Arkivysk. G. Grušo pamokslas partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago laidotuvių šv. Mišiose
Brangūs broliai ir seserys Kristuje,
Laidotuvės retai būna džiaugsmo diena, bet šiandien ji tokia yra. Džiaugsmo, kad atstatomas teisingumas ir grąžinama skola. Džiaugsmo, kad esame laisvi – laisvi ir orūs atiduoti pagarbą savo didvyriams. Džiaugsmo, kad mūsų tautos medžio šaknys liko gyvos ir leidžia atžalas. Šiandienos laidotuvės yra prisikėlimo ženklas.
Šią valandą esame kaip niekad susitelkę, nes jaučiame jos iškilmingumą. Pagaliau galime atiduoti deramą pagarbą žmogui, kuris už mus guldė savo gyvybę. Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti (Jn 15, 13). Palydime į amžinąjį poilsį Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio ginkluotojų pajėgų vadą Adolfą Ramanauską-Vanagą. Kaip vadas jis ir dabar yra su tais, kurie kovojo kartu.
Todėl šią valandą teisingumas atkuriamas ne tik Vanagui. Jis atkuriamas visiems broliams ir seserims, kurių kūnai gulėjo išniekinti mūsų miestelių aikštėse, visiems, kurių kapai iki šiol nežinomi, visiems, kurie žuvo kalėjimuose, lageriuose ir Sibiro platybėse.
Matau čia Adolfo Ramanausko-Vanago kovos draugus. Regiu Jūsų džiaugsmą, kad pagaliau galite atiduoti paskutinę pagarbą savo vadui. Matau artimuosius, kurie, tiek daug iškentėję, neprarado vilties. Šiandien mūsų širdys džiaugiasi kartu, nes regime, kad teisūs buvo tie, kurie išlaikė viltį ir tikėjimą tiesos pergale, net ir keliaudami per tamsiausią slėnį (plg. Ps 23, 4).
Broliai ir seserys, šiandien mums reikia Vanago regėjimo. Žvilgsnio, kuris regi Lietuvą, gyvuojančią per amžius. Žvilgsnio, kuris pastebi šalia esančiųjų skriaudas ir nėra joms abejingas, bet ragina stoti į kovą su neteisybe. Žvilgsnio, kuris mato galutinę gėrio pergalę net tamsybių siautėjimo valandą. Vanago budeliai galėjo atimti iš jo regėjimą, bet negalėjo atimti žvilgsnio, kuris regi tai, kas neregima, bet yra tikriau už apčiuopiamus dalykus.
Tokiu pačiu žvilgsniu Evangelijoje Jėzus žvelgia į minią: „Matydamas minias, Jėzus užkopė ant kalno ir atsisėdo“ (Mt 5, 1). Taip prasideda palaiminimų Evangelija. Jėzus mato minias – visų laikų žmones: jis žvelgia į vargdienius, o mato juose palaimintuosius, žvelgia į alkstančius teisingumo ir mato juos pasotintus, žvelgia į persekiojamus, o mato juos triumfuojančius dangaus karalystėje. Tai Dievo žvilgsnis, kuris aprėpia visą istoriją ir pranoksta laiką; kuris mato kiekvienos kartos kančias, bet regi ir galutinę pergalę, į kurią bus nuvesti visi ištikimieji.
„Šios tautos daug iškentėjo, dėl to Viešpats į jas maloningai žvelgia. Esu tuo įsitikinęs“, – pasakė popiežius Pranciškus, grįžęs iš kelionės po Baltijos šalis. Man regis, kad jo kelionė Lietuvoje buvo geras dvasinis pasiruošimas šioms laidotuvėms. „Neužmirškite savo tautos šaknų“, – kreipėsi į mūsų jaunimą Pranciškus ir kvietė: „Eikite pas senolius ir paprašykite, kad jie jums papasakotų apie jūsų tautos šaknis, džiaugsmus, kentėjimus ir vertybes. Šitaip, semdamiesi iš savo šaknų, vesite pirmyn savo tautą, savo tautos istoriją siekdami didesnių vaisių.“
Šiandien stovime prie tautos šaknų. Adolfas Ramanauskas-Vanagas pirmiausia buvo mokytojas. Išėjęs į mišką, jis toliau tęsė šį pašaukimą ir tapo mokytoju jauniems kovos bendražygiams. Jo atsiminimai, dedikuoti dukrai, yra šio pašaukimo įgyvendinimas – pamoka mokytojo, kuris atiduoda gyvybę, kad paliudytų perduodamų vertybių tikrumą. Noriu paprašyti tėvų ir senelių, kad nueitumėte kartu su savo vaikais ir anūkais prie Vanago kapo. Kad duotumėte jiems perskaityti Vanago atsiminimus. Tegul mūsų tautos jaunimas pažįsta, kad tai – tauta, kuri turi tvirtą „sielą“, padėjusią jai nepalūžti, kaip sakė popiežius Pranciškus čia, Vilniuje.
Pastaraisiais metais gavome daug malonių. Vyskupas ir kankinys Teofilius buvo paskelbtas palaimintuoju, minėjome Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį ir Trakų Dievo Motinos, Lietuvos Globėjos, jubiliejų, mūsų žemę aplankė popiežius Pranciškus. O šiandien pagaliau galime palaidoti partizanų vadą Adolfą Ramanauską-Vanagą, kurio kūnas tiek metų buvo paslėptas. Matau daug ženklų, liudijančių, kad Dievas ir šiandien nori dalyvauti Lietuvos istorijoje, kad Jis palankiai į mus žvelgia.
O kaip Dievas dalyvauja istorijoje? Jis tą daro per žmogaus širdį. Dievas buvo širdyse tų, kurie ėjo ginti Tėvynės; Jis buvo širdyse tų, kurie rizikuodami atverdavo savo namų duris partizanams ir juos rėmė; buvo širdyse tų, kurie atlaikė ir neišdavė. Mūsų laisvės kova galėjo tęstis tiek daug metų tik dėl artimo meilės, kurią žmonės vieni kitiems parodė. Ta kova davė vaisių, nors jų ir reikėjo palaukti.
Todėl dabar klausiu Jūsų, broliai ir seserys, ar Jūsų širdyje yra Dievas? Negali būti, kad Jo ten nėra. O jei yra, tada įsiklausykite į Jo balsą. Jei įsiklausysime į šį balsą, galėsime vesti Lietuvą tuo keliu, kurį regi Dievas. Artimo meilės keliu. Laisvės ir teisingumo keliu. Gebėsime žvelgti į ateitį kaip Vanagas. Turint tokį žvilgsnį jam pakako ryžto aukotis iki galo. Jis žinojo, kad ateitis yra Dievo rankose.
Prašykime Švenčiausiosios Mergelės Marijos, kad Ji ir mums įkvėptų tokį ryžtą tarnauti artimui, ginti silpnesniuosius ir siekti teisingumo. Visada galime pasitikėti Marija. Kelionė Baltijos šalyse paliko gilų įspūdį popiežiaus Pranciškaus širdyje. Grįžęs į Vatikaną, jis kalbėjo susirinkusiems Šventojo Petro aikštėje: „Bėga metai, praeina režimai, bet virš Vilniaus Aušros Vartų Švenčiausioji Mergelė Marija, Gailestingumo Motina, ir toliau budi prie savo tautos kaip tikros vilties ir paguodos ženklas.“ Amen.
Partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago laidotuvių šv. Mišios
Vilniaus Šv. vysk. Stanislovo ir šv. Vladislovo arkikatedra bazilika
2018 m. spalio 6 d.
Šaltinis:
Vilniaus arkivyskupija http://www.vilnensis.lt/arkivysk-g-gruso-pamokslas-partizanu-vado-adolfo-ramanausko-vanago-laidotuviu-sv-misiose/
