Kova dėl laisvės antrą pokario dešimtmetį pradėjus

1. LAISVŲ KRAŠTŲ VAIDMUO

Didžiosios Vakarų Europos valstybės, kaip Anglija, Prancūzija ar Italija, yra “realistės”. Skaitydamosios su realia padėtimi, jos nenori pyktis su didžiuoju Rytų kaimynu. Labiau vertindamos savo interesus, negu teisėtumo bei teisingumo principus, jos labai nedaug ką tegali padėti pavergtoms tautoms, o kartais net kenkia, tormozuodamos aktyvesnę Amerikos politiką. Reikšmingesnį galbūt vaidmenį suvaidins Vokietija. bet tai tik tolimesnėje ateityje. Dėl to suprantama, kad visų pavergtųjų akys šiandien nukreiptos ne į Europą, bet į galingiausią pasaulio šalį —  Jungtines Amerikos Valstybes.

Principinis Amerikos nusistatymas pavergtų tautų atžvilgiu yra toms tautoms palankus ir labai naudingas.

Tačiau visi principiniai pareiškimai tuo tarpu tėra žodžiai, kurie jokio agresoriaus dar nėra įveikę. Agresorių galima įveikti tik veiksmais. Tad amerikiečių kalbos apie pavergtųjų išlaisvinimą, tenka įvairiai vertinti. Galima į jas žiūrėti kaip į propagandą tiek vidaus reikalui (ypač prieš rinkimus), tiek ir užsienio politikos reikalui. Bet tenka taip pat pripažinti, kad kai kurie amerikiečiai ir nuoširdžiai taip galvoja, kaip jie kalba. Turing galvoj šiuos pastaruosius, įdomu pasekti, kaipgi jie vaizduojasi pavergtųjų išlaisvinimą be karo arba, kaip dabar įprasta sakyti, taikiomis priemonėmis.

(a) Išlaisvinimo taikiomis priemonėmis programa.Tipingas tokio laisvinimo supratimo pavyzdys buvo Christian Science Monitor straipsnis (pernai rugsėjo 2), pavadintas: “Kaip atstumti Sovietus?” Straipsnio autorius klausia: “Kokiomis priemonėmis, kokios rūšies sankcijomis vakariečiai mano priversti Sovietus padaryti nuolaidas, apie kurias kalba prez. Eisenhoweris ir valstybės sekretorius Dulles: Vokietijos suvienijimą vakarų sąlygomis, satelitinių kraštų išlaisvinimą ir tarptautinio komunizmo sąmokslo panaikinimą?” Autorius atsako, kad ekonominės sankcijos, kaip prekybos ryšių nutraukimas ar blokada, pasirodė esą neveiksmingos. Kokios tada belieka kitos? Autorius jų nurodė tris: moralines sankcijas, pasaulio opiniją ir derybas.

Esanti tiesa, kad jau Amerikos konstitucija reikalaujanti ginti visų pavergtųjų teises ir taip pat tiesa, kad Sovietai laiko pavergę satelitus. Toks skirtingas padėčių priešpastatymas Sovietus stato į nepatogią padėtį. Jeigu Sovietai nori priklausyti moraliai padorių tautų draugijai, tai jie, straipsnio autoriaus nuomone, turį daryti čia konkrečių žygių. Galbūt dėl to, sako autorius, Bulganinas ir Chruščiovas po Ženevos konferencijos nebuvo kviečiami Amerikon, kol Maskva neparodys, kad ji nori moraliai taisytis.

Į moralines sankcijas panaši esanti pasaulio opinijos reikšmė. Maskva esanti nepaprastaai jautri pasaulio opinijai ir deda visas pastangas gerai apie save opinijai laimėti.

Trečia priemonė — derybos, įtikinėjimas, užtikrinimai. Straipsnio autorius mano, kad ir derybų keliu, abiem pusėm darant nuolaidų, galima pakeisti status quo visos Europos labui.

(b) Sąlygos, kuriose ta išlaisvinimo programa būtŲ reali. Galima paabejoti šitokių taikių priemonių veiksmingumu su tokiu oponentu, kaip Sovietų Sąjunga, kuri laikosi visiškai skirtingų moralės principų, negu vakarų valstybės. Bet iš kitos pusės negalima iš anksto neigti, kad jokių permainų vakariečių naudai negalėtų įvykti. Tai galėtų lemti abiejų pusių pajėgumo santykis. Vakarų Vokietijai ginkluojantis ir Atlanto Sąjungai dar labiau stiprėjant, Vokietijos suvienijimas bus nebeišvengiamas. Vakarams gi laimėjus visą Vokietiją, ir satelitinių kraštų padėtis pasikeistų. Tačiau visa tai gali įvykti su sąlyga, jeigu karinio pajėgumo santykis žymiai nepasikeis Sovietų naudai. O pasikeisti jis gali. Neseniai J. Alsopas keliuose straipsniuose aprašė, kokių išvadų priėjo prezidento žymiausių mokslinių patarėjų komisija, vadovaujama Massachusetts technologijos instituto pirmininko dr. J. R. Killian. Komisijos nuomone Sovietai atominiais ginklais susilygins su JV 1960 m., o 1965 m. savo aviacija Sovietai galės pralenkti Ameriką.

Galima sutikti su Ernestu Galvanausku (Sėja, 1955 Nr. 10), kad abiem pusėm bijant naudoti atominius ginklus, toliau vyks globalinis šaltasis karas politinėje, ekonominėje, kultūrinėje srityje, ypač tose vietose, kur tokiam karui dirva yra patogi. Karas gali būti ilgas, ir šiandien mes negalim pasakyti, kuri pusė tą šaltojo karo mūši laimės. Kol kas daugiau laimi komunistai. Neskaitant Kinijos, jie jau įsigali Indonezijoj ir Malajuose visai legaliu keliu. Sovietams simpatijų rodoma Indijoj, Burmoj, Afganistane. Jie taip pat braunasi į Egiptą bei arabų kraštus. Istorikas Toynbee pastarojo karo dešimtmečio sukakties proga įrodinėjo, kad Hitleris buvęs pavojingesnis negu Stalinas, nes įveikęs Europą, Hitleris būtų savo globon paėmęs ir Afriką, o iš ten jau grasęs Pietų Amerikai ir vėliau Šiaurės Amerikai. Komunistai, kaip matom, eina kiek skirtingais karo takais, bet žygiuoja į tą patį tikslą. Kolkas jie vis stumiasi pirmyn, o jei kur kiek pasitraukia, tai tik taktikos sumetimais. Per pastarąjį dešimtmetį vakarai buvo defenzyvoje. Vakariečiai per tą laikotarpį atlaikė pozicijas Graikijoj, Irane ir Korėjoj. Laimėjo Austrijoj ir Jugoslavijoj. Pralaimėjo Kiniją, pusę Vietnamo, Čekoslovakiją ir kitas vidurio Europos valstybes. Kaip matom, pokario Sovietų laimėjimai yra žymiai didesni negu pralaimėjimai. Taip įvyko dėl to, kad Sovietai buvo ofenzyvoj. Yra aišku, kad ginantis nieko laimėti negalima. Geriausiu atveju galima atlaikyti tik turimas pozicijas. Todėl norint pakeisti dabartinį status quo, nėra kitos išeities, kaip pereiti į ofenzyvą.

Bet ir ofenzyva negali būti sėkminga, jeigu ji yra sąlyginė, ribota, neryžtinga. Vakariečių, konkrečiai prezidento Eisenhowerio skelbiama išlaisvinimo kova taikiomis priemonėmis negali būti sėkminga kaip tik dėl to, kad ji ribota. Toks priešas kaip komunistai tokių taikių priemonių visai nebijo jau vien dėl to, kad jie turi visiškai skirtingą moralės supratimą. Vakariečiai jaudinasi, kad atominis karas sunaikins žmones ir civilizaciją. Komunistai dėl to nesijaudina. Jiems nesvarbu, kas liks po karo, svarbu, kad jie liktų laimėtojai. Malenkovas, būdamas premjeru, buvo kartą pasakęs, kad atominiame kare laimėtojo nebūtų, nes abi pusės būtų sunaikintos. Bet ši Malenkovo “klaida” vėliau buvo kitų vadų pataisyta, pareiškiant, kad atominis karas sunaikintų tik kapitalistus. Tai rodo, kad komunistų pusėj yra mažiau atsakingumo pajautimo, bet daugiau ryžtingumo ir drąsos. Ofenzyvai tai yra būtina. Ir kas to ryžtingumo bei drąsos turės daugiau, tas visuomet bus ofenzyvoj, tas visuomet turės ir daugiau galimybių laimėti. Norint tad vakarams pereiti į ofenzyvą, kuri atneštų laimėjimą, nėra kitos išeities, kaip atsisakyti nuo ribotos ofenzyvos. atsisakyti nuo minties, kad karo turi būti vengiama bet kuria kaina. Nusistatymas iš anksto vartoti tik kai kurias priemones iš tikrųjų reiškia apsisprendimą kapituliacjai iš anksto. Komunistai, turėdami pakankamai neatominių ginklų ir mases žmonių, vykdys subversiją iš vidaus ir organizuos lokalinius karus, kaip Korėjoj ar Indokinijoj. Kadangi, kaip patyrimas parodė, laisvosios tautos tokių karų įprastiniais ginklais ar ribotame plote laimėti negali, tai joms tenka visą laiką trauktis. Besitraukiant gali ateiti laikas, kada teks galvotrūkčiais bėgti. Tada sustoti ir prešintis gali būti per vėlu.

Todėl laisvasis pasaulis turėtų pasisakyti atvirai ir be baimės už ofenzyvą — visuotinę, totalinę. Tai nereiškia, kad turi būti skelbiamas karas, bet tai turėtų reikšti, kad mes nebijome ir nedrebame dėl galimo karo. Turime naudoti visas kitaspriemones, bet nedrebėti, kai priešas provokuoja fiziniais ginklais.

(c) “Kovojančios laisvės” programa.“The Washington Post” (22. 11. 55) pasirodė straipsnis, kuris pradedamas šitaip: “Vakar Pentagonas viešai paskelbė naują, šaltojo karo programą, vadinamą ‘kovojančią laisvę’, kurios tikslas nugalėti komunizmą kovoje dėl žmogaus sielos”. Gynybos departamentas išleido brošiūrą, kurioje dėstoma ta “laisvojo pasaulio ideologija”, turinti įrodyti, kad ji yra stipresnė ir dinamiškesnė negu komunizmas. Mat, komunistai iki šiol turėję didelių laimėjimų todėl, kad jie “žino, ką jie tiki, kodėl jie tai tiki, ir moka tai žmonėms paaiškinti suprantamas žodžiais”. Todėl norint nugalėti komunizmą, reikia mokėti suprantamais žodžiais išaiškinti laisvės ideologiją, kas ji yra ir kodėl ji yra pranašesnė už komunistų ideologiją.

Šią "kovojančios laisvės” programą per 18 mėnesių paruošė jungtinis karinis štabas, gynybos departamento pritariamas. Tą programą paremti kviečiamos patriotinės, religinės bei kitokios organizacijos.

Neatrodo, kad čia būtų kas nors visiškai nauja, išskyrus naujus žodžius. Skelbiama ta pati žodinė kova, tik žadama ją padaryti dinamiškesnę. “Militant Liberty” tai naujas šūkis šalia jau nuskambėjusių ir užmirštų, kaip “containment”, “liberation”, “new look” ir kt.

Ko iš tikrųjų vertas toks žodinis karas? žodžiai nustojo reikšmės. Kaip žmonės anapus sustiprins kovą pagal “laisvės ideologiją”, jei turi prieš akis, sakysim, 1952 rytinės Vokietijos sukilimą, kuriam “kovojančios laisvės” skelbėjai nė piršto nepajudino padėti. Tokių faktų akivaizdoj sovietinei propagandai lengva sakyti — meskit priešinęsi, nieks jums nepadės . . .

(d) Pasitikėjimo Vakarais atgaivinimo programa.Kitą siūlymą taip pat specialia brošiūra pateikė Pavergtos Jungtinės Tautos. Sprendžiant iš trumpos jos santraukos mūsų spaudoj (Darbininkas, 22. 11. 55), ši programa yra realesnė ir dinamiškesnė už amerikoniškąją. Joje siūloma, kad prieš komunizmą “vakarų demokratijos turi pastatyti laisvės idėją ir savo politikos praktika (mano pbr. LD) patvirtinti, kad ši laisvė yra pajėgi, ryžtinga ir savo kelią žinanti”.

Toliau siūloma atgaivinti “visų sovietų pavergtųjų tautų, taip pat ir rusų tautos, pasitikėjimą Vakarais” ir nedaryti kompromisų su pavergėjais. Pagaliau pažymima, kad Vakarai turi imtis iniciatyvos organizuoti tarptautinei taikai, kuri “gali pareikalauti iš laisvojo pasaulio aukų, gal net labai didelių aukų”.

2. MŪSŲ PAČIŲ PASTANGOS

Pačių egzilų tarpe nepalyginti reikšmingesni yra ne tautiniai, bet tarptautiniai sambūriai. Pirmoj vietoj čia statytinos Jungtinės Pavergtos Tautos. Toliau įvairūs tarptautiniai politiniai sambūriai, kaip Vidurio Europos Krikščionių Demokratų Sąjunga, Žaliasis Internacionalas, Liberalų Internacionalas ir kt. Visokie tautiniai komitetai reikalingi daugiau formaliam reikalui — deleguoti atstovams į tarptautines organizacijas.

Kalbant apie tarptautinių sambūrių pastangas, tenka pažymėti, kad jų uždavinys yra neleisti pavergtų kraštų padėčiai stabilizuotis. Toji padėtis turėtų būti nuolat aktualinama, ir aktualinama taip intensyviai, kaip dabar aktualinamas Vokietijos suvienijimo klausimas. Tam tikslui, be ligi šiol naudotų priemonių, siūlyčiau kelias naujas.

Pirmiausia manyčiau, kad būtų jau labai laikas visiems pavergtiesiems leisti Amerikoj bendrą anglų kalba laikraštį, pvz. savaitraštį. Jo leidimą, galėtų organizuoti kad ir tos pačios Pavergtos Jungtinės Tautos. Finansiškai jį išlaikyti nebūtų sunku, nes jį skaitytų ir palaikytų visų tų tautybių žmonės, kurių čia yra milijonai. Propagandinė jo reikšmė būtų didelė, bent žymiai didesnė už dabar atskirų tautinių grupių leidžiamus informacinius laikraštėlius ar biuletenius. Pirmiausia toks laikraštis ne tik informuotų, bet ir formuotų viešąją opiniją.

Šiandien laisvasis pasaulis apie sovietizmą, komunizmą, jo mokslą, jo praktiką ir taktiką nusimano labai gerai. Knygų tuo klausimu yra tiek daug ir tokių gerų, kad nė mes patys geresnių neparašytume. Spaudoje antikomunistinių straipsnių taip pat netrūksta. Tačiau vieno dalyko labai trūksta — tai aiškaus nusistatymo dėl taktikos su Sovietais. Tiksliau, taktikos, kuri būtų priimtina pavergtoms tautoms. Čia toks bendras visų pavergtųjų laikraštis galėtų daryti sugestijų dėl Amerikos taktikos ir sugestijonuotų ne atskirus laikraščių redaktorius ar politinius veikėjus, bet pačią visuomenę. Jis galėtų paremti tą spaudą bei tuos rašytojus, kurie mums savo pažiūromis yra artimesni, ir oponuotų tai spaudai, kuri nieko malonesnio nemato, kaip taikią koegzistenciją. Toks laikraštis būtų sąžinės balsas, primenąs moralinius principus — senus pažadus, įsipareigojimus ir jų nevykdymą, padarytas skriaudas ir jų neatitaisymą. Tai būtų tas organas, kuris pavergtųjų klausimą nuolat aktualintų.

Antra svarbi priemonė mūsų klausimui aktualinti tai laisvojo pasaulio idealistinės visuomenės pagelba. Yra pasauly žymių žmonių, kurie mus užtaria, mūsų pastangoms pritaria, bet jų parama iki šiol buvo nereikšminga ir neefektyvi, nes tai buvo tik atsitiktiniai atskiri balsai, nuskambėję kaip balsai tyruose. Kad jie būtų reikšmingesni, mūsų draugai laisvajame pasauly turi būti apjungti kokia nors organizacine forma. Jeigu komunistai pajėgia suburti laisvojo pasaulio žymiuosius žmones komunistus į vad. “taikos draugų” organizaciją, kurie rengia pasaulinius "taikos” kongresus ir kt., tai kodėl mes nepajėgiame suorganizuoti laisvės draugų ir sušaukti pasaulinį masinį pavergtųjų laisvės kongresą? Tai yra verta mūsų visų pastangų, ir tai yra būtina! Mes negalime leisti sau tokio malonumo, kad darytume tik tokius žygius, kurių pasisekimas užtikrintas. Mes privalome daryti šimtus žygių, nepaisant, kad tik dalis jų bus apvainikuota sėkme. Jeigu mes turėtume tokią organizaciją, gal neatsitiktų tokių keistų dalykų, kad lietuvis istorikas negali net laiško paskelbti prieš komunistinį smurtą tokio katalikiško krašto spaudoj kaip Italijos. Tiesa, šita mintis jau iš dalies vykdoma, sudarius organizacinį komitetą (prel. J. Balkūno vadovaujamą), kuris telktų pavergtų tautų draugus.

Trečia svarbi kovos priemonė yra pavergtųjų klausimo kėlimas Jungtinėse Tautose. Iki šiol mūsų nedraugai ir tariamieji draugai stengdavosi mus įtikinti, kad tam dar neatėjo laikas. Dešimt metų praėjo, o šimto milijonų pavergtųjų klausimui iškelti pasaulio tautų forume dar neatėjo laikas! Kai praeis dar dešimt metų, tie patys “draugai” tikriausiai kalbės, kad dabar tai jau, deja, per vėlu.

Ketvirta sugestija liečia daugiau Baltijos valstybes. Prileidus, kad Vokietija bus sujungta, kad ir Europos satelitų padėtis pasikeis, dar nereiškia, jog tuo pačiu ir Baltijos valstybių padėtis pasikeis kartu. Baltijos valstybų geografinė padėtis yra blogesnė, negu vad. satelitų. Tas faktas nėra be reikšmės ir derybose su sovietais. Nors valstybės departamento pareigūnai ir pažadėjo

Alto atstovams, kad keturių viršūnių konferencijoj Genevoj Baltijos valstybes nebus išskirtos iš satelitų skaičiaus,. Tačiau Amerikos spauda tada rašė vienodai — Baltijos valstybių satelitų tarpe neminėjo. Reikia manyti, kad spauda buvo painformuota, kaip reikia rašyti. Baltijos valstybių dalyvavimas Jungtinių Pavergtų Tautų sudėtyje jau pratina opiniją, kad visų dešimties pavergtų tautų politinė padėtis tos pačios rūšies ir kad jų likimas turi būti sprendžiamas lygiai. Turi būti daromos ir toliau didžiausios pastangos, kad Baltijos kraštų laisvinimas nebūtų išjungtas iš satelitinių kraštų tarpo.

Visa, kas iki šiol pasakyta, sutrauktina šitaip:

Tik laisvajam pasauliui pajėgiant išlaikyti karinį pranašumą., galima tikėtis visos Vokietijos laimėjimo vakariečių naudai; tik rytinę Vokietiją išlaisvinus, galima tikėtis status quo pasikeitimo okupuotose rytų Europos valstybėse;

Baltijos kraštų išlaisvinimo galima tikėtis, jeigu jų laisvinimas nebus išskirtas iš kitų rytų Europos valstybių ; laisvinimo kovai sustiprinti reikia bendro visiems pavergtiesiems anglų kalba laikraščio, reikia tarptautinės pavergtiems draugų organizacijos, reikia aktyvumo kelti klausimą Jungt. Tautuose.    L. D.

KONGR. THOMAS S. GORDON,

DEM. ILL.

1956 Vasario 16 proga:

šios šaunios ir narsios tautos istorija yra rašyta krauju jos drąsių patriotų, kurių vienintelis siekimas buvo laisvė ir nepriklausomybė; jie niekados nesiekė grobti ar prisijungti kaimynų žemes, šiandien ta pati pasiaukojimo dvasia vyrauja lietuvių tautos charakteryje.