Istorijos Tauragės maisto kombinate

Vienos ministerijos biurokratija įkinkyta darbo žmogui išnaudoti.

Mėsos ir pieno pramonės ministerija. Jos buveinė — Vilniuje Komunarų gatvėje. Ministeris Kairys, lietuvis, du pavaduotojai rusai ir du lietuviai. Ministeris gauna iš ministerijos 2000 rublių algos mėnesiui, antra tiek iš ministerių tarybos, pavaduotojai po 1500 iš ministerijos.

Šios ministerijos žinioje yra tokios įmonės: 1. gyvulių paruošų kontoros (zagotskotai), kurios yra didesniame rajone, o kituose rajonuose bent gyvulių supirkimo punktai, priskirti prie tos ar kitos kontoros; 2. visi mėsos kombinatai (Vilniaus, Kauno, Šiaulių, Panevėžio, Klaipėdos, Tauragės) ; 3. pieno pramonės įmonės (pieninės), kurios yra kiekviename rajone; rajono pieninė turi po kelis pieno priėmimo punktus; 4. šaldytuvų trestas (tų šaldytuvų yra keletas); 5. materialinio technikinio aprūpinimo kontora.

Tai ministerijos rankose įmonės, kurios yra tarpininkai tarp "žaliavos” gamintojo kolchozo ir valstybinių įmonių, užsakančių iš tos “žaliavos” pagamintą maistą. Gyvulių kontoros (zagotskoto) uždavinys, sakysim, priimti iš kolchozų ir valstiečių prievolinius gyvulius, juos atšerti ir pakelti į geresnę rūšį ir tada perduoti mėsos kombinatui, kai tik pastarasis pareikalaus. Nuo 1953 zagotskotai pradėjo supirkinėti ir ne prievolinius gyvulius bei paukščius. Laisvo supirkimo kainos yra mokamos beveik tokios pat kaip rinkoje. Sakysim, už vidutinio stambumo ir vidutinio riebumo karvę sumoka apie 2000-2500 rublių.

Zagotskotai priiminėja ir vertina gyvulius pagal jų rūšis, kurių yra penkios; 1. neštandartinė (tokios rūšies gyvulį kontoros priima tik priverstiniam skerdimui, pvz. koją nulūžus) ; 2. mažiau nei vidutinio riebumo (tokios rūšies gyvulio į prievolių atlikimą įskaitoma tik 75-80% gyvulio bendro svorio); 3. vidutinio riebumo (priskaitoma 100%); 4. augščiau nei vidutinio riebumo (priskaitoma 130%); 5. riebi (priskaitoma 140-50%). Panašiai surūšiuotos ir kiaulės. Tokis suskirstymas verčia kolchozus ar atskirus valstiečius kiek galima geriau atšerti gyvulį. Iš kitos pusės jis duoda šiek tiek galimumo pareigūnui, kuris priima gyvulį į kontorą, kilnoti gyvulį iš vienos rūšies į kitą — arba su nauda valstiečiui, arba su žala jam. Šitai verčia taip pat gyvulio pristatytoją palaikyti gerus santykius su tikrintojais, priėmėjais. Ir tai vardan abipusės naudos.

Zagotskotai laiko gyvulius, ligi jų pareikalauja atitinkamas mėsos kombinatas. Imame pavyzdžiui geriau pažįstamą Tauragės kombinatą, kuris savo laiku turėjo pirmą vietą Lietuvoje dešrų gamyboje. Jame darbo sistema tokia, kad kiekvienas to kombinato cechas mėnesio pradžioje gauna mėnesinį planą ir sąmatą, kiek jis gali išleisti numatytam darbui pinigų. Jei darbo atliks tik 80%, tai ir pinigų darbui apmokėti tegali išleisti tik 80%. Jei atliks darbo visą 100%, o pinigų išleis tik 90%, tai direktorius giriamas, apdovanojamas, nors faktiškai jis būtų sutaupęs tuos 10% nuskaitydamas nuo darbininkų.

Draugas Rodzius — viršininkas kombinate

Vienas tokis darbininkų ėdikas Tauragės kombinate buvo skerdimo skyriaus vedėjas Rodzius. Jis skųsdavo darbininkus direktoriui, jei pastebėdavo juos paimant gabaliuką mėsos. Jis darbininkams buvo pabaisa. Darbininkai žinojo, kad valstybę šelpia ir sau garbę didina darbininkų uždirbtais, bet nutrauktais pinigais. Kelis kartus nakčia jį buvo apkūlę plytgaliais. Pačiam direktoriui Rodziaus pranešinėjimas nelabai patikdavo, nes ir pats imdavo ir nenorėdavo dėl kitų kelti skandalo. Bet prisibijodamas Rodziaus, pasišaukdavo įskųstą darbininką ir įspėdavo.

Taip uoliai reikšdamasis, Rodžius turėjo savo tikslų. Dar nepriklausomybės laikais Tauragės “Maiste” jis buvo svėrikas. Vokiečių laikais jis mokėjo pataikauti jiems. Prie bolševikų norėjo padaryti karjerą dar didesnę. Iš svėrėjo jis pakilo iki pagrindinio skyriaus vedėjo. Jis sykį nugėręs prasitarė, kad jam netolimas kelias iki direktorių. Jau buvo padaręs žygių įstoti į partiją. Bet jam kelią pastojo jo paties įsismaginimas nutraukti darbininkams uždarbio dalį valstybės naudai. Jis neaplenkė ir darbininkės Kornikienės, kurios sūnus dirbo MGB Vilniuje. Pastarasai, sužinojęs, kad Rodžius skriaudžia jo motiną, ėmėsi žygių patikrinti Rodziaus praeitį. Po tokio patikrinimo buvo rasta, kad draugas Rodžius buvęs palankus naciams, kažką neteisingai įrašęs į anketą. Kornikas surado liudininkų, kad Rodžius norėjęs pabėgti į Vokietiją, bet buvęs raudonosios armijos atkirstas. Prisidėjo dar ir darbininkų skundas, kad jis suka jų uždarbį. Veltui Rodzius aiškinosi buvęs vokiečių iševakuotas. Tauragės kom. partijos komitetas tada apkaltino Rodzių, kad jis, norėdamas kelti atitarybines nuotaikas tarp darbininkų, pradėjęs sukti jų atlyginimą, neva taupydamas valstybei, norėjęs įsiskverbti į partiją. Rodzius buvo atleistas. Tai buvo 1953...

Gerai, kad Rodzius pataikė ant Kornikienės, kuri turėjo tvirtus pečius. Bet kiek tokių, kurie neturi kam pasiskųsti.

Kombinacijos ir kombinatoriai kombinate

Tauragės mėsos kombinate sakydavo: kaip gyvensi nekombinavęs, tai reiškia nevogęs. Tenai kombinuoja visi — nuo sargo iki direktoriaus. Skirtumas tik tas, kad darbininkai kombinuoja kilogramais, skyrių vedėjai ir direktorius šimtais kilogramų. Darbininkas gali greičiau pakliūti su kilogramais, nei šimtai kilogramų, vežami mašinomis. Bet tokis uždarbis iš šalies turi būt kombinuotas kolektyvinėje santvarkoje taip pat kolektyviai. Sakysim, tame kombinate dešrų ceche vedėjas buvo toks Juozas Tampauskas. Jis prižiūri dešrų gamybą. Jos gaminamos pagal tam tikrus receptus ir negali turėti drėgmės daugiau, kaip nurodyta recepte. Normaliai virtos dešros gali turėti drėgmės, berods, iki 72%, pusiau rūkytos 53%. Bet jeigu Tampauskas padidins drėgmės dešrose tik 4% daugiau, tai mažai kas pastebės skirtumą. O jo kišeniui skirtumas bus didelis, nes perleidus 2000 kg dešrų jam teks 80 kg ir gaunant už kg po 20 rb, liks jam 1600 rublių. Bet vienas jis to padaryti negali. Padirbtas dešras patikrina veterinorius ar laborantas. Jeigu jis ras perdaug drėgmės, jos bus grąžintos džiovinti. O jeigu nebus tinkamos valgyti, gali jas įsakyti visai sunaikinti. Bet tada bus striuka dešrų skyriaus vedėjui. Dėl to Tampauskas turi gerai sugyventi su laborantu ir paskui su juo pasidalyti. Bet sistema taip sudaryta, kad vienas kitą tikrina ir toliau. Išleidžiant dešras iš kombinato pridedama visa dešrų “metrika”. Dešras užsakiusi ir jas gavusi įstaiga per tam tikrą laiką gali jas tikrinti ir, radus ne pagal metriką, gali grąžinti. Taigi reikia su visais susitarti ir kombinuoti kolektyviai. Dažnai ir nepasiseka. Tada ir girdim apie suėmimus ne atskiro asmens, bet ištisomis kompanijomis. Taip nutiko ir Tauragės kombinate.

Tauragės mėsos kombinato direktorius nuo 1947 buvo Vilius Lasis, Rusijos lietuvis, silpnai lietuviškai kalbėjęs. Kombinate jis susidraugavo su Tampausku ir kitais lietuviais. Bendromis pastangomis jie pradėjo didelio masto biznį 1948 ir jį laimingai tęsė iki 1950 pradžios. Biznyje dalyvavo direktorius Vilius Lasis, dešrų skyriaus vedėjas Tampauskas, pagamintų prekių sandėlio vedėjas Gulbinas, dešrų meisterė Galina Sivolapova (iš Poltavos) ir veterinarijos gydytojas rusas. Jie varė biznį su Tilžės mėsos ir pieno realizavimo kontora, kuri iš Tauragės kombinato dideliais kiekiais imdavo dešras. Ėjo gerai, bet direktorius ir Tampauskas nusprendė sumažinti veterinarijos gydytojui pinigų dalį ir paskui visai iš biznio išjungti. Visi darbininkai pastebėjo, kad Tampauskas labai nesiskaito su pinigais, švaistosi įgėręs šimtinėmis. Jis darbininkų neskriaudė, tad niekas ir jo neskundė. Tik veterinarijos gydytojas, pasijutęs nuskriaustas, įskundė milicijai. Milicija sulaikė Tilžės kliento mašiną, pasvėrė dešras, rado 380 kg daugiau, kaip rodo faktūra. Tada ir čiupo. Iš pradžių Gulbiną su Sivolapova, o paskui ir Tampauską su direktorium. Jiems besėdint kalėjime, iš Archangelsko atėjo pranešimas, kad Tauragės mėsos kombinato dešros buvo gautos sugedusios dėl per didelio kiekio drėgmės; jas reikia perdirbti į menkesnę rūšį. Tada jau įsikišo ir valst. kontrolė. Buvo sudaryta antra byla už “broko” gaminimą, šį kartą teko atsisėsti ir pačiam veterinoriui. Vyriausias teismas Tauragės sesijoje abi bylas sprendė kartu. Direktoriui davė 4 penkmečius (20 metų). Tampauskui 18 metų, vet. gydytojui 5 metai už neteisingą analizę, Sivolapovai 4 ir Gulbinui 2 metai. Bet Tampauskas žmonai esą buvo palikęs ne mažiau kaip 100,000 rublių. Ar dėl to ar dėl kitos priežasties po dvejų metų visi nuteistieji buvo ištraukti iš kalėjimo. Po kalėjimo Lasis vėl atgavo direktoriaus vietą Tauragės kombinate, Tampauskas sugrįžo į dešrų meisterius. Paskutiniu laiku, rodos, Lasis buvo nukeltas šaldytuvų direktorium į Klaipėdą.

Dar prieš tai buvo istorija ir su kitu Tauragės mėsos kombinato direktorium... 1946 apie liepos mėn. buvo išrašytas iš Leningrado rusas atsargos majoras Brovkin. Jis buvo pastatytas vietoje lietuvio Daraškeviečiaus, kuris už biznį buvo atleistas. Tais pačiais metais Brovkin vyko į Leningradą Naujų Metų atostogų. Prisikrovė porą lagaminų lauktuvių iš Tauragės kombinato. Tai pastebėjo vyr. inžinierius Fedovin, su kuriuo direktorius nesugyveno, ir pranešė milicijai. Tauragės stotyje milicija patikrino. Nuo to laiko Brovkino nebeteko matyti. O už savaitės dingo ir vyr. inžinierius Fedovin...

Kai kurios išvados

Kiek pagamina? Tauragės mėsos kombinatas per mėnesį sezono metu apytikriai pagamina 30-40 tonų dešros bei rūkytų gaminių ir 60-80 tonų mėsos. O kombinatai, kaip minėta, be Tauragės dar yra Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje.

Kam gaminius skiria? Lietuvos rinkos fondui, vadinas, gyventojams 30%, rinkos fondui Rytprūsiuose ir SSSR 20% (tik dešros); likusi 50% “apcefondui”, t. y. kariuomenei, daugiausia Rytprūsiuose. Taigi 70% eina ne Lietuvos gyventojams.

Kiek valstybė uždirba? Mėsos savikaina kombinatui atsieina kg jautienos vidutinio riebumo 3 - 3,5 rubl., o parduodant anai užsakiusiai įstaigai už tą patį kg kombinatas gauna 9-10 rb; dešrų savikaina apie 8 rb, mažmenų prekyboje piliečiui tenka mokėti iki 25 rb.

Ar galėtų daugiau pagaminti ? Kombainas daug daugiau pajėgtų. Bet didžiausias stabdis — žaliavų, kitaip sakant, galvijų, paukščių, trūkumas. Zagotskotai nevisada pristato tiek gyvulių, kiek buvo suplanuota. Neišpildžius plano ministerija nepriima jokio pasiteisinimo. Nurodo, kad reikėjo sudaryti iš kombinato aktyvą ir, susitarus su rajono partijos komitetu, važiuoti per valsčius ir raginti, kad jie atsiskaitytų su mėsos prievole, nes žaliavos nepakakę dėl to, kad ne visi atliko prievolę pagal planą.

Čia sovietinė kolektyvizacija atsikeršija sovietų gamybai. Kolektyvizacija sugriovė Lietuvos gyvulių ūkį, ir jis neduoda tos žaliavos, kurios taip laukia fabrikų mašinos, o jų gaminių išalkusios burnos. Vietoj gyvulių nepasiųsi į fabriką nei traktorių nei kombainų, nei kitų priešakinės technikos stebuklų.

Lėtina gyvulių auginimą ir nežmoniškas valdžios gobšumas — laimėti valdžios iždui didelius kapitalus, o žaliavos gamintojui ir darbininkui mokėti ašaras. Valstybinis kapitalizmas yra žiauresnis už privatinį, nes jis neturi širdies.

Tokią padėtį Gedvilas perdavė Šu-mauskui. Šumauskas tepažadėjo labiau išreikalauti iš kolchozininkų duokles.

L. Prapuolenis