VEDAMIEJI

KOVA PRIEŠ OKUPANTĄ

Svetimos valstybės okupacija kiekvienai tautai yra pats didžiausias blogis.

Kiekviena net ir labai žemos kultūros tauta okupacijai priešinasi. Rezistencija yra natūralus kiekvienoje tautoje reiškinys. Ji vyksta Lietuvoje ir kitose rusų komunistų pavergtose tautose. Rezistencija, arba pasipriešinimas svetimos valstybės prievartai populiariai vadinama kova prieš okupantą.

Kas yra ištikę mūsų tautą, įtikinančiai nusakė prof. A. Maceina straipsnyje “Nuo ko mes bėgome” (“Į Laisvę” nr. 51/ 88). Jo tezes praplečia ir paryškina šiame numeryje spausdinamas prof. A. Musteikio straipsnis ir rašytojo J. Gliaudos pasisakymas. Yra aišku, kad tautą yra užgriuvęs prievartinis rusinimas ir komunistinimas. Paradoksiškai tačiau tų dviejų blogybių tikroviškoji suma yra keleriopai didesnė už teoretiškąją. Juk padarius teoretiškas prielaidas, nuo demokratiškos Rusijos (gaila, ji tokia niekad nėra buvusi) okupacijos nedaugelis būtų bėgę. Gal kiek daugiau nuo savų komunistų diktatūros. Gi nuo rusiško komunizmo bėgo be galo daug. Būtų ir daugiau bėgę, jei tik sąlygos būtų leidę.

Užsieniuose atsidūrusios tautos diasporos pasipriešinimo formų kraštui nurodinėti negali, nes negali pajausti intymių tautos nuotaikų nei subtilių, tik tiesioginiais kontaktais patiriamų tautos santykių su okupantu niuansų. Pasipriešinimo būdai turi išaugti ir subręsti pačioje tautoje. Juos turi ir lietuvių tauta. Tačiau tai nereiškia, kad užsienio lietuviai tos kovos atžvilgiu gali likti neutralūs. Tad kiekvienas sąmoningas lietuvis ir dalyvauja kovoje prieš okupantą, pavergusį tautą ir paneigusį jai valstybinę nepriklausomybę. Todėl teisinga yra raginti “kovoti prieš okupantą” ir įspėti “nekovoti prieš lietuvį”. Deja, šis raginimas bei įspėjimas perdažnai yra piktnaudojamas abiejuose mūsų visuomenės kraštutiniuose sparnuose: vieni šiuo posakiu gina laisvinimo veiksnius nuo pribrendusių reformų, antri pateisina okupantų agentų mūsų tarpan infiltravimą ir kovos dėl laisvės slopinimą. Tauta Lietuvoje žino, kas ten yra laisvės draugas, kas priešas. Tai turėtume žinoti ir čia ir “kovoti prieš okupantą” posakiui grąžinti jam priklausančią prasmę.

PLJ KONGRESUI RUOŠIANTIS

Kiek iš vykdomo pasiruošimo ir jėgų sutelkimo galima spręsti, 1972 įvyksiąs Pasaulio lietuvių jaunimo kongresas galės būti pats reikšmingiausias pasaulio lietuvių užsienyje įvykis, koks bet kada yra buvęs. Ruošiama turininga programa, planuojama atsigabenti gausų delegatų skaičių iš kitų valstybių, dr. J. Kazicko vadovybėje sėkmingai telkiami finansai. Pats jaunimas su R. Sakadolskiu priekyje tvirtai stovi prie kongreso organizavimo vairo, Lietuvių Bendruomenės solidarumo dvasioje nuoširdžiai bendradarbiaudamas su vyresniąja karta.

Ryškinant PLJ kongreso uždavinius, tikslus ir prasmę,šioje vietoje norima atkreipti dėmesį į du kongreso momentus:

a)    patį kongresą, kaip įvykį, ir

b)    pokongresinius įsipareigojimus.

Kongresas savo eigoje sudarys progų pasaulio lietuvių jaunimui paliesti daugelį temų, išdiskutuoti daugelį problemų, pasisakyti daugeliu klausimų, surašyti rezoliucijas, praturtėti lietuviškos kultūros lobiais, pastovyklauti ir pasilinksminti. Tačiau iš viso to kongresinio judėjimo turėtų išsivystyti dvi pagrindinės viršūnės: 1) tvirtas pasaulio lietuvių jaunimo reikalavimas Lietuvai laisvės ir valstybinės nepriklausomybės ir 2) pokongresinių įsipareigojimų formulavimas bei jiems vykdyti organizacinės struktūros apsprendimas.

Šauksmas, reikalaujant Lietuvai laisvės, privalo plačiausiai nuskambėti per laisvojo pasaulio spaudą, radiją, televiziją. Čia reikės amerikiečių specialistų talkos, kuri gali kainuoti keliasdešimts tūkstančių dolerių. Ir pinigo tam reikalui negailėtina. Pasaulio lietuvių jaunimo tuo klausimu nusistatymas tiesioginiu kontaktu(pačiame kongrese ar Washingtone) turi pasiekti JAV prezidentą ir kitus aukštuosius šio krašto politikos vairuotojus. Siekti iš jų išgauti pažadą Lietuvos laisvės klausimą JAV Kongreso priimtos H. Con. Res. 416 rezoliucijos dvasioje kelti Jungtinėse Tautose, pasitarimuose su Sovietų Sąjunga ar kituose tarptautiniuose forumuose.

Jaunesniųjų ir vyresniųjų satalkinė išmintis turėtų suformuluoti pasaulio lietuvių jaunimo pokongresinius įsipareigojimus, kad kongreso dvasia neišblėstų su kongreso uždarymu. Tuose įsipareigojimuose turėtų būti konkretus ir atsakingas jaunosios kartos įsijungimas į kovą dėl Lietuvos laisvės ir lietuvybės kylančia linija pasaulyje pratęsimas. Tie įsipareigojimai turėtų būti vykdomi PL B-nės organizaciniuose rėmuose.

Realizavus tuos tikslus, Pasaulio lietuvių jaunimo kongresas ne tik forma, bet ir turiniu taps istorijoje išliekantis įvykis.

“Į LAISVĘ” RĖMĖJAI 1971 METAIS

MECENATAI: $450.00 — L.F.B. centro valdyba.

GARBĖS PRENUMERATORIAI: $25.00 — dr. J. Kazickas, J. Mikonis; $20.00 — J. Ardys, J. Brazaitis, dr. V. Majauskas, kun. S. Morkūnas, V. Sinkus; $15.00 — K. Pakulis, J. Žilionis; $10.00 — V. Baleišytė, R. Burei-kienė, St. Daunys, V. Kazlauskas, J. Mališka, J. Pragulbickas, J. Prakapas, St. Pundzevičius, K. Račiūnas, dr. P. Rasutis, L. Reivydas, St. Rudys, J. Urbonas, kun. K. Žemaitis.

AUKOTOJAI: $3.00 — K. Gimžauskas; $2.00 — dr. J. Bagdonavičius, K. Bružas, K. Čeputis, J. Janulaitis; $1.00 — A. Gailiušis, J. Melynis, dr. B. Mikonis, J. Pažemėnas, I. Račiūnas.

MIELAS SKAITYTOJAU, jei Tavo akis užklius už šių eilučių, nieko nelaukdamas išrašyk čekį ar nupirk pašto perlaidą ir pasiųsk prenumeratos mokestį už “Į Laisvę” 1972 metus. Jei kartais būtų užsilikusi nesumokėta praeities skola, pridėk ir tą sumelę. Prenumeratos mokesčiu palaikai žurnalo gyvybę.

ADMINISTRACIJA

1971 METAIS LAISVĘ” ŽURNALE RAŠĖ:

Vincas Akelaitis, Pranys Alšėnas, Aloyzas Baronas, Kazys Bradūnas, Bernardas Brazdžionis, Žibutė Brinkienė, Vladas Būtėnas-Ramojus, dr. R. S. Daugvydas, dr. Petras Daužvardis, T. Domeika, Ig. Gailius, Algimantas Gečys, Saulius Giedrys, Jurgis Gliaudą, dr. Stephen Horn, prof. Zenonas Ivinskis, S. Jokubauskas, Anatolijus Kairys, dr. Petras Kisielius, Juozas Kojelis, Stasys Lozoraitis, jr., prof. Antanas Maceina, dr. M. T. Milgaudas, prof. Antanas Musteikis, Mykolas Naujokaitis, Bronius Nainys, prof. Pranas Padalis, K. Petkus, dr. P. Petronis, B. Raugas, dr. J. Rimka, Kazys Škirpa, Vytautas Vaitiekūnas, Vytautas Volertas, Leonardas Valiukas, prof. Stasys Žymantas, J. Žiograkalnis, Fab. Žirgulis ir kt. (Sąrašan įtraukti ir rašiusieji slapyvardžiais).