LIETUVOS STEIGIAMASIS SEIMAS
Jo kilmė ir reikšmė
ZENONAS IVINSKIS
Minint Lietuvos Steigiamojo Seimo 50 metų sukaktį, Pasaulio Lietuvių Bendruomenės valdyba viešu atsišaukimu deklaravo, kad “demokratijos visuotinumo pagrindu sukurta tautinė mūsų Bendruomenė iš tikrųjų būtų nepriklausomos Lietuvos demokratinio Steigiamojo Seimo sukakties vertingas Įprasminimas” (“Pasaulio Lietuvis”, 1970 m. birželio mėn. Nr. 11/47).
Steigiamojo Seimo prigimčiai, dvasiai ir poveikiui į nepriklausomą valstybę kuriančią lietuvių tautą išryškinti spausdiname prof. dr. Zenono Ivinskio paskaitą, skaitytą Lietuviškų studijų savaitėje 1970.VII.25 Stuttgart - Hohenheim, Vakarų Vokietijoje.
Redakcija
“Sveikiname Naujos Valstybės Steigiamąjį Seimą ir visomis širdimis velijame jam, kad jis — ir praėjęs — paliktų tautos atminimuose toks pat skaistus, koks skaistus rodės ir laukiamas!”1
“Kokiomis virpančiomis širdimis mes jo laukėme! Laukėme— netikėdami, kad galime tokios laimės susilaukti... mes jau nebe memorialus rašinėjame, kad apie mus patiktų..., kad mus užjaustų ir užtartų... mes jau sau žmonės. Norėsime, plačiai žengsime, norėsime susipančiosime . .. Seimas reiškia tikrąją laisvę, nebe popierinį pažadą, Steigiamasis Seimas iškyla aukščiau visų kitų tautos veiksmų, kokių tik randame mūsų istorijoje”.2
Šitaip jaudindamasis parašė ištisą straipsnį Tautos Pažangos partijos leidžiamame laikraštyje “Tauta” Steigiamojo Seimo susirinkimo išvakarėse ne kas kitas, o to laikraščio redaktorius, mūsų populiarusis Vaižgantas, kurio šimto metų gimimo jubiliejinę sukaktį pernai dėmesingai lietuviai yra paminėję ir šiapus ir anapus.
Tai buvo pozityvios to meto nuotaikos visų Lietuvos grupių ir partijų, kaip jos bebūtų buvusios išsidiferencijavusios. Steigiamojo Seimo atidarymo iškilmingame posėdyje, kuris įvyko Kauno Valstybės teatre, dalyvavo mūsų rašytojas kanauninkas M. Vaitkus. Ir jis savo plačių atsiminimų viename tome yra gana gyvai — kad ir beveik po penkių dešimtmečių — perdavęs to meto lietuvio šviesuolio mintijimus. Jis rašo, be kitko, savo pusiau literatūriškuose, bet įdomiuose atsiminimuose:
“Džiaugsmas tvino širdy, pasididžiavimas sieloj, kad esi lietuvis, kad esi laisvas ir lygus su kitų senųjų valstybių nariais. Bet vienkart grūmojoir gūdus nujautimas, jog ateity teks daug pakovot už švenčiausias savo teises ir dar daugiau pasidarbuoti ir pastangų bei prakaito išlieti, bestiprinant savo mylimo krašto padėtį plačiame, dažnai nepalankiame pasauly. Tačiau drąsus ryžtas ir tvirta valia liepsnote liepsnojo dvasioj, kada galingai giedojome savo Tautos himną”.3
Tokio pat idealistinio nusistatymo randame ir pulkininko K. Žuko šiaip jau gana kritiškuose atsiminimuose, išleistuose prieš dešimtmetį Amerikoje.4
Žukas, buvęs 1920 metais Lietuvoje Krašto Apsaugos ministras ir vyriausias karo vadas,5 ryšium su balsavimais į Steigiamąjį Seimą savo atsiminimuose pastebėjo: “Pasišventimas, pasiaukojimas, didelė Tėvynės meilė ir noras gerai atkurti savąją Valstybę mumyse tuomet dominavo. Tai ir išvedė Lietuvą į gerą kelią, kuris, deja, ne nuo mūs priklausančių, priežasčių po 20 metų nutrūko”.6
Tą autentišką citatų pynę, ypač ano meto Lietuvos skaitytojus žodžiais apie mūsąją Konstituantą, apie Steigiamąjį Seimą, būtų galima čia žymiai plačiau pratęsti. Juk visa Lietuva tada alsavo rinkimais į tą Seimą. Tie rinkimai sugriovė ir daug prietarų. Ne vienas skeptikas tada tardavo, jog lietuvių tauta dar tebesanti be aiškios politinės sąmonės, pati Lietuva — tautų mišinys, ir klausdavo, ar būsią kam vadovauti.7
O pasirodė, jog rinkimuose dalyvavo labai aukštas procentas turinčiųjų teisę balsuoti, būtent per 90 proc. Toliau paaiškėjo, kad tauta yra jau išsidiferencijavusi partijomis, ir pagaliau rinkimai parodė, kad Lietuva — jokis tautų mišinys, nes iš 112 išrinktų Seiman atstovų lietuvių buvo 91 proc., žydų 5 proc., lenkų 2 proc. ir vokiečių 0,9 proc.8
Tad gegužės 15-ją, Seimo atidarymo dieną, lietuvių tauta turėjo kuo džiaugtis. Anos dienos aprašymuose skaitome, kaip laikinoji sostinė Kaunas buvo paskendęs žalumynuose ir trispalvėse vėliavose, kaip tada žymiųjų gatvių sankryžose buvo pastatyti vieni už kitus originalesni penkeri garbės vartai, o juos vis statė kokis žymus dailininkas ar menininkas: Žmuidzinavičius, Rimša, Šimonis, Galdikas, Galaunė.
Nepereidami, kad ir prie charakteringų detalių, kurias galima surankioti iš ano metu publicistikos, tenorime čia sustoti tik ties dviem klausimais, būtent, ties Steigiamojo Seimo kilme ir jo atliktų darbų reikšme.
Steigiamieji seimai svetur
Kiekvienos naujai gimstančios,ar kokį didelį persilaužimą, staigų naują posūkį, visai kitą linkmę išgyvenančios valstybės gyvenime paprastai pati tautaišrenka atstovus, kurie turi išspręsti pačius pagrindinius konstitucinius klausimus.
Taip buvo, pavyzdžiui, kitados, kai didžiosios prancūzų revoliucijos pradžioje 1789 m. buvo sugriauta senoji tvarka (“ancien regime”). Tada iš susirinkusių luomų atstovų (états généraux) vad. “tretysis luomas” ne tik pasiskelbė pilnateisiu tautos atstovų susirinkimu (“Assemblée nationale”), bet davė Prancūzijai — pasivadinęs Assemblée constituante — visai naują konstituciją, anuos pagrindinius valdymosi įstatymus, kurie yra tapę pagrindu kiekvienos demokratinės valstybės santvarkos.
Panašiai buvo po pirmojo pasaulinio karo ir Vokietijoje, kai staigios revoliucijos ir nelaukto karo pralaimėjimo pasėkoje kaizeris Vilhelmas II pabėgo į Olandiją. Tada sunkiomis vidaus santykių aplinkybėmis rinkosi 1919 m. į Veimarą pačios tautos rinktasis parlamentas (Nationalversammlung) ir ant bismarkinio Reicho griuvėsių sukūrė vadinamąją Veimaro respubliką, išsilaikiusią 15-ką metų iki hitlerinės diktatūros. Panašiai ir po II-jo Pasaulinio karo Vakarų, ar Federalinei Vokietijai, Bonnoje susirinkęs parlamentas 1949 m. gegužės 8 d. davė naują konstituciją (Grundgesetz). Šitaip gavo savo dabartinį pavidalą Bundesrepublik Deutschland.
Pati dramatiškiausia steigiamojo seimo istorija yra atsitikusi Rusijoje 1917 - 18 metų sąvartoje. Senieji lietuviai tremtiniai Rusijoje, be abejo, dar gyvai prisimena, kaip Kerenskiovaldžia organizavo visuotinus rinkimus į “Učreditel’-noje Sobranije”, kuriai tada lietuviai buvo davę “įkuriamojo” ar “kuriamojo” seimo vardą. Iš čia mūsų “steigiamasis” seimas 1920 metų spaudoje dar dažnai “kuriamuoju” Seimu buvo pavadinamas.
Beje, Lietuvos Socialdemokratų partija savo manifeste 1905 rugsėjo mėnesį buvo kalbėjusi apie tai, “kad būtų sušauktas Įsteigiamasis Seimas Vilniaus mieste, išrinktas Lietuvos gyventojų visuotiniu, teisiu, lygiu ir slaptu balsavimu, neskiriant tautos, tikėjimo ir ly-ties”.8a
Bet grįžkime prie Petrapilio kuriamojo seimo!
Toje “Učreditel’noje sobranije”, į kurią 1918 m. sausio 18 Petrapilyje susirinko 707 tautos atstovai, būtų turėjusi duoti Rusijai visai naują santvarką — demokratinę konstituciją. Tačiau Lenino ir Trockio bolševikai, kurie seime nesudarė nė ketvirtadalio (175 atstovai), sugebėjo savo turimomis priemonėmis (jie jau buvo juk įvykdę vad. “spalio mėnesio” revoliuciją), tą steigiamąjį seimą išardyti,9
Rusijos tolimesnį likimą turėjo apspręsti jau ne demokratija, bet vad. “proletariato diktatūra”.
Ypatingos reikšmės tokie steigiamieji seimai, ar konstituantos, žinoma, įgijo po Pirmojo pasaulinio karo tose tautose, kurios kūrė savo valstybes. Iš trijų Pabaltijo valstybių Estija buvo pirmoji, kuri jau 1920 metų birželio 15 dieną trečiuoju steigiamojo seimo (Azutav Kogu) skaitymu priėmė savo konstituciją, įsigaliojusią tų metų lapkričio mėnesį.10
Estai, mat, buvo savo sienų atžvilgiu geresnėje padėtyje. Jie buvo jau spėję 1919 m. vasario pusėje išvaryti bolševikus iš visos pagrindinės Estijos teritorijos.11 Tad ir jų konstituanta (Azutav Kogu) Taline jau susirinko 1919 m. balandžio 23 d.,12 kai didelė dalis Lietuvos su žymiais miestais, Panevėžiu ir Ukmerge, dar tebebuvo bolševikų rankose.
Latviai, kuriems savo etninės teritorijos išlaisvinimas iš bermontininkų ir bolševikų, (jų tarpe buvo ne maži jų pačių daliniai) buvo stipriai susikomplikavęs, tuo pačiu laiku kaip Lietuva, 1920 m. balandžio 17 ir 18 d. išrinko savo Satversmes Sapulce (Steigiamąjį Seimą), sušauktą gegužės 1 Rygoj. Ir latviai tik po dviejų metų, taip pat kaip ir Lietuva, 1922 m. rugpiūčio pradžioje tepaskelbė savo konstituciją.13
Lietuvos Steigiamojo Seimo genezė
Lietuva, žinoma, daug kuo skyrėsi nuo Estijos ir Latvijos. Ji buvo ir vienintelė iš trijų Pabaltijo valstybių, kuri jau buvo turėjusi savą valstybę su stipriomis seiminėmis tradicijomis. Tai buvo didžiosios Lietuvos Kunigaikštijos (Magni Ducatus Lithuaniae) seimai, išgarsėję prie paskutiniųjų dviejų Gediminaičių 16-me amžiuje. Net ir tada, kai 1569 m. Liubline buvo pasirašytas anas žinomasis unijinis aktas, kuriuo tos dvi valstybės buvo sujungtos — kaip lygus su lygiu — vienon federacijon, ir tada dar atskiri Lietuvos seimai, vadinamos “konvokacijos”, ilgai rinkdavosi tai Vilniuje, tai Naugarduke, tai Volkoviske.
Po Liublino unijos ir Lietuvoje buvo išvystyta sistema pavietinių (apskričių) seimelių, kurie rinkdavo atstovus į bendrąjį seimą. Anie seimai istorijoje žinomi įvairiais pasireiškimais, o labiausiai savo “liberum veto”, anuo reikšminguoju “niepozwalam”, t. y., vieno vienintelio atstovo protestu, įgalinčiu visą seimą sugriauti.
Tačiau praeities senųjų seimų patyrimais besikuriančios Lietuvos Steigiamasis Seimas nė iš tolo negalėjo pasinaudoti. Juk pati senoji Lietuvos valstybė, taip giliai įrėžusi savo pėdsakus per eilę šimtmečių rytų Europos istorijoje, ir savo visa struktūra, ir gyventojų sudėtimi, ir teritorijų atžvilgiu labai skyrėsi nuo tos valstybės, kuri 1918 m. vasario 16-tąją buvo paskelbta nepriklausoma.
Senosios unijinės respublikos ar Lietuvos seimai nebuvo visos tautos rinkti. Tada juk tikrąją valstybės visuomenę, kuri apie viską politiniame bei kultūriniame gyvenime sprendė, tesudarė tik kilmingieji, atseit bajorai, ar — senosios unijinės valstybės terminu kalbant — šlėktos.14
Liaudis bei baudžiauninkai tada, žinoma, niekur jokio balso valstybės reikaluose neturėjo. Pagaliau ir daug kitų visuomeninių santykių bruožų rodė didelį skirtingumą nuo anos šimtmečių klodu užverstos valstybės, nors jos praeito garso bei didybės kėlimas ir daug buvo prisidėjęs prie lietuvių tautos sąmonės sužadinimo.
Tad ir Lietuva, nors ji skaitėsi atstatanti savo valstybę, buvo, kaip Estija ir Latvija, visais atžvilgiais tokia pat naujakurė, juo labiau, kad ir Lietuvoje, didelei daliai kilmingųjų sutapus su lenkų kultūra ir priėmus naujosios Lenkijos tautinę sąmonę, savojo valstybingumo nešėjai buvo valstiečiai ar iš kaimo išėję šviesuoliai.
Kai etnografinėse lietuvių žemėse subrendo tautinė sąmonė, jau rinkosi prieš 65-rius metus, t. y. revoliucijos metais, 1905 gruodžio 4 d. Vilniaus Didysis Seimas. Iš įvairių Lietuvos valsčių ir kampų suplūdo į aną seimą Gedimino sostinėn per du tūkstančius dalyvių, atsinešusių visokiausių klausimų ir rūpesčių tautinėje, švietimo, ypač žemės klausimo bei jos valdymo srityse ir jau sugebėjusių suformuluoti Lietuvai autonomijos reikalavimą. Reikia pastebėti, kad jau vienas kitas šviesuolis šimtmečio sąvartoje buvo užsiminęs apie “politiškai nepriklausomą”, apie “lietuvių valdomą” Lietuvą, apie “laisvą ir nepriklausomą kitoms tautoms ir viešpatystėms Lietuvą”.15
Čia nesustosime ties vėlesniais lietuvių organizacijų ir jų seimų ar suvažiavimų nutarimais, kuriuose dar nebuvo atskiros, nepriklausomos Lietuvos idėjos. Ji buvo viešai apipavidalinta antraisiais Pirmojo pasaulinio karo metais Šveicarijos lietuvių konferencijoje Berne.16
Nesigilindamas šioje vietoje specialiau į šitą klausimą, tenorėčiau priminti, jog dar reikėtų atsidėjus ištyrinėti, kada ir kur pirmiausia viešai yra gimusi nepriklausomos Lietuvos mintis. Gal nepriklausomybės idėją reikėtų atkelti dar į 1914 metus, kai būrys lietuvių patriotų atskiru raštu pačioje karo pradžioje suformulavo savo samprotavimus, jog jie iš to karo laukia “laisvos Lietuvos”. Įdomius tos rūšies faktus savo “Atsiminimuose” yra išdėstęs Martynas Yčas.17
Mums čia yra svarbesnis Steigiamojo Seimo genezės faktas. Patį pirmąjį viešai iškeltą reikalavimą tokį seimą sušaukti jau galima sutikti Rusijos lietuvių seime, kuris — po vadinamosios Vasario revoliucijos — buvo sukviestas Petrapilyje 1907 m. gegužės 27 - birželio 3 d. (senuoju kalendoriumi).
Apie tą seimą yra daug rašyta ir diskutuota.18 Dešiniosios grupės ir per priešseiminius mitingus ir per seimų posėdžius nepriklausomoje Lietuvoje nedviprasmiškai kairiosioms partijoms primindavo, jog šios tada nereikalavusios nepriklausomos Lietuvos.
Neanalizuodami to klausimo čia iš esmės, tenorime pažymėti, jog tame išgarsėjusiame Rusijos lietuvių seime Petrapilyje buvo priimta krikščionių demokratų ir Tautos Pažangos pasiūlytoji rezoliucija, kurios paskutinis punktas skambėjo: “Lietuvos valdymo būdą ir vidaus tvarką turi nustatyti sukviestas visuotiniu, lygiu ir slaptu balsavimu Steigiamasis Lietuvos Susirinkimas”,19
Šitoji reikšminga rezoliucija surinko daugumą — 140 balsų, gi už socialistų (socialdemokratų ir socialistų liaudininkų) — Santaros rezoliuciją pasisakė tik 132 delegatai ir giedodami marselietę išėjo iš salės, palikę dešiniuosius giedoti Lietuvos himną. Bet ir anas vad. “demokratinis (kairiųjų) seimas”, nukreipęs Lietuvos klausimą į Laikinąją Rusijos valdžią ir sąjungininkes bei neutralias valstybes, ir siedamas Lietuvos ateitį su Rusijos revoliucija, kėlusią tautų apsisprendimo teisę, reikalavo pripažinti: “a) kad lietuvių tautai priklauso politinio apsisprendimo teisė; b) kad savo politinį likimą lietuvių tauta turi teisę spręsti laisvai išrinktame Lietuvos Steigiamajame Susirinkime, visuotinio, be lyties, tautybės ir tikybos skirtumo, tiesaus, lygaus ir slapto balsavimo pamatais, proporcinės sistemos prisilaikant”.20
Kairiosios grupės, nestatydamos sąlygos tuoj reikalauti nepriklausomybės paskelbimo, įtikėjo, kad naujojoje Rusijos santvarkoje, ypač socialistinėje, Lietuva gaus savo laisvę. Būtų, beje, klaidinga manyti, kad dauguma kairiųjų ir santariečiai buvo priešingi Lietuvos nepriklausomybei. Buvo labiau pasitikima taip labai garsiai šviežiai demokratiškoje Rusijoje pradėtu skelbti tautų apsisprendimu.Buvo tikima, kad šitai demokratiškiausiai revoliucijos krypčiai galutinai įsistiprinus, visi žmonių ir tautų santykiai savaime išsispręsią.21
Žinoma, kerenskinės rusų revoliucijos pasėkoje įsisiūbavęs rusų visuomenės eižėjimas ir jos stiprus radikalėj imas paliko pėdsakų ir žymioje dalyje lietuvių tremtinių, atsidūrusių Rusijoje.
Daug vieningesnisbuvo tačiau žvilgsnis į dar neaiškią ateitį tų lietuvių, kurie kentė sunkią vokiečių militarinės valdžios okupaciją pačioje Lietuvoje nuo 1915 m. vėlybos vasaros. Bet ir čia gyvenimas nestovėjo vietoje. Karui nelauktai užsitęsus, Reichstage didžiosios partijos (katalikų “Centras” ir socialdemokratai) 1917 m. liepos mėnesį nutarė vad. “Frie-densresolution”. Militaristai okupuotame krašte vis tik turėjo paboti, kas buvo svarstoma ir daroma Berlyne.
Ieškant kad ir minimalinio bendradarbiavimo su okupuoto krašto gyventojais, reikėjo sukurti čia pagalbinį organą Šitaip buvo sukviesta Vilniun (1917 m. rugsėjo 18 - 22 dienomis) ana reikšmingoji lietuvių konferencija.22 Ji ne tik išrinko Lietuvos Tarybą, bet dar padarė reikšmingų nutarimų.
Žinoma, Vilniaus lietuvių konferencija turėjo nutarti, kad Lietuvos valstybė, “nepakenkiant jos savitam plėtojimuisi”, sueis “į tam tikrus dar nustatytinus santykius su Vokietija”. Bet šitame ryšyje yra mums svarbesnis ankstyvesnis (pirmasis) konferencijos nutarimas, kurio vienas posmas taip skamba:
“Galutinai nustatyti nepriklausomos Lietuvos pamatams ir jos santykiams su kaimyninėmis valstybėmis turi būti sušauktas Steigiamasis Lietuvos Seimas Vilniuje, demokratiniu būdu visų jos gyventojų išrink-tas”.23
Tokis Seimas iš tiesų susirinko tik jau ne Gedimino sostinėje, kaip Vilniaus konferencija nutarė, o Kaune beveik po trijų metų (po 32-jų mėnesių), ir jis pirmoje eilėje tiesė valstybės pamatus.
Beveik ta pati formulė yra pakartota ir 1918 m. vasario 16-ją, skelbiant Lietuvos nepriklausomybės aktą, kur sakoma, jau nebeminint Vilniaus, kad “kiek galima greičiau(turi būti) sušauktas steigiamasis seimas, demokratiniu būdu visų jos gyventojų išrinktas”.24
Kaip matome, ir lietuvių konferencijos Petrapilyje ir Vilniuje, ir Lietuvos Taryba vasario 16-sios akte kalbėjo apie Steigiamojo Seimo sušaukimą, ir tai, “kiek galima greičiau”, kaip nepriklausomybės aktas reikalavo.
Kliūtys Steigiamajam Seimui sušaukti
Kodėl naujoji Lietuva ištisus dvejusmetus negalėjo eiti prie tos laukiamosios Konstituantos rinkimų? Atsakymas yra labai paprastas. Kai Lietuvos Taryba pasauliui skelbė apie pažadėtą, greitai sušauksimą Steigiamąjį Seimą, vokiečiai Lietuvoje dar tebebuvo pilni viešpačiai. Karą su jauna bolševikine Rusija jie buvo užbaigę 1918 m. kovo 3 d. Lietuvos Brastoje rusams kietai padiktuota, sau labai naudinga sutartimi.
Tuo pačiu laiku dešimtimis vokiečių divizijų iš rytų fronto buvo permestos prieš alijantus į Vakarus, nes generolas Ludendorffas ten vykdė plačiausio masto ofenzyvą ir tikėjosi, jog Reichui dar pasiseks Vakaruose išplėsti pergalę, kol amerikiečiai nebuvo spėję laivais pervežti į Europą didelių kariuomenės kontingentų.
Vokiečiams ir toliau nekeičiant savo politikos Rytuose, karinė okupacinė valdžia Lietuvos Tarybai, 1918 m. liepos mėnesį pasivadinusiai Valstybės Taryba, neužleido jokios valdymo bei administracijos srities. Kai pagaliau Vakaruose vokiečių karinė jėga suguro, 1918 m. lapkričio 5 d. paskutinis kaizerinės Vokietijos kancleris Max von Baden leido sudaryti Lietuvos vyriausybę, kurios priekyje trumpam atsistojo Augustinas Voldemaras.
Bet Steigiamojo Seimo tada dar nebuvo galima šaukti, ir pats gyvenimas reikalavo naudotis laikinais pakaitalais. Pvz., Valstybės Taryba jau 1918 m. lapkričio 2 d. buvo priėmusi “Lietuvos valstybės laikinosios Konstitucijos pamatinius dėsnius”, kur valstybės tarybos prezidiumas galėjo savo valdžią vykdyti per ministerių kabinetą.
Tie “laikinosios konstitucijos pamatiniai dėsniai” keturiuose paragrafuose kalbėjo apie išrinkimą Steigiamojo (Kuriamojo) Seimo, kuris galėjo savo darbą Vilniuje pradėti, kaip nusakė paskutinis tos laikinosios konstitucijos (29-sis) paragrafas, susirinkus dviem trečdaliam atstovų.25
Bet ir 1919 metai nė iš tolo dar neleido surinkti Lietuvoje visos tautos atstovų į Steigiamąjį Seimą.
Kaip tik tų metų pradžia atnešė naujus ir didelius rūpesčius. Reikėjo skubėti organizuoti karinę jėgą ir apsiginti nuo Lietuvon besibraunančių bolševikų, kurie jau sausio 5 užėmė Gedimino miestą, o Lietuvos vyriausybė skubiai kūrėsi Kaune.
Vykstant pačioje Lietuvoje kovoms su raudonąja rusų kariuomene, teko vėl naudotis laikinu Seimo pakaitalu, ir 1919 metų sausio 16 d. Kaunan buvo sušaukta nauja konferencija, kuri turėjo iš dalies atlikti Steigiamojo Seimo vaidmenį.26
Į tą konferenciją savo atstovus siuntė miestų valdybos ir tie apskričių ir parapijų komitetai, kurių jau nesiekė bolševikinė ranka. Toji nepaprasta, kad ir negausi, konferencija turėjo ne tik išklausyti Valstybės Tarybos ir laikinosios Vyriausybės pranešimų, bet jos kompetencijoje buvo aptarti ir Steigiamojo Seimo sušaukimo sąlygas.27
Anie laikinosios Konstitucijos pamatiniai dėsniai iš 1918 m. lapkričio 2 d. buvo papildyti keliolika naujų paragrafų: buvo įvesta valstybės kontrolieriaus institucija ir 8-niuose paragrafuose aptartos jos funkcijos (34 - 42 paragr.), o svarbiausia — ikitolinis vykdomosios valdžios organas, Valstybės Tarybos prezidiumas, buvo pakeistas valstybės prezidentu, kurio kompetencijas tvarkė 6 paragrafai (6-12).
Pirmuoju Lietuvos prezidentu, papildytą laikiną konstituciją paskelbus, 1919 m. balandžio 6 d. buvo išrinktas Antanas Smetona, kuris tuojau prisiekė anai laikinajai konstitucijai.
Kai už šešių dienų (12 balandžio), po trumpučio Prano Dovydaičio ministerių kabineto intermezzo, kabinetą vėl sudarė Mykolas Šleževičius, kuris nuo seniau buvo persiėmęs perdėm demokratiška mintimi, vienas iš jo rūpesčių buvo prieiti pagaliau prie Konstituantes rinkimų.
Steponas Kairys savo spalvingų atsiminimų “Tau, Lietuva” II-jo tomo gale pastebi: “Nuo pat M. Šleževičiaus kabineto veikimo pradžios mudu su J. Pakniu (abu jiedu buvo to ministerio kabineto nariai) nepraleidome progos priminti vyriausybei reikalą ruoštis Steigiamojo Seimo rinkimams”.28
Dar tebevykstant kovoms su įsibrovusiais bolševikais rytinėje Lietuvoje, 1919 m. birželio 16 d. Valstybės prezidentas Smetona ir ministeris pirmininkas Šleževičius pasirašė aktą, kuriuo buvo sudaryta komisija Steigiamojo Seimo rinkimų įstatymo projektui paruošti. Tos komisijos pirmininku, kabineto nutarimu, buvo pats vidaus reikalų ministeris Petras Leonas, o komisijos nariais buvo dar 13 įvairių aukštų pareigūnų (jų tarpe ir ministeris be portfelio žydų reikalams M. Soloveičikas).29
Komisija savo darbą greitai atliko. Tai buvo vidurvasaryje, kaip tik tuo metu, kai “peoviakai” —lenkų sąmoks
lininkai jėga planavo nuversti Kauno valdžią. 1919 m. gruodžio 2 d. “Laikinųjįį Vyriausybės Žinių” nr. 16 jau buvo paskelbtas 88-ių paragrafų Valstybės Tarybos posėdyje lapkričio 20 d. priimtas “Steigiamojo seimo rinkimų įstatymas”.30
Atrodė, jog jau nieko nebetrūksta, ir būtų galima skelbti rinkimus. Juk jau vidurvasaryje paskutiniai vokiečių okupacijos likučiai su jų valdžios šefu Zimmerle buvo galutinai pasitraukę iš Lietuvos. O bolševikai tada jau buvo taip pat sėkmingai išstumti už Dauguvos. Greitai buvo pašalintas viduje ir anas lenkų “peovia-kų” pavojus. Bet kaip tik lapkričio mėnesio gale bermontininkai iš Kuršo netikėtai užplūdo šiaurės Lietuvą. Su jais reikėjo vesti (ypač prie Radviliškio) kruvinas kovas, kurios laimingai pasibaigė lietuvių pergale.
Rinkimų teritorijos problemos
Pagaliau 1920 m. sausio 12 dieną buvo paskelbta Steigiamojo Seimo rinkimų data. Rinkimai turėjo įvykti už trijų mėnesių, t. y., balandžio 14 ir 15 dienomis.31
Rinkimams į Steigiamąjį Seimą pravesti šešiose išlaisvintose rinkimų apygardose reikėjo išjudinti didelę mašineriją. Jų centrai buvo: Marijampolė, Kaunas, Raseiniai, Telšiai, Panevėžys, Utena.31a
Santykiams su lenkais stovint kad ir netikrų paliaubų fazėje ir dar nepribrendus į platesnį kruviną konfliktą, rinkimų įstatyme buvo numatyti rinkimai į Steigiamąjį Seimą ir šiose keturiose apygardose: Vilniuje (įjungiant ir Švenčionių apskritį), Lydoje (su Ašmenos ir Volkovisko apskritimis), Balstogėje (su Bieloviežo, Bielsko ir Balstogės apskritimis) ir Gardine (su Sokolkos, Gardino ir Augustavo apskritimis).32
Tačiau tai buvo plotai, kuriuos Pilsudskio legijonieriai jau 1919 metų pavasarį buvo užėmę ar bolševikus išstūmę, gi balandžio 19 jie jau buvo okupavę ir patį Vilnių.
Įtraukiant į rinkimines apygardas ir anuos naujai lenkų užimtus plotus,, kurių didelė dalis taikos sutartimi su Maskva Lietuvai už pusės metų (jau Steigiamajam Seimui posėdžiaujant) 1920 m. liepos 12 d. buvo pripažinta, buvo akivaizdžiai parodytos lietuvių tautos revendikacijos. Bet tose srityse niekada neįvyko rinkimų į jokį nepriklausomos Lietuvos seimą.
Steigiamojo Seimo rinkimų įstatymo priešpaskutinis paragrafas (87) buvo reikšmingai suformuluotas: “Prūsų Lietuva renka atstovus į Steigiamąjį seimą, laikydamasi išdėstytų šiuose įstatymuose bendrų dėsnių, tik rinkimų diena jai gali būti skirta irkita”.33
Toji “diena” tebuvo ne kas kita, kaip po šešerių metų rinkimai į paskutinį(t. y. tretįjį) demokratinės Lietuvos seimą 1926 m. gegužės 8-10 dienomis, kai autonominis Klaipėdos kraštas pirmą kartąėjo balsuoti į mūsų seimą ir jau atskiru “Memellaenderių” sąrašu į Kauną atsiuntė 5 atstovus.
1919-20 m. su kaimynais Lietuvos valstybės ribos dar nebuvo galutinai sutartimis fiksuotos. Tad Steigiamojo Seimo rinkimų įstatymas rodė didelį palankumą visiems lietuvių gyvenamiems ar vakarykščiai lietuviškai kalbėjusiems plotams. Visai tai teritorijai (skaitant po vieną atstovą nuo 15.000 gyventojų) į Steigiamąjį Seimą buvo numatyta 229 atstovai. Bet būtų reikėję labai palankių fizinių sąlygų, kad būtų buvę galima į Steigiamąjį Seimą ir vakarų ir rytų lietuvių kalbos plote pravesti rinkimus. Lietuva tepajėgė vykdyti rinkimus tik laisvame plote su 112 atstovų.
Bet ir čia pasitaikė kliuvinių ir nelauktų, pavojingų įvykių.
Aukštosios Panemunės sukilimas
Besiruošiant Steigiamojo Seimo rinkimams Lietuvos, ypač Kauno politiškai - kariniame gyvenime staiga įnešė sukrėtimą vadinamas Aukštosios Panemunės sukilimas, kai Kauno karių įgulos dalis 1920 m. vasario 22-23 d. d. staiga iš nepasitenkinimo perėjo į atvirą sukilimą. Komunistinė istoriografija šito sukilimo reikšmę, juo labiau kad pačių aktyviųjų maištininkų tarpe buvo eilė komunistuojančių kareivių, yra gerokai perdėjusi, nors jo galimo pavojingumo ir nereikėtų minimalizuoti.
1919 m. gale laikinai aptilus karo veiksmams, be didesnio užsiėmimo Kaune stovinčioje gausioje Kauno įguloje buvo daug nepasitenkinimo. Priežastys buvo įvairios. Per karinio teismo tardymus vėliau suimtieji tarp nepasitenkinimo priežasčių daugiausia minėjo blogą svetimtaučių karininkų elgesį su kareiviais, o ypač prastą maitinimą.
Žinomasis laisvės kovų pulkininkas Jonas Petraitis, kuris betarpiško liudininko akimis dviejų tomelių knygoje (“Mūsų Žygiai”) yra surašęs savo atsiminimus iš kovų su bolševikais, bermontininkais ir lenkais, trumpai apie tą sukilimą pastebi: “O kad maistas tada buvo tiesiog nepakenčiamas, tai niekam ne paslaptis, todėl ir pasidarė labai gera dirva įvairių tamsių gaivalų agitacijai”.34
Bet svarbiausioji priežastis viso to Panemunės karių nepasitenkinimo, išvirtusio į atvirą pavojingą maištą, buvo kaip tik 1919 m. lapkričio 20 Steigiamojo Seimo rinkimų įstatymas. Jo 2-jo straipsnio pastaboje buvo nelemtai pasakyta, jog “Karininkai, mobilizuotieji karo valdininkai ir kareiviai atstovų nerenka, bet patys atstovais renkami gali būti”.33
Kadangi kandidatai į Seimo atstovus paprastai buvo statomi partijų sąrašais, rinkimų įstatyme tad buvo norima išvengti kareivius įtraukti į aktyvią partinę politiką. Bet krašto laisvės gynėjai, apie kuriuos iki tol jau tiek daug patriotinių žodžių buvo visomis progomis prisakyta, pažiūrėjo į tokį draudimą, kaip į nedemokratiškiausią diskriminaciją tų, kurie už tėvynę savo kraują lieja.
Čia nesustosime plačiau ties tuo Kauno visuomenę ir vyriausybę pabauginusiu sukilimu (sukilėliai, be kitko, iš Panemunės paleido net porą artilerijos šūvių į miestą). Į Steigiamojo Seimo rinkimus sukilimas teturėjo tiek įtakos, kad vyriausybė tuoj atsižvelgė į kareivių reikalavimus dalyvauti rinkimuose į Seimą.
Kai šiaip jau į Steigiamąjį Seimą teturėjo teisę balsuoti Lietuvos piliečiai, kurie buvo sukakę 21-rius metus, kariams buvo leista balsuoti nuo 17-kos metų amžiaus.
Daugiau jokios įtakos į Steigiamojo Seimo rinkimų paruošimą tas Kauno įgulos kareivių sukilimas nėra turėjęs. Vargu galima teigti, kaip tai neseniai darė kolega istorikas Juozas
Jakštas, kad to maišto poveikyje vyriausybė suskato eiti į rinkimus, pagal jau seniau parengtą ir kiek pakeistą įstatymą.36
Tiesa, rinkimų įstatymas buvo pakeistas kareivių naudai, bet pati data į Seimo rinkimus jau buvo tiksliai numatyta penkias savaites prieš Panemunės sukilimą.
Nuotaikoms apraminti Lietuvos vyriausybė 1920 m. kovo 2 d. išleido platų atsišaukimą į tautą. Jame ne tik ragino aktyviai dalyvauti rinkimuose į Steigiamąjį Seimą, bet užsiminė apie seimo darbų programą ir apskritai jo reikšmę.
Vienas iš daugelio posmų po visą kraštą ant sienų ir stulpų paskleisto atsišaukimo sakė:
“Atminkite visi, kad rinkti atstovus yra ne tik aukštoji piliečio teisė, bet ir didžiausioji pareiga. Atminkite, kad Steigiamasis Seimas grįš Lietuvos valstybės pagrindus. Jis išleis pagrindinius valstybės sutvarkymo įstatymus, nustatys svarbiausius žemės reformos dėsnius ir kitus pagrindinius įstatymus. Atminkite, kad ant nutiestųjų Steigiamojo seimo pagrindų reikės statyti Lietuvos valstybės ir jospiliečių gyvenimo rūmai. Pagrindai turi būti tokie tvirti ir taip gerai nutiesti, kad mūsų tėvynės rūmuose būtų nepavojinga, laisva ir patogu gyventi”.37
Primindama, jog apygardų rinkimų komisijoms kandidatų sąrašai į Seimą turį būti įteikti iki kovo 15 dienos, vyriausybė skelbė rinkimų dienoms nuimanti karo stovį, tepatekant jį demarkacijos linijos juostoje.38
Bet savo ilgame atsišaukime vyriausybė priminė ir vasario 22-23 d. d. Aukštosios Panemunės įvykius, jog “didžioji šalies laisvės ir nepriklausomybės atrama yra Lietuvos kariuomenė”, kurią Lietuvos priešai “kėsinasi išversti, kad sugriautų ir valstybės rūmą”.39
Priešseiminėms nuotaikoms apraminti, kada, anot M. Vaitkaus memuarų, “užvirė karšta rinkimų košė”,40 aname atsišaukime vyriausybė visu rimtumu būsimiems rinkikams į Steigiamąjį Seimą dar dėstė: “Kareivių draugais, net tėvynės gyventojais dėdamies, tie didžiausieji Lietuvos priešininkai — lenkai, bolševikai ir kitokie — eina į kariuomenę, kurstydami ir keldami nepasitikėjimą viršininkais ir vienų kitais, o tikslą turėdami išardyti drausmę, sugriauti pačią kariuomenę”.
Toliau sekė net tokie atsišaukimo žodžiai:
“Apie vyriausiąjį mūsų kariuomenės vadą generolą Žukauską leidžia visokių paskalų, esant jį mūsų priešininkų šalininku ir nepatikimu žmogumi. Tai yra šmeižtas ir grynas prasimanymas. Tai vyriausybė tvirtina, remdamasi jos žinioje dokumentais ir faktais”.41
Steigiamojo Seimo rinkimai
Atgimusioje tautoje buvo tačiau daug pozityvių jėgų, kurios reiškėsi per triukšmingus partijų mitingus, per pakilusią rinkiminę atmosferą, kai į Steigiamąjį Seimą buvo prezentuotas net 21 įvairių partijų, grupių ir net pavienių asmenų sąrašas. Kaip kurjozą galima paminėti, jog tarp 21 kortelės, kurias kiekvienas rinkikas gaudavo į rankas, buvo ir žinomas aktorius Juozas Vaičkus, kuris savo asmenišku “sąrašu” norėjo patekti į Steigiamąjį Seimą.
Šiaip jau dominavo trys pagrindinės grupės. Tai buvo Krikščionys demokratai su katalikiška Ūkininkų Sąjunga ir Darbo Federacija. Visam tam blokui pagrindinį toną davė ir energingai vadovavo kun. Mykolas Krupavičius. Savo gausumu antroje vietoje stovėjo Valstiečių sąjunga ir socialistai liaudininkai, kurių vadas buvo Mykolas Šleževičius. Lietuvoje, žemės ūkio krašte, kur dar miesto proletariato ir pramonės darbininkų, palyginti, nedaug tebuvo, socialdemokratai, nors sumaniai Stepono Kairio diriguojami, nesiekė nė pusės liaudininkų.42
Rinkimai į Steigiamąjį Seimą įvyko savaitės viduryje, darbo dienomis. Tai buvo trečiadienis ir ketvirtadienis. Nuostabiai didelis buvo rinkimuose dalyvavusių procentas, kai kur iki 92 proc.; vidurkis — per 90 (nes buvo vietų, kur procentas siekė tik 85).
Tai buvo demokratiškiausieji rinkimai, kokių Lietuva niekada iki tol nebuvo pažinusi. Kai, pvz., rinkimai į 1905 m. sukurtą caristinę Dūmą buvo netiesioginiai (valsčiai rinkdavo apskričių rinkikus, o šie gubernijų rinkikus, kurie pagaliau rinkdavo atstovus į Dūmą), Steigiamojo Seimo rinkimai buvo tiesioginiai ir rinkimų įstatymas buvo visiems lygus.
Kiekvienas pilietis, vyras ar moteris, turėjo teisę slapta išsirinkti iš gautųjų kortelių ir jose esančiųjų kandidatų tuos, kuriuos norėjo matyti Steigiamajame Seime. Rinkiko teisės tada buvo labiausiai pagerbtos ir apsaugotos. Iš piršto yra tad išlaužti teigimai (juos skaitome, be kitko, ir “didžiosios tarybinės enciklopedijos” ilgame straipsnyje apie nepriklausomą Lietuvą), jog Steigiamasis Seimas buvęs renkamas, vykstant žiauriam terorui.
Seimo atstovų sudėtis
Kai gegužės 15 d. Kaune pirmam iškilmingam posėdžiui Valstybės Teatre rinkosi Steigiamasis Seimas, iš atstovų veidų buvo matyti, jog ten perdėm vyravo jaunoji ir iš dalies vidurinė karta.
Jaunoji generacija savo idealizmu ir tautiniu entuziazmu buvo labiausia didžia energija prisidėjusi prie valstybės kuriamojo darbo. Jaunimas buvo, žinoma, ir pirmųjų savanorių eilės. Tad suprantama, kad iš 112 į Steigiamąjį Seimą išrinktų atstovų buvo 29, kurie neturėjo nė 30 metų (renkami galėjo būti nuo 24 m.!). Tik 8 atstovai tebuvo peržengę 50.
Steigiamąjį Seimą kaip tik teko atidaryti seniausiai amžiumi mūsų žinomai rašytojai Bitei — Gabrielei Petkevičiūtei, atstovavusiai socialistus liaudininkus, bet ir ji, gimusi 1861 m. kovo 18, prieš du mėnesius tebuvo baigusi 59 m. Pirmam posėdžiui sekretoriauti buvo pakviestas jauniausias Seimo narys, taip pat moteris, mokytoja, krikščionių demokratų atstovė Ona Muraškaitė - Račiukaitienė (24 m. ir 2 mėnesių; gimusi 1896.11.15).43
Anot Kazio Griniaus atsiminimų, žurnalistams tokia Seimo prezidiumo pradinė sudėtis buvusi pasaulinė sensacija!44
Iš viso Steigiamajame Seime buvo 7 moterys (jų tarpe Marija Galdikienė, Felicija Bortkevičienė ir Emilija Gvildienė).
Iš minėtų Griniaus atsiminimų galima pasidaryti išvadą, jog aktyvus moterų dalyvavimas rinkimuose į Steigiamąjį Seimą bus atnešęs krikščionių demokratų blokui ir daugumą. “Jeigu moterys būtų nebalsavusios — rašo Grinius — tai krikščionys demokratai būtų daug mažiau atstovų turėję”.45
Reikia pažymėti, — ir tai stebino visuomenę, — kad tautininkų grupė, Smetonos, Voldemaro ir Martyno Yčo šalininkai, nors iki tol ir būdami valdžioje, neįvedė nė vieno atstovoį Steigiamąjį Seimą.46
Santariečius (Petro Leono, T. Naruševičiaus ir Vaclovo Sidzikausko grupę) ištiko tokia pat nesėkmė. Kai dėl tautininkų, tai jau anuose faktuose reikia ieškoti pirmos užuomazgos 1926 m. gruodžio 17 įvykiui. Tam paremti K. Žukas savo atsiminimuose yra davęs faktų, priminęs priekabingus Smetonos straipsnius apie demokratiją ir Voldemaro — apie lito įvedimą.47
Bet grįžkime prie Seimo!
Pažymėtasis atstovų jaunumasbuvo ryškus atspindys dar visai jaunutės valstybės, kuri ką tik buvo gimusi kovoje su svetimųjų jungu ir chaosu. Lietuvos Konstituantoje tautai ryžosiatstovauti delegatai, kurių dauguma iki tol labai mažai arba visai neturėjo patyrimopolitiniame ir valstybiniame gyvenime. Užtat juo labiau reikia atkreipti dėmesį ir įvertinti anuos darbus, kuriuos Steigiamasis Seimas yra atlikęs.
Nekartodami čia įvairių elementarinių duomenų, kurie Steigiamojo Seimo auksinės sukakties proga šiemet gausiai buvo suminėti mūsų periodikoje, norėtume pasakyti keletą žodžių apie pačius atstovus, kurie ką tik po sunkios okupacijos atsikėlusiai, naujakurei Lietuvai, anot Stepono Kairio, lyg šiltine persirgusiai,48 naujus pamatus tiesė.
Seimo kanceliarija 1924 m. išleido knygą “Trumpos Steigiamojo Seimo narių biografijos”(su jų atvaizdais).4”
Kadangi per Steigiamąjį Seimą nuo 1920 m. gegužės 15 d. iki to Seimo pabaigos 1922 m. spalio 6 d., atstovų sąstatui pamažu keičiantis, Seime delegatais yra perėję 150 asmenų, tai toje knygoje turime ne 112, o 135 biografijas (15-kos biografijų trūksta).
Visas apypilnis sąrašas įgalina mus daryti išvadą, jog Steigiamajame Seime buvo atstovaujama visi krašto gyventojų ir lietuvių sluoksniai nuo paprasto amatininko iki profesoriaus.
Žymiosios grupės siuntė į aną Seimą savo nuo seniau išbandytus veikėjus. Krikščionių demokratų bloke tarp 59 atstovų, šalia kun. Mykolo Krupavičiaus, dar buvo būsimas vysk. Justinas Staugaitis, prel. Šaulys (iš viso Steigiamajame Seime buvo 11 kunigų ir 1 rabinas), Aleksandras Stulginskis, Kazys Bizauskas, Voldemaras Čarneckis, adv. Antanas Tumėnas, prof. Vytautas Jurgutis, Zigmas Starkus.
Liaudininkai drauge su Valstiečių Sąjunga (29 atstovai) savo tarpe turėjo dr. Kazį Grinių, Mykolą Šleževičių, Albiną Rimką. O 14-kai socialdemokratų vadovavo inž. Steponas Kairys; šalia jo Kipras Bielinis (išgarsėjęs savo vad. “pamokslais” 1905 metų revoliucijos dienomis), prof. V. Čepinskis, Vladas Požėla, Vladas Sirutavičius, Kazys Venclauskas ir kt.
Nėra reikalo pažymėti, kad didelė dalis čia suminėtųjų Steigiamojo Seimo atstovų yra buvę ministeriai įvairiuose kabinetuose: pvz. krikščionių demokratų Čarneckis, Bizauskas, Jokantas, Stulginskis (drauge ir antrasis Lietuvos prezidentas), Tumėnas.
Aną Steigiamąjį Seimą, žvelgiant į jį vienu akies plotu, galima pavadinti tikruoju susipratusių lietuvių seimu,kuris kairėje ir dešinėje turėjo ir paprastos liaudies sūnų, tautiškai įsisąmoninusių amatininkų (siuvėjų, kalvių, dailydžių, buvo vienas ir račius); dauguma jų buvo “self made men”, kai kurie net nematę jokios mokyklos, bet jau spėję visuomeniškai bei politiškai pasireikšti savose partijose ir savivaldybėse.
Šalia kelių inžinierių, 5 bankininkų, 7 gydytojų, 11 teisininkų (advokatų ar teisėjų), 9 laikraštininkų, 8 valdininkų, 11 karininkų, 10 ūkininkų, dominavo mokytojai ir viršaičiai (savivaldybininkai valsčiuose ir apskrityse). Pirmųjų buvo 20, antrųjų — 24.
Žinoma, šitoji Steigiamojo Seimo atstovų socialinės padėties veidrodžio mozaika negali būti absoliuti, juo labiau, kad ano meto sąlygomis tas pats atstovas dažnai buvo daugiadarbis: jis mokytojavo, aktyviai reiškėsi kuriant vietos savivaldybę ir gal dar buvo įstojęs savanoriu kariuomenėn.
Steigiamasis Seimas, aiškiai galima sakyti, buvo tikrasis Lietuvos liaudies seimas, atstovaująs visą tautą, visus jos sluoksnius. Visokie naujoviški anų objektyvių duomenų perteikimai tarybinėje istoriografijoje ignoruoja tikruosius faktus.
Steigiamojo Seimo narių biografijos toliau akivaizdžiai parodo, kad absoliuti jų dauguma buvo iš kaimo. Jeigu apie lietuvių tautinio atgimimo veikėjus 1968 m. Pragos universiteto docentas Miroslav Hroch įdomioje studijoje vokiškai rašė, jog “fast alle Patrioten stammten vom Landė, der Grossteil hiervon war baeuerlicher Abstammung”,50 tai tą patį galima buvo kartoti ir analizuojant 1920 metų Seimo atstovų sudėtį.
Mažumų atstovai
Kaip su mažumomis? Lietuvos lenkai išrinko 3 atstovus — ambicingą monsinjorą Bronislavą Liausą (Liaus), kuris prieš nepriklausomą Lietuvą intrigavo ir per popiežiaus nuncijų,51 Kauno Šmidto fabriko šaltkalvį Antą Snelevskį ir dvarininką nuo Kvėdarnos advokatą (1919 m. teisėją) Adolfą Grajevskį.
Lietuvos vokiečių partijos tebuvo išrinktas tik vienas atstovas — Oskaras Buechleris, Kauno Apygardos teismo valstybės gynėjo padėjėjas.
Su dideliu dėmesiu į Konstituantes rinkimus ėjo Lietuvos žydai. Jie siuntė septynis savo rinktinius atstovus, kurie ir vėliau pozityviai reiškėsi Lietuvą statant. Šeši iš išrinktųjų buvo advokatai.
Bendrai Lietuvos žydų klausimu istorinėje perspektyvoje norėčiau pasisakyti kita proga. Čia tik pora žodžių apie į Steigiamąjį Seimą išrinktuosius. Seniausias jų tarpe buvo 1859 m. gimęs Simanas Rozenbaumas (miręs 1935),52 Valstybės Tarybos narys, Lietuvos delegacijos dalyvis, ministras žydų reikalams. Taip pat Seiman buvo išrinktas žydų veikėjas ir mokslininkas Maksas Soloveičikas,53 1919 - 23 m. ministras be portfelio žydų reikalams. Į Steigiamojo Seimo sekretorius pateko ir buvo nariu žemės reformos ir darbo apsaugos komisijoje 1863 m. gimęs advokatas Naftalis Fridmanas,54 nuo lietuvių - žydų bloko dalyvavęs 3-je Dūmoje. Tokis pat veiklus iniciatorius lietuvių - žydų bloko per rinkimus į keturias dūmas — advokatas Ozeris Finkelšteinas (1863 - 1932) irgi tapo Seimo nariu. Žydų frakcijon seime priklausė ir Nachmanas Rachmile-vičius,56 Valstybės Tarybos narys, prekybos ir pramonės ministerijos viceministras (iki 1920.VI), vėliau Berlyne Lietuvos Piliečių Draugijos pirmininkas. Šeštasis žydų atstovas buvo iš Panevėžio ekonomistas Samuelis Landau ir sptintasis — rabinas Abromas Popelis.57
Tiek apie Seimo sudėtį. Formaliai nereikėjo klijuoti jokios koalicijos, nes krikščionių blokas, kurį sudarė krikščionys demokratai, Ūkininkų Sąjunga ir Darbo Federacija, turėjo absoliutinę daugumą (59 atstovus), kai kitoms partijoms ir grupėms beliko iš viso 53, nors prie jų būtų prisidėję mažumos ir dar du nepartiniai.
Šitokioje sau palankioje balsų proporcijoje krikščioniškasis blokas prie taip rimtos naštos bei valstybinės atsakomybės pakvietė ir valstiečių liaudininkų grupę (tai buvo 28 atstovai — valstiečių sąjungos ir socialistų liaudininkų).
Pats žymiausias to meto varpininkas dr. K. Grinius tapo ministeris pirmininkas. Šių metų gegužės mėn. “Aidų” numeryje yra pirmą kartą atspausdinti jo atsiminimai “Steigiamojo Seimo metai”.58
Į Griniaus vyriausybę buvo įtraukti tokie vadinamieji nepartiniai kaip Ernestas Galvanauskas — finansams, Karoblis — teisingumui, santarietis Rapolas Skipitis — vidaus reikalams.
Seimo darbai
Steigiamojo Seimo svarbiausias uždavinys buvo duoti valstybei konstituciją, t. y., pagrindinius įstatymus. Jais turėjo būti tvarkomos piliečių, seimo ir vyriausybės teisės ir pareigos, teismo, švietimo, kulto, ekonominio gyvenimo, socialinės apsaugos reikalai.
Suformuluoti ir seime priimti tokią konstituciją buvo ilgesnio laiko reikalaująs darbas, ir todėl Seimas pradžiai (birželio 10 d.) sudarė trumputę “Laikinąją Lietuvos valstybės konstituciją” (iš 18 paragrafų).59 Tai buvo jau trečioji laikinoji konstitucija.
Seimą laukė daugybė darbų. Per beveik pustrečių metų (29 darbo mėnesius) Steigiamasis Seimas padarė 257 posėdžius. Darbuojantis įvairioms ir įvairiomis progomis ad hoc sudarytoms komisijoms (jų yra buvę 281), seimas yra priėmęs per 300 įvairių įstatymų,60 bet dažniausia tėra minimi keturi pagrindiniai seimo darbai: konstitucijos paskelbimas, žemės reformos įstatymas, savos valiutos (lito) įvedimas ir universiteto įsteigimas, nuo kurio įkūrimo 1972 m. vasario 16 d. švęsime 50 metų. Atskirais įstatymais dar buvo įkurta Čiurlionio vardo meno galerija, muzikos ir meno mokyklos, valstybės spaustuvė, centrinis valstybės archyvas, karo mokykla, aukštieji karininkų kursai, Lietuvos Bankas, Valstybinio draudimo įstaiga ir t.t. ir t.t. Daugelį Lietuvos kultūrinio, ekonominio ir socialinio gyvenimo sričių vis reikėjo suimti į teisines normas ir apipavidalinti įstatymus, kurių Seimas tokį didelį skaičių paruošė.61
Nuo gegužės 15 d. Seimas buvo sėkmingai pradėjęs savo darbus, bet neilgai tegalėjo ramiai posėdžiauti. Mat lenkai savo karines operacijas su bolševikais tvarkydami, nepaisė su Lietuva nustatytųjų demarkacijos linijų. Pagaliau 1920 m. spalio 7 d. sulaužė Suvalkuose pasirašytąją sutartį.
Trumpai sakant, tėvynė atsidūrė dideliame pavojuje. Seimo nariai nebegalėjo ramiai sėdėti, kai kova už sostinę virto kova už visos Lietuvos egzistenciją. Ir toji kova pareikalavo visos tautos pastangų. Seimo nariai aktyviai įsijungė į krašto gynybos darbą, pasklido po visą Lietuvą, organizavo gynybos komitetus, rinko pinigines aukas, maistą, rūbus. Taip praėjo penki mėnesiai (iki 1921 m. vasario mėnesio). Per tą laiką veikė, pagal Steigiamojo Seimo priimtą įstatymą, vad. “Mažasis Seimas”, kurį sudarė Steigiamojo Seimo pirmininkas, kuris tada ėjo ir Respublikos prezidento pareigas, šeši Steigiamojo Seimo nariai ir 6 kandidatai.62
Šitas “Mažasis Seimas”, kuris galėjo leisti ir vad. “einamuosius įstatymus”, nustojo veikti 1921 m. vasario mėnesio viduryje, kai posėdžiams vėl susirinko visa Konstitunnta. O jos laukė didelė darbų našta.
Konstitucijos paskelbimas
Svarbiausia buvo paskelbti konstituciją tautai. Kitados Lietuva buvo garsėjusi savo Statutu, kuris ir po padalinimų rusams Lietuvą užėmus, išsilaikė galioje iki 1840 metų. Bet juo nebebuvo galima naudotis. Mat, naujoji Lietuva buvo kitokis kūrinys, jos nešėjai buvo ne bajorų luomas, o visi prieš įstatymus lygūs gyventojai, daugiausia ūkininkų bei valstiečių sūnūs.
Kai pabudusias Europos tautas taip stipriai buvo užliejusi demokratinė banga, žinoma, ir Lietuva pasirinko ne prezidentinį (pavyzdys JAV), bet seiminį režimą. Seimas, pagal konstituciją, buvo visagalis. Jis ne tik leido įstatymus, prižiūrėjo vyriausybės darbus, tvirtino biudžetą, ratifikavo sutartis, skelbė karą, bet ir rinko prezidentą ir galėjo jį dviem trečdaliais balsų dauguma atstatyti. Visi ministeriai solidariai turėjo atsakyti Seimui už vedamą politiką ir savo darbus.
Tad pačios tautos betarpiškai rinktas Seimas buvo svarbiausias valstybės organas, jos šeimininkas.
Naujoji konstitucija, apie kurią čia daug plačiau būtų galima kalbėti, tebuvo priimta vien krikščionių demokratų bloko balsais 1922 m. rugpiūčio 1 d. Mat, 1922 m. vasario mėnesį, kai seime buvo aštriai diskutuojamas konstitucijos paragrafas apie privalomą religijos mokymą mokyklose, liaudininkai pasitraukė iš koalicinės vyriausybės, kurios priekin krikščionys demokratai pakvietė Ernestą Galvanauską.
Kai 1922 m. rugpiūčio 6 d. konstitucija įsigaliojo, buvo paskelbti rinkimai į I-jį seimą; jie įvyko 1922 m. spalio 10-11 d. d. Šitaip Lietuva perėjo į demokratinį, seiminiu režimu paremtą parlamentarizmą.
Žemės reforma
Apie kitus Steigiamojo Seimo darbus kalbėsime žymiai trumpiau. Bet negalima neužsiminti žemės reformos, kuri suvaidino tokį reikšmingą vaidmenį ne tik Lietuvos žemės ūkio, bet ir jos socialinių santykių istorijoje.
Per intensyvią rinkiminę propagandą, kuri Lietuvos liaudžiai, pagrindinei rinkimų masei, didele dalimi buvo naujas patyrimas,63 beveik visos partijos buvo žadėjusios plačią ir palankią žemės reformą. Tad valdantysis krikščionių blokas ėmėsi savo pažadą tęsėti.
Žemės reformos priežastys glūdėjo pačiuose žemės valdymo santykiuose, kurie buvo istorijos bėgyje susiklostę. Didelė dalis visos žemės buvo poros tūkstančių dvarininkų rankose. Jau vien to fakto užteko, kad būtų pravestas teisingesnis žemės normų paskirstymas.
Žemės reformos įstatymas buvo galutinai atbaigtas ir Steigiamojo Seimo paskelbtas 1922 m. balandžio 3, savininkams paliekant 80 ha.64
Klaidinga būtų manyti, kad Lietuvoje žemės reforma ir dvarininkų žemės normos aprėžimas yra išplaukęs iš kokios nors klasių kovos. Apskritai iki I-jo pasaulinio karo Lietuvai dar buvo būdingi patriarchaliniai santykiai. Ypač tai galima pasakyti apie ūkininkus, kurie su samdiniais gyvendavo lyg viena šeima.
Dvaruose taip pat nebuvo anų socialinių ir klasinių aštrumų, kuriuos dabar marksistai pagal savo žinomą tezę nori pritaikyti ir Lietuvai. Kad prieš dvasininkus aštrios luominės neapykantos nebuvo, parodė 1905 metų revoliucija, kuri pirmiausia buvo nukreipta prieš rusų įstaigas, jų monopolius, valdininkus, žandarus.
Jeigu naujoji Lietuva, kurios statytojai daugumoje buvo ūkininkų kilmės, nusistatė prieš dvarininką, tai jo priežastys glūdėjo politinėje pačių dvarininkų laikysenoje, t. y., jų priešiškume lietuvių tautiniams idealams. Ergo, žemės reformos priežastys buvo ir tautinio pobūdžio.
Tie Lietuvos dvarininkai, kurie panorėjo eiti su visa tauta, buvo jon ne tik su dėkingumu priimti, bet iškopė į aukštus postus. Užteks paminėti, pvz., Šaulių sąjungos vadą Putvį - Putvinskį ar grafą Zubovą.
Dauguma tačiau dvarininkų nepajėgė suprasti lietuvių tautos aspiracijų ir vadinamąją “litvomaniją” skaitė svetimųjų intrygų padaru. Jie neįstengė pasukti į nuosavą lietuvių tautos kelią, kuris, pagal Daukanto sugestijas, nebenorėjo jau nieko bendra su unijos idėja turėti. Bendrai išgyventų šimtmečių vanduo seniai jau buvo nutekėjęs, ir Lietuva nebepanoro vėl bristi į seną vandenį, t. y., atkurti senosios valstybės. Kitaip buvo nusiteikę dvarininkai (bajorai). Jų ne vienas, subrendus lietuvių -lenkų konfliktui, nuskubėjo į Pilsudskio legijonierius. Tad atsikelianti Lietuva negalėjo abejingai stebėti tokį antivalstybišką dalies Lietuvos gyventojų nusistatymą.
Vadinasi, žemės reformą padiktavo ne luominė neapykanta, ne šiandien Tarybinėje spaudoje kalama klasių kova, bet tautinės priežastys ir reikalas pravesti teisingesnį žemės paskirstymą, nes žemės badas Lietuvoje jau nuo seno buvo jaučiamas.
Steigiamasis Seimas jau 1920 m. rugpiūčio 3 d. beveik be pakeitimų patvirtino dar 1919 m. birželio 20 d. išleistą vad. mažąjį žemės reformos įstatymą.
Buvo norima tuojau pat aprūpinti žadėtąja žeme savanorius, ateinančius į kovą prieš bolševikus. Steigiamasis Seimas nutarė duoti žemės ir mažažemiams ir bežiamiams, pirmoje eilėje tiems, kurie iki tol dirbę skirstomajame dvare.
1922 m. pavasarį Seimo išleistasis didžiosios žemės reformos įstatymas apėmė daug įvairių techniškų klausimų, kurie priklauso specialiai temai.
Atskira tema būtų dėstyti, kiek daug pasipriešinimo net iš katalikų sluoksnių sulaukė M. Krupavičius, kai įstatymas buvo rengiamas ir kai jis, jau tapęs žemės ūkio ministeriu, su didele energija ir be nuolaidų ėmė tą įstatymą vykdyti.
Kiti Seimo darbai
Trečias svarbus Steigiamojo Seimo darbas buvo įvedimas valiutos, kuri per 18 metų, iki bolševikų okupacijos, tapo labai pastovi mokėjimo priemonė. Litas atlaikė visas krizes, nors Voldemaras, vos tik praėjus kelioms dienoms po jo įvedimo, paskubėjo savo spaudoje papranašauti, jog litas tuoj teturėsiąs tik 30 proc. savo vertės,65 ir kai kitur buvo įvykdyti piniginių vienetų nuvertinimai, Lietuvos mokėjimo priemonė visą laiką liko pastovi.
Kai Steigiamojo Seimo 1922 m. rugpiūčio 16 d. paskelbtas įstatymas litą, paremtą auksu, paskelbė kursuojančia krašto valiuta, tai nuo rugsėjo 25 d. oficialiai, išstumiant ostmarkes iš krašto, buvo nustatinėjamas lito kursas. Iki metų pabaigos visos svetimos valiutos turėjo būti išvarytos. Laiku dar buvo suspėta įvesti savą pinigą, nes Vokietijoje smarkiai žengianti infliacija Lietuvoje dar esančias ostmarkes būtų pavertusi visai beverčiu popierių. Beje, ne kartą yra buvęs keltas klausimas, ar savą valiutą nereikėjo anksčiau įsivesti.
Į savo svarų aktyvą Steigiamasis Seimas galėjo įrašyti ir universiteto įstatymo priėmimą. Kaip tik Vasario 16 dieną prieš 48 metus Kaune busimųjų Pirmųjų universiteto rūmų salėje iškilmingai, prieš tai Steigiamajam Seimui priėmus atitinkamą įstatymą, buvo atidarytas vienintelis valstybės universitetas, iki 1930 metų turėjęs Lietuvos universiteto vardą.
Baigdamas norėčiau tik trumpai užsiminti, jog Steigiamojo Seimo laikotarpiui priklauso įvairių tarptautinių sutarčių ir tada taip laukiamųjų de jure pripažinimų tvirtinimai. Jų tarpe buvo 1920 m. liepos 12 d. taikos sutartis su Maskva.
Su santarvininkais (alijantais) buvo blogiau. Jie atidėliojo Lietuvos de jure pripažinimą, teigdami, jog Lietuva su kaimynais (t. y. su lenkais) neturinti nustatytų sienų. Uoliai veikdami per prancūzus, lenkai manė Lietuvą padaryti sukalbamesnę. Bet lietuvis savo teisingame reikale užsispyrė, kaip anoje knygnešių gadynėje.
SteigiamojoSeimo laikotarpyje dar 1920-21 visa eilė valstybių pripažino Lietuvą de jure. Kaune buvo didelis džiaugsmas, kai pagaliau Ambasadorių konferencija, kada Seimas įtemptai svarstė paskutiniuoju skaitymu konstituciją, 1922 m. liepos 13 d. pripažino Lietuvą de jure. Tai buvo Prancūzijos, Anglijos, Italijos ir Japonijos pripažinimai, o jau rugpiūčio 10 d. buvo įsteigtas Kaune pirmas prancūzų konsulatas.
Steigiamasis Seimas išgyveno vėl didelį džiaugsmą, kai 1922 m. liepos 28 d., vos kelias dienas prieš konstitucijos priėmimą, JAV pripažino Lietuvą de jure.
Kiekvienas naujas de jure sukeldavo daug džiaugsmo ir Seimo salėje. Bet šitoje srityje vis tebebuvo didelis skaudulys. Tai Vilniaus klausimas.
Vertinant Steigiamojo Seimo darbus, reikia suprasti tas jaudinančias nuotaikas, kuriose seimui teko dirbti. Kaip posėdžių stenogramų stori tomai rodo, labai daug kalbų buvo pasakyta nesibaigiančios bylos su lenkais reikalu. Daug audros Seime ir visuomenėje buvo dėl Hymanso projekto, pasiūlyto susikomplikavusiai Vilniaus bylai spręsti. Ministeriui pirmininkui Galvanauskui pagąsdinti net buvo mesta prie jo namų bomba, kad tik Hymanso projektas negautų eigos.
Steigiamasis Seimas ir ministerių kabinetas visą laiką buvo tos nuomonės, jog pirmiausia lenkai turi atstatyti sulaužytą sutartį, o tik paskui bus galima naujai derėtis. Tad ir Hymanso planas, apie kurį tiek daug dienų buvo kalbėta Steigiamajame Seime, buvo laikomas nevykusiu kompromisu. Jis garantavo ne tik Vilniaus, bet ir Kauno kantone (Lietuva turėjo būti išdalinta kantonais) lenkų kalbos ir Lenkijos įtaką. Su Lenkija būtų reikėję koordinuoti ir užsienių politiką. O Lietuva gi negalėjo priimti jokio kompromiso, kol Vilniaus krašte tebebuvo okupacija, gavusi iškabą “Litwa Środkowa”.
Jeigu santykių klausimai su kitais kaimynais (vokiečiais, Sov. Sąjunga, Latvija) Seime paprastai praeidavo reliatyviai gana sklandžiai, tai su Lenkija Steigiamasis Seimas, kurio ne vienas atstovas buvo išėjęs savanoriu 1920 metų rudenį, vis nerado kontakto.
Pagrindai nemariai Lietuvai
Šitaip esame suglaustai išsiaiškinę Steigiamojo Seimo susirinkimo aplinkybes, kaip ir jo paties atsiradimą. Apžvelgėme ne tik jo svarbiausius darbus, bet ir tą atmosferą bei politines aplinkybes, kuriose jaunam Lietuvos seimui teko veikti. Tik ano meto rėmuose, turint galvoje ir paties Seimo atstovų sudėtį jų profesijos bei socialinės padėties atžvilgiu, dar labiau išryškėja toji didelė seimo darbų reikšmė.
O toji reikšmė yra ne vien inventoriškai istorinė, nei pradingusi be pėdsako, kai Steigiamojo Seimo pastatytasis rūmas vėliau buvo sugriautas.
Kiekvienas laisvas, nevaržomas lietuvių ateities generacijų žvilgsnis į užsimojimus ir visuomeninius nusiteikimus anų 112-kos patriotų, kurių dalis nė gimnazijų nebuvo matę, visada turės liudyti apie aną šviesiausią nepriklausomos Lietuvos valstybės laikotarpį.
Steigiamasis Seimas lietuvių tautai dar stipriau įskiepijo tikro demokratinio gyvenimo sąvokas. Tik realizuojant tokios rūšies demokratiją, kaip ji buvo lietuvių tautai garantuota Steigiamojo Seimo priimtoje konstitucijoje, tegalima kalbėti apie laisvą ir tikrą demokratiją. Jokie kiti pakaitalai šito idealo negalėjo ir negali atstoti.
Dėmesio verti yra žodžiai, kuriuos pasakė Steigiamąjį Seimą atidarius naujai išrinktasis, šiemet akis užmerkęs pirmininkas Aleksandras Stulginskis, ėmęs eiti Lietuvos prezidento pareigas:
“Mūsų priešininkų buvo skelbiama pasauliui, jog lietuviuose nesą jokios politinės sąmonės . . . Rinkimai į Seimą kaip tik parodė visai ką kita .,”66
Steigiamasis Seimas buvo politiškai jau spėjusiai išsidiferencijuoti lietuvių visuomenei aktyvaus sąmoninimosi mokykla. Seimo prisiminimas demokratijos sutemose vėliau tapo galingu, iš praeities spindinčiu švyturiu. Steigiamasis Seimas, pradedant antrąjį pusšimtį nuo to reikšmingo fakto, ir toliau vis švies lietuvių tautai ne tik kaip reikšmingas prisiminimas, bet ir kaip paskatinimas nepalikti dešimtmečių dulkėms užkastų anų vertybių, kurias tas Seimas lietuvių tautai savo gausiais darbais buvo užfiksavęs. Tad prieš 50 metų buvo padėti pagrindai tai nemariai Lietuvai, kuri šiandien ir po sovietinės okupacijos propagandos sluoksniu tebežėri lyg auksas pelenuose.67
BIBLIOGRAFIJA
1. Vaižganto Raštai, III tomas, 1922 p. 66.
2. t. p. 65-66.
2. t. p. 65-66.
3. Mykolas Vaitkus, Nepriklausomybės Saulėj, 1918 - 1940 atsiminimai, VI tomas, antroji dalis, (Nida) 1968, p. 61.
4. K. Žukas, žvilgsnis i praeitį, žmogaus ir kario atsiminimai. Medžiaga istorikams, 1959, p. 251.
5. LE 35, 421.
6. K. Žukas, žvilgsnis, o. c. 251-252.
7. Plg. Vaižganto Raštai, III, p. 74.
8. t. p. 74.
8a. Kairys Tau Lietuva, 1964, 333.
9. G. v. Rauch, Gesch. des bol-schew. Russl., 78-79.
10. Hirsch Rolnik, Die baltischen Staaten Litauen, Lettland und Estland und ihr Verfassungsrecht, Lpzg. 1927, p. 51.
11. H. Kruus, Geschichte des estnischen Volkes, 1932, 236.
12. LE 6, 64.
13. LE 14, 235.
14. LE 30, 48-49; t. p. 47-48.
15. Kairys, Lietuva Budo 1957, priedas 5; P. Čepėnas, Liet. Steig. Seimas, Keleivis, 1970. V.20.
16. Berno konferencija, LE 2, 431; A. Steponaitis, Tėvynėje ir pasaulyje, Brooklyn 1962, p. 97.
17. M. Yčas, Atsiminimai, I, Kaunas 1935, 234-238.
18. S. Sužiedėlis, Petrapilio lietuvių seimas, LE 22, 370-374.
19. Al. Merkelis, Antanas Smetona, 1954, 170; S. Suž., LE 22, 372.
20. LE 22, 373.
21. A. Merkelis, Ant. Smetona, o. c., 171-172.
22. Pr. Čepėnas, Vilniaus lietuvių konferencija LE 34, 160 Merkelis, Smetona, 155.
21. A. Merkelis, Ant. Smetona, o. c. 171-172.
22. Pr. Čepėnas, Vilniaus lietuvių konferencija, LE 34, 160, Merkelis, Smetona, 155.
23. Merkelis, Smet. 155.
24. Konstantinas Račkauskas, Lietuvos konstitucinės teisės klausimais, New York 1967, 08.
25. K. Račkauskas, Liet. konst, teisės klausimais, o. c. 113.
26. Liet. istor., red. Šapoka, 568-569.
27. žr. L. Prapuolenis, (Patvara, Tėvynės Sargas, 1949, Nr. 2-3 (6-7), p. 161-187.
28. St. Kairys, 1964, p. 319.
29. Laikinosios Vyriaus, žinios 1919. VII.l, Nr. 8; plg. L. Šmulkštys, Lietuvos Steigiamasis Seimas, “Sė-ja” 1970, nr. 1-2.
30. Liet. TSR istorijos šaltiniai, IV, 1961, p. 20-28.
31. Liet. TSR istor. šalt. IV, 32; Laikinosios Vyr. Žinios, 1920, vasario 6, nr. 1.
31 a. LTSR šalt. IV, 28.
32. LTSR IV, 28.
33. LTSR šalt. IV, 28.
34. J. Petruitis, Mūsų žygiai, I (1935), 200.
35. LTSR IV, 20 p.
36. Jakštas J.: Steigiamasis Seimas nepriklausomybės raidoje ir tautos dvasios atspindys jame ("Draugas”, šeštad. priedas, nr. 109 (19), psl. 4, 1970.V.9).
37. LTSR IV, 44.
38. o. c. 44.
39. o. c. 45.
40. M. Vaitkus, Nepriklausomybės Saulėj 1918-40, VI, 2-ji dalis, 1968, p. 59.
41. LTSR IV, 45.
42. plg. Vaitkus, o. c. 59; Rolnik, o. c. 46.
43. LE 24, 321.
44. “Aidai”, 1970, nr. 5, 202.
45. t. p. 202.
46. plg. K. Grinius “Aidai”, 1970, nr. 5, 202.
47. Žukas, Atsiminimai, p. 255-256, 452.
48. Tau, Lietuva, p. 317.
49. Spausdinio “Lithuania”, Klaipėdoje, Palangos gatvė.
50. Miroslav Hroch, Die Vorkaemp-fer der nationalen Bevvegimg bei den kleinen Voelker, 1968, 71.
51. LE 14, 506.
52. LE 26, 29.
53. LE 28, 280-281.
54. LE 6, 396.
55. LE 6, 269.
56. LE 24, 315.
57. LE 23, 280-281.
58. Dr. K. Grinius: Steigiamojo Seimo metai, "Aidai”, 1970, nr. 5, p. 201-205.
59. Račkauskas, o. c. 115-118.
60. L. Šmulkštys, o. c., 25.
61. plg. Pr. Pauliukonis, “Aidai”, 1970, nr. 5, 200.
62. D. Krivickas, Mažasis Seimas, LE 8, 28-29.
63. Vaitkus, Neprikl. Saulėj, VI, 2 dalis, 59.
64. V. Manelis, žemės reforma, LE 35, 242-243.
65. Žukas, Atsimin. 452.
66. Šmulkštys, “Sėja”, o. c. 21-22.
67. Pr. G(aida), Nemarioji Lietuva, “Tėviškės žiburiai”, 1970.VI.4, nr. 23.
