Partizaniška poezija (iš draugas.org archyvų)

ANTANAS VAIČIULAITIS

ODĖ ŽUVUSIEMS  PARTIZANAMS

Palaiminti, kurie kaip šventgirių klevai sugriuvo
Ir, rankomis apglėbę šiltą žemę,
Jai kvėpė paskutinį savo žadą:
Kaip kūdikiai prie motinos krūties prigulę,
Išliejo savo brangų kraują.
Nei krūmai šaknimis, kiekviena gysla
Jie gėrė juodą savo žemės garą.
Mirties ekstazėje
Jaunatviškais veidais, lyg mylimieji, —
Stelmužės ąžuolai drūti, vaikeliai, —
Jie paskutinį kartą lietė girių žolę.

Palaiminti, kurie, šventoj kovoj ištvėrę,
Po Tavo kojų krito:
Surink jų kūnus, Tėve, kaip gailiausią rasą,
Iškelk jų sielas dangiškon šviesybėn,
Priglausk prie savo mylinčios krūtinės.

Minint Partizanų dieną...

Iš poezijos rinkinio Ir atlėkė volungė.

DRAUGAS priedas Mokslas, menas, literatūra 1973.02.03  

http://www.draugas.org/archive/1973_reg/1973-02-03-PRIEDAS-DRAUGAS.pdf

                             Dana Mickutė-Mitkienė

PARTIZANO MOTINA

Paskutinį sūnų jauną
Lydi  motina į girią.
Iš kitų — žinios  negauna...
Ištremti ir, gal būt,  mirę.

Pabučiuoja  mielą  kaktą,
šventu  kryžium ją pažymi...
Skausmui — žodžių  neužtektų.
Bei lietuvis  laisvei  gimęs!

Į kelionės  ryšuliuką
Deda  motina  rožančių,
Ir  sūnus iš kiemo  suka
Sunkiam  Žygiui,  kovai,  kančiai.


Seka  motina iš tolo
Naktyje  šešėlį  brangų,
O paskui, ant kelių  puolus,
Rankas ištiesia į dangų.

Laimink,  Viešpatie  Galingas,
Paskutini  mano  sūnų!
Jis  tėvynei  reikalingas....
Man — valia Tavo  tebūnie.

Toks sunkus  motulei  kelias
Į gričiutę  tamsią,  niūrią...
Sienoj  kabantis  kryželis —
Viskas,  viskas ką ji turi!

DRAUGAS priedas MOKSLAS, MENAS, LITERATŪRA 1950-05-13

http://www.draugas.org/archive/1950_reg/1950-05-13-PRIEDAS-DRAUGAS.pdf

Partizanų dainos
(Iš sugrįžusių vokietaičių užrašų)

Žygiavo drąsiai į kelionę,
Į kitą kraštą, į namus.
Gal ten geriau priglaus juos žmonės,
Ir ten likimas bus ramus.

Priėjo kaimą, kur vadinas
Vareikio kaimo vienkiemiai,
Ir jie tikėjo, kad juos priešai
Užpulti jų čia neateis.

Iš rytų saulė patekėjus
Švelnučiais savo spinduliais
Lyg sakė šiam pasauliui,
Kaip viskas einasi gerai.

Nespėjo linksmintis ir džiaugtis,
Nes priešai buvo jau arti.
Kad jie nespėtų įsibrauti,
Ginklus pasiėmė visi.

Paleido rusai į juos šūvį,
O jie atsakė su trenksmu.
Visi kovojo tartum vienas,
Drąsa senovės milžinų.

Štai krito Petras Baravykas,
Lakūnas Saugis ir kiti.
Jie mirdami drąsiai kartojo:
Lietuva, mirštam už Tave.

Sužeistas Saugis nedejavo,
Priglaudė ginklą prie galvos:
Paimkit mano visus ginklus
Ir eikite pasveikint mamos.

Visus išsklaidė po arimus
Plėšikų, žulikų šimtai.
Erškėtis prie kelio krito,
Septintas klupo mirtinai.

* * *

Vai pasimelski, miela mama,
Už mano laimę ir mane.
Sunki sūnaus dalia benamio,
Ir vargstu, vargstu aš miške.
Tuos poterėlius, kur išmokei,
Niekad nesukalbu ramiai,
Nes raudonų plėšikų gauja
Mus gaudo tyliai, atkakliai.

* * *

Sudie, jis pasako mergaitei,
Išeina pro kiemo vartus;
Žiauriosios mirties gi šešėlis
Lydėjo jo žingsnius tylius.

Staiga pasigirdo jau šūvis,
Jis krito ant žemės šaltos.
Sudie, tu graži lietuvaite,
Aš žūstu už laisvę tautos.

DRAUGAS ANTROJI DALIS šeštadienis, vasario 14, 1953 MOKSLAS MENAS LITERATŪRA

http://www.draugas.org/archive/1953_reg/1953-02-14-PRIEDAS-DRAUGAS.pdf

Jonas Aistis

NAŠLAITĖ

Ją vis matau čiurotais marškinėliais,
Kietai nei kviečio varpos supintom kasom
Melsvų akių našlaitę piemenėlę
Atbridusią ankstyvo rytmečio rasom.


Matau užguitą vargo mažametę,
Likimo atiduotą valiai svetimų,
Ir kaip jinai baiminga, pasimetus
Gyvenime, be meilės, džiaugsmo ir namų.

Kaip stumdo žmonės svetimi ir skriaudžia,
Kaip pasiskųst vargu jinai neturi kam...
Tik vėjas neša jos dainelę graudžią
Ir sako sunkų sielvartą tuštiem laukam...

O kaip nepametė giedros ji veide?
Varge rugiagėlėm pražydusių akiu?..
Kietas kasas tik per petis nuleidus,
Ji eina, žydi savo polėkiu lakiu...

Putnam, 1952. 1. 12.

PARTIZANO PASIKALBĖJIMAS SU LIETUVA

Mano upės, mano kloniai ir kalneliai,
Mano pievos ir pagojai ir miškai,
Mano miestai, mano vienkiemių nameliai,
Mano raistų neišeinami takai,

Mano Pyvesa ir Mūša, mano Kruoja,
Mano Džiugas, mano, Punia, Šatrija,
Kur melu, kančia iš skausmo vos alsuojat
Po tėvynės išdavikų vergija, —


     Jūs, kalneliai, ar pakilsit lig padangių,
     Kad sukluptų priešas bėgdamas iš čia,
     Jūs, upeliai, klonių kloniuos išsiraugę,
     Ar nevirsti upe didele, plačia ?

     Jūs, miškai, ar žingsnių jų nepaskandinsit
     Amžinojoj mūsų girių glūdumoj,
     Iš sodybų ar nekelsite nė žingsnio
     Jūs, seni mieli tėvų tėvų namai, —

     Kai dangun pakils bombonešiai plieniniai
     Ir balsių patrankų šūviai kai sugaus
     Arba mirčiai arba kovai paskutinei
     Už gyvenimą išniekinto žmogaus?..

Ką jūs, miestai? Ką jūs, kaimai ir viensėdžiai?
— Priešą vysime kaip vienas mes visi,
Ar naktis bus tartum juodas tulpės žiedas,
Ar diena bus sidabrine ir šviesi.

Ką jūs, upės? Mes numesim savo tiltus.
— Būsim siena mes! — atsiliepė kalnai.
O jūs, raistai? — Mes pakrantėje pakilsim,
O gelmėj — gelmėn nugrimsim amžinai.

Amžinai nugrims vergijos skausmo metai,
Išnešti ant kruvinų pečių, kaip varpas gaus
Juodą naktį nuo dangaus skliautų numetus
Jūsų saulė — laisvė žemės ir žmogaus.

DRAUGAS ANTROJI DALIS Šeštadienis, vas. 16, 1952 MOKSLAS, MENAS, LITERATŪRA

http://www.draugas.org/archive/1952_reg/1952-02-16-PRIEDAS-DRAUGASw.pdf

Partizanų daina

Aš paklydau  bevaikščiodams
Ir atradau  namelius.
Apsipyliau  ašarėlėm,
Prisiminęs  tėvelius...

           Seniai pjoviau lankoj  šieną,
           Seniai šėriau  žirgelius.
           O dabar atskirtas,  vienas
           Aš klajoju po laukus.

Motinėle, kam auginai
Ir kam laiminai  mane?
Aš dabar atskirtas,  vienas,
O Tu sėdi  vagone...

           Mano tėvas,  motinėlė
           Seniai vargsta  Sibire...
           Jie nežino, kad jų sūnus
           Dar vaikščioja gyvas čia.

Kad sugrįžtų į  Tėvynę,
Į savuosius namelius, —
Apkabinčiau  medžio  kryžių
Ir savuosius  tėvelius...

DRAUGAS ANTROJI DALIS šeštadienis, rugpjūčio 1, 1953 MOKSLAS, MENAS, LITERATŪRA

                             http://www.draugas.org/archive/1953_reg/1953-08-01-PRIEDAS-DRAUGAS.pdf

Leonardas Žitkevičius

Be Tėviškėlės Man Tamsu

Nusėtas  kelias akmenėliais, —
Kiek akmenėlių,  tiek  varsų.
Tai kelias mano  tėviškėlės.
Be tėviškėlės man tamsu.

Gal tai vargeliai ten taip žydi. —
Kiek akmenėlių,  tiek  varsų.
Vargelių niekas nepavydi —
Be tėviškėlės man tamsu.

Šalele ašarom šlakstyta, —
Kiek akmenėlių,  tiek  varsų!
Kur tėviškėlę  rasiu  kitą,
Jei ten vargelių taip gausu ?

Nušviesk,  saulute, jos dirvoną, —
Kiek akmenėlių,  tiek varsų.
Geltoną žalią ir raudoną
Išsirinkau sau iš visų.

Saulute debesėliuos

Vai nebežvengia  bėri  žirgeliai
Marguos padubysėliuos. . .
Lūžta dalgeliai, pūsta rugeliai...
Saulutė  debesėliuos.

Skambėk,  dainuže,  minėk  laimužę
Marelių  gintarėlius!
Vėjelis kaukia, marelės ūžia. . .
Saulutė  debesėliuos.

Širdis nerimsta  svečioj  šalelėj
Ir skęsta  ilgesėliuos.
O mūsų broliams — dygūs  keleliai,
Saulutė debesėliuos. . .

Partizano mirtis

Broliai, žemę  išpurenę,
Apraudojo  arimus:
— Mielas broli partizane,
Ar sugrįši į namus?

Sugirgždėjo tik varteliai,
Ir išėjo jis tylus:
— Jei negrįšiu, grįš  paukšteliai
Į pavasario  šilus.

Grįš į lauką  artojėliai,
Grįš į laisvę Lietuva. —
Ir sudundo  arimėliai,
Ir nusviro jo galva. . .

Iš premijuotos knygos „Saulutė  debesėliuos'

DRAUGAS ANTROJI DALIS šeštadienis, vasario 20, 1954

http://www.draugas.org/archive/1954_reg/1954-02-20-PRIEDAS-DRAUGAS.pdf

                             Kazys Bradūnas

PARTIZANŲ BALADĖ

Tik sušvilpė  tėvas
Ir atbėgo gražūs  žirgai.

— Ko neėdat žalios  žolės?
Ko negeriat marių  vandenio?

Ir stovi  žirgai,
Nė galvų  nepakelia.

— Kaip mumis ėsti žalia žolė,
Kaip mumis gerti marių vandenai —
Nuo ąžuolo eina kraujo  laštakis
Į miško  gilumą.

Tik suplojo rankomis  motina
Ir atlėkė baltos  gulbės.

— Ko nelesat aukso  grūdų?
Ko negeriat sidabro  vandens?

Ir plūkau  gulbės,
Galvų  nepakeldamos.
— Kaip mumis lesti aukso  grūdai,

Kaip mumis gerti sidabro vanduo —
Per ežerą eina kraujo  laštakis
Į miško  gilumą.

Ir pravirko sesuo balsu
Ir išėjo brolių  ieškoti
Kruvinu  laštakiu
Į miško  gilumą.

DRAUGAS Saturday, June 4, 1960 MOKSLAS, MENAS, LITERATŪRA

http://www.draugas.org/archive/1960_reg/1960-06-04-PRIEDAS-DRAUGAS.pdf

VINCAS MYKOLAITIS-PUTINAS

RAUDONSPALVĖJ  LIEPSNOJ

Vidudienio saulė, ir vėjas, ir karštis
Ir pragaras rūkstančiais dulkėm keliais.
Laisvėjančiais polėkiais kilti ir veržtis
Išgąsdinti paukščiai sparnų neišskleis.

Vėlyvo pavasario dygstančią sėją
Nudegino kaitris, nurinko varnai.
Sausi rytų vėjai dirvonus ekėja.
Apnuoginti liūdi laukų akmenai.

Ir tu, mano gimtas žaliuojantis kaime.
Skambėjęs dainų šimtastygiais aidais.
Keliesi su rūpesčiu, guodies su baime.
Kaip įnamis tėviškės kloniais bastais.

Žiauri ir pikta raudonspalvė liepsna
Išdegino tavo laukus ir gėlynus.
Ir moteris vaško žvake nešina
Nelauktai aplanko gentis ir kaimynus.

Mūs dienos kaip rankios kalėjimų grotos —
Ir laisvės aušra jam negreitai nušvis.
Nebylos kalėjimų sienos rasotos...
O, Viešpatie, kokia klaiki ta buitis!

1941. VI 10.

SAULĖTEKIS

Su neviltim žiūrau į tekančią saulę raudoną:
Ji klaikų darbymetį mano dienom pranašauja.
Jau eina piovėjų su žvilgančiais dalgiais kolona.
Ir virpa kieta, rankavėtą suspaudusi sauja.

Bet niūrūs ir vieniši tekančios saulės piovėjai.
Jų dalgių šešėliai pro galvas užlinko juodai.
Juos lydi ne dainos, tik ūžauja dulkėmis vėjai.
Ir širdį baimina siaubų pranašingi vaizdai.

Bus žemėje audros, bus užtvankas griaunančios liūtys,
Gaisrų ugaiaspalviai liežuviai padanges laižys.
Pavirs pelenais mūsų dirvos ir sėjos ir piūtys.
Ir siela prekiauti mus gundys gudrusis žaltys.

Ateis ta diena, kuomet broly pajusime Judą.
Jau išgamų knibžda šešėliuos niekšinga gauja.
Jau sūnų ir dukrą prieš tėvą ir motiną piudo
Ir pagiežą kursto klusniųjų vergų minioje.

Bijūnų ir rūtų šalie, mano žeme gimtoji!
Paplūsi tu ašarom, karštu sruvensi krauju.
Bet šiandien, kol tekančia saule raudonai dienoji,
Linkiu tau atgimt su rytojaus pasauliu nauju.

1941 VI. 11.

MINIOJE

Paniurę akys ir veidai vagoti.
Ir keršto smūgiui kumščiai sugniaužti.
Bastykis gatvėm, išguitas beproti.
Ir niekam nesakyk, ką širdyje kenti.

Žygiuoja minios, dunda pilkos gatvės,
Laukiniai šūksniai klykia dainose.
O mūs paniekintos. baisios vienatvės
Raudom neišraudos suvargusi dvasia.

Atplaukia karstas — džiugesiai sustingo. —
Be gedulo vainikų, be varpų.
Ir be litanijų graudžiai maldingų
Jis nuplaukė ir dingo tarp tylių kapų.

Kažkur prie kryžiaus verkė dvi našlaitės.
Kažkur gegutė tolyje kukavo.
Mūs skausmo metų nieks nebuvo skaitęs
Ir niekas tokios laimės mums nepranašavo.

Mes grįžtume dabar į vakar - dieną,
Pabarstę galvas ėglių pelenais.
Mes kaltum savo buitį — kietą plieną.
Mes skristume padangėm sakalų sparnais.

Bet gatvėmis jau vėl žygiuoja minios
Tolyn, platyn į tėviškės laukus.
Ir šliaužia, kaip gyvatės, piktos žinios.
Ir kažkur sublizgėjo žvilgesys baugus.

1941 VI. 11.

BIRŽELIO 15

Prisiseki, lietuvi, gedulo spalvą.
Šiandie liūdnos švinta tau sukaktuvės:
Pneš metus vergovėn tau pajungė galvą
Atėjūnų tankai kardai ir durtuvai.

Meni, kaip dundėjo tėvynės keliai
Ir svetimo krašto plienas žvangėjo, —
Ir merkėsi saulės karšti spinduliai
Nuo juodo gimtinės šalies pavergėjo.

Tylūs, paniurę pulkai alkani,
Žvairaakiai veidai ir spalvota oda...
Nuo to laiko visvien, kur esi, kur eini.
Jie, kaip šiurpūs šešėliai, su tavim visada

Nuo to laiko tau kažkas į širdj įsmigo.
Įsiėdė į kraują, kaip nuodinga rakštis.
Nei šviesos, nei ramybės tavy nebeliko.
Tik rūpestis, baimė, klaikuma ir naktis.

Paniekintas glūdi veidmanystės klane,
Pasotintas žmeižto, apgaulės ir melo.
Gyvenimas kybo ties juoda bedugne.
Toks menkas, trapus ir sunykęs be galo.

Praėjo tie metai aikščių, gatvių triukšme.
Nebeteko žavumo nei žygiai, nei aukos.
Žengia šiurpūs vaiduokliai tolyn savaime.
Tik prieblandoj kaukės su pašaipa raukos.

1941.VI.15

LIAUDIES  DAINA

Nuo Baltijos jūros lig Vilniaus kalnelių
Dejuoja lietuviai maskolių naguos.
Su ašarom gula, su ašarom kelia.
Tik vėjai, tik audros jų širdis paguos.

         Budėkit, Žemaičiai,
         Budėkit, Aukštaičiai,
         Budėk, Dzūkija, budėk, Sūduva!
         Pakils audros, vėjai.
         Ir žus mūs skriaudėjai —
         Atgims dar gražesnė laisva Lietuva!

Iš bočių sodybų išvarė mūs brolius,
Išniekino brangius senolių kapus.
Pavergęs mūs žemę raudonas maskolius
Mūs amžinas priešas ir buvo ir bus.
         Budėkit. Žemaičiai ir t. t.

Dejuoja vergovėj visi darbo žmones,
Paskendę skurde ir nelaimėj karčioj,
Lygybes, brolybės ir laisvės svajonės
Išnyko žiaurioj bolševikų valdžioj.
         Budėkit, Žemaičiai ir t. t.

Į tolimus tyrus plataus Kazachstano
Jie grūda mūs brolius, Tėvvnės vaikus.
O ten. kur iš seno lietuviai gyveno,
Atvarė kolchozninkų juodus pulkus.
         Budėkit, Žemaičiai ir t. t.

Bet jau nebeilgos vergovės mūs dienos.
Jau artinas keršto rūsti valanda.
Pavirs tuoj griuvėsiais kalėjimų sienos.
Kovoj žengs į laisvę lietuvių tauta.
         Budėkit. Žemaičiai,
         Budėkit. Aukštaičiai,
         Budėk, Dzūkija, budėk, Sūduva!
         Pakils audros, vėjai.
         Ir žus mūs skriaudėjai —
         Atgims dar gražesnė laisva Lietuva!

1941. VI 17

TREMTINIAI

Paliko toli savo tėviškės stotį.
Gimtinių laukų nematyti seniai.
Ne turtų, ne laimės keliauja ieškoti
Lietuviškos žemės liūdni tremtiniai.

Išdžiūvusios burnos ir užverktos akys.
Ir kūdikių alkano klyksmo kančia...
Ir motinų širdys kraujuojamos plakės.
Ir geso gyvybės kovoj su mirčia.

Toli pasiliko tėvynės dirvonai.
Sugriautų sodybų apleistos vietovės,
Kur, "Stalino saulei" pašvietus raudonai.
Lietuvis neteko taikos ir gerovės.
Plombuotų vagonų grotuoti langeliai.
Ir bado ir troškulio kupinos dienos...
Prašvito juk saulė ir tremtino daliai
Pro šaltas, rasotas kalėjimo sienas...

Toli siaudžia tėviškės girios ir lankos —
Ir laimė ir džiaugsmas toli pasiliko.
Tik tvankūs vagonai riedėdami trankos
Į "plačią tėvynę" raudono grobiko.
Kada bus kelionės kentėiimų galas.
Nuvargusios akys įžvelgt neįmano:
Ledinis Altajus, laukinis Uralas
Ar nusiaubtos stepės rūstaus Kazachstano.
..........................................

 Aptemo jų žvilgsnis nuo tvaiko ir ūko,
Aplink tuštuma ir beribė naktis.
Susidrumstė siela, ir mintys nutrūko.
Ir šaltą dvelkimą pajuto širdis.

1941 VI 20

ŽUVUSIEMS  PARTIZANAMS

Su bombom, su gaisrais, su gaudžiančiais lėktuvais
Suskambo Lietuva ir gedulo varpais.
Graudi minia, calūnai, karstai ir neštuvai.
Kaip juodas debesis, pakibo ties kapais.

Gili, plati duobė, kokios nebuvo niekad.
Ir graudus Requiem, ir aitrūs smilkalai.
Pradėję laisvės žygį, greitai mus paliekat,
Žalių Tėvynės sodų šaunūs sakalai!

Iš prievartos, apgaulės, melo to ir smurto
Pakėlėte į saule žvilgančius sparnus
Parnešti mūsų žemei didžio laisvės turto.
Narsa uždegti jaunus ir paguost senus.

Jūs kritot nuo klastingos pikto priešo kulkos,
Savu krauju atpirkę svetimas kaltes.
Ir štai, sudaužęs pančius, drąsiasparnių pulkas
Tėvynės laisvės žygį iki galo tęs.

Gili, plati duobė tarp antkapių ir kryžių,
O esat jūs verti milžinkapio prie kelio.
Kad tiems, kurie Tėvynę ginti pasiryžę.
Per amžius žadintut kovos narsingą galią.

1941 VI 29

DRAUGAS ANTROJI DALIS 1967 METAI LIEPOS MĖNESIO 1 D.

http://www.draugas.org/archive/1967_reg/1967-07-01-PRIEDAS-DRAUGAS.pdf

Partizanų dainos

Tekstai paimti iš 1947 m. Lietuvoje atspausdinto pogrindinio rinkinio "Dzūkijos partizanų dainos".

M E R K I N Ė S   M Ū Š I S

Penkioliktą gruodžio
Ankstąjį ryteli
Būriai partizanų
Traukė į miestelį.

Per kalnus, per sniegą
Traukė jie Merkinėn
Už žudomus brolius,
Už laisvę tėvynės.

— Valio! — suskambėjo,
— Merkinė jau mūsų! —
Narsus Dzūkų Vadas
Vanagas sušuko.

Ten Seirijų Siaubas
Kovėsi prie tilto.
Bolševikams — rusams
Stiprų smūgį kirto.

Veidus apšviesdama.
Saulė vos tekėjo.
Putinas ir Siaubas
Krauju apsiliejo.

Sniegas raudonavo.
Kulkosvaidžiai ūžė.
Šautuvai tratėjo,
Ir priešas palūžo.

Ir liepsnos liežuviai
Padangę nudažė.
"Istrebonkų"' lizdas
Viduj miesto degė.

Nemune upeli,
Mūsų upių tėve.
Pabudink sūnelius.
Kurie guli sniege.

Tu juos pavadinki.
Tyliai užliūliuoki.
Meiliai glamonėdams.
Jiems dainas dainuoki.

Jie kovoje krito.
Kaip tikri didvyriai.
Už Lietuvą brangią.
Už laisvę tėvynės.

Š E R N U I   I R J U R G I N U I

Dėkui tau, žalia giruže.
Nuo senovės mums brangi.
Tu, kaip mylima motulė.
Mus globoji ir myli.

Tu mums patalą pakloji.
Ošimu mus užmigdai.
Tavo žemėj daugel ilsis
Mūsų brolių amžinai.

Kada Lietuva pravirko
Gailiom ašarom, skausmais,
Brangus Vade, tu mums laisvę
Iškovoti išėjai.

Suskambėjo liūdnas garsas
Dzūkijos plačiais miškais:
Žuvo Šernas ir Jurginas
Su savo kovos draugais.

Tu kritai, teisus didvyri.
Ir ilsies jau amžinai.
Kaip aukotis už tėvynę,
Pavyzdi mums palikai.

Mūsų lūpos Šerno vardą
Visados karštai minės.
Jis mums uždegė krūtines
Karšta meile Lietuvos.

Mes nežinom, kur tu augai,
Kur gimtoji ta šalis,
Kur močiutė tavęs laukia
Ir nerimsta jos širdis.

Čia žaliuoja žalios rūtos.
Galvas lenkia jurginai.
Tik kodėl tu, Jurginėli,
Vos pražydęs nuvytai?

Tu, raiboji gegutėle,
Nekukuoki taip gailiai.
Bet nuskriski į Uralus.
Kur aukšti, šalti kapai.

Tu paguoski jo motulę.
Kad neverktų jos širdis,
Nes jau savo sūnaitėlio
Ji daugiau nebematys.

Neišplėš nieks iš krūtinės
Laisves meilės, nei drąsos.
Už pralietą brolių kraują
Vėl šimtai įkovą stos.

Suskambės dar kartą šūviai
Dzūkijos plačiuos laukuos.
Kils iš kapo jūsų dvasios.
Tėvą žemę vėl vaduos.

Vakaruose žemė dunda.
Kerštu niaukiasi dangus.
Jau šalelėj laisvė bunda —
Ei, lietuvi, darbo bus!

* * *

Alyvą šakos svyra
Ant vasaros pečių.
Ko liūdi, bernužėli,
Eidams keliu plačiu?

Vingiuojas, rangos kelias
— Lietuvi, kur eini?
Kur tik tu pasirodai,
Kacapai vejasi.

Pažadina iš miego
Beldimas į duris.
Kodėl tu nepabėgai
Pro šautuvų ugnis?

Pro mišką bunda rytas.
Čyrena vyturiai.
Geltonas smėlis krinta
Duobėn giliai, giliai.

Čia guolį tau paklojo.
Čia ošia pušynai.
Čionai kapuos sapnuoja
Lietuviai milžinai.

 

DRAUGAS ANTROJI DALIS / 1972 METAI LAPKRIČIO MĖN. 25

http://www.draugas.org/archive/1972_reg/1972-11-25-PRIEDAS-DRAUGAS.pdf

 

TRIJŲ EILUČIŲ MINIATIŪROS

KAZYS  BRADŪNAS

V I K T O R A S  P E T R A V I Č I U S ,

medžio raižytojas, tapytojas, skulptorius

Sausuolyje įskiepyta širdis.
Dangaus mėlynė, nutėkšta į tamsą,
Ir metalįjantis gimtosios žemės luitas.

B R A Q U E

Visi daiktai,
Kaip žodžiai eilėrašty,
Skamba.

T Y L A

Tik širdies plakimas
Nuo beržo šakelės
Nukrėtė sniegą,.

P A S K U T I N I S  P A R T I Z A N A S

Dvylika metų girioje.
Septynios sekundės mirty
Ir visa amžinybė legendoj.

DRAUGAS ANTROJI DALIS /1972 METAI GRUODŽIO MĖN. 16 D.

http://www.draugas.org/archive/1972_reg/1972-12-16-PRIEDAS-DRAUGAS.pdf

Antanas Vaičiulaitis                  

NAKČIA  SUSTOJUS  PO ŽYDlNČlA LIEPA

Mūsų dienos — liepos žiedas
Šiaurės krašto  naktyje.
Balto sodo  obelėlė,
Apynėlis,  lelija.

Tolumoj dangus  žioravo,
Liejosi gaili daina.
Vėjuose klegėjo  gervė,
Tėviškėlėn  skrisdama.

Naktį žvainą mes praėjom
Tarp lelionių ir sapnų.
Nulingavom,  lyg šešėliai.
Užu marių  mėlynų:

Žydi ten kupli  liepužė.
Šiaurės soduos  ošdama
Kvepia vyšnios baltą naktį.
Obelėlė,  sedula-

NUO DIDŽIOSIOS  KOPOS

Nuo didžiosios kopos
Tau parnešiu  smėlio,
O nuo marių krašto —
Baltą  akmenėlį.

Vilnys  akmenėlį
Amžių amžiais plovė.
Ir didžioji kopa
Nuo senovių  stovi.

Ten žvejų  kaimelis
Miega  užpustytas,
Jo sapnų  nedrumsčia
Vakaras nė rytas.

Kai išdils mūs pėdos.
Kai nuplaus jas putos.
Žalioje  girelėj
Vis čiauškės  lakštutė.

Vis pustys čia smėlis
Ir kvepės  pušaitės...
Kas tada  išvaikščios
Šiuos klonius, pašlaites!

Nulinkau  prie  marių.
Prie vilnių ir purslų.
Ošia, ošia  vandens
Rūškani ir dusiūs.

AUŠRINĖ DAINA

Kai tu eisi  vandens.
Sugirgždenk  vartelius
Ir subelsk prie akmens
Seno klevo  naščius-

Visą naktį  mąsčiau.
Sapnavau  tik tave.
Už lakštutę  gražiau
Paskardenki  sode.

Kai skambės  ta daina.
Aš žinosiu — eini.
Aušrai tekant,  rasa
Mes nubrisim  vieni.

Nenuliūsk  prie vandens:
Aš panešiu  naščius.
Kai aušrinė plevens
Ir vėjeliai  nuščius.

Nusilenkt  prie versmės,
O tai laimė bus mums!
Mus vanduo atspindės, —
Atspindės  — susidrums...

LAUMĖS

Aš nežinau, kur laumės žlugtą
Velėti rinkos  vakare:
Gal Gilijoj, gal Lukšto
Ar Obelijos  ežere...

Ir nežinau, prie kokio klevo,
O gal po gluosniais ar šile
Jos laigė ir dainavo,
Įšskalbę  džiaustė  drobules.

Pavogę, kūdikėlį  prausė
Ir krykštė  tarp meldų.
Išmaudę jį  balčiausiai.
Liūliavo lig gaidžių

Aušra jau brėkšta. Ten boluoja
Upeliai mano, ežerai.
Išnyko monai palei Kruoją.
Vien romūs kuždąs ajerai.

VASARA  KALNUOSE

Toje viršūnėje  ašai
Sėdėjau ir mąsčiau.
Ramybė lyg rasos lašai
Varvėjo iš  verventės-
Ir vis  rūsčiau.
Lyg būtų  kentę,
Kalnų sniegynai  degė.
O kloniuose  gūdžiai.
Gūdžiai kukavo  gegė.

AUKŠTUMOJ

Galingas Jis ir didis —
Balta viršūnė žvaigždžių  spinduliuos.
Ir tujen, kurs nakčia  paklydęs
Kalnų tarpekliuose  giliuos
Iš murmančio  šaltinio gėrei,
Nebūk toks liūdnas: Jis tave  išgydys.
Tave miegu didžiuoju  užliūliuos.
Kaip šlaituos  žvėrį.
Galingas Jis ir didis —
Nakties tamsybėje kaip žaibas žėri.

MOTINOS  VEIDAS

Toli kalnų viršūnėje veidai
Uoliniai stovi. Juos gamta  sukrovė
Iš akmenų. Nesiekia jų aidai
Nei girių giesmės, nei upelių srovės

Išsilgę žiūri į rytų  kraštus.
Kur saulė keldamosi  žaižaruoja,
Jų skruostus nuplieskia —  kantrius, gerus,
O skurdžiuos vėjai lėkdami  dainuoja.

Nors tu mirei, bet man gražiau švieti
Nei užburti gūdžių kalnynų  seniai.
O Tavo žodžių skiemenys  šventi.
Lyg vieversiui, ties manimi plevena.

Aplink nutviskusi,  skaidri  erdvė —
Ir motinos tylių akių  gerumas.
Dauson iškelta, kaip šventa giesmė,
Stebi iš saulės mėlynųjų  rūmų.

ODĖ ŽUVUSIEMS  PARTIZANAMS

Palaiminti,  kurie  kaip šventgirių  klevai sugriuvo
Ir rankomis apglėbę savo žemę,
Jai kvėpė paskutinį savo žadą:
Kaip kūdikiai prie motinos krūties  prigludę,
Išliejo savo brangu kraują,
Nei krūmai šaknimis, kiekviena  gysla
Ju gėrė juodą savo žemės garą.
Mirties ekstazėje
Jaunatviškais veidais, lyg  mylimieji,—
Stelmužės ąžuolai drūti, vaikeliai, —
Jie paskutinį kartą lietė girių žolę.

Palaiminti, kurie šventoj kovoj  ištvėrę,
Po Tavo kojų  krito:
Surink jų kūnus, Tėve, kaip gailiausią  rasą,
Iškelk jų sielas dangiškon šviesybėn,
Priglausk prie savo mylinčios  krūtinės.

DRAUGAS ANTROJI DALIS /  1973 METAI  VASARIO MĖN. 3 D.

http://www.draugas.org/archive/1973_reg/1973-02-03-PRIEDAS-DRAUGAS.pdf

Vytautas  Plukas

RAUDA

ratai  seni
ir  arklys
baltas
nukamuotas
nulinkusia  galva
brolis
vadelės  vienoj
ranka  kita
ant  karsto
šalta
lavonas  baltas
seka  sniegu
balti
klampoja
sesės
broliai
pėdomis
arklio  balto
brolių
kieta  žiema
pakirto
brolį
nebešalta
broliui
beržo  kryželis
rankoj
brolio
karsto  beržas
baltas
broliams
juodas  žaibas
žiema
aižo  veidus
                         sesėms
                         plikas  rankas
                         broliams
                         širdis  raižo
                         žemės  grumstai
                         prakalba
                         kalba  juoda
                         dusliai
                         duobėje
                         karstas
                         brolis
               dirbo dirbo dirbo dirbo  dirbo
            dabar dužo darbas dingo  drąsa
           šalta žemė šilta toli namai  arti
  liūdnos akys linksmos  tuščios širdys  pilnos
      karšto kraujo upeliai užšalę  čiurlena
mirė  pančiai  vienam nemirė žiema žemė balta
                         šalta
                         svetima
                         —
                         čia
                         vienam
                         šalta ir man

UŽŠALUSI  ŽEMĖ

kvapniame  liepų ir rūtų  žydėjime
suskambo  sušalusi  lyg nesava  daina
grandinių  džiaugsmo  dusliame  alsavime
plakėsi juoda piratų  vėliava
ir žemė  verkė
verkė žemė ir mano  gėla

keturios dešimtys  trečia žiema
žemė numirusi  naujam  gyvenimui
karšti fakelai ledu  užšalo
mano fleita
užkimo raudonos  kančios  sruvenimu
šienapiūtė  kita  užsidegs
uždegs dalgių  dainavimą

ežerais tvinsta  ašaros ir baugus  gandas
besočiai atsikando  žemės  kruvinos
akli šliužai vedžioja vanagus  lyg  vergus
netikrame  tikėjime  rytojaus  prabangos
jiems rytdienos  nebus
nebus jiems jokios  rytdienos

atlapuose  kraujo dėmių  gvazdikai
vergijos pergalių ir švenčių  gėlės
ašaros akmeninės  rieda  plikos
iš širdžių apgaulės pažeistų  gėliai
vanagai  vėl  skraidys
skrajos vanagai  vėlek

alsuoti drumzlėmis  nebeįmanoma
ir kraujas  verda tartum  pragare
nes šiandien mano sąžine  prekiaujama
bet jeigu prakeikimas  nuskandins  mane
tikroji mintis vėl atgims
atgims ji karštame  pliene

DRAUGAS - MOKSLAS , MENAS, LITERATŪRA Šeštadienis, 1983 m. rugsėjo mėn. 17 d.

http://www.draugas.org/archive/1983_reg/1983-09-17-PRIEDAS-DRAUGAS-i5-8.pdf

Broniaus Krivicko  „Partizaniškieji  sonetai

* * *

Vardan  meilės visa ką  pakelti
Tu nušvitus priesaiką  darai.
Bet, brangioji, pasvarstyk  gerai,
Pirm nei kopsi tu į mano  valtį.

Per kraujuotus  vandenis  raudonus.
Vejamas  mirties, aš plaukt  turiu.
Supa vėtra ant bangų niaurių
Mano brolių žuvusių  lavonus.

Bet tarei: kai jau esu  pamilus,
Kas man vėtros ir pavojai  vylūs?
Plauksiu  jau visur su  tavimi.

Ir pamojai man, laivan  įlipus.
Ir grūmojant  viesului,  pro  rifus
Leidomės  kraujuota  vilnimi.

* * *

Tegu krenta mums  likimo  kirčiai!
Nepabūkim  šios baisios  kovos
Ir tiesos ir Dievo  vėliavos
Nepaleiskim  ligi savo  mirčiai.

Daugel  brolių, seserų jau  krito,
Kad ji būtų amžinai  skaisti.
Juos atminkim.  Ir visad  tvirti
Būkime  lyg tie kalnai  granito.

Glauskime  jos šilką prie  krūtinės
Ir lig pat minutės  paskutinės
Neškim  ją siūbuojančia  žeme

Ir žinokim.  kad kovoj mum  kritus.
Ją paims ir neš lig galo  kitas,
Kol iškils ji bokšto  aukštume.

Šeštadienis, 1992 m. vasario mėn. 15 d.  DRAUGAS - MOKSLAS , MENAS,  LITERATŪRA

http://www.draugas.org/archive/1992_reg/1992-02-15-PRIEDAS-DRAUGAS-i5-8.pdf

Aleksandras Radžius

DIENOS IR NAKTYS DEGĖ
 (1944-1950)

Kelionės siaubas

Grįžulo ratai, Kasiopėja, Erelis jau krinta degdami į žemą.
Šviesu.
Kaimynas žiūri į artėjančias žvaigždes.
(Jis niekada nebuvo motes žvaigždžių.)
Bet kodėl žemė ir Žemė dreba, ir širdyje netelpa kraujas?
Kodėl anglėja kūnai ir akys?
Kodėl naktis joja drauge su Dürerio raiteliais?

* * *

Nukankintas miestas spokso į mus tuščiais langais, kuriuose
        ką tik viešėjo mirtis.
Dar neataušę griuvėsiai ir per klaidą neišvirtusios kolonos
        grasina pražūtim aukštyn iškeltais kumščiais.
Eikite, nesustokite.
Ugnikalnio lava arši ir negailestinga.

* * *

Aitrus garvežys ir šalta geležis.
Ant platformos tankas, pabėgėlis kaip mes, glaudžia mus.
Grėsmingas ratų ritmas taktą muša.
Vėjas švilpia liūdną gaidą ir gelia kaulus.
Tolsta Lietuva.
Sodybos juodais dūmų stulpais moja sudie.
Vakaro prieblandoje paskutinį kartą suošia Baltija, saugiai
     paslėpusi bangose Jūrate ir Kastytį.
Padangė pasiduoda nakčiai ir puošia horizontą kruvina ugnim.
Visa Šiaurė žaižaruoja.
Visa Žemė šaukia: nepalikite manąs!

Alpių drebulys

Sirenos dainuoja kalnų kontinente.
Sirenos sužavėjo pririštą Odisėją.
Sirenos vyliojo kurčius jūreivius.
Sirenos baigia užkankinti uždususį bėglį.
Viršum debesų dūzga spiečius bitinėlių ir nešasi
     įkaitusį geluonį.
Sirenos. Sirenos, Sirenos.
Norėtųsi jų negirdėti.
Norėtųs, kad padangė būtų tuščia ir tyli,
      kad žemėj ir sieloj nebūtų griuvėsių.

* * *

Greičiau, greičiau į požemį!
Drėgnos sienos dreba iš baimės.
Gatvė, išėjus iš proto, muša būgną.
Pajodžarga mirtis šoka ir kvatojasi
Pajuodę kūnai geria ištirpusį asfaltą.

* * *

Pavasario sniegas nutirpo kalnuos.
Dürerio raiteliai nujojo tolyn.
Nusinešė naktį.
Patekėjo dvi žvaigždės.
Kruvina ir balta.
Maudos šampane žodžiai netikri
Putoja alum taika nepasirašyta.
O mes? Kas esame mes?
Kada grįšim namo?

Laikinas krantas

Bangos glosto, bangos glamonėja, bangos žaidžia
     mūsų likimu.
Supas saulė, supasi mėnulis padangėj.
Kažkas atėmė Nemunui krantus.
Kažkas paskandino gimtąjį kaimą ir namus.
Visoj žemėj vanduo.
Visoj žemėj Atlantas.

* * *

Išnyra iš horizonto bokštai
Milžino skenduolio pirštai
Krantas.
Ne Masčio ir ne Sruojos.
Geležim ir akmeniu sukaustytas.

* * *

Pasitinka savi: šypsos Juozas Laučka
Kada grįšim namo?

* * *

Čia svetingos vėliavos žemė.
Ten išlaisvėjes dirvonas.
Ten sugrįš žiburys į sodybą.
Nesugrįš sudegintos jaunystės pelenai

PARTIZANO MIRTIS

Jau Oriono metas,
spindi baltas laukas.
Grįžulas palinkės
glosto horizontą.
Peršauto mėnulio
kraujas naktį plauna,
ir sugrubę pirštai
žemėje ledėja.

Jau padangėj blėsta
šviesos ir sietynai,
tik kalneliai žiba
sniego ugnimi
Nors ant veido krinta
mirštanti Snieguolė,
lūpose dar virpa
Viešpaties malda.

SAUSIO 13-0 JI

* * *

Kražiai iš naujo pasikartojo.
Neverkė motinos,
neašarojo.
Rožinio sveikamariįą
kartojo...
kartojo...

Neverkė seserys,
neaimanavo.
Rankom susikabiną
tėviškės-dainą
dainavo...
dainavo...

* * *

Tanko geležys virpa,
kopdamos sunkiai į kalną
tankisto pirštai suvirpo,
lauždami šiltą duoną:
mūsų motulė ją kepė,
mūsų sesulė dalino.

* * *

Prie barikadų
plieno nereikia,
ugnies tik tiek, kad
rankos sušiltų.
Reikia dar žodžio,
reikia dainos,
kad išsigąstų
plienas kovos.

* * *

Be žemės
nebūtų mūsų,
be Žodžio
nebūtų Žemės.
Viešpatie,
tai tavo Kraujas
sruvena mūsų gatvėmis,
Viešpatie,
tai tavo Kūnas
prikaltas kulkomis prie žemės.

* * *

Lengva jums
peršauti jauną krūtiną,
lengva jums
tankais sutraiškyti kūnus,
bet kaip jūs peršausit
lietuvišką žodį?
Kaip jūs sutraiškysit tankais dainą?
Kaip išsprogdinsite giesme?
Ji kyla ir kyla vyturėliu,
ir skamba Vilniaus bokštai,
skamba Neris ir slėniai,
visas Nemunas gaudžia

KANČIOS ISTORIJA

Mano tėvas mirė
nesava mirtim,
sesė nesulaukė
rytmečio aušros.
Aš dar gyvenu
nesavu gyvenimu,
ir mane maitina
žemė nesava.

Mano brolis buvo
kankinys be vietos,
kančią saujom gėrė
iš karčių šaltinių.
Jis nerado nakčiai
kur galvos priglausti,
nes turėjo mirti
nesava mirtim.
Tik motulė laukė, —
gal pareis per mišką
į duris pabeldęs,
grįš iš nežinios,
o pati jau ieško,
ieško ir neranda
svetimoj velėnoj
žemės šilimos.

SENI KAPELIAI NAKTĮ

Kai sugrįžtu aš Lietuvon,
padangėn kyla Gulbė,
ir suplasnoja ties šilu
senų kapelių vėjas.

Tvora aplūžusi, varteliai,
palinkę tamsūs kryžiai
mieguisti glaudžias prie Sietyno,
zenito žiburėlio.

O koplytėlėje suskilęs
Rūpintojėlis rymo.
Jo veidu perbėga šviesa
ankstyvosios Aušrinės.

Ir taip grįžtu aš Lietuvon
po Šiaurės Kryžiumi,
ištroškąs žemės šilimos
šventų kapelių tyloje.

DRAUGAS - MOKSLAS, MENAS, LITERATŪRA 1995-02-18 Nr. 34(7) - psl. 3

http://www.draugas.org/archive/1995_reg/1995-02-18-PRIEDAS-DRAUGASw-i5-8.pdf

Kazys Bradūnas

SAPNAS APIE ŠIAURĘ

Vėsioj, begalinėje šiaurėj
Tėviškės sodai šlama
Man kas naktį sapnuos.
Vėsioj, begalinėje šiaurėj
Žvaigždės virš protėvių namo
Klausosi žemės dainos.

Vėsioj, begalinėje šiaurėj
Ant Nemuno kranto molėto
Miega šventi ąžuolai...
Kaip gera... Tartum gulėtų
Aukšto piliakalnio kalne
Ir mano menki pelenai...

Vėsioj, begalinėje šiaurėj.

Furthof, Vokietija, 1945

ŠVENTOJI VERSMĖ

Prie gruoblėto ąžuolo rymoja
Girių Dievas veidu mediniu,
Samanotos Girių Dievo kojos
Plaujamos šventųjų vandenų,

O šaltini miško stebuklingas,
Į tave rankas pavargusias  tiesiu.
Ir jėga pavasario audringa
Plaukia nesuvaldoma tamsiu

Labirintu atgaivinto kraujo,
Plaukia liūtim, karšta, laukine...
O, jaučiu — tai žemė atnašauja
Girių Dievo garbei ir mane.

Muenchen, Vokietija, 1946

APEIGOS TAUTOS  ŠVENTĖJE

Kai Istorija, įžiebus melsvą ugnį,
Šlaksto žemą žuvusių krauju
Ir per amžių juodąją bedugnę
Mostelia su želmeniu nauju,

Aš klaupiuos į pašvęstąjį smėlį
Su didžiu stebuklo laukimu
Ir kiekvieną kritusio šešėlį
Kaip kautynių vėliavą imu.

O tautos dvasia sparnus ištiesia,
Lyg ošimą tolimų dainų,
Ir, giedodama herojiškąją giesmę.
Kyla iš liepsnos ir pelenų.

Muenchen.Vokietija, 1947

PARTIZANŲ BALADĖ

Tik suplojo rankomis tėvas,
Ir atbėgo gražūs žirgai.
— Ko neėdat žalios žolės,
Ko negeriat marių vandenio?

Ir stovi žirgai,
Nė galvų nepakelia
— Kaip mumis ėsti žalia žolė,
Kaip mumis gerti marių vandenai —
Nuo ąžuolo eina kraujo laštakis
Į miško gilumą

Tik suplojo rankomis  motina,
Ir atplaukė baltos gulbės,
— Ko nelesat aukso grūdų,
Ko negeriat sidabro  vandens?

Ir pluko gulbės,
Galvų  nepakeldamas.
— Kaip mumis lesti aukso grūdai,
Kaip mumis gerti sidabro vanduo -
Per ežerą eina kraujo laštakis
Į miško  gilumą.

Ir pravirko sesuo balsu
Ir išėjo brolių ieškoti
Kruvinu  laštakiu
Į miško  gilumą.

SAULĖS  APEIGA

Tu įnešei man saulelę
Pro durų aprūkusią staktą —
Dabar vos atminti galiu,
Kai pabeldei  akmenėliu
Mano lopšin —
O aplinkui kaip sapnas, kurio netekai,
Jau budo Romintos  miškai.
Padėjai tada man saulelę,

Lyg perkeistą duoną ant stalo —
Ir drobė išbalo.
Paskui prasidėjo  ilga
Gyvenimo apeiga,
Kurioje, kaip kodylo grūdai,
Kvepėjo Romintos  žiedai

Kur tu dabar, saulele,
Užpūsta, išnešta, užkasta?
Ar paliesiu ten žemę kakta
Klausdamas,  ar galiu
Pasibelsti  akmenėliu
Tavo karstan
Tenai, kur vėlai vakare
Šlama Romintos  giria

KRAUJU  KRIKŠTYTI

Mano genties
Pirmajam pilkapy guli
Visi jauni
Visi gražūs,
Su rūtom prie kepurių,
Susižiedavę su mirtimi.

Kas juos paguldė?
Kam juos užklojo
Ten,
Kur sauso šaltinio dugne
Plyšta žemės širdis...

Imk ir laikyki
Balto kaulo žvakidę —
Nekvėpuok...  Neužpūski
Mėlyno lino liepsnos...

Dabar
Mano tautos
Paskutiniam pilkapy brinksta
Legendos grūdas,
Sėkla dainos,
Ir krauju krikštyti
Tampa vėl gyvybe.

KRAUJO  RASA

Kraujo rasa žiemos vidury
Ne ant žolės — ant miesto,
Kas nušluostys kraują nuo grindinio
Nuo šventojo Vilniaus veido?

Geležinis Vilkas jį laižo,
Kraują sugeria Vilniaus verbos —
Po žeme, bokštuos, danguj
Gaudžia Velykų varpau

Chicago, 1991 _

MALDININKAS

Čiagi stovėjo —
Buvo žmogus,
Atėjės į Vilnių
Kaip maldininkas
Ir atgailautojas,
Ir kaip sukilėlis
Visai neseniai
Ir prieš šimtus metų.

Laiko žarijose
Gruzda jo pėdos.

Kaip man dabar 
Nusiauti basam
Ir atsiklaupti
Ant šventojo
Granito grindinio
Kraujo žarijų.

Vilnius, 1992 —

BALTIŠKOJI  PLYTA

Anapus laiko pasislėpsiu —
Už saulės, už nakties tamsos,
Kur prie šventų, gyvų griuvėsių
Takas vingiuodamas sustos,

Ir seną, baltiškąją plytą
Paliesiu gydančiu pirštu —
Būk tu, į kraują pamirkyta,
Istorijos sakramentu.

Vilnius, 1992 -

GIRIŲ TRAUKA

Aš išeinu Ir grįšiu vakare.
Man reik pabūti ant šventos kalvos,
Kur tolyje Antakalnio giria,
Kur medžių šaknys tartum Lietuvos

Pritvinkę kraujo venos.
Ten tolyje Antakalnio  giria..
Ne dėl poezijos ir ne dėl meno
Aš išėjau ir grįšiu vakare.

Vilnius, 1992 -

VIENINTELIAI NAMAI

Pasaulyje tapai klajūnu,
Ir tėviškė ne tau, ne ta
Kur tu dabar nuvesi sūnų
Paliesti žemę. Ji šventa

Gerieji žmonės dar tau rodys:
Tu čia, tu ten, tu aplamai,
O pasiliko tiktai Žodis,
Tavo vieninteliai namai.

Vilnius, 1992 —

ANTROJI DALIS  DRAUGAS MOKSLAS, MENAS, LITERATŪRA 1997 m. vasario mėn. 8 d.

http://www.draugas.org/archive/1997_reg/1997-02-08-PRIEDAS-DRAUGAS-i5-8.pdf

KĘSTUTIS GENYS

PRIE IŠNIEKINTO  PARTIZANO  KAPO

Liejasi ir liejasi... Žaizda gyva...
Mažas šaltinėlis, o po visą šalį —
Kryžiai, kryžiai, kryžiai — kryžių Lietuva —
Mūsų Motina — gimtoji mūsų žemė.

Sudegė pilis. Žiupsnelį  pelenų
Susižėrę kaip relikvijas į saują,
Svetimi savam krašte tarp svetimų —
Nesurandam  vietos Lietuvai po saule.

Užmaršties kirviu paženklinta  gentis...
Kas išjos didybes  bepaliko?
Praeitį pamiršom, o dabartis
Šaiposi iš mūsų — išdavikė.

Šaiposi tauta iš savo nevilties,
Prie nežinomo kareivio kapo zekai
Skambina  varpais (tik jau varpai ne tie).
Broliai, seserys! Nejaugi  niekas
Nesusimąstys,  nepagalvos — — —
Žuvo jie. kovodami už mūsų laisvę — — —
Jei ne jų auka, nebūtų Lietuvos —
Net ir tos, kurią šiandieną ašaromis  laistom!

po svarstyklių  ženklu

Vilnius, 1996

Literatūra • menas • mokslas  DRAUGAS — šeštadieninis priedas  1999 m.spalio 23 d.

http://www.draugas.org/archive/1999_reg/1999-10-23-PRIEDAS-DRAUGAS-i5-8.pdf


Dėkojame:

Jonui Tomui Daugirdui

https://lt.wikipedia.org/wiki/Jonas_Tomas_Daugirdas
http://www.draugas.org/suskaitmenintas-draugas-fantastiska-kelione-laiku/


Už suteiktą galimybę naudotis draugas.org archyvu, už surastus straipsnius apie partizanus