VALSTYBĖ IR DEMOKRATIJA

Į PILNUTINĘ DEMOKRATIJĄ  ciklas buvo pradėtas Nr. 2 (39) str. Valstybė ir kultūra: jame svarstyta, kaip demokratijos principą įgyvendinti kultūros srity, kad būtų pagerbti visų piliečių pasaulėžiūriniai įsitikinimai.

Nr. 3 (40) ir 4 (41) buvo str. Žmogus ir ūkis: kaip demokratijos principą įgyvendinti ūkio srity, kad kuo tikslingiau būtų suorganizuota ūkinių gėrybių gamyba ir kuo teisingiau jos būtų paskirstytos tarp piliečių.

Nr. 5 (42) str. Tauta tarp tautų: nepriklausomos Lietuvos įsijungimas į Europos tautų šeimą.

Nr. 6 (43) str. Valstybė ir valdžia: kaip suorganizuoti valdžią, kad ji kuo teisingiau piliečių demokratines laisves suderintų su valstybės pažangai reikalinga tvarka.

Nr. 7 (44) str. Valstybė ir šeima: kokia įstatymų tvarka ir valstybės globa turi būti taikoma šeimai, kad ji būtų sveikas ir našus valstybės pagrindas.

1955. 7. 21:

Po pasikalbėjimo su kiekvienu rusų delegacijos nariu jis (Eisenhoweris) buvo giliai įtikintas, kad jie (rusai) visi trokšta taikos taip pat nuoširdžiai kaip ir jis pats.    “Time"

Į pilnutinę demokratiją (7)

TARNAS AR VIEŠPATS

Valstybė nėra asmens ar šeimos amžininkė. Tik gyvenimui išsišakojus, kai nei atskiras asmuo, nei atskira šeima nebepajėgė patenkinti žmogaus reikalų; kai šeimos susijungė į gimines; kai ūkis virto organizuota medžiokle, sutelktiniu žemės dirbimu arba gyvulių auginimu; kai auklėjimas pralaužė šeimos sienas ir perėjo į gentį,—tik tada iškilo naujos, galingesnės organizacijos reikalas. Tada pradėjo reikštis valstybė. Ji apjungė asmenis, šeimas ir gimines, bet jų nesunaikino. Valstybė neabsorbavo nei šeimos bendruomenės, nei religinės bendruomenės, nei kitų bendruomenių, ir jų pakaitalu netapo. Valstybė visas jas tik sustiprino. Davė joms ir pačiam asmeniui apsaugą, žodžiu, valstybė atsirado kaip pagalba asmeniui ir kitiems pagrindiniams visuomenės narveliams.

Pirmykštė valstybės paskirtis — padėti asmeniui ir šeiminei, religinei bei kitoms bendruomenėms išsilaikyti bei išsiskleisti.

Žmogus suorganizavo valstybę ne kaip savo gyvenimo tikslą, bet tik kaip vieną iš priemonių savo būčiai tobulinti. Todėl ne žmogus valstybei, bet valstybė žmogui turi tarnauti. Bet jeigu valstybė atsirado tik tada, kai asmuo, šeima ar giminė be valstybės nebepajėgė savo uždavinių atlikti, tai natūrali valstybės kompetencija ir turi tenkintis tik tuo, ko nebepajėgia atlikti asmuo, šeima ar kuri kita bendruomenė. Valstybės teisė ir pareiga sudaryti asmeniui ir bendruomenei veikti tinkamų sąlygų, bet ne paglemžti jų uždavinius ir stelbti jų užsimojimus.

Ką nori ir pajėgia atlikti asmuo, to nereikia pavesti bendruomenei; ką nori ir pajėgia atlikti šeiminė, religinė, profesinė bendruomenė, to nereikia pavesti valstybei.

Tai yra privatinės iniciatyvos dėsnis. Jis eina iš pačios valstybinio gyvenimo prigimties. Jis nubrėžia ribas kiekvienai valstybinei kompetencijai.

Totalistinis dėsnis: “Niekas be valstybės, niekas šalia valstybės, viskas valstybėje ir per valstybę”, — priešžmogiškas. Jis iškreipia valstybės paskirtį. Pagal jį valstybė, užuot tarnavusi žmogui, turi jam viešpatauti. Totalistinė valstybė jau nebe priemonė žmonių reikalams tenkinti, bet pats žmogaus buvimo tikslas. Ji pasiglemžia visus žmonių gyvenimo uždavinius ir visas gyvenimo sritis. Totalizmas suvalstybina ne tik gyvenimą, bet ir patį žmogų. Demokratija yra totalizmo priešybė. Ji valstybę supranta kaip priemonę asmens tikslams tarnauti.

Valstybės paskirtį pagelbėti asmeniui, šeiminei, kultūrinei, religinei, profesinei bendruomenei išreiškia ir vykdo tiktai demokratinė valstybė.

VERGAS AR SAU ŽMOGUS

Totalizmas žmogaus asmenį kam nors pavergia: tautai ar ideologijai, rasei ar klasei, darbui ar kapitalui. Tuo tarpu demokratijoje asmuo stovi augščiau už visus žemiškojo gyvenimo pradus.

Žmogaus asmuo yra pati augščiausioji vertybė.

Demokratija šią vertybę pripažįsta ir stengiasi valstybės gyvenime ją išreikšti.

Demokratijos pagrindą sudaro asmens pirmumas prieš bendruomenę.

Tiesa, asmuo gyvena bendruomenėje. Be jos negalėtų nei išsilaikyti, nei išsivystyti. Tačiau tai nereiškia, kad žmogus kaip asmuo, kaip protinga ir laisva būtybė, būtų palenktas bendruomenei kaip augštesniam tikslui. Bendruomenė yra tik sąlyga asmens gyvenimui. Ji niekad negali virsti asmens tikslu, o asmuo jai — tik priemone. Jeigu žmogus dažnai daug ką bendruomenei savo laisva valia aukoja, jis tatai daro ne savo asmens atsisakydamas, bet jį dar labiau pabrėždamas. Bendruomenei negalima aukoti dalykų, susijusių su asmens esme, kaip sąžinė, įsitikinimai, tiesa, dorovė.

Antra vertus, bendruomenė

—    šeiminė, profesinė, religinė

—    nėra žmogui atsitiktinis dalykas, bet pačios jo prigimties siekimas. Žmogus pačia savo esme yra apspręstas būti drauge su kitais. Ir šis buvimas reiškiasi bendruomeninėmis formomis. Buvimas drauge asmens ne tik nenaikina, bet jį ištobulina, išskleidžia jo visuomeninę pusę. Pilnutinis asmens išsivystymas yra galimas tik bendruomenėje. Todėl demokratija ima asmenį ne atitrauktą nuo kitų, ne vienišą, bet gyvenantį bendruomenėje, siekiantį bendrosios gerovės ir atsakingą už savo veiklos lauką.

Demokratija, nepažeisdama asmens pirmumo, saugo šeiminę, religinę, profesinę bendruomenę, kaip būtinas sąlygas asmeniui išsiskleisti.

Demokratija žino, jog žmogus į valstybę įsijungia per prigimtąsias bendruomenes. Tarp asmens ir valstybės stovi tarpinės bendruomenės, kurios neleidžia asmeniui sauvaliauti, o valstybei —: asmens nustelbti. Prigimtoji hierarchija yra būtinas demokratinės valstybės dėsnis.

Demokratija gali būti atremta tik į tam tikrą žmogaus sampratą, būtent, kad žmogus yra nelygstamai vertinga asmenybė, gyvenanti ir veikianti prigimtosiose bendruomenėse.

Iš vienos pusės žmogaus asmuo yra vertybė pati savimi, todėl negali būti naudojamas kaip priemonė kam nors. Iš antros pusės, savo esme žmogus yra suaugęs su bendruomene, todėl negali elgtis sauvališkai. Kur nėra šitokios žmogaus sampratos, ten negali būti nė tikros demokratijos sampratos.

Demokratija reikalauja kilnių pažiūrų į žmogaus būtybę, gilios jai pagarbos, nuoširdaus jos vertinimo.

Demokratija reikalauja augštos dvasinės kultūros.

Nei barbariškas žmogus, nei barbariška tauta nėra demokratai. Demokratija nėra prigimties dovana. Ji yra kovos laimėjimas. Ilgos kovos su barbariškais atskiro žmogaus ir visuomenės instinktais. Todėl

auklėjimas demokratijai yra vienas iš pagrindinių visuomeninių uždavinių.

Jeigu vienur ar kitur demokratiją ištinka sunkumai, tai jie eina ne iš demokratijos principų, bet tik iš demokratijos sąmonės krizės. Asmens sampratos nuosmukis, demokratijai išauklėtų vadų stoka, visuomeninio atsakingumo pajautimo sumenkėjimas nevienoje šalyje sužlugdo pačią demokratiją. Visomis tad visuomeninės pedagogikos priemonėmis reikia ugdyti žmoguje demokratinę asmenybę.

Demokratija yra augščiausioji visuomeninė vertybė.

Bet kaip tik todėl ji gali būti lengvai prarasta. Demokratija niekada nėra laimėta visam laikui. Ją reikia nuolat ir nuolat laimėti.

LAISVĖ NĖRA SAUVALIAVIMAS

Asmens pirmumas praktiškai gali reikštis tik asmens laisve. Todėl asmens laisvės vykdymas yra viena iš pagrindinių demokratinės valstybės pareigų. Totalizmas nekartą demokratijai yra priekaištavęs, kad ji, pasisakydama už asmens laisvę, skelbianti anarchiją ir tuo būdu stumianti valstybę į suirutę. Tačiau šioks priekaištas yra paremtas nesusipratimu. Laisvės principas demokratijoje yra visuotinis. Demokratinės laisvės esmė yra ta, kad tai yra laisvė visiems, ne tik tam tikriems luomams, grupėms ar asmenims. Tad jeigu kas savo laisvę naudoja piktam, kenkdamas kitiems savąja laisve naudotis, tuo pačiu jis pats praranda teisę į savo laisvės naudojimą. Kaip amerikiečiai vaizdžiai sako, kiekvieno rankų laisvė pasibaigia ties kaimyno nosim. Taigi

asmuo demokratijoje tėra tiek laisvas, kiek jis pats laisvės visuotinumą išpažįsta ir vykdo.

Kas kitų laisvę neigia, tas pats nustoja teisės į savo laisvę. Kiekvienas kito laisvės pažeidimas iššaukia pažeidėjo laisvės aprėžimą. Tas liečia atskirus žmones ir jų sambūrius. Partija, kuri neigia asmens laisvę, kuri griebiasi prievartos, susikerta su pačia demokratijos esme. Tokia partija neturi teisės naudotis demokratinės partijos laisve.

Prievarta yra demokratijos užpuolimas.

Kaip atskiras asmuo turi būtinojo apsigynimo teisę, taip lygiai tokią pat teisę turi ir demokratija. Todėl

nedemokratinės partijos ar sąjūdžiai, neigtą demokratines asmens laisves, demokratijoje neturi būti toleruojami.

Bendroji asmens laisvė gyvenime reiškiasi visa eile atskirų laisvių. Jas galima vadinti įvairiais vardais, bet visos jos turi esminio ryšio su asmens pirmumu visuomeninėje srityje. Įsitikinimų laisvė, kitaip dar sąžinės, tikėjimo, pasaulėžiūros laisve vadinama, yra demokratijos ginama pirmoj eilėj. Prievarta įsitikinimų srityje yra pats didžiausias asmens pažeidimas. Iš pačios įsitikinimų laisvės eina žodžio laisvė. Žmogus turi būti įgalintas savo įsitikinimus reikšti. Įsitikinimų laisvė be laisvės juos reikšti tebūtų farizėjinis laisvės paneigimas. Savo įsitikinimus asmuo turi būti įgalintas ne tik reikšti, bet ir vykdyti savo paties, savo šeimos gyvenime. Ši asmens laisvė įgalina žmonių religinį, kultūrinį, politinį organizavimąsi. Ugdymo laisvė apima auklėjimą ir lavinimą bei mokymą, žodžiu,

asmens laisvė demokratijoje reiškiasi įsitikinimų, žodžio, organizavimosi ir ugdymo laisve visose gyvenimo srityse.

Laisvės principas kyla iš nepakartojamo žmogiškosios asmenybės originalumo, į kurį atsirėmęs susikuria visuomenės įvairumas. Visuomenė nėra vienalytė dėl to, kad kiekvienas žmogiškasis asmuo yra kitoks.

Laisvės vykdymas demokratijoje turi paisyti šio įvairumo jį įglausti į valstybinę santvarką.

Demokratinė santvarka nėra ir negali būti uniforminė. Ji turi būti dauginga. Demokratija globoja visuomeninį įvairumą ir iš jo kuria darnią vienybę įvairybėje. Vietinės, profesinės, kultūrinės, konfesinės žmonių skirtybės turi rasti vietos demokratinėje valstybės santvarkoje. Tatai pasiekiama plačiai taikant savivaldą valstybės gyvenimo svarbiosioms sritims.

SAV1VALDYBINIS DAUGINGUMAS

Pastarajame šimtmetyje beveik visi visuomeniniai uždaviniai buvo kraunami valstybės politiniams organams. Valstybinė iniciatyva, nustelbusi privatinę, pasirodė perdaug sustingusi ir biurokratiška, nepajėgi augštos kultūros gyvenimo išsišakojusiųjų reikalų patenkinti. Antra vertus, viską aprėpusi valstybinė politinių organų kompetencija buvo apsprendžiama tik politiniu požiūriu, iš akių išleidžiant kitus požiūrius, pvz. profesinį, religinį, kultūrinį. Tuo būdu visas valstybės gyvenimas buvo kreipiamas vienašališkai. Demokratinės valstybės politiniai organai turi būti išlaisvinti nuo jiems nepakeliamos profesinių, kultūrinių uždavinių naštos, ir ši našta turi būti paskirstyta natūraliems šių uždavinių vykdytojams — atitinkamoms bendruomenėms. Šiam reikalui turi būti sukurti atitinkami savivaldybiniai organai. Jie turi atsistoti greta politinių valstybės organų, kaip savarankiški atskirų valstybės gyvenimo sričių tvarkytojai.

Trys sritys privalo savivaldos: (1) vietos, (2) ūkio bei socialinė, (3) kultūros.

Vietos reikalų savarankiškumas jau seniai yra suprastas ir vykdomas. Socialinių bei ūkio reikalų srities savivaldos užuomazgą jau taip pat turėjome nepriklausomos Lietuvos kaikuriuose veikmeninės savivaldybės pakaituose. Ateities Lietuvoje turėtų būti sudarytos sąlygos socialinei bei ūkio demokratijai išsivystyti, apimant visų ūkio sričių visus ūkio veiksnius.

Ko mažiausiai praktikuotas dalykas yra kultūros reikalų savivalda. Bet kad valstybės santvarka iš tikro būtų demokratinė ir kad asmens laisvės tikrai būtų vykdomos, ir kultūros sričiai reikalinga savivalda.

Demokratija įgalina valstybę nenusavinamąsias asmens teises bei laisves įvykdyti tik per vietinę, ūkinę bei socialinę ir kultūrinę savivaldą.

Demokratija apima visą valstybės gyvenimą. Negali likti nė vienos viešojo gyvenimo srities, kurioje demokratiniai principai būtų paneigti. Demokratija apima ne tik politinę sritį, bet ir socialinę bei ūkinę, ir kultūrinę. Asmens pirmumo principas galioja visoms gyvenimo sritims ir jose visose turi rasti tinkamą savo išraišką. Demokratija turi būti pilnutinė.

1911:

Kartais tautos istorijoje esti momentų, jog neišvengiamai tenka griebtis dvasinės idėjos pranašumui įrodyti. Laisvė yra tokia dvasinė idėja, dėl kurios tenka imtis ginklo ir vaduoti pavergtuosius. Toks žygis savo esme yra auka ir todėl šventas. Aš nieką nemaldausiu “taikos”, iki pasaulyje vyraus neteisybė ir blogis.

Woodrow Wilson