs iš Sibiro, jau nebegalėjo eiti atsakingų pareigų ir liko tik “altaristų”. Gyveno Šiauliuose, Šaulėnuose, Kražiuose. Mirė 1969.II.3 Kelmėje, bet palaidotas Kražių bažnyčios rūsyje. Kai kuriose Lietuvos mokyklose yra įrengti specialūs stendai jaunosios kartos akyse niekinti kan. Juodaitį už jo ryšius su Lietuvos partizanais. Ar mokiniai labiau klausosi bolševikų propagandos, ar savo tėvų pasakojimų, kurie per dvi savaites gynė kanauninką nuo kalėjimo ir Sibiro, težino tik gyvoji tauta namuose.
Tai akimirkos iš žiauraus Stalino valdymo metų. Bet įdomu, kad tokios pat akimirkos vėl kartojosi ir tebesikartoja Lietuvoje, Chruščiovui viešai mirusį Staliną suniekinus. Po 1960 m. Kaune buvo uždaryta visai tautai gerai žinoma Kauno Įgulos bažnyčia. Apie tai pasakoja vienas lenkas kunigas, savo akimis matęs įvykį.
Tą dieną, sako jis, kulto komisaras pasikvietė Įgulos bažnyčios kleboną su komiteto nariais ir pareikalavo tuojau perduoti jam bažnyčios raktus. Bažnyčia esanti reikalinga švietimo reikalams. Klebonas aiškinosi, kad negalįs atiduoti raktų, nes bažnyčioje dar yra šv. Sakramentas.
“Tai išnešk!” — paliepė komisaras.
Klebonas pasakęs, kad 7 val. vakare turėsiąs šv. Mišias ir tada iškilmingai išdalinsiąs šv. Sakramentą žmonėms. Komisaras sutiko palaukti iki vakaro. Uždraudė skelbti žmonėms, kad bažnyčia uždaroma.
Tačiau žmonės, matyt, iš komiteto narių greit viską sužinojo. 7 val. vakare bažnyčia buvusi pilna žmonių. Kunigas išdalinęs komuniją ir dar pritrūkę komunikantų. Po Mišių palaiminimo klebonas drebančiu balsu pasakęs, kad šios Mišios buvusios paskutinės Mišios Įgulos bažnyčioj. Prašė visus ramiai išsiskirstyti. Tačiau niekas iš bažnyčios nėjęs, žmonės garsiai pradėjo kalbėti Tėve Mūsų, Sveika Marija. Praėjo viena kita valanda, bet žmonės vis nesiskirstė. Apie pusiaunaktį vėl pasirodė klebonas ir sujaudintu balsu pasakė: “žmonės, išeikite! Jeigu neišeisite, jie mane užmuš!”.
Tada žmonės verkdami pradėjo bučiuoti altorius, sienas, net grindis. Pasakotojas pats matęs, kaip nuo žmonių ašarų bažnyčios grindys buvo palaistytos.
“Mačiau nepaprastą lietuvių prisirišimą prie tikėjimo ir didelę jų drąsą. Dėl to ir aš norėčiau būti lietuviu”, baigė pasakoti Kauno Įgulos bažnyčios uždarymo įvykį matęs lenkas kunigas.
Matas Raišupis
